Stevphen Shukaitis. Šokiai liepsnose: vaizduotė ir mažosios saviorganizacijos formos
teorija

       Laisvojo universiteto kvietimu į Vilnių stvyksta Londono universitete daktaro disertaciją rašantis socialinis aktyvistas Stevphenas Shukaitis, kuris surengs du užsiėmimus: „ŠOKIAI LIEPSNOSE: VAIZDUOTĖ IR MAŽOSIOS SAVIORGANIZACIJOS FORMOS“ – spalio 9 d., ketvirtadienį, 18:00 val. galerijoje „Kairė-dešinė“, Latako g. 3, ir „SIZIFIŠKAS SAVIVALDOS TRIŪSAS“ – spalio 10 d., penktadienį, 18:00 val. Šiuolaikinio meno centre, Vokiečių g. 2. Stevphenas Shukaitis papasakos apie mažąją politiką, jos vietą socialiniuose judėjimuose, apie nedidelių grupių organizavimosi principus ir aktyvistų tykančius saviišnaudojimo pavojus. Stevphenas Shukaitis – šiuo metu pasaulyje bene labiausiai žinomas anarchistinės pakraipos aktyvistas, turintis lietuviškas šaknis. Stevphenas Shukaitis aktyviai reiškiasi daugelyje sričių - yra garsaus leidybos bei medijų projekto „Autonomedia” bendradarbis, dirba garso įrašų kompanijoje „Ever Reviled Records”, radijo stotyje „Rise Up Radio”, bando sukurti internetinį aktyvistų internacionalą „Planetary Alternatives Network”. Supažindiname su vienos jo paskaitos konspektu. Daugiau informacijos rasite www.luni.lt


 

       ŠOKIAI LIEPSNOSE: VAIZDUOTĖ IR MAŽOSIOS SAVIORGANIZACIJOS FORMOS

       „Metas šokti, žmonės, ir sudrebinti senąjį pasaulį iki pamatų“ (Raoul Vaneigem)

       Jamesas Carras, Juodųjų Panterų veikėjas, kartu su Georgu Jacksonu Soledado kalėjime sukūręs „Vilkų gaują“, savo autobiografijoje pasakoja, kad, išgirdęs „Martha and The Vandellas“ dainą „Dancin‘ In The Streets“, suprato, jog jo politinės pažiūros pasikeitė. Jis norėjo įveikti dvilypumą tarp „Martha and the Vandellas“ ir nuožmaus („tikslas pateisina priemones“) Sergejaus Nečiajevo karingumo – norėjo rasti būdą „paversti revoliuciją gatvės šokiu“.

       Septintojo dešimtmečio viduryje Čikagoje karingą sindikalistinį „Industrial Workers of The World“ (IWW) darbininkų organizavimąsi imta derinti su siurrealistų įkvėptais fantazijos polėkiais, kuriuos įkūnijo ir platino tokie leidiniai, kaip „Rebel Worker“. Šiai IWW sekcijai labiau pritiko ne niūrus ir rūstus darbininkų kovos vaizdavimas, o jaunimo maištas, „free“ džiazas, meniniai eksperimentai ir rokenrolas – taip jie siekė išplėtoti „Bugs Bunniest Best“ kritinę teoriją ir „Siaubingojo Hulko“ dvasinę dialektiką. Įkvėpti kylančių politinių neramumų, jie vis dažniau pasitelks popkultūrą kaip išraiškos formą. Jie rašys apie politinį socialinių kovų plėtros potencialą, kylantį iš tokio socialinio energingumo.

       Brošiūroje „Modsai, rokeriai ir revoliucija“ buvo teigiama, jog tokios dainos, kaip „Dancin‘ In The Streets“, parodo laisvės troškimą ir atsisakymą nusilenkti biurokratinei priespaudai. Tokia nuostata pasižymi ne vien mažos karingos grupelės, tokia „yra beveik instinktyvi daugumos mūsų draugų darbininkų nuostata“. Bus prieita išvados, kad žmonėms neverta „aiškinti“ kapitalizmo, rasizmo ir socialinės nelygybės keliamų problemų, kurių didžioji dalis ir taip buvo gerai pažįstamos. Greičiau įkvėpti Lennono nei Lenino, jie siekė sujungti daugybę jau egzistavusių maišto ir nepasitenkinimo formų bei įtraukti įvairius socialinius subjektus, kurių veiksmų politinis pobūdis dažnai likdavo nepastebėtas:

       Tegyvuoja siaubingasis Hulkas, laukinių kačių streikai, Nato Turnerio sukilimas, išmestieji iš aukštųjų mokyklų, vengiantieji stoti į kariuomenę, dezertyrai, nusikaltėliai, sabotažininkai ir visi tie sielos broliai, svajotojai paklaikusiomis akimis, metantys iššūkį ir maištaujantys realūs ir tariami herojai, įnešantys kolektyvinį indėlį į nepaprastą, iš esmės pasikeisiantį pasaulį, kuriame bus atsižvelgta į jų troškimus!

       Bet kaip galima susieti šias viena nuo kitos atitolusias maišto ir nepaklusnumo akimirkas, semiotiškai narstant tą dainą? Gal tai bus tik sutapimas, tačiau taip galima paaiškinti platesnį mažųjų organizacijos (minor composition) formų politikos procesą. Tai – politika, pagrįsta bet kokių socialinėje aplinkoje prieinamų resursų panaudojimu siekiant formuoti naujoviškus santykius, organizavimosi formas ir įkūnyti radikaliąją vaizduotę.

       Išties, visur, kur XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje grojo „Martha and the Vandellas“, jiems akompanavo riaušininkai, „šokę ugnyje“. Turnė metu žiniasklaida nulat klausinėdavo, ar jų muzika nėra kvietimas į riaušes, ar jie nėra karinių judėjimų Jungtinėse Valstijose lyderiai. Šiuo atveju muziką galima suvokti greičiau kaip svarbią kasdienio gyvenimo dalį, o ne kaip atotrūkį nuo jo ar pramogą. Klausant melodijos, kurią būtų lengva pavadinti „dar viena vakarėlio daina“, kristalizuojamos ir sujungiamos socialinė energija ir politinė aistra. Plintant tam tikrų muzikinių kūrinių įrašams, žmonės suprato, kaip turi organizuotis ir artikuliuoti savo troškimą pabėgti nuo sunkios darbo dienos, plėtoti vidinę (dažniau nei išorinę) distopinę darbo, kurio žmonės siekė išvengti, prigimties kritiką. Politiniam organizavimuisi svarbi meninė kompozicija, kuriama kylančios socialinės vaizduotės, kurioje įsikūnija karnavalinė energija, “demonstruojanti jėgą ir sugebanti mesti neregėtą iššūkį tradicinėms hierarchijoms”. Tokia apytaka, sąsajos ir transliavimas fermentuoja bei realizuoja kasdienio gyvenimo revoliuciją.


       Mažųjų organizacijos formų politika

        Make do with what you have
       Take what you can get
       Pay no mind to us
       We're just a minor threat

       – Minor Threat

       Maištai yra naujų idėjų ir žinių inkubatoriai: vietos, kur puoselėjamos viltys ir galios, kad galėtų egzistuoti kitokios socialinės organizacijos formos, nei esančios dabar, kad esama alternatyvų. Tokių kultūrinės politikos formų ir to, kas galėtų būti suprantama kaip klasiniai klausimai (susiję grynai su ekonominėmis problemomis, darbo sąlygomis ir t. t.), neskiria, kaip kartais manoma, neperžengiama bedugnė. Jos yra ne tik simbolinės kovos ar antstato problemos, bet ir svarbiausia dalis to, kaip žmonės tvarko, supranta, kreipia ir keičia savo gyvenimus. Kolektyviniai gebėjimai ir struktūros kuriami pasitelkiant ne tik akivaizdesnes bei matomesnes politinio organizavimo formas, bet ir nesuskaitomą daugybę kanalų bei sąveikų, apimančių visas socialinio gyvenimo sritis. Po 1968-ųjų Mario Tronti, viena svarbiausių figūrų autonomistų judėjime, tvirtino, kad iš didžiosios klasinių kovų politikos ir komunizmo eros pereinama į mažosios politikos amžių. Aukštindami šių naujų mažųjų politikos ir kovos formų subversyvumą, jie paveldėjo ir perėmė daug tų pačių problemų, kurios kamavo „senąją“ politiką.

       Socialinės ir politinės idėjos cirkuliuoja tokiu būdu, kad vienu metu yra ir viešai ištariamos, ir užšifruojamos taip, kad egzistuojančios politinės valdžios žvilgsnis sunkiai jas pastebi. Į šią pasipriešinimo politiką, suaustą iš nematomų kasdienio gyvenimo įrašų, dainų, pasakojimų ir socialinių sąveikų, turi kristalizuotis ir vienytis radikalūs politiniai troškimai. Ši kultūrinio simbolizmo vartosena, įkūnyta „Martha and the Vandellas“ dainoje, kuri išreiškia dvigubai artikuliuotą matomą ir nematomą organizavimo estetiką – nepaliaujamą radikalios vaizduotės įforminimą, – svarbi ne dėl pačios kompozicijos turinio, bet dėl energijos, kuri užplūsta jos klausytojus. Vietoje politiniu organizavimu nustatomos ir ginamos tapatybės teigimo čia veikia kitokios rūšies politika, kuri remiasi egzistuojančiomis socialinėmis energijomis ir cirkuliuojančiomis idėjomis. Nors šios idėjos naudojamos ir kitiems tikslams, bet jomis kartu siekiama ir įvesti naujas prasmes bei santykius, – kurti mažųjų organizacijos formų politiką.

       Mažųjų organizacijos formų politikai ženklą davė Deleuze'o ir Guattari mažosios literatūros koncepcija. Nickas Thoburnas pagal ją sukūrė mažosios politikos koncepciją ir išanalizavo šį reiškinį, sujungęs su autonomistų klasinio organizavimosi apibrėžimu.

       Deleuze'as ir Guattari plėtoja mažosios literatūros koncepciją analizuodami Franzo Kafkos kūrybą. Nors šiame darbe daugiausia dėmesio skirta Kafkos tekstams, bet siekiama paaiškinti ir juose įkūnytus procesus bei dinamiką. Jiems įdomu, kad (Čekijoje gimęs) Kafka, naudodamas vokiečių kalbą, pats tampa svetimšaliu ir, keistai džiūgaudamas, braižo pabėgimo linijas. Tokį patį procesą savo veikale apie romų slengą ir žargoną aprašė Alice Becker–Ho: nusikaltimais įtarinėjami skurdūs migrantai, pamažu tapdami prancūzais, kuria pusiau slaptą komunikaciją. Mažoji literatūra, kuri, kaip teigia Deleuze ir Guattari, atsiranda ne iš atskiros mažosios (kokios nors mažumos vartojamos) kalbos, bet greičiau iš to, kaip mažuma konstruoja save didžiojoje (bendrinėje) kalboje, turi tris pagrindinius bruožus:

       1. Jos kalba labai paveikta deteritorializacijos (persikėlimo už įprastos teritorijos ribų);
       2. Mažojoje literatūroje viskas yra politiška. Individo interesai betarpiškai susiję su kito individo interesais. Socialinė aplinka jau nebeegzistuoja kaip vien tik fonas, kuriame plėtojami įvykiai;
       3. Viskas įgyja kolektyvinę vertę ir egzistuoja kaip kolektyvinės kalbos formos.

       Mažųjų formų akcentavimas Deleuze'ui ir Guattari gana svarbus, jis jungia ir pagrindžia ne tik jų veikalus apie literatūrą, bet ir apie kalbą, teritorines konfigūracijas, mažumų veiksmus ir tapsmą... Taip atsiranda ištisa socialinė ontologija. Įdomu, kad taip aprašomas ir kolektyvinio organizavimosi procesas: dominuojančiuose arba didžiuosiuose pavidaluose perdirbamos mažosios formos, tačiau jos nesiekia hegemonijos.

       Mažieji tapsmo, intensyvaus perdirbimo ir produktyvaus keitimosi procesai siejasi su daug ilgesnėmis atmetimo, egzodo ir pabėgimo tradicijomis: tai tunelis, rausiamas trūkinėjančioje, bet intensyvioje darbininkų ir migrantų ne-tradicijoje, siejantis apleistuosius slaptuose anklavuose su tais, kurie trokšta pabėgti iš fabrikų ir barakų. Kūrybingo atsitraukimo nuo kapitalistinio reguliavimo ir valdymo metu braižomos plonos linijos tarp tų, kurie „nuėjo pas vilkolakius“ kolonijų erdvėje (kai vyko ekstensyvi ekspansija ir imperiniai užkariavimai), ir tų, kurie, „sugrįžę į gatves“, grąžina perdirbtas „kitokybės“ ir „čiabuvio“ sąvoką į metropolio centrą (intensyvaus dominavimo ir besibaigiančios kolonizacijos eroje).

       Mažosios organizacijos erdvėje reikšminga tai, kad ji, sujungdama tam tikrą estetinę kompoziciją su didesniu socialiniu audiniu, kuria politiką, paremtą ne žmonių reprezentacija, bet greičiau jų kūrybingumu, kurio stengiasi nepastebėti didžiosios formos. Kaip teigia Nickas Thoburnas, sąlygas tokiam kūrybingam organizavimuisi sukuria ne subjektyvūs ar materialiniai resursai (legaliai sankcionuoti ir autonomiški subjektai, atpažįstamos istorijos, kultūrinė darna), mažąją politiką greičiau kuria tie, kuriems trūksta šių resursų, arba tie, kurie laiko jų trūkumą engimu ar neadekvatumu.


       „Industrial Workers of The World“ (IWW) - „Pasaulio pramonės darbuotojai“ (PPD)

       PPD istoriją sudaro netolydžios eilės mažųjų organizacijos formų, suformuotų socialinio pasipriešinimo atoslūgių ir potvynių. Istoriškai PPD itin būdinga migruojančių darbininkų, traukinių ekspeditorių (train hoppers), keliaujančių sezoninių darbininkų, bohemos atstovų ir migruojančių gyventojų kultūrai bei praktikoms. Ji pasitelkdavo humorą, nepagarbą ir sąmojį, dažnai perdirbdama populiarias dainas bei religines giesmes ir suteikdama joms antikapitalistinių motyvų. Tokios dainos, kaip „The Preacher and the Slave“ („Pamokslininkas ir vergas“) ir „Dump the Boss Off Your Back“ („Nusimesk bosą nuo sprando“), nors dažniausiai siejamos su labiau žinomais PPD dainų rašytojais ir perkūrėjais, pvz., Joe Hillu, buvo nepaliaujamai naudojamos nuo pat pirmojo „Little Red Song Book“ („Mažosios raudonosios dainų knygelės“) išleidimo 1904 metais.

       Šis nepaliaujamo perkūrimo procesas nuolat plėtėsi, nes naujos organizacinės kampanijos ir kolektyvinę reikšmę turintys įvykiai papildė šią besirutuliojančią istoriją, bendras žinias bei patyrimą. Dainos sieja ankstyviausias PPD kampanijas su pačiomis naujausiomis, brėždamos ploną, tačiau nenutrūkstamą liniją nuo „T-Bone Slim“ iki šiuolaikinių muzikantų, priklausančių darbo dainų rašymo tradicijai, pavyzdžiui, Davido Rovicso, įvairių „Riot Folk“ kolektyvo narių, Shannono Murray’aus, Niujorko hiphopo grupės „Kontrast“ bei įvairių menininkų, kurie tyrinėjo PPD palikimą pasitelkdami komiksų meną.

       Tokiu būdu įvykių, kampanijų ir akcijų detalės įsipina į besivystantį kolektyvinį mažosios kultūrinės politikos ansambliažą. Skirtingi ir individualūs interesai nėra įtraukiami į homogenišką bendrąjį kolektyvinį vystymąsį (bendram labui), individualūs interesai bei rūpesčiai „tampa vis būtinesni, nepakeičiamesni ir pastebimesni, nes juose vibruoja kito pasakojimo visuma“. Šią dinamiką galime įžvelgti kontrkultūrinės pankroko veiklos raidoje bei kolektyvinės autorystės formose, naudotose nuo dada iki kolektyvinių Karen Eliot, Monty Cantsin bei Luther Blissett pseudonimų.

       Kitaip tariant, mažoji politika yra ne naujo kolektyvinio subjekto, kuris sieks tam tikrų politinių tikslų (pvz., pankų bendruomenė turėtų daryti tai ir tai), formavimo procesas, o greičiau veikia kaip ansambliažas, skirtas plėtoti ir artikuliuoti idėjas remiantis intensyviomis socialinių ryšių formomis, susiformuojančiomis atsirandant ir gyvuojant išsklidusiai ir nepastoviai bendruomenei, pavyzdžiui, ryšium su įvairiais judėjimais dėl karo, skurdo, ekologijos, lytinės diskriminacijos, miesto rajono pavertimo viduriniosios klasės gyvenamuoju rajonu (gentrifikacijos) ir daugybės kitokių problemų. Trumpai tariant, „subjektas neegzistuoja, egzistuoja tik kolektyviniai sakymo ansambliažai“.

       Pankų bendruomenės, kurios dažnai vertinamos tik kaip tam tikros rūšies jaunatviško nihilizmo be jokio politinio turinio atspindys, daugeliu atžvilgių yra tiesiogiai politiškos tuo, kad muzikos ir meninių išraiškų naudojimas, intensyvus kalbos vartojimas tampa neatskiriama dalimi formuojant nesusvetimėjusius ir neretai postkapitalistinius socialinius santykius.

       Mažosios organizavimosi formos siekia išplėtoti tokios rūšies politiką, kuri remiasi ne apibrėžtomis tapatybėmis, bet nuosekliai pabrėžiamais socialiniais ryšiais, suformuotais politinės veiklos ir intensyviu susisaistymo būdu, kurio dėka minėti ryšiai atsiranda. Mažųjų organizacijos formų politiką formuoja konkrečios socialinių jėgų situacijos ir sąsajos, užtikrinančios intensyvų dalyvavimą ir komplikavimą: „Tokiu būdu tai, kas partikuliaru, tampa inovacijos (o ne tapatybės) vieta, mažumoms atnaujinant savo teritoriją ir išplečiant savo ribas“.


       „Pasaulio pramonės darbuotojai“ prieš „Starbucks“

       Ši susisaistymo forma, nuolatinis atviras ir intensyvus dalyvavimas, organizuojamas nukreipiant socialines kasdienio gyvenimo energijas, apima mažųjų organizacijos formų procesus. Pavyzdžiu gali būti „Starbucks“ darbuotojų kampanijos veikla, kurią inicijavo Niujorko PPD akcijos, vykusios pastaruosius dvejus metus.

       Nors pagrindiniai reikalavimai, kelti organizacinės kampanijos ir profesinių sąjungų jėgų (didesnis atlyginimas, garantuotos darbo valandos ir viso etato vietos, personalo trūkumo panaikinimas ir įvairūs darbo vietos sveikatos bei saugumo klausimai), patys savaime nėra itin stebinantys, bet labiau domina pasitelkti veiklos būdai, ypač humoro, nepagarbos pasitelkimas ir sąsajos su kultūros politika, kylančia iš PPD tradicijos. „Starbucks“ profesinė sąjunga surengė kampaniją, kuri kvestionavo „Starbucks“ susikurtą įvaizdį („Starbucks“ tuti pažangią darbotvarkę, gerbia savo darbuotojus ir jais rūpinasi) ir išprovokavo vadovybę imtis priemonių siekiant išsekinti ir pakirsti šią profesinės sąjungos iniciatyvą. Tam tikra prasme tada, kai „Starbucks“ darbuotojai randa kelių, kaip įsikišti ir nutraukti simbolinį darbą bei „Starbucks“ įvaizdžio atkūrimo procesus, jie plėtoja būdus, kaip tiesiogiai įsikišti į „Starbucks“ valdymą, net jei tai įvyksta netiesiogiai.

      


      
Puikus to pavyzdys – bendras „Starbucks“ darbuotojų ir „Milijardieriai už Bushą“ („Billionaires for Bush“) piketas, surengtas 2005 m. rugpjūtį. Jie veikė kartu, nors dėl demonstracijos tikslų privalėjo elgtis taip, kad atrodytų kaip viena kitai priešiškos jėgos.

       Įvairiu darbo laiku grupė neskoningai Great Gatsby stiliumi apsirengusių milijardierių pasirodydavo „Starbucks“ parduotuvėse, įsikūrusiose Pirmosios aveniu ir Aštuntosios gatvės sankirtoje Manhetene, ir pradėdavo dėkoti klientams už „pinigų laikymą Starbucks“ (Keeping the bucks within Starbucks) bei liaupsinti kompaniją už pastangas sužlugdyti savo profesinę sąjungą. Tada pradėdavo įteikinėti tariamą „Geresnių milijardierių verslo biuro apdovanojimą už ypač neteisingus darbo santykius“ (kurio vėliau, deja, atsisakė, nes administracija nusprendė paskambinti regiono vadovui ir paklausti patarimo, kaip elgtis tokiomis nenumatytomis aplinkybėmis).

      


      
Netrukus pasirodo „Starbucks“ profesinė sąjunga ir įvairūs jos sąjungininkai. Prasideda suvaidintas susidūrimas: PPD piketuotojų rikiuotė marširuoja pirmyn atgal šalia milijardierių, apsimetančių, esą jie gina savo branginamą įmonę nuo niekšiškų profesinių sąjungų, rikiuotės. Vienas iš milijardierių gauna PPD dalijamą lankstinuką, įsineša į parduotuvę ir garsiai su teatrališku pasipiktinimu skaito „absurdiškus“ darbuotojų reikalavimus, pavyzdžiui, pakenčiamos algos, padorus darbo valandų skaičius, pertraukėlės pasinaudoti tualetu ir „panašios kvailystės, kuriomis dažnai galima išgirsti besiskundžiant sutartimi susaistytą klasę“. Mosikuodamos plakatais su šūkiais, humoristiškai iškraipančiais gerai žinomus šūkius, pavyzdžiui, „Galvok globaliai, enk lokaliai“ bei „Lai jie dirba už pupas“, abi tariamai priešiškos pusės ima giedoti ir rūsčiai žiūrėti viena į kitą, desperatiškai stengdamosi susilaikyti nesijuokusios iš situacijos komiškumo ir siurrealistiškumo.

       Tarp milijardierių giesmių buvo ir „Sarah Bender [PPD narė, atleista iš darbo už savo profsąjunginę veiklą], negink jos - ateik čia ir dirbk maišytoju“, ir „Starbucks darbuotojai, supraskite, pragyvenimo minimumas - ne jums“. Tai leidžia surasti naujų būdų, kaip išreikšti darbuotojų reikalavimus, nedėstant jų tiesmukai: milijardieriai dažnai pasirenka jų ginčijamą logiką bei argumentus ir, tariamai juos priimdami bei garbindami, plėtoja tokiu būdu, kuris atskleidžia jų absurdiškumą.

       Panašią taktiką naudojo žiniasklaidos išdaigininkai Yes Men ar dalyvavusieji Londono Maištingos vaizduotės laboratorijoje, kurie 2004-aisiais Europos Socialinio Forumo metu organizavo „Žygį už kapitalizmą“ ir „Policijos pergalės vakarėlį“ Gegužės Pirmosios proga. Šių akcijų sėkmė priklauso ir nuo to, kad išreiškiant protestą jose dažnai pateikiami netikėtumai ir normali socialinio gyvenimo tėkmė, atveriamos galimybės kitokioms bendravimo formoms. Benas Shepardas tai vadina žaismingos kontrpublikos akcijomis, kurose žaismas atveria erdves neekspertinėms organizavimosi formoms ir šventiškai politikai.

       Humoras, žaismas ir taktinis pramogavimas nelieka už organizavimosi borto. Apgaulinga „Milijardierių už Bušą” konfrontacija, tampanti standartinio piketo ar protesto dalimi, yra ta erdvė, kurioje socialinis angažavimasis integruojamas į kolektyvinio „aš“ formavimąsi. Taktinis absurdas suvaidino savo vaidmenį globalinio teisingumo judėjime, pvz., Revoliucinėje klounų armijoje. Karnavalo politika neturi savo tikslo tol, kol nėra tinkamų istorinių aplinkybių.

       Stephenas Duncombe teigia, kad svarbiausia užduotis perkuriant progresyvią politiką fantazijų amžiuje yra angažuotis troškimams ir vaizduotei, kertančiai kolektyvinės sąmonės horizontą, ir kurti politiką, kuri būtų atvira šioms socialinėms energijoms. Lieka sunki užduotis – kaip panaudoti kapitalizmo teikiamus popkultūros instrumentus kovai prieš patį kapitalizmą.

       Pasinaudota Alvydo Noreikos vertimu iš anglų kalbos
       Vertimą redagavo Audronė Žukauskaitė
       Visas tekstas bus skelbiamas leidinyje Athena: filosofijos studijos, nr. 4, 2008.

       Susiję Stevpheno Shukaičio straipsniai:

       Stevphen Shukaitis. Įsivaizduojamos santvarkos (interviu)
       Stevphen Shukaitis. Affective Composition and Aesthetics: On Dissolving the Audience and Facilitating the Mob (2007). Journal of Aesthetics & Protest
       Stevphen Shukaitis. Plan 9 from the Capitalist Workplace: Insurgency, Originary Accumulation, Rupture” (2007). Situations: A Project of the Radical Imagination, Volume 2. Number 2: 95-116.
       Stevphen Shukaitis. Scattered Speculations on the Notion of Inquiry

       2008 10 06

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti