Mažeikis Gintautas „Subkultūrinė rezistencija, „Sex Pistols” ir „Spektaklio visuomenė”
teorija
             
     
         Lietuvoje klestintį ramų vartojimą, atsidavimą žiūrėjimo ir klausymo džiaugsmams vis dažniau drumsčia piarinės kovos dėl tų pačių vartotojų. Romių vaizdų garbintojai lieka nepatenkinti, skundžiasi, kad žiniasklaida nerodo nieko doro, kad aplink vien negerovės, korupcija, demaskavimai ir kaltinimai... Tačiau retas kuris pastebi, kad svarbiausi, G. Debordo žodžiais tariant, „visuomenės spektaklio“ dalyviai yra nuo savęs pačių, nuo savo vidinio kūrybingumo susvetimėję žiūrovai. Juk visa vaizdakalystė, kurią elegantiškai pašiepia L. Donskis, iš esmės yra tų pačių vartotojų poreikių tenkinimas, jų geismo vizualizacija. Todėl „Be pykčio“ kritika, vos pastebima ironija nieko negali pakeisti, nebent meiliai pagrasinti spektaklių fabrikams, pademonstruoti romantišką intelektualų dekadansą.

       Klausimas apie šiuolaikinę visuomenę išlieka: ar tai laisva piarinių spektaklių rinka, kurioje vaizdakalių konkurencija yra neišvengiama, ar vis dėlto tai yra moralizuojanti, autoritarinė šalis – tokiu atveju žiniasklaidos siautuliai galėtų būti apriboti paliekant kelias propagandines temas. Tačiau dėl to niekas nepasikeistų. Šalys, kuriose gyvenimas virto vaizdų vartojimu ir pritarimu įvairiausioms hegemonijos formoms (politinėms, ideologinėms, kultūrinėms), ir toliau liks tokios pat. Juk tokioje visuomenėje beveik niekas neformuluoja platesnio, radikalesnio iššūkio mados, vaizdų, ideologijų, sloganų industrijai (paminėčiau nebent projektą „Vilma“ ir buvusias „Protesto laboratorijas“).

       Vakarų visuomenė yra pasiūliusi kovos su vartotojiškos „spektaklio visuomenės“ raida būdus. Žinoma, visi jie nepopuliarūs, todėl juos norima arba išstumti, arba prijaukinti. Dažniausiai vartotojiškai visuomenei priešinasi anarchistiniai, meniniai, spontaniški politiniai, subkultūriniai sąjūdžiai. Kaip pavyzdį prisiminkime Situacionistų internacionalą (SI, 1957 – 1972), kurio tikslas buvo nuosekliai griauti vartotojiškos visuomenės manipuliacines tendencijas, anonimines struktūrines galias, polinkį į vaizdakalystę.

       Daugelis šiuolaikinių lietuviškų subkultūrų stokoja rezistencijos idealų arba juos ignoruoja. Bet kokiu atveju – koks nors pasipriešinimas yra nereikšmingas, nepastebimas, neaktualus. E. Ramanauskaitė knygoje „Subkultūra: fenomenas ir modernumas“ abejoja šiuolaikinių lietuviškų subkultūrų rezistencinėmis nuotaikomis ir laiko jas gyvenimo stiliaus subkultūroms, jų esmę sieja su estetiniu žaidimu. Gyvenimo stilių žaismas, subkultūrų simbolizmo estetika, undergroundinis snobizmas pasiglemžia subkultūrų atstovus, daro juos specializuotais vartotojais, įnoringais „spektaklio visuomenės“ herojais. Svarbiausia tapo žinoti savo geneologiją: punck rock, hardcore, ska..., mylėti savo stabus, puoselėti apibrėžtą elgesio būdą, t. y. būti gerais tam tikro sektoriaus vartotojais. Juk geneologijos ir „šventų simbolių“ išmanymas visada buvo esmingo gyvenimo ir amžinybės migla.

       Šiuo metu VDU Kultūros studijų centro plėtojamas projektas „Visuomenė ir gyvenimo stiliai: socialinės harmonijos link“ pabrėžia susitaikymo, maišto eliminavimo tikslingumą. Turi likti tik skonio skirtumai, visiems reikia tapti tolerantiškiems vienas kitam, harmoningai bendrauti, šalinti socialinę atskirtį, naikinti konfliktus... Konflikto teoretikai G. Simmelis, M. Gluckmanas smarkiai nusistebėtų siekiu eliminuoti konfliktą. Juk polemika, veiksmai, derybos ir pan. yra bet kokio gyvo proceso esmė. Dadaistai, letristai, situacionistai ir ankstyvieji pankai tik ir siekė didinti konfliktą visose srityse: politikoje, menuose, stiliuose. VDU projekto pateiktoje klasifikacijoje stiliaus subkultūros ir skonio subkultūros susilieja ir prapuola begaliniame, niekados nenurimstančiame vartotojiško skonio okeane. Veikiausiai tai – blogiausia pabaiga to, kas prasidėjo būtent kaip maištas prieš vartotojišką visuomenę, jos skonį, prieš reprezentacijų hegemoniją globaliame žiniasklaidos ekrane.

       Pasak SI, pasipriešinimas tiesioginėms ir netiesioginėms manipuliavimo formoms, siekis įveikti dominuojančius diskursus, kad ir kas tai būtų – popkultūros kūrinys, tautinių svajonių rezultatas, bažnytinė tradicija, siaurakaktė mokslinė teorija ar valstybinė ideologija – yra individo laisvės, jo veiklaus pilietiškumo tikslas. Iš daugelio situacionistų plėtotų idėjų išskirsiu dvi: pasisavinimą (recuperation) ir iškreipimą (detournement). Pasisavinimas yra „spektaklio visuomenės“ strategija: bet koks istorinis veikėjas, įvykis adaptuojamas vartotojiškos visuomenės poreikiams. Taip pasaulyje paplito Che Guevaros marškinėliai, Fidelio Castro kokteiliai, L. van Beethoveno muzikos fragmentai prekių reklamoje. Tačiau pasisavinimas tapo ir viena iš situacionistų technologijų, kurią būtinai lydi kitos – išlaisvinantis estetinis iškraipymas bei meninis perkėlimas į naują, provokacinę aplinką. Detournement išjudino, žeidė autoritetų sistemą, griovė dominuojančių pasakojimų galią. Spektaklis revoliuciją paversdavo vartojama preke, o situacionistai populiarų brendą taip iškreipdavo, kad jis griaudavo kasdienybės įpročius, virsdavo absurdu, sukurdavo netikėtas aplinkybes, tapdavo nepriimtinas vartojimui. Buvo pasirenkami kultiniai visuomenės kultūriniai objektai: personažai, paminklai, simboliai, kuriems, pakeitus kontekstą, buvo suteikiama priešinga, destrukcinė arba dekonstrukcinė reikšmė. Pavyzdžiui, SI žurnale buvo perspausdinami komerciniai komiksai (dažniausiai susiję su seksu ir prievarta), kurių herojams buvo priskiriama maištinga, revoliucinė leksika. Postmoderno laikotarpiu iškraipymo principas buvo transformuotas į citavimo, pastišo, plagiato technologijas.

       Kai kalbama apie SI ir pankų sąsajas, nurodomi situacionistai M. Maclarenas, J. Reidas, Ch. Gray. Gray puikiai įsisavino skandalingą SI stilių ir vėliau suformulavo „totaliai nemalonaus roko“ idėją. Nemalonus rokas, taip pat kaip ir nežiūrima televizija, neskaitomas populiarusis žurnalas iš esmės atspindėjo SI kovos su „visuomenės spektakliu“ idėjas. Analogiškus antikinematografinius kino filmus kūrė G. Debordas. Totaliai nemalonaus roko idėja tapo planu Sex Pistols sukūrimui.

       Reidas, prieš tapdamas Sex Pistols albumų viršelių ir plakatų dizaineriu ir vienu iš įtakingiausių pankų dailininkų, kūrė grafinius piešinius britų SI skyriaus žurnalui Heatwave. Pasinaudodami iškraipymo technologija, Sex Pistols sukūrė dainos God Save The Queen „koverį“ (interpretaciją), o jo viršelį Reidas papuošė fotomontažu, kur buvo vaizduojama karalienė Elžbieta su irokėzo šukuosena ir segtuku susegtomis lūpomis.

       Pankroko, kaip ir SI atstovai, šaipydamiesi iš vartotojų, prekiavo „vergijos kelnėmis“, „septynių diuimų singlais“, fanzinais (antilaikraščiais) ir siūlė nuobodžias pseudoakademines teorijas. Vienas iš tokių teoretikų – G. Marcus pastebėjo, kad kai mokslas neturi priešnuodžių prieš įtikinėjimą ir manipuliaciją, kai jis pats virsta konformizmo ir pataikavimo citadele, piarinis teatras tik dar labiau įsitvirtina, integruojasi į universitetus ir tyrimų centrus. Tokiomis aplinkybėmis yra tikslingi dadaistiniai, siurrealistiniai, letristiniai, situacionistiniai ir panašūs mokslo svajas griaunantys būdai.

       Savo ideologine orientacija SI buvo anarchistinis arba anarchistinis – marksistinis sąjūdis. Anarchizmo elementais pasižymi ir Sex Pistols veiklos pradžia. Jų pirmasis singlas taip ir vadinosi – Anarchy in the U.K. (1976). Svarbus vaidmuo Londono pankų eros pradžioje teko mados vadybininkui, menininkui M. McLarenui, kuris aktyviai domėjosi anarchizmo idėjomis, kurį laiką buvo SI sąjūdžio dalyvis, žavėjosi studentiška Paryžiaus revoliucija. Jis kartu su dizainere V. Westwood atidarė antimados drabužių parduotuvę šokiruojančiu pavadinimu Sex, vėliau jį pakeitė kitu – Seditionaries („Antivyriausybinės veiklos“). Būtent čia aštuntojo dešimtmečio viduryje formavosi pankiškas antistilius: odinės striukės, suplėšyti džinsai, kareiviški batai, auskarai, dygliuotos arba irokėziškos skiauterės, plūdimasis televizijos ir radijo laidose, nuolatinė įžeidžianti ironija, viešo narkotikų vartojimo ir mirties simuliacija (ir slaptas vartojimas).

       Tačiau esmė buvo ne konkreti atributika, o pati antiskonio subkultūra, rezistencinis antimados sąjūdis. Nėra prasmės kovoti už ar prieš socializmą, tikrasis priešas yra ženklų viešpatija, reprezentacijų tvarkos, kurios yra labiau bedvasės nei gamta, bet geriau pritaikytos manipuliacijai. Tačiau, kaip pastebėjo Debordas, kai tik „visuomenės spektaklis“ pasisavina jūsų rezistenciją, laikas keisti maišto formas ir simbolius. Susiformavus stiliui, skonio subkultūrai, kova prieš „visuomenės spektaklį“ virsta savęs apgaule. Reikia išdrįsti būti laisvam, įveikti baimės geluonį, norą paklūsti paliepimams ir konformistinims sprendimams, geismą savo paties noru įsiamžinti stiliaus ir skonio istorijoje. McLarenas kūrė ne stilių, ne skonį, o beskonybės manifestacijas, nestilingumo apoteozes.

       1979 m. nuo heroino perdozavimo mirė Sex Pistols bosistas (1977 m. jis pakeitė G. Matlocką) – dvasinis grupės lyderis, maištininkas iš prigimties, nihilistas, permanentinis skandalistas S. Vicious. Palaipsniui grupė keitė stilių, jų muzika tapo gerokai malonesnė, pataikaujanti vartotojams. Sex Pistols prarado savo kovingumą ir tapo „visuomenės spektaklio“ dalimi.

       2006-02-24

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti