Noam Chomsky: JAV neabejotinai įsigalėjo vienpartinė sistema
teorija

       Lingvistas ir visuomenininkas Noamas Chomskis jau ilgai kritikuoja amerikietiškąjį vartotojiškumą ir imperializmą. „Spiegel“ su juo kalbėjosi apie dabartinę kapitalizmo krizę, Baracko Obamos retoriką ir intelektualų luomo nuolankumą.

       Profesoriau Chomski, kapitalizmo katedros sugriuvo, o konservatyvi valdžia leidžia paskutines savaites savo kabinetuose, kurdama nacionalizacijos planus. Kaip jūs dėl to jaučiatės?

       Laikai per sunkūs, o krizė per žiauri, kad džiaugtumėmės dėl kito nesėkmės. Jei žiūrėtume iš perspektyvos, faktas, kad įvyks finansų krizė, buvo aiškiai nuspėjamas, bent jau jos bendrojo pobūdžio natūra, jei ne jos reikšmė. Rinkos visada neveiksmingos.

       Ko būtent jūs tikėjotės?

       Finansų industrijoje, kaip ir kitose industrijose, yra rizika, kurios niekas neapskaičiuoja. Jei parduosite man automobilį, mes galbūt suderėsime gerą sandėrį. Bet egzistuoja šio pirkinio aplinkos efektai, o jų mes nepaskaičiuojame. Bus daugiau taršos, degalų kaina pakils, atsiras daugiau spūsčių. Mūsų sandėris turi išorinę kainą. Kai kalbama apie finansines institucijas, ta kaina yra milžiniška.

       Bet ar banko užduotis nėra rizikuoti?

       Taip, bet, jei tam yra gerai vadovaujama, kaip JAV investiciniam bankui Goldman Sachs, jis pats padengs savo riziką ir sugers savo praradimus. Jokia finansinė institucija negali suvaldyti sisteminės rizikos. Rizika čia nuvertinama, ir todėl bus imamasi didesnės rizikos, nei būtų išmintinga, atsižvelgiant į ekonomiką. Su vyriausybės dereguliavimu ir finansinio liberalizmo triumfu, sisteminės rizikos – finansinių cunamių – galimybė itin padidėjo.

       Bet ar teisinga kaltinti tik Volstrytą? Argi Meinstrytas (angl. Main street – pagrindinė gatvė), Amerikos vidurinioji klasė, negyvena iš skolintų pinigų, kuriuos jie grąžins arba ne?

       Privačių namų ūkių skolos našta yra milžiniška. Bet aš nepriskirčiau to asmeninei atsakomybei. Šis vartotojiškumas pagrįstas faktu, kad visuomenę valdo verslo interesai. Nuolat vyksta masinė propaganda: visi vartokime. Vartojimas yra naudingas pelnui, todėl jis yra naudingas politiniam aparatui.

       Kokios naudos tai suteikia politikams, kai masės daug vairuoja, daug valgo ir daug apsipirkinėja?

       Vartojimas išblaško žmones. Negali savo pačių populiacijos valdyti jėga, bet galima ją išblaškyti vartojimu. Verslo spaudimas dėl šio tikslo ganėtinai atviras.

       Visai neseniai pavadinote Ameriką „puikiausia šalimi pasaulyje“. Kaip tai dera su tuo, ką sakote dabar?

       Dauguma atžvilgių Jungtinės Valstijos yra puiki šalis. Žodžio laisvė saugoma labiau nei bet kur kitur. Taip pat čia labai laisva visuomenė. Amerikoje profesorius kalbasi su mechaniku. Jie yra tos pačios kategorijos.

       Apkeliavęs Jungtines Valstijas prieš 170 metų, Alexis Tokvilis parašė: „Žmonės karaliauja Amerikos politiniame pasaulyje taip, kaip Dievas valdo visatą.“ Ar jis buvo svajotojas?

       Jameso Madisono pozicijoje Konstitucinėje Konvencijoje sakoma, kad jėga turėtų būti naudojama, kad „apsaugotų mažumą nuo praturtėjimo prieš daugumą“. Būtent todėl Senatas turi tik šimtą narių, kurių dauguma turtingi ir jiems suteikta daug galios. Atstovų Rūmai su keletu šimtų narių yra demokratiškesni, galios jiems suteikta žymiai mažiau. Net tokie liberalai kaip Walteris Lippmannas, vienas žymiausių XX amžiaus intelektualų, teigė manąs, kad teisingai funkcionuojančioje demokratijoje protinga mažuma, paskiriama vadovauti, turi būti apsaugota nuo pasiutusios minios trypimo ir riaumojimo. Tarp konservatorių viceprezidentas Dickas Cheney visai neseniai apibūdino savo demokratijos supratimą. Jo buvo paklausta, ar jis remia karo Irake pratęsimą, net kai visuomenė stipriai priešinasi. Jo atsakymas buvo: „Na ir?“

       „Pokyčiai“ yra šių metų prezidento rinkimų šūkis. Ar matote kokią nors progą staigiam, akivaizdžiam pokyčiui Jungtinėse Valstijose? Kalbant Obamos rinkimų kampanijos šūksniais, „Ar jūs įpykę“ ?

       Nė trupučio. Europos reakcija į Obamą yra europiečių apgaulė.

       Bet jis kalba apie dalykus, kurių Europa jau seniai laukia. Jis kalba apie transatlantinį bendradarbiavimą, diplomatijos prioritetus ir Amerikos visuomenės sutaikymą.

       Visa tai – retorika. Kam tai rūpi? Visa rinkimų kampanija tėra paukščio skrydžio retorika: viltys, pokyčiai, visi tie dalykai, neduodantys jokių rezultatų.

       Jūsų požiūris artimesnis 72 metų Vietnamo veteranui McCainui ir Sarai Palin, buvusiai Aliaskos grožio karalienei?

       Šis Saros Palin fenomenas yra itin įdomus. Manau, kad, jei kas nors mus stebėtų iš Marso, manytų, kad visa šalis ėmė ir išprotėjo.

       Konservatoriškoji visuomenės dalis ir religingi rinkėjai atrodo itin sujaudinti.

       Neturėtume pamiršti, kad šalis buvo įkurta religinių fanatikų. Juo Jimmio Carterio laikų fundamentalistai rinkimuose vaidina esminį vaidmenį. Jis buvo pirmasis prezidentas, kuris sugalvojo pasinaudoti savo krikščioniškumu. Tai įžiebė švieselę politinių kampanijų vadams: apsimesk religiniu fanatiku ir trečdalis balsų tavo. Niekas neklausė, ar Lyndon Johnson kasdien ėjo į bažnyčią. Billas Clintonas tikriausiai taip pat religingas, kaip aš (reikšmė lygi nuliui), bet jo vadybininkai buvo teisūs, priversdami jį kiekvieną sekmadienį giedoti himnus baptistų bažnyčioje.

       Ar nėra nieko, kuo jums patiktų McCainas?

       Tai, kad jis sąžiningesnis nei jo oponentas. Jis atvirai pripažįsta, kad šiuose rinkimuose viskas sukasi ne apie problemas, o apie asmenybes. Demokratai nėra tokie sąžiningi, nors jie mano taip pat.

       Taigi jums respublikonai ir demokratai yra tik tos pačios politinės platformos variacijos?

       Žinoma, tarp jų yra skirtumų, bet jie nefundamentalūs. Nederėtų susikurti iliuzijų. Jungtinėse Valstijose sukurta iš pagrindų vienpartinė sistema, o valdančioji dauguma yra verslas.

       Jūs perdedate. Beveik visais gyvybiniais klausimais – nuo turtingųjų apmokestinimo iki branduolinės energijos – egzistuoja skirtingos pozicijos. Bent jau dėl karo ir taikos temų partijų nuomonė iš esmė skiriasi. Respublikonai nori kovoti Irake iki pergalės, net jei tai truks šimtą metų, taip sako McCainas. Demokratai reikalauja atsitraukimo plano.

       Pažiūrėkime į šiuos „skirtumus“ iš arčiau ir pamatysime, kokie jie riboti ir ciniški. Ereliai sako, jei tęsime, galime laimėti. Balandžiai sako, tai mums per daug kainuoja. Bet pabandykite surasti amerikietį politiką, kuris tiesiai pasakys, kad agresija yra nusikaltimas, ir problema yra ne pergalė ar pralaimėjimas ir ne pinigai. Atsimenate Rusijos invaziją į Afganistaną? Ar mes diskutavome, ar rusai galėtų laimėti karą, o gal tai yra per brangu? Galbūt tokia diskusija vyko Kremliuje arba Pravdoje. Bet tokių debatų jūs tikėtumėtės totalitarinėje visuomenėje. Jei generolas Petraeus Irake galėtų pasiekti tą patį, ką Putinas pasiekė Čečėnijoje, jis būtų karūnuojamas karaliumi. Esminis klausimas yra, ar sau taikome tuos pačius standartus, kuriuos taikome kitiems.

       Kas draudžia intelektualams klausti ir kritiškai atsakyti į šiuos klausimus? Jūs garbinate Jungtinių valstijų žodžio laisvę.

       Intelektualų pasaulis yra labai konformistiškas. Hansas Morgenthau, realistinių tarptautinių santykių teorijos kūrėjas, kartą pasmerkė dalį intelektualų dėl to, ką pats vadino „konformistiniu pataikavimu galiai“. George‘as Orwellas rašė, kad nacionalistai, kurie praktiškai sudaro visą intelektualinę šalies dalį, ne tik nesutinka su nusikaltimais jų pačių valstijoje, bet turi įspūdingą sugebėjimą jų tiesiog nepastebėti. Ir tai yra tiesa. Mes daug kalbame apie kitų nusikaltimus. Kai pradedama kalbėti apie mūsų pačių nuodėmes, tampame Orwello minėtais nacionalistais.

       Ar Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje nebuvo ir ar nėra garsaus visuotinio protesto prieš Irako karą?

       Protestas prieš karą Irake yra kur kas didesnis nei prieš karą Vietname. Kai Vietname buvo 150 000 amerikiečių karių ir 4000 iš jų žuvo, niekam nerūpėjo. Kai Kenedis įsiveržė į Vietnamą 1962-aisiais, tai buvo nuobodu.

       Apibendrinkime: galbūt galite pritaikyti žodį, kuris apibūdintų Amerikos padėtį?

       Amerikos visuomenė tapo daug civilizuotesnė, prie to daug prisidėjo 1960-ųjų aktyvizmas. Mūsų visuomenė, taip kaip ir Europos, tapo laisvesnė, atviresnė, demokratiškesnė ir daugumai – gana gąsdinanti. Ši karta buvo tam pasmerkta. Bet tai turėjo poveikį.

       Su profesoriumi Noamu Chomskiu kalbėjosi „Spiegel“ žurnalistas Gaboras Steingartas.

       Versta iš www.spiegel.de
       Vertė alfa.lt
       2008 10 31

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti