Balsas.lt, Castor&Pollux: Naujoji Pasaulio Tvarka yra pasaulinio masto iškrypimas
teorija

       Castoras ir Polluxas – du chaoso avatarai, laikinai pasirinkę mitinių graikų pusdievių tapatybes, savo pamišėlišku juoku išsklaidantys puritoniško eterio tylą, purvinais batais mindantys sterilias Valstybės ir Kapitalo rūmų sales, besityčiojantys iš stereotipų ir spjaunantys į veidus šventeivoms. Prieš du metus pradėję savo žygį per neramų pasaulį, šiandien jie pakyla tarsi feniksas iš pelenų, tarsi naujai atgimę nepraustaburniai sistemos, kultūros ir sociumo kritikai.

     Pollux: Iš pradžių pakalbėkime apie būtį. Negi politika tokia svarbi žmogui egzistencine prasme? Negi mums – paprastiems gyvuoliams – neužtenka sekso, duonos ir žaidimų? Kam mums reikalinga valdžia, galia ir dominavimas?

     Castor: Apie KĄ tu nori pakalbėti? Nepamiršk, kas mes esame! Pusdieviams būtis neegzistuoja, jie yra anapus lėkštos, vaizduotės stereotipų ir supermarketo reklamų persmelktos būties, jų rankose lipdomas, minkomas ir atgaivinamas Chaosas. Bent jau man pasišlykštėjimą kelia visi norai standartizuoti, suvienyti žmones pagal Būties – Valstybės, Įvaizdžio, Kapitalo – reikalavimus. Bet matau apsčiai žmonių, kuriems nė motais šmėklos, gyvenančios televizoriuje – pusei mūsų šalies gyventojų į politikus ir jų pažadus giliai nusispjaut, jie tyčiojasi iš žiniasklaidos Mokytojų, kviečiančių į rinkimus, ir mieliau renkasi butelį degtinės bei apverstos sąmonės labirintus.

     Man mieli tie nuolat apgirtę valkatos, besispjaudantys ir kitokiais nepadoriais veiksmais užsiimantys diogenai, kaimo raganos ir velniai. Aš spjaudausi kartu su jais, nes man nereikalinga jokia valdžia, jokia galia ir joks dominavimas. Renkuosi patyčias – tik to nusipelno bet kuri susireikšminusi valdžia, kuri gali tik pasakyti, ko mums stinga.

     Mums stinga skaidrumo, pinigų, investicijų, moralės… O ar valdžia mums gali to duoti? Jie gali tik meluoti. Viso to mums užtenka, nes gyvename anapus jų reklamos ir viešųjų ryšių kalėjimo…

     Pollux: Kai kurie sociumo kritikai dabartinę Vakarų pasaulio politinę santvarką vadina „vizualine demokratija“ arba „vaizduojamaja demokratija“. Jų supratimu, demokratija – tik gražus žodis, širma, majos šydas, slepiantis aršią kovą už būvį totalioje neovergovinėje santvarkoje. Ar tikslu politikoje vartoti iš meno sferos atėjusius terminus, pvz., „vaizduojamasis menas“?

     Castor: Mano nuomone, demokratija šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje vadinamas jos stygius. Kaip ir visi kiti dalykai: grobikiški karai vadinami taikos misijomis, etniniai valymai – humanitarine pagalba, korporacinė vergija – laisve, diskriminacija – morale. Taip yra dėl to, kad visa Naujoji Pasaulio Tvarka yra pasaulinio mąsto iškrypimas, o žuvis visada pūva nuo galvos: nuo prezidentų, parlamentų, bankininkų ir kitokio elito.

     Bet vaizduojamoji demokratija visada turi savo ribas, jų liguistai mirgantys televizorių ir monitorių ekranai, iškrypėliškos stebėjimo kameros, paranojiški moralės kodeksai ne viską sugeba aprėpti. Tikroji demokratija – tai didžiosios politikos sarginiams šunims labai pavojingas kolektyvinis visų mūsų geismas ir iš jo atsirandantis veiksmas. Didžiulės demonstracijos miestuose, skvotai ir socialiniai centrai, barikados gatvėse, namuose ir smegenyse, požeminiai kolektyvinės pasąmonės kanalai, kuriose blyksi maištingų minčių žaltvykslės, klyksmas ir lekiantys akmenys – štai taip kuriama tikroji demokratija. Kaip žadą atimantis chaoso blyksnis standartizuotame, buržujiškai komfortabiliame sociumo gyvenime.

     Bet užteks apie gražias utopijas. Geriau atsakyk į konkretų klausimą: kodėl rinkimus visada laimi dešinieji, o kapitalistai niekada nepralaimi?

     Pollux: Prie tavo klausimų būtinai reikia pridėti žodelį „neva“. Dešinieji neva visada laimi rinkimus, o kapitalistai neva niekada nepralaimi, nes kapitalizmui neva nebaisios jokios krizės, jis neva pasižymi lankstumu ir neva greitai atsistato.

     Dėl dešiniųjų pergalių rinkimuose viskas aišku – tu tiesog ne laiku gimei. Pradėjai domėtis politika tik pastaraisiais dešimtmečiais, kai Europos kairiųjų vežėčios ėmė sukti į dešinę, centro link, kai net užkietėję komuniagos ėmė deklamuoti Miltoną Friedmaną, kai virš visos mūsų planetos ėmė sklandyti tamsūs konservatyvumo ir reakcingumo gaivalai. Nieko. Laiko dar turi – pergyvensi dar keletą šių gaivalų sukeltų krizių ir pamatysi, kad ne visi politikai masturbuojasi tik dešiniąja...

     Teigti, kad kapitalistai niekad nepralaimi, vadinasi, sirgti sunkia idėjinės impotencijos forma, kuri užspaudžia ne tik akis, bet ir smegenis. Negi nepralaimi? Mano manymu, kapitalizmas pralaimi visada ir nuolat, nes jis tiesiog negali laimėti. Kapitalizmo prigimtyje slypintis dominavimo prieš konkurentus ir jų eliminavimo siekis gimdo natūralią monopoliją. Kapitalizmo prigimtis – ne laisva konkurencija, kaip kad suokia neoliberalistinės LLRI lakštutės, o totali monopolija: vienas pasaulis, viena rinka, viena joje dominuojanti korporacija. Jeigu kapitalizmas galų gale laimėtų, mes stebėtume gana niūrų finalinį vaizdelį: visose mūsų planetos rinkose dominuotų viena korporacija, nukonkuravusi visas kitas, o ją valdytų vienas žmogus, nukonkuravęs visus kitus žmones. Štai tokia nelinksma kapitalizmo futurologija – lyg iš „Matricos“.

     Kapitalizmas negali laimėti, nes tada ateitų sociumo ir visos žmonijos pabaiga, tačiau jis ir nepralaimi. Kodėl? Ogi todėl, kad turi gerą seserį dvynę – valstybę. Būtent valstybė neleidžia kapitalizmui nei laimėti, nei pralaimėti. Įvairiais suktais antimonopoliniais ir antikarteliniais įstatymais ji apsidraudžia nuo vienos korporacijos įsigalėjimo, o dar suktesniais verslo rėmimo paketais ji atitolina galutinį kapitalizmo bankrotą. Tad viskas atrodo kaip Sizifo mite: kapitalistas ridena pinigą į pasaulinės rinkos viršūnę, kol valstybė jo nenuspiria žemyn, o pačioje papėdėje ji padeda vargšui kapitalistui atsistoti ant kojų ir stumteli jį viršūnės link. Žodžiu, bergždžias stumdymasis. Tik triukšmo daug: oi oi, kaip viskas vystosi, kaip viskas juda į priekį... O vėliau: oi oi, koks kritimas, kokia didžiulė krizė...

     Castor: Ar žodis „krizė“ Lietuvos politikams išties susijęs su žodžiu „krizenti“?

     Pollux: Cha cha. Taip, darosi linksma. Castro su Chavezu krizena iš Busho, kuris, užkrėstas „komunistinių diktatorių“ pavyzdžio, nacionalizuoja milžiniškas korporacijas ir net ištisas verslo šakas. Gordonas Brownas krizena iš islandų, kurie visiškai bankrutavo (ištisa šalis!), vos tik britai užšaldė vieno Anglijoje veikiančio Islandijos bankelio lėšas. O visa situacija nė kiek nejuokinga, ji be galo primena Didžiąją Depresiją, kuri įsiutino ruduosius šunis – fašistus, o šie išskerdė mažne pusę Europos.

     Na, iki fašizmo dar toli. Europos nacionalistai pjaunasi tarpusavyje, neseniai žuvo austrų neonacių lyderis gėjus, o Ozolas prie Mickevičiaus tesurenka vos keletą tuzinų nacionalistinių paranojikų, bet trumpai pamąstyti apie istorines analogijas tikrai verta.

     Kas krizens iš krizės? Visų pirma, tie, kurie neturi ką prarasti, t.y. tokie, kaip mes su tavimi. Jei neturi nei akcijų, nei indėlių, nei kitų buržujiškų grožybių, tai kas tau ta krizė? Nusišvilpt ir nukratyt. Daugių daugiausia, ko mes – prekariato (nebe proletariato) atstovai – galime netekti, yra darbo vieta, bet darbų mes nekenčiame par excellence ir keičiame juos kaip kojines, tad su šypsena sutiksime tokis negandas, dėl kurių amerikonai paprastai iššoka pro dangoraižio langą.

     Antra krizentojų gauja – stambūs kapitalistai, kurie žino, kad krizės akivaizdoje valstybė jiems atseikės tiek, kiek reikia, ir dar dribtels viršaus. Juk negalima leisti, kad būtų „prarastos darbo vietos“! Jie tai žino, todėl ramiai rengia puotas maro metu.

     Taigi juoksis plebsas ir turčiai, o krokodilo ašaromis verks smulkūs buržua, kuriems atrodys, kad nugaišus kokiam bankiūkščiui atėjo svieto galas. Į krizių problemą apskritai reikia žiūrėti stojiškai arba marksistiškai. Stojiškai – vadinasi, piktdžiugiškai susitaikyti. Marksistiškai – vadinasi, savo piktdžiugą paremti istorinėmis žiniomis. Dėdulė Marxas jau prieš gerą šimtmetį mokė, kad kapitalizmas yra ne kas kita, o permanentinė ekonominių krizių ir pakilimo laikotarpių virtinė. Todėl žodį „krizenti“ reikia pritaikyti kaip naujadarą ekonominiam mūsų pasaulio gyvenimui apibūdinti. Šis pasaulis ne gyvuoja ar vystosi, o KRIZENA.

     Beje, profesorius Noamas Chomsky jau seniai visus įtikinėja, kad net Amerikoje, toje demokratijos citadelėje, vyrauja vienpartinė sistema, kad demokratai su respublikonais – tai ne asiliukas su drambliuku, o dramblotas asilas, kanopomis trypiantis plebsą ir bliaunantis apie demokratiją. Ir taip yra visur, ne tik Amerikoje. Ką manai apie tokį partinių kentaurų fenomeną?

     Castor: Žinoma, kad demokratija maskuoja totalitarinę tvarką – partijos ar prezidentai yra tik statistai. Tikrieji šitos tragikomedijos veikėjai – tai stambieji verslininkai ir bankininkai, įvairūs valdžios milžino paunksmėje besišildantys lobistai ir sukčiai. Valdžiai visuomet pirmiausiai rūpi verslo, o ne eilinių piliečių interesai.

     Štai didysis ankstesniosios „mūsų” valdžios verslo projektas tapo dabartinės valdžios rūpesčiu. Jam įgyvendinti sukurta net atskira partija. O kai Teisingumo ministru siūloma tapti monopolistų gynėjui, viskas tampa aišku – valdžia gyvuoja tol, kol žingsniuoja koja kojon su verslu. Todėl aš geiste geidžiu neramumų, demonstracijų ir juodų piratų vėliavų. Prisimeni tą posakį „Ei, brolyčiai, duokit man kulkosvaidį...”  

     Pollux: Bet ar nebijai valdžios? Ar nebijai, kad, nuolat skleisdamas prieš autoritetus nukreiptas erezijas, būsi pasmerktas amžinai kyboti tarp dangaus ir žemės?

     Castor: Kokia čia baimė... Turiu tik savo grandines, kurių nebijau prarasti, ir savo gyvybę, kuri, manu, niekam nesvarbi, netgi man pačiam. Castor&Pollux anonimiškumas – anaiptol ne baimės apraiška, o kolektyvinis pseudonimas, kuriuo tęsiamos herojiškos 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio neoistų kovos prieš asmenybių ir žvaigždžių kultą mene bei politikoje.

     Skleisti erezijas – vadinasi, sąmoningai pasirinkti nuolatinę opoziciją ir kuriamąją destrukciją. Esu greičiau ne tarp žemės ir dangaus, o po žemėmis, pogrindyje, andergraunde, iš kurio neketinu išeiti. Taip, esu pasmerktas izoliacijai, tačiau ne daugiau nei kiti menki ir niekingi žmogeliai, užsidarę privačiose savo lūšnose, butuose ir pilyse.

     Bijau tik vieno – kad neužteks donkichotiško ryžto ir pastangų ką nors keisti šioje anemiškoje ir apatiškoje skylėje, kuri vadinama Lietuvos Respublika. Prisipažinsiu, po eilinės gatvės akcijos, į kurią susirenka vos keliolika aktyvistų arba po negausaus studentų mitingo ne kartą kilo mintis tėkšti į šikinyką pasą ir viešai atsisakyti negarbingos pilietybės. Bet kam tai rūpi...

     Vėl užduosiu konkretų klausimą. Naujai išrinkti Lietuvos politikai sako, kad turėsim susiveržti diržus. Gal turimi omenyje nekaltybės diržai?

     Pollux: Jei įdėmiai skaitei Guy Debord’o „Spektaklio visuomenę“, tai iš karto suprasi, kad omenyje jie turėjo būtent nekaltybę. Pasak Debord’o, visas politikų kalbas, posakius ir veiksmus reikia laikyti nevykusio spektaklio (juk vaidina neprofesionalai) scenomis ir savaip jas interpretuoti. Pavyzdžiui, mums politikai sako: „Mes jus apkrausime mokesčius ir sumažinsime lengvatas, o jūs susiveržkite diržus, būkite paklusnūs ir nekalti kaip ėriukai!“ Mes, gerai suprasdami spektaklio logiką, apsimetame, jog jame irgi dalyvaujame, ir atsakome: „Okey, okey, veržiamės!“. Tačiau veržiamės ne diržus, o į profsąjungą, kuri, pavyzdžiui, apsaugos nuo „Sodros“ mokesčių padidinimo. Tik tokį siužeto posūkį matau šiame nuobodžiame spektaklyje!

     Pasakysiu daugiau: jei rimtai tikėčiau atstovaujamąja demokratija ir veržčiausi balsuoti rinkimuose, tai rinkčiausi ne Reagano-Schwarzeneggerio-Valinsko plejados aktorius, o lietuvišką Ciciolinos analogą. Ne kokį pagyvenusį ir nuplikusį diedą, o jauną ir sultingą stambiakrūtę!

     Tarkime, kad politika gali būti žmogiška, kad ji nėra vien niekšų, vagių ir šulerių pastangos mus pavergti. Kaip siūlai joje dalyvauti: klusnia statistine avele bindzenti prie balsadėžių (balsaėdžių) ar plaukuotu kumščiu piktai mojuoti gatvės demonstracijoje?

     Castor: Jau kalbėjau apie piratų vėliavas. Spontaniški sukilimai yra neramumų pradžia, bet tikroji demokratija glūdi žmonių bendruomenėse, kolektyvuose, jų organizavimesi. Sukilę piratai palieka ištvirkusius Didžiosios Būties namus – išduoda Valstybę, Kapitalą, reakcionierių Moralę. Jiems reikia alternatyvių centrų, užutėkio, iš kurio galima atakuoti pūvančius Sistemos likučius. Jie turi organizuotis patys ir veikti pagal savo geismus – kitokių įstatymų laisvė nepripažįsta. Jokių ikonų, jokių gyvenimo būdo žurnalų! Gyvenimas yra čia, ir mes dar galime alchemijos būdu išgauti iš jo chaosą.

     Pollux: Lietuvių literatūroje ir apskritai gyvenime nuo seno aktuali vadinamoji „vidurio kelio“ problema. Jos esmė nusakoma paprastai: aš ne baltasis ir ne raudonasis, ne kairysis ir ne dešinysis, aš nieko nežinau. Ar šiandien įmanoma būti tokiu dunduku – pokario valstiečiu? O gal tai savotiška „trečiojo kelio“ alternatyva?

     Castor: Nežinau aš jokio trečiojo kelio. Nebent tai būtų egzistencija anapus dirbtinių gėrio ir blogio ribų, alkoholinė chaoso meditacija, atmetus visus kanonus ir pasinėrus į neveiklumą. Kinų taoistams tai – religinė praktika, mes tai galime įgyvendinti savo nuodėmingoje kasdienybėje. Bet dabar, brolau, laikas ne tam. Dabar turime sukilti ir atmesti visus stabus, kurie mus supa. Kai už mus pasaulį tvarko iškrypėliai ir sukčiai, ne metas meditacijai prie stipraus gėrimo taurelės, televizoriaus ar kompiuterio ekrano. Pirmyn į gatves… ir sudrebinkim pasaulį iki pamatų!

     O tu ar tiki revoliucija? Ar manai, kad galime sukilti prieš visas neteisybes ir akimirksniu išlaisvinti visą pasaulį? O gal geriau patiems atsiskirti ir, paskelbus autonomiją nuo visų neteisybių, apsigyventi laisvės, kūniškos ir dvasinės pilnatvės zonoje?

     Pollux: Po 1968-ųjų studentų revoliucijos masiniai pasipriešinimo judėjimai patyrė visišką krachą. M. Thatcher ir R. Reagano epocha buvo klasikinis reakcingų konservatyvių jėgų triumfas. Po Sovietų Sąjungos žlugimo skaudų smūgį pajuto viso pasaulio kairieji, kurie iki šiol negali atsitiesti. Gamybos perkėlimas į trečiojo pasaulio šalis ir laikinų darbo santykių įsivyravimas suardė profsąjungas, nušlavė kovingą gamyklų proletariatą ir jį pakeitė neorganizuotu bei prisitaikėlišku prekariatu. Imperiniai Amerikos ir Vakarų šalių karai tik stiprina politinę jų galią ir viešpatavimą pasaulyje. Žodžiu tokia nelinksma realybė, kurią galima prilyginti tamsiesiems viduramžiams.

     Šiandien negalima kalbėti apie jokį bent kiek masiškesnį judėjimą. Išeitis viena – sprukti nuo šio pasaulio, slėptis autonomijose ir kurti atskiras neformalias bendruomenes. Tačiau tokių autonominių judėjimų perspektyva irgi gana niūri: autonomija visada smirdi eskapizmu, socialine, fizine ir dvasine atskirtimi. Pagaliau toks pasipriešinimo būdas yra sektantiškas ir užkerta kelią į platesnį sociumą (tą įrodė hipių bei Italijos autonomistų sąjūdžiai).

     Vis dėlto nieko kito nebelieka – reikia burtis į nepriklausomus autonominius judėjimus. Tik jie turėtų tapti ne uždaromis sektomis, o viešomis kūrybinėmis laboratorijomis, kuriose būtų išbandomi naujos visuomenės kūrimo būdai ir receptai. Autonomijose išbandyti ir save pateisinę socialiniai santykiai įneštų naujų vėjų į neoliberalizmo nusiaubtą Vakarų pasaulį, kuriame šiandien stūgauja korporacijų ir valstybių uraganai.


Balsas.lt

2008 m. lapkričio 4 d.