Navickas Andrius „Subkomandantė Markosas: HOY DECIMOS BASTA” (1)
teorija

         Šio ciklo tikslas – pristatyti žmones, judėjimus ar istorinius procesus, kurie nėra patogūs globaliai triumfuojančios vartotojiškos demokratijos ideologijai (GTVD). Kasdien esame pratinami, kad laisvės šaltinis yra rinka, jog esame vertingi tiek, kiek sugebame sukti vartojimo ratą, jog turtingosios valstybės kartu yra „geros ir teisingos“ ir gali sau leisti „pataisyti“ skurdesnes. Esame įpratinti tikėti, kad vakarietiška demokratija neša laimę visiems, sudaro lygias sąlygas, o dėl nelygumų daugiausia kalti mes patys. Beje, GTVD ideologija, veržiantis iš Sovietų Sąjungos, buvo pateikta kaip neturinti alternatyvų. Anapus tik Kinija, Kuba ir kiti „blogiečiai“. Gal iš tiesų visos alternatyvos GTVD yra nevykusios, tačiau nevalia nei jų nutylėti, nei nutylėti tų problemų, kurias nuo GTVD priklausoma žiniasklaida ar politikai yra linkę ignoruoti.

Oficialus ciklo debiutas – pasakojimas apie labai įdomią asmenybę – subkomandantę Markosą. Poetą, rašytoją, svajotoją, partizaną, kariškį. Jis gyvena Meksikos kalnuose ir rašo laiškus, pranešimus, komunikatus, kuriuose skelbia savą filosofiją. Jo populiarumo viršūnė - veikiausiai jau praeityje, tačiau jis iki šiol žavi daugybę žmonių ir dar daugiau jų erzina. Markosas ne kartą sakė, jog daugelis jo nesupranta. Nemanau, kad ir šiuose tekstuose man pavyks perteikti tai, kas jis yra „iš tiesų“. Tačiau, jei atsiras skaitytojų, kurie, skaiydami  Markoso samprotavimus, bent trumpam pajus nuostabų atpažinimo to, ką patys jautė, bet nesugebėjo išsakyti ar išsakė kitaip, jausmą – vadinasi, pasakota ne veltui.
 

      Karo pradžia


       1994 metų sausio 1 dieną keli tūkstančiai ginkluotų vyrų ir moterų, kurių daugumos veidus dengė juodos kaukės, nusileido nuo Meksikos pietuose esančių kalnų, paėmė valdžią šalia Lakandono miško esančiose apskrityse, Meksikos Chiapo valstijoje, ir paskelbė karą Meksikos valdžiai. Sukilėliai taip pat pareiškė, jog kariaudami ketina laikytis visų tarptautinių karo veiksmus reglamentuojančių taisyklių. Meksikos valdžia buvo šokiruota, nors būta pranešimų apie bruzdėjimą indėnų kaimuose, nors tikėtasi protestų pirmąją Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties (North American Free Trade Agreement – NAFTA) įsigaliojimo dieną, nes būta balsų, jog ši sutartis yra galas Meksikos energetiniam savarankiškumui, nors gavo pamišėliškai skambantį perspėjimą iš pačių sukilėlių apie jų planus, tačiau karo tikrai niekas nesitikėjo. Garsiai už Meksikos ribų nuskambėjo pasakojimas apie turistę, kuri piktinosi, jog neramumai jai sutrukdė laisvai keliauti po Chiapo provinciją ir aplankyti planuotus objektus. Vienas sukilėlis, kaip pasakojama, jai pareiškė: „Atleiskite, ponia, už nepatogumus, tačiau pas mus vyksta revoliucija“.

      Sukilėliai elgėsi labai drausmingai ir net mandagiai. Jie vengė naudoti ginklus, o dalis jų, liudininkų tvirtinimu, buvo ginkluoti ne tikrais, bet mediniais šautuvais. Sukilėliai nebandė demonstruoti jėgos. Jie paprasčiausiai teigė: „Mes egzistuojame. Tai faktas, kurio dabar nebegalima ignoruoti“. Sukilėliai paskelbė manifestą, kuris prasideda žodžiais: „Hoy decimos BASTA“ (Šiandien mes tariame GANA).

      Meksikos valdžia atsigavo po šoko gana greitai. Jau sausio 2 dieną buvo pasiųsta kariuomenė į Chiapo provinciją. Sukilėliai nesivėlė į mūšį, bet tvarkingai atsitraukė į kalnus. Tiesa, aukų išvengti nepavyko, tačiau nukentėjo vos keli žmonės. Nepaisant sėkmingų karinių veiksmų, Meksikos valdžia tapo visuotinės kritikos objektu. Pirmąją sukilimo dieną zapatistais piktinosi tiek Meksikos, tiek užsienio žurnalistai, o netrukus tonas pasikeitė, ir kritika virto atvirai demonstruojama simpatija. Jau netrukus valdžia galėjo įsitikinti, kad svarbiausia kova vyksta informacijos erdvėje. Meksikiečių simpatijos akivaizdžiai krypo sukilėlių pusėn, ir Meksikos prezidentas Carlosas Salinas de Gortaris nusprendė vienašališkai paskelbti paliaubas ir pradėti derybas. Jis 1994 metų sausio 12 dieną paskelbė, jog amnestuos visus sukilėlius, kurie sudės ginklus ir nebedrums viešosios tvarkos, ir jie nebus laikomi nusikaltėliais.
 

Prasidėjo derybos, kurioms tarpininkavo katalikų vyskupas Samuelis Ruizas. Jis buvo labai populiarus tarp indėnų ir dėl šių simpatijų buvo vėliau nušautas dešiniųjų ekstremistų. Tačiau vietoj atgailos visas pasaulis išgirdo sukilėlių vado subkomendantės Markoso tvirtą poziciją: „Dėl ko turėtume atsiprašyti? Dėl to, kad nemirėme badu? Dėl to, kad netylėjome? Dėl to, kad sukilome su ginklu rankoje tada, kai visi kiti keliai jau buvo užtverti? Dėl to, kad nesilaikome Čiapaso baudžiamojo kodekso – absurdiškiausio dokumento pasaulyje? Dėl to, kad parodėme visam pasauliui, jog žmogiškas orumas dar gyvas net skurdžiausiose Meksikos vietose? Dėl to, kad, prieš pradėdami, mes gerai pasiruošėme? Dėl to, kad vietoj lankų ir strėlių paėmėme šautuvus? Dėl to, kad mokėmės kariauti? Dėl to, kad esame meksikiečiai? Dėl to, kad dauguma mūsų indėnai? Dėl to, kad nesilaikome buvusių partizaninių judėjimų schemų? Dėl to, kad nepasiduodame? Dėl to, kad neparsidavėme? Dėl to, kad neišdavėme savęs?
 

Kas kieno turi atsiprašyti? Ar atsiprašyti turi tie, kurie sėdėjo prie gėrybėmis nukrauto stalo ir nuolat persivalgydavo, kai prie mūsų stalo sėdėdavo mirtis, tokia įprasta, jog mes nustojome jos bijoti? Tie, kurie pripildė mūsų krepšius deklaracijomis ir pažadais? O gal mūsų mirusieji, tie, kurie numirė „natūralia“ mirtimi, t.y. nuo tuberkuliozės, drugio, choleros, dizenterijos, plaučių uždegimo, maliarijos bei kitų virškinimo ligų? Mūsų mirusieji, tokie demokratiški mirusieji, į kuriuos niekas net nekreipia dėmesio. Jie mirė tyliai, nesitikėdami, kad jų mirtis turi kokią nors prasmę. Ar neturi atsiprašyti tie, kurie negerbia mūsų tradicijų, veido spalvos, kalbos, papročių? Tie, kurie kankino, žudė, metė mus į kalėjimus dėl „didžiulio“ nusikaltimo – noro turėti savo žemės lopinėlį, kuriame galima kai ką išauginti, norint nemirti iš bado?“
 

       Emiliano Zapato pasekėjai


        Meksikos sukilėliai pasivadino Ejército Zapatista de Liberación Nacional - Zapatistine nacionalinio išsivadavimo armija (ZNIA). Šią armiją sukūrė 6 žmonės 1983 metų lapkričio 17 dieną. Tądien jie įkūrė pirmąją savo stovyklą Chiapas provincijoje, Meksikos pietuose. Nuo pat pradžių jie ieškojo kontaktų su vietos valstiečiais indėnais, kurių dalis buvo pasitraukusi į kalnus. Santykiai mezgėsi pamažu. Abi pusės mokėsi viena iš kitos. Indėnai prašė zapatistų imtis juos saugoti nuo išpuolių. Indėnai gyveno nuolatinėje apgultyje. Ypač skausmingi buvo žemvaldžių pasamdytų žudikų išpuoliai. Didieji žemvaldžiai siekė iškirsti vietos miškus, supirkti valstiečių žemę ir įrengti didžiules fermas. Zapatistai ėmėsi mokyti indėnus karybos pradmenų. Šie atsilygino maistu.

Kodėl toks pavadinimas? Zapatistai savo simboliniu krikštatėviu pasirinko žymų Meksikos herojų, XX amžiaus pradžioje dalyvavusį išsivadavimo judėjime – Emilianą Zapatą. Jis buvo Meksikos armijos generolas, garsėjęs ne tik karo žygdarbiais, bet ir drąsa, išmintimi bei gera širdimi. 1919 metais Zapatas buvo nužudytas, tačiau Meksikos pietuose gimė legenda, kad generolas nežuvo, bet su dalimi savo karių pasitraukė į kalnus ir iš ten nusileidžia tada, kai meksikiečiams tampa itin sunku.
 

Labai greitai zapatistų pradėjo daugėti. Daugiausia prisidėdavo indėnų. Tačiau ne tik jų – 1984 metų rugpjūtį prie armijos prisijungė ir netrukus jos dvasiniu lyderiu tapo paslaptingasis subkomendantė Markosas.


       Kaukė


1995 metų vasario 20 dieną rašytame laiške iš kalnų Markosas daug kalba apie save.

„Norite žinoti, kas tas Markosas? Manote, kad jis sandinistas, kad jį finansuoja rusai?“ – klausia Markosas ir pateikia ilgą atsakymą, jį ir perpasakojame.

Markosas - tai neapibrėžto amžiaus vyriškis, kuriam gali būti tiek penkeri, tiek šešiasdešimt penkeri metai. Jo veidas uždengtas tamsia medžiaga, kuri primena sudėvėtą nosinę. Medžiagoje matyti dvi skylės, iš kurių pūpso keisti iškilimai. Vienas iš jų, sprendžiant iš daugiakartinio čiaudėjimo, yra ne kas kita kaip nosis. Kitas, sprendžiant iš nuolat kylančių dūmų, turėtų būti pypkė, panaši į tas, kurias rūko jūreiviai, intelektualai, piratai ar besislapstantys nuo teisingumo žmonės.
 

Šis vyriškis turi prisipažinti bent kelis dalykus. Pirma tai, jog gimė partizanų stovykloje, Lakandono miške, vieną iš 1984 metų rugpjūčio naktų. Vėl gimė 1994 metų sausio 1 dieną, ir nuo to laiko atgimsta kasdien, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę, Turi daug pravardžių, Kai kurios jų nešvankios, ir jas gėda viešai ištarti.
 

Jis apsisprendė pats, dar prieš gimdamas, užuot turėjęs viską, iš tiesų neturėti nieko, kad turėtų viską. Jis nuo pat gimimo be atvangos dalyvauja sąmoksluose prieš šešėlius, dengiančius Meksikos dangų. Jis gimė, idant kartu su bičiuliais indėnais ir metisais priverstų veikti popieriaus lapą, kurį buvo mokomas vadinti Meksikos Konstitucija, kurio 39 straipsnyje teigiama, jog tauta turi teisę keisti savo valdžią. Kadangi nebuvo jokios galimybės Konstitucijos nuostatų ginti taikiu būdu, tai kartu su suokalbininkais, kuriuos vadino „broliais“, Markosas nusprendė su ginklu rankose sukilti prieš politinę valdžią ir garsiai pasakyti: „basta“ (gana) melui ir neteisingumui.
 

Tai vyriškis, kuriam įtarimą kelia visos tiesos, skelbiamos kaip šventos, išskyrus tas, kurias atranda pats žmogus. Tai - orumas, demokratija, laisvė ir teisingumas. Šis žmogus nuo pat gimimo apsisprendė geriau mirti, nei prarasti orumą, neparsiduoti tiems, kurie melą pavertė nūdienos religija. Nuo to laiko jis apsisprendė pagarbiai ir paprastai elgtis su paprastais žmonėmis ir išdidžiai su tais, kurie valdžioje.
 

Markosas tikėjo ir tiki žmogumi, jo sugebėjimu nuolat ieškoti to, kaip kiekvieną dieną bent truputį patobulinti pasaulį, kuriame gyvename. Jis prisipažįsta, kad labiausiai pasaulyje myli meksikiečių tautą, jis tikėjo, tiki ir tikės, jog Meksika – tai daugiau nei vien pavadinimas ar neįvertintas produktas pasaulio rinkoje.
 

Jis įsitikinęs, jog būtina kovoti su neteisingais režimais ir siekti, kad Meksikoje ir pasaulyje įsitvirtintų kitokie santykiai tarp žmonių ir valstybių.
 

Jis pažadėjo visą gyvenimą, kiekvieną sekundę skirti kovai už tai, kuo tiki, ir kartu prisipažįsta, kad negali atsikratyti egoistinių ir smulkmeniškų paskatų, todėl paskutinę gyvenimo akimirką skirs mirčiai.
 

        Laiške, pavadintame „Kai upokšniai nusileidžia“, Markosas rašo: „Norite sužinoti, kas aš esu? Markosas – gėjus San Franciske, negras - Pietų Afrikoje, anarchistas - Ispanijoje, palestinietis - Izraelyje, indėnas - San Kristobalio gatvėse, benamis - Nesė, rokeris - kaime, žydas - Vokietijoje, ombudsmenas - Sedene, feministas - politinėse partijose, komunistas - po šaltojo karo, kalinys - Sintalape, pacifistas - Bosnijoje, mapučė - Anduose, mokytojas - iš profsąjungų, artistas - be teatro, dailininkas - be molberto, namų šeimininkė - šeštadienio vakare kiekvienoje Meksikos vietovėje, partizanas - XX amžiaus pabaigos Meksikoje, streikuotojas - kiekvienoje įmonėje, reporteris, rašantis, kad užpildytų laikraštį, vieniša moteris - metro dešimtą valandą vakaro, pensininkas - Mechiko aikštėje, bežemis valstietis, marginalus leidėjas, nesutinkantis studentas, disidentas - neoliberalizme, rašytojas - be knygų ir skaitytojų ir pagaliu – zapatistas - Pietryčių Meksikoje. Pagaliau Markosas – tai žmogus kiekvienoje šio pasaulio vietoje. Markosas – tai visi atstumtieji, engiamieji, kovojančios mažumos, kurios garsiai sako savo „basta“. Visos mažumos, kai jos kalba, ir daugumos, kai klausosi ir išlieka pakančios. Markosas – visa tai, kas nepatogu valdžiai ir „sveikam protui“.
 

Tai tik dalis to, ką apie save rašo pats Markosas, kuris išniro tarsi iš niekur ir tapo daugybės žmonių įvairiose pasaulio kraštuose idealu. Meksikos valdžia apie Markoso egzistavimą sužinojo 1994 metų sausio 1 dieną. Prireikė daugiau nei metų, kol Meksikos pareigūnai, švytėdami iš laimės, paskelbė, jog „demaskavo“ Markosą, išsiaiškino jo tikrąjį vardą.
 

Meksikos valdžia paskelbė, kad Markosas - tai Rafaelis Sebastiánas Guillénas Vincente, o gimė jis 1957 metų birželio 19 dieną Meksikoje. Jis baigė jėzuitų mokyklą Tampiko miestelyje, kur, regis, susipažino su išlaisvinimo teologija, vėliau baigė universitetą Mechike. Čia tapo filosofijos magistru ir pradėjo dėstyti komunikacijos teoriją. Beje, Markosas ne kartą griežtai paneigė, jog yra Guillenas Vincente. Jis teigė: „Visai nesvarbu, kas Markosas buvo, svarbiausia, kas jis yra šiandien. Ir galbūt ateis laikas, kai Markoso nebeliks. Kalbu ne vien apie fizinį išnykimą, kalbu apie personažo pabaigą“.

Aiškaus atsakymo nepateikia ir Guilleno šeima, kuri yra labai politiškai aktyvi ir remia Institucinę revoliucinę partiją, valdžiusią Meksiką ne vieną dešimtmetį, ir kurią Markosas griežtai kritikuoja.
 

Meksikos valdžia, įvardydama tikrą ar tariamą Markoso pavardę, tikėjosi demitologizuoti filosofą sukilėlį. Bandyta įrodinėti, kad jis yra turtingos šeimos vaikelis, kuris panoro romantikos ir metėsi prie tų, kurių visai nepažįsta. Tačiau Meksikos indėnai tiki darbais, o ne kalbomis. Jiems Markosas vienas iš jų. Jis jiems yra žmogus, kuris gimė jų akyse, mokydamasis iš jų bei mokydamas juos.
 

        Egzistuoja kelios versijos, kodėl Markosas pasirinko būtent šį vardą, kodėl nešioja kaukę. Įtikinamiausia versija, jog į kalnus jis keliavo su bičiuliu Markosu, kuris pakeliui žuvo. Netrukus gimė naujas Markosas, tarsi kovos už laisvę nemirtingumo liudijimas. O kodėl kaukė? Kritikai yra sugalvoję daug absurdiškų versijų. Pavyzdžiui, jog Markosas ir kiti jo bičiuliai slapstosi nuo įstatymo ir bijo būti atpažinti. Arba, jog kaukė leidžia nepastebimai pakeisti mūšyje žuvusį vadą ir sudaryti įspūdį, kad jis nepažeidžiamas. Pats Markosas tvirtina, jog kaukė – tai simbolis situacijos, kurioje yra dauguma Meksikos gyventojų. Jų valdžia nemato, nepaiso. Jie gyvena tarsi beveidžiai. Kitas dalykas – kaukė visus sulygina. Pats Markosas pabrėžia, kad svajoja apie laikus, kai bus nereikalinga kaukė, kai bus nereikalingi ginklai. Taigi kaukė – tai pereinamojo laikotarpio simbolis.
 

Kodėl subkomandantė? Pasak Markoso, daugelis siekia būti komendantais, viršininkais ir mažai yra tų, kurie nori tarnauti, būti pagalbininkais. Be to – tai pirmiausia indėnų kova, todėl ir komendantas turi būti indėnas. Jis esą tėra jų pagalbininkas.

      bernardinai.lt

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti