Laurel Luddite: Anarchoherbalizmas. Mintys apie sveikatą ir gydymą vardan revoliucijos
teorija


       Mano vaistų dėžutė yra kaip bioregionų suvažiavimas su atstovais, surinktais į vieną vietą per mano keliones po pasaulį į vakarus nuo Uolėtųjų Kalnų. Ši coptis šaknis buvo paimta iš ekskavatoriaus išraustos duobės miško pakraštyje, netoli Idaho. Žiupsnelis piepsissewa lapų atkeliavo iš sengirės prie Klamath upės, kai greta ant kelmo sėdintis rajono miškininkas pasakojo apie savo planus iškirsti visą mišką. Džiovinu dilgėles iš Kalifornijos slėnio, kuriame dėl ištisą amžių vykstančių pramoninių miškų kirtimų ir upėse besikaupiančio dumblo miršta lašišos.



       Kiekvienoje dėžutėje slypi sava istorija (dažnai tai vaiduokliška mirštančių ekosistemų ir amžiams pranykusių vietovių istorija). Man teko garbė pažinti augalus jų augimo vietose ir gilintis į jų vaistines savybes. O žmonėms, kuriems nepasisekė, kad jie neturi galimybės klaidžioti po laukinę gamtą, galima įsigyti paruoštus augalinius vaistus, pavyzdžiui tinktūras, ir tokiu būdu atkurti ryšį su tokio tipo gydymu.

       Šioje vartotojiškoje visuomenėje labai lengva nekreipti dėmesio į ryšį tarp buteliuko, stovinčio parduotuvėje, ir kažkur pasaulyje augančio gyvo augalo. Kartais sunku susigaudyti, ar augalas auga už kilometro, ar kitame žemyne. Būtų galima ilgai kalbėti apie ryšių atkūrimą, žinių apie augalus kaupimą ir gydomųjų augalų rinkimą savo poreikiams, kai tai įmanoma. Tik tokiu būdu mums pavyks sukurti visą naują gydymo sistemą – tokią, kuri padės mūsų judėjimui ir aplenks korporacinę jėgos struktūrą, kuria dabar tapo medicina.

       Naujos medicininės sistemos išvystymas ar senų modelių atkūrimas bus dar viena saugumo galimybė tuomet, kai subyrės industrializmas. Tai padės mums išlikti sveikiems ir gyviems daužant paskutinius sistemos langus tuo metu, kai daugybė žmonių jau nebegalės naudotis industrine medicina. O tai padės mums atkurti ryšius su tikruoju gydytoju – Žeme.

       Alternatyva „alternatyviai medicinai“

       Šiandien toks populiarus gydymas augalais (žiniasklaidos ir žaliųjų kapitalistų pristatytas mums kaip dar viena žavinga užgaida) menkai nusimano apie naują gydymo būdą. Augalai, sumažinti iki kapsulių ar dar blogiau – iki jų „aktyvių sudedamųjų dalių“, tėra nauji įrankiai, skirti pagerinti kūnus-mechanizmus, t.y. žmones industrinės medicinos supratimu. Jie nedaug skiriasi nuo medicininių preparatų ar skalpelio ašmenų – kažko, kas naudojama, kad gūtų galima įsiskverbti į kūną-mechanizmą ir ten tvarkytis su jo sudėtinėmis dalimis. Žinoma, tai yra ne taip efektyvu, nes augalai išimti iš gydymo sistemos, kurioje jų galia ir pasireiškia.

       Kai augalinių produktų prekeiviai griebiasi naujo „stebuklingo“ vaisto, tai dažnai reiškia šios augalų rūšies išnykimą. Todėl ypač liūdna, kai tiek daug gyvų organizmų paverčiami beverčiais produktais ar eikvojami be reikalo ten, kur jie negali padėti. (Ar kas nors dar matė Echinacea šampūną?)Klasikinis pavyzdys yra Hidrastis canadansis, gamtoje baigiantis išnykti augalas. Jis turi kelias nuostabaus poveikio žmogaus kūnui galimybes, bet dažniausiai pardavinėjamas kaip vaistas nuo paprasto peršalimo, kuriam jis beveik neturi jokios įtakos. Tarp kitko, stambiausi laukinėje gamtoje surinktos Hidrastis canadansis ir kitų augalų garsiais vardais perpardavinėtojai yra tarptautinės vaistų korporacijos. Svarbi ir Amerikos visuomenės manija dėl augalinės „viagros“, svorio metimo tablečių, stimuliantų – būtent šiems absurdiškiems poreikiams rinkoje aukojami didžiausi augalų kiekiai.

       Yra alternatyva „alternatyviai medicinai“. Augalų žinovas, knygų autorius ir mokytojas Michaelis Moore’as vienoje savo paskaitų labai vykusiai pasakė, kad „šioje šalyje augalų biznis dažniausiai sukasi apie neseniai ištirtas ir išreklamuotas medžiagas. Mus augalai pasiekia per jų rankas. Tuo tarpu mes bandome kiek įmanoma („žemu lygiu“, jei norite) įdiegti mintį, kad mums reikia praktiško ir atsparaus rinkos užgaidoms modelio. Mes bandome tai realizuoti praktikoje, nesivadovaudami prekyboje kylančiais būdais. Ne iš viršaus į apačią, bet iš apačios į visas puses. Tebūna tai vietinė veikla. Jokios centralizacijos, nes centralizacija užmuša viską.“

      

       Herboprimityvizmas

       Reikia kito požiūrio į mūsų kūnus ir gydymą augalais. Į abu juos galima žiūrėti kaip į persipynusius ir esančius pusiausvyroje. Tai nauja industrinei kultūrai, bet iš tikro tai yra vienas seniausių gydymo modelių Žemėje. Mes žinojome tai prieš tapdami žmonėmis. Gyvūnai žino, kaip gydytis naudojant augalus. Aplinkui pilna pavyzdžių, pradedant šunimis, ėdančiais žolę, ir baigiant lokiais, rausiančiais Osha šaknis. Tikriausiai kiekvienoje žmonių visuomenėje plito žinios, kaip veikia kūnas ir kaip veikia augaliniai vaistai.

       Dėl vieno sutaria visi augalų žinovai, įskaitant ir šunis su lokiais, t.y., kad sveikatos problemas geriausia spręsti iš anksto. Primityvesnėse visuomenėse, kur žmonės dar naudojasi įsiklausymo į savo kūną prabanga, lengvai pastebimi pusiausvyros sutrikimai dar prieš jiems pavirstant liga. Tokiu momentu augalai yra naudingiausi. Jie veikia neklinikiniame ir todėl nematomame industrinei medicinai „pusiausvyros sutrikimų“, „pertekliaus ir trūkumo“ lygyje.

       Ši sena/nauja gydymo sistema yra subtili ir reikalauja daug savistabos ar bent jau savivokos. Diagnostikai ji naudoja intuiciją. Vaistais tampa emocijos, dvasingumas ir aplinka. Mūsų renkamų augalų gydomosios savybės priklauso nuo dvasios, apinkos ir mūsų santykio su augalais.

       Žalioji augalininkystė

       Kai mes vartojame augalinius vaistus, mes vartojame ir dalį to augalo aplinkos. Viskas, ką jis valgė, gėrė ir patyrė, suformavo tavo vartojamus vaistus, todėl geriau pasirūpink, kad jis gautų visa, kas geriausia. Kai augalai išgydo tave, lieki jiems skolingas ir privalai rūpintis jais bei vietomis, kuriose jie auga. Tradiciniai augalų rinkėjai dažnai naudoja maldą, kurią jie kartoja prieš paimdami ką nors iš gamtos. Aš paprastai ištariu kažką tokio: „Gerai, augale. Išgydyk mane, ir aš tavim pasirūpinsiu. Būsiu tavo užnugaris. Kol esu čia, niekas čia nepradės statybų ar kirtimų ir niekas nerinks tavęs be saiko“. Taigi, ši tikra gydymo augalais sistema iš esmės yra gilioji aplinkosauga ir įsipareigojimas Žemei.

       Šiam gydymo modeliui svarbus bioregiono terminas. Augalų poveikis mūsų kūnams iš tikro yra gana apribotas tų cheminių medžiagų, kurias jie gali pagaminti iš saulės ir žemės. Kiekvienas plačiai išreklamuotas augalas, iškirstas atogrąžų miške ar iškastas kalnuose, greičiausiai turi savo analogą tavo gyvenamos vietos apylinkėse. Vieni geriausių vaistinių augalų, padedančių palaikyti gerą sveikatą, auga tuščiuose sklypuose ir apleistuose soduose.

       Anarchoherbalizmas

       Sunku valdyti visuomenę, kurios žmonės patys pasirūpina savo sveikata ir geba prisirinkti ar užsiauginti vaistinių augalų. Šiais laikais mes priklausome nuo industrinės sveikatos apsaugos jėgos struktūrų – slaptos gydytojų draugijos, baltaodžių vyrų valdomų medicinos mokyklų, korporacijų galingųjų su jų nuodingais preparatais ir nepasotinamu godumu, laboratorijų su kankinamomis gyvomis būtybėmis. Ši priklausomybė yra dar viena grandis, laikanti mus prirakintais prie valstybės ir paverčianti mus bejėgiais maištauti ar net įsivaizduoti pasaulį be šitos priespaudos. Su nauja gydymo sistema, besiremiančia savęs ir augalų pažinimu, mes būsime žymiai laisvesni.

       Siūlydami realias sveikatos priežiūros alternatyvas, mes padėsime išblaškyti kai kurių žmonių baimes dėl grįžimo prie anarchistinio, į Žemę orientuoto gyvenimo būdo. Yra daug melo idėjoje apie žmogų su jo didelėmis mašinomis, pasiruošusiomis jus suremontuoti (jei tik turite pakankamai pinigų). Nutylima apie tai, kad pati industrinė visuomenė ir sukelia daugumą tų žmones gąsdinančių ligų. Laisvas gyvenimas gydančioje Žemėje, tikro maisto valgymas teisingoje bendruomenėje bus geresni vaistai nei bet kas kitas, ką įmanoma nusipirkti.

       Ką mes galime nuveikti judėdami naujos gydymo sistemos link? Visiems mums reikia sužinoti kuo daugiau apie savo sveikatą. Galima tai daryti studijuojant vieną ar kelis išlikusius tradicinius gydymo modelius arba per savistabą. Kaip jautiesi prieš peršalimą? Kokios problemos nuolat pasikartoja, ypač kai būni persitempęs? Jei esi moteris, kiek trunka mėnesinės ir kaip atrodo kraujas? Suprasdami, kaip veikia mūsų kūnai, galime padėti sau nustatyti ankstyvas ligos stadijas, kada augalai būna naudingiausi.

       Žmonės, turintys šiokius tokius gydymo pagrindus (tradicinėje ar industrinėje sistemoje), gali būti didelė parama besimokantiems.

       Gydytojai, kolektyviai ar per asmenines praktikas kuriantys šį naują modelį, turi atsiminti, kad esminiai šitos tikrai revoliucinės gydymo sistemos principai yra decentralizacija ir įsipareigojimas Žemei.

       Šiais pokyčių laikais viskas tikrinama širdimi. Arba sunaikinama, arba perkuriama, arba sukuriama iš naujo. Industrializmas paveikė visas mūsų gyvenimo puses, mes tik dabar pradedame suprasti, kiek daug prarasta. Medicina yra tik viena mašinos dalis, kurią mums reikia išimti ir perdirbti taip, kad ji veiktų būsimai visuomenei. Kiekvienas augalas, piliulė ar procedūra turi būti įvertinta dėl galimo poveikio aplinkai, šios gydymo priemonės turi būti prieinamos net ir mažiausiai žmonių grupei. Galime pradėti nuo savęs, savo bendruomenėse ir draugų ratuose, bet niekada neturėtume sustoti plėstis ir į išorę – iki tol, kol industrinė medicina, savo pačios išsibalansavimo auka, surūdys savo kape.

       Versta iš www.greenanarchy.org 

       Vertė diedas
       2008 11 04

 


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti