Lawrence Jarach: KAIRUOLIŠKUMAS
teorija

       1. Kas yra kairuoliškumas?

       Daugumai tai reiškia vienokios ar kitokios formos socializmą, nežiūrint į tai, kad yra nemažai kairiųjų, kurie neprieštarauja kapitalizmui (istoriškai visiškai aišku, kad kapitalizmui prieštarauja ir ne visi socialistai). Galima sugalvoti ir dar daugiau argumentų, bet paprastumo dėlei laikykime, kad šie du terminai reiškia tą patį. Kaip dažniausiai ir būna miglotų terminų atveju, bus lengviau nagrinėti charakteristikų, o ne apibrėžimų sąrašą. Kairuoliškumas apima daug įvairialypių idėjų, strategijų ir taktikų. Ar yra kokie nors bendri bruožai, kurie apjungia visus kairiuosius nepaisant skirtumų? Norint atsakyti į šį klausimą, būtina patyrinėti filosofines socializmo prielaidas.

       Liberalizmas, humanizmas ir respublikanizmas (L, H ir R) yra politinės ir filosofinės mokyklos, kilusios iš modernios Europos tradicijų (prasidedančių maždaug Renesanso laikotarpiu). Per daug nesismulkinant galima pasakyti, kad visų trijų mokyklų pasekėjai (ypač liberalai) mano, kad egzistuoja idealus, nuosavybę valdantis žmogus, kuris visiškai racionalus (ar bent jau potencialiai racionalus). Šis idealizuotas individas kovoja prieš despotišką ekonominį, politinį monarchizmo bei feodalizmo sistemų autoritetą ir prieš dvasinį katalikų bažnyčios autoritetą. Visos trys mokyklos (L, H ir R) mano, kad kiekvienas (žmogus), lavindamasis ir sunkiai dirbdamas, gali įgyvendinti laisvos rinkos (prekių ir idėjų) tikslą. Konkurencija yra visas tris mokyklas apjungianti norma.

       L, H ir R rėmėjai tvirtina, kad lyginant su monarchizmu, elitizmu ir feodalizmu, šios trys modernistinės filosofijos yra žingsnis pirmyn kelyje į žmogaus laisvę. Jie tiki, kad šis vadinamasis Didesnis Gėris yra vertas pastangų ir jį reikia remti, nes kiekvienam suteikia galimybę vienu ar kitu būdu kontroliuoti savo gyvenimą švietimo, ekonominio gerbūvio ar politinių veiksmų sferoje. Kraštutiniai L, H ir R tikslai yra susitvarkyti su ekonominiais nepritekliais ir intelektualiniu/dvasiniu skurdu, kartu remiant demokratiškesnio valdymo idėją. Jie apibendrina tai teisingumo terminu ir žiūri į valstybę kaip į teisingumo garantą.

       Modernus socializmas buvo stipriai veikiamas šių trijų filosofijos krypčių. Kaip ir visi, pritariantys L, H ir R, kairieji rūpinasi ir kovoja prieš ekonominį ir socialinį neteisingumą. Visi jie siūlo aktyviais veiksmais ir geranoriškumu gydyti socialines ligas stebint valstybei, nevyriausybinėms (NVO) ar kitoms formalioms organizacijoms. Vos keli iš siūlomų sprendimų ar laikinų priemonių numato (ar bent jau atsižvelgia) saviorganizacinius variantus tiems, kurie tiesiogiai kenčia nuo tokių visuomenės ligų. Pensijos, paramos programos, psichiatrijos ligoninės, narkomanų reabilitacijos centrai ir pan. – visa tai yra kovos su socialinėmis problemomis pavyzdžiai. Sutinkamai su šių persidengiančių filosofijų prielaidomis ir jų praktiniais pavidalais, atrodo, kad inteligentiškumas ir žinios apsijungia su empatija ir noru padėti žmonėms. Bendradarbiavimas bendram labui yra naudingesnis žmonijai nei individuali konkurencija. Tačiau socializmas individualią konkurenciją laiko savaime suprantama. Liberalai ir socialistai tiki, kad žmogiškosios būtybės negali natūraliai veikti kartu, todėl jas reikia šviesti ir skatinti bendradarbiavimą. Kai tai nepavyksta, visada galima jas priversti panaudojus valstybės galią.

       2. Nuosaikusis, radikalus ir ekstremalus kairuoliškumas


       2.1. Taktikos ir strategijos


       Nežiūrint to, kad yra daugybė persidengimų ir susiliejimų, trukdančių nubrėžti aiškias ribas, vis tik viliuosi, kad aprašant šiuos įvairius kairuoliškumo pasireiškimus, bus įmanoma nustatyti tam tikras charakteristikas.

       Kalbant apie strategiją ir taktiką, nuosaikūs kairieji tiki, kad reikalus galima pataisyti esamų institucinių struktūrų viduje. Būdami aiškūs reformistai, nuosaikūs kairieji remia begalinius taikius bei korektiškus paviršinius pusiausvyros pokyčius ir tiki tokiu būdu įtvirtinti socializmą kaip egzistavimo būdą. Jie atiduoda pirmenybę buržuazinei demokratijai: vienas žmogus, vienas balsas, valdo dauguma.

       Radikalūs kairieji, priklausomai nuo esamų aplinkybių ir tikslo pasiekimo galimybių, remia ir legalias ir nelegalias taktikas, bet galų gale jiems vis tiek reikia kokių nors teisingai suformuotų legalių institucijų sankcijų (ypač tada, kai jie ruošiasi prievarta įtvirtinti daugumą taisyklių). Jie yra pragmatiški ir tikisi taikių pokyčių, bet pasiruošę kovoti, jei tai pasirodys neišvengiama. Jų remiama demokratija yra daugiau orientuota į darbininkus: jiems neberūpi rinkimų eiga, kai valdytojų ir politikų sąskaita gauna tai, ko norėjo.

       Ekstremalūs kairieji yra amoralūs pragmatikai. Ši strategija dar gali būti vadinama oportunistine. Jie yra specialiai nekorektiški, aiškiai trokštantys sugriauti esamas institucijas (dažnai ir valstybę) ir siekiantys perkurti jas taip, kad vien tik jie galėtų įtvirtinti naujus įstatymus. Jie daug labiau linkę naudoti jėgą savo tikslams pasiekti. Jų remiama demokratija paprastai remiasi viena partija.

       2.2. Santykis su kapitalistais

       Visi kairieji pirmenybę suteikia darbininkui ar darbininkui/gamintojui – būtybei, kuri egzistuoja tik ekonomikos sferoje. Nuosaikūs kairieji kovoja už darbininkų teises (streikuoti, naudotis darbo apsauga, sudaryti išmintingą ir garbingą darbo sutartį) naudodamiesi esamų įstatymų vingrybėmis, prastumdami naujus įstatymus ir bandydami atskleisti akivaizdžius darbdavių piktnaudžiavimus. Jie nori, kad kapitalizmas būtu organizuotas pagal principą „pirma žmonės, paskui pelnas“, tuo ignoruodami kapitalizmo vidinę logiką ir istoriją. Nuosaikūs kairieji skatina socialiai atsakingas investicijas ir nori teisingesnio gėrybių paskirstymo: socialinių (naudojant garsųjį „saugumo tinklą“) ir asmeninių gėrybių (aukštesnių atlyginimų ir didesnių mokesčių korporacijoms bei turčiams). Jie nori subalansuoti nuosavybės teises ir darbą.

       Radikalūs kairieji virš bosų iškelia darbininkus. Pasak jų, darbininkai visada teisūs. Remiantis šia logika, jie ir nori pakeisti legalias struktūras, tikėdamiesi kompensuoti iki tol istoriškai vykusį išnaudojimą. Gerbūvio perskirstymas radikalų akimis vyktų per aukštesnius atlyginimus ir didesnius mokesčius korporacijoms bei turčiams, įskaitant ir pasirinktiną įvairių resursų (bankų, gamtos turtų) eksproprijaciją/nacionalizaciją (su arba be kompensacijos).

       Ekstremalūs kairieji siekia visuotinės kapitalistų klasės ekproprijacijos, be kompensacijų, ne tik tam, kad ištaisytų ekonominės eksploatacijos klaidas, bet ir tam, kad atimtų iš kapitalistų politinę galią. Tam tikru metu darbininkai bent formaliai taptų atsakingi už ekonominių ir politinių sprendimų priėmimą (nors paprastai tai daroma per partijos lyderius).

       2.3. Valstybės vaidmuo


       Kairieji žiūri į valstybę kaip į egzistuojančių visuotinių ryšių tęsinį. Dauguma įsitikinę, kad valstybės tikslas yra siekti bet kokios valdžioje esančios socialinės klasės tikslų. Dar daugiau, visi jie sutinka, kad valdanti klasė turi teisėto jėgos ir prievartos naudojimo monopolį. Politiniuose visų nuosaikiųjų ir kai kurių radikalių kairiųjų vizijose valstybė (net visiškai valdoma kapitalistų klasės) gali būti naudojama daugelio socialinių problemų išgydymui, pradedant transnacionalinių korporacijų kraštutinumais ir baigiant tradiciniais atstumtaisiais (imigrantais, moterimis, mažumomis, benamiais ir pan.). Ekstremaliems kairiesiems tik jų pačių valdoma valstybė gali išspręsti tokias problemas, nes valdančiai klasei paranku skaidyti tuos, kurie nepriklauso valdantiesiems. Nepaisant skirtumų, išlieka prisirišimas prie vyriausybės, kaip valstybės atstovo, funkcijų. Tokia yra pagrindinė konflikto tarp visų kairiųjų ir anarchistų ašis, nepaisant to, kad anarchistai istoriškai patenka į kairiųjų spektrą. Apie tai pakalbėsime vėliau.

       2.4. Individo vaidmuo


       Visose kairuoliškumo charakteristikose trūksta diskusijos apie individą. Nors L, H ir R trumpai užsimena apie individą, tačiau šios filosofijos neatsižvelgia į neturinčius nuosavybės vyrus, moteris ar vaikus – vietoje to jie laikomi normalaus (suaugusio, turinčio nuosavybę vyro) individo nuosavybe. Tai sukėlė visišką abejingumą (ir iš to kylantį išnaudojimą) žemdirbiais ir darbininkais, ką turėjo ištaisyti socializmas. Deja, praktiškai visi socialistai į darbininkus ir žemdirbius žiūri kaip į kolektyvinę klasę, kurią reikia formuoti ir kreipti tinkama linkme, jie niekada neatsižvelgia į individo (moters ar vyro), žemdirbio ar darbininko norus bei troškimus kontroliuoti savo gyvenimą. Pagal kairiųjų ideologines nuostatas masių saviveikla yra įtariai stebima pro ideologines kapitalistinės konkurencijos žaliuzes (kadangi masės dar nėra pakankamai protingos, kad taptų socialistinėmis). Galbūt darbininkai ir sugebės susiorganizuoti į juos ginančias profsąjungas, kad pasirūpintų savo atlyginimais, tačiau žemdirbiams terūpi tik dirbti savo žemę. Vadinasi, švietimas ir spaudimas bendradarbiauti yra būtini, kad tos masės taptų politiškai radikalios.

       3. Kairuoliškumas apskritai?


       Taigi visi kairieji nori mažinti neteisingumą, nežiūrint to, ar prieš neteisybę būtų kovojama didinant atsakingų atstovų reakciją demokratiškesniuose politiniuose procesuose, ar pašalinant nedarbininkiškos galios pagrindą. Visi jie trokšta organizuoti, mobilizuoti ir kreipti žmonių mases siekiant daugiau ar mažiau vieningos daugumos tam, kad pagreitintų socialinių institucijų pažangą ir demokratinius pokyčius. Švietimas ir kairiųjų pažiūrų diegimas yra vienos prieinamiausių kairiųjų strategijų, naudojamų platesniam politiniam kraštovaizdžiui stiprinti.

       Visi kairieji yra linkę netikėti paprastų (nepolitikų/nepolitiškų) žmonių sugebėjimu patiems nuspręsti, ką daryti su jų kasdienėmis problemomis. Visi kairieji nepalaužiamai tiki lyderyste. Tiki ne vien tik konkrečiu lyderiu, kuris manosi turįs tam tikras moralines ir etines vertybes, esančias aukščiau kitų žmonių vertybių, bet ir pačiu lyderystės principu. Pasitikėjimas lyderyste niekada nekelia abejonių atstovaujantiems politikams. Paskirtas ar išrinktas lyderis, kalbantis už individus ar jų grupes, yra laikomas natūraliu reiškiniu. Politikos sferoje tarpininkavimas, perimantis sprendimų teisę iš individų ar grupių, laikomas neišvengiamu. Kairieji priima šį įsipareigojimą lyderystei ir atstovavimui, nes jie mano, kad gali teisingai atstovauti tuos, kurie tradiciškai buvo pašalinti iš politikos – atstumtuosius, bebalsius ir silpnuosius.

       Kairysis aktyvistas, kaip kenčiančiųjų atstovas, yra žmogus, tikintis, kad kovoje už geresnį kitų žmonių gyvenimą jis yra nepakeičiamas. Tai kyla iš dviejų idėjų, būdingų visiems kairiesiems:

       1. Palikti savo valiai nepolitiški žmonės niekada nepagerins savo padėties radikaliu ar revoliuciniu būdu (prisiminkime Lenino nepasitikėjimą darbininkais, kurie, anot jo, be profesionalų pagalbos niekada nesugebės peržengti „profsąjunginio mentaliteto“ ribų).
       2. Inteligentiškesni ir sugebantys geriau analizuoti žmonės yra pakankamai išmintingi ir etiški, kad galėtų vadovauti (pavyzdžiui, įstatymais) ir organizuoti kitus jų pačių ar (galbūt dar svarbiau) didesniam labui.

       Aiškiai neįvardintas, bet šiose trumpose kairuoliškumo nuostatose gerai įžiūrimas kairiųjų motyvas yra jų pasikliovimas autoritariniais santykiais – prisiimtais ar prievartiniais, šiurkščiai primestais ar švelniai racionaliais. Ekonomika (prekių mainai rinkoje) numato, kad egzistuoja viena ar daugiau institucijų, tarpininkaujančių tarp tų, kurie gamina, tų, kurie valdo nuosavybę ir tų, kurie vartoja. Atstovaujamasis politinis procesas numato, kad egzistuoja viena ar daugiau institucijų, tarpininkaujančių diskusijoms tarp įvairių, besiremiančių viešu interesu, partijų (dažnai su prieštaringais tikslais). Lyderystė numato, kad egzistuoja reikšmingi skirtumai tarp vadovaujančių ir paklūstančių individų emocinių ir intelektualinių sugebėjimų. Tikrai netrūksta racionalių samprotavimų, palaikančių tokias socialinės kontrolės institucijas (mokyklas, kalėjimus, kariuomenę, darbo vietas), pradedant efektyvumu ir baigiant kaina, bet visi jie remiasi teisėtu (patvirtintu valstybės) prievartiniu autoritetų sprendimų įtvirtinimu. Kairieji tiki protingo ir etiško lyderio tarpininkavimu ir jo gebėjimu dirbti politiškai neutralioje, socialiai pažangioje ir humaniškoje institucinėje aplinkoje. Deja, plika akimi matyti jų hierarchinė ir autoritarinė prigimtis.

       4. Ar visos anarchizmo formos yra kairuoliškos?


       Visi anarchistai trokšta panaikinti vyriausybę – toks yra anarchizmo apibrėžimas. Pradedant Bakuninu, anarchizmas buvo aiškiai antivalstybinis, antikapitalistinis ir antiautoritarinis. Visi rimti anarchistai su tuo sutinka. Kairieji nuolatos rėmė valstybės funkcijas, palaikė dviprasmiškus santykius su kapitalistiniu vystymusi ir buvo suinteresuoti hierarchinių santykių palaikymu. Be to, istoriškai jie tyliai ignoravo arba aktyviai malšino individų bei grupių autonomijos ir saviorganizacijos poreikius, dar daugiau ardydami bet kokį tikėtiną solidarumą tarp jų ir anarchistų. Kalbant paprastai, atsižvelgiant į istorijos pamokas, turėtų egzistuoti savaiminė prieštara tarp kairiųjų ir anarchistų.

       Nežiūrint šių prieštaravimų, daug anarchistų laikė ir toliau laiko save ekstremaliais kairiaisiais, nes jie turi daug bendro (nemėgsta kapitalizmo, mano, kad reikia revoliucijos, ir pan.). Daug revoliucingų kairiųjų laiko anarchistus savo (naiviaisiais) bičiuliais. Aišku, išskyrus tuos laikotarpius, kai kairieji įgauna daugiau galios. Tada anarchistai arba įtraukiami į savo gretas, arba uždaromi į kalėjimus, arba nužudomi. Tikimybė, kad ekstremalus kairysis bus antivalstybininkas, yra nemaža, bet nėra jokios garantijos, ir tai patvirtina istorijos faktai.

       Kairieji anarchistai išlaiko tam tikrą ištikimybę XIX amžiaus L, H ir R bei socialistų filosofams, pirmenybę atiduodami plačiai, apibendrintai (ir todėl labai miglotai) socializmo/antikapitalizmo kategorijai. Jie remiasi masinių politinių kovų, paremtų bendradarbiavimu su kitais kairiaisiais, strategija, tuo pačiu rodant mažai dėmesio (ar išvis nieko) individualios ir grupinės autonomijos skatinimui. Tokiose pozicijose jie gana lengvai gali tapti centralizavimo ir lyderystės funkcijų, vyraujančių kairiųjų taktikose, auka. Jie sklandžiai cituoja Bakuniną (gal ir Kropotkiną) ir gina organizacines formas, kurios būtų tinkamos Pirmojo Internacionalo eros metu, akivaizdžiai užmiršdami reikšmingus pokyčius, įvykusius pasaulyje per šimtą su viršum metų. Jie nori sukvailinti marksistus dėl šių prisirišimo prie pasenusių Markso teorijų, tačiau jie išsaugo imunitetą tokioms pat klaidoms, kai neįvardija savo pačių polinkio sekti seniai mirusių vyrukų nubrėžtomis gairėmis.

       Marksizmo bėda ir trūkumas yra tas, kad jis žiūri į istoriją kaip į tiesinį progresą iš chaoso į tvarką, iš priespaudos – į laisvę, iš nepritekliaus – į materialų gerbūvį, iš kapitalizmo – į socializmą. Be to, prisideda ir absoliutus tikėjimas mokslu bei ideologiškai neutralių, grynų žinių įgijimu. Ir panašus tikėjimas išlaisvinančiomis visos technologijos funkcijomis. Tie patys trūkumai būdingi ir Bakunino bei Kropotkino anarchizmui. Viso to nepastebi kairieji anarchistai. Jie aklai tęsia prieš amžių pradėtą anarchizmo tradiciją, aiškiai nežinodami ar nesirūpindami faktu, kad filosofinės ir praktinės kairuoliškumo klaidos būdingos ir šiai senovinei anarchizmo formai, ypač kai turime omenyje toliau besitęsiantį lankstaus, prisitaikančio ir besiplečiančio kapitalizmo dominavimą.

       Tiems iš mūsų, kuriems apskritai rūpi radikalūs socialiniai pokyčiai ir anarchija, reikėtų vystyti ir tobulinti sėkmingus (deja, laikinus) revoliucinius išlaisvinimo projektus, o ne didžiuotis Bakunino įpėdinių vardu.

       Tai pavyks, jei išsilaisvinsime nuo istorinio bagažo ir ideologinių bei strateginių visų kairuoliškumo formų suvaržymų.

       Vertė diedas
       Versta iš greenanarchy.org      
       2008 11 06

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti