Navickas Andrius „Subkomandantė Markosas: HOY DECIMOS BASTA” (2)
teorija

    
     Šiek tiek Meksikos istorijos

       Idant suprastume, kas vyksta Meksikoje, šios šalies vidaus įtampas, turime atsižvelgti į istorinę specifiką. Meksika – tai didingos majų, actekų, olmekų civilizacijos lopšys. Civilizacijų, kurios savo didingumu pribloškė čia atplaukusius ispanus, tačiau neatlaikė užkariautojų invazijos. Teigiama, kad ispanai pirmą kartą išsilaipino Meksikoje 1518 metais. Jau po metų konkistadorų būrys, vadovaujamas Korteso, užpuolė indėnus ir suėmė vadą Montesumą. Kilo didžiulis sukilimas prieš ispanus, tačiau ispanai jį numalšino ir jau 1522 metais Kortesas tapo pirmuoju Naujosios Ispanijos gubernatoriumi. 1535 metais buvo įkurta Naujosios Ispanijos vicekaralystė, kurios sostinė – Mechikas.

XIX amžiuje Meksika išsivadavo iš Ispanijos valdžios, buvo sukurta Meksikos imperija, kuri vėliau buvo pertvarkyta į Meksikos Respubliką. To amžiaus viduryje vyko įnirtingos meksikiečių ir amerikiečių kovos, kurios Meksikai baigėsi apverktinai – beveik pusė teritorijos, taip pat ir daug aistrų kėlęs Teksasas, buvo prijungta prie JAV.
 

1910 metais Meksikoje prasidėjo antifeodalinė revoliucija, kuri nuvertė Porfirio Diaz Mori diktatūrą. Tačiau netrukus prasidėjo vidiniai nesutarimai tarp revoliucionierių. Šių kivirčų sūkuryje žuvo ir vienas iš populiariausių Meksikos nacionalinių didvyrių – Emilio Zapatas. Vidaus kovas pabaigė Plutarco Ellias Calles, kuris buvo pagrindinis Institucinės revoliucinės partijos iniciatorius. Ši partija buvo sukurta, siekiant užbaigti vidinius nesutarimus, ir net septyniasdešimčiai metų įsitvirtino valdžioje. Institucinė revoliucinė partija Meksiką valdė iki pat 2000 metų, kai pirmą kartą po ilgo laikotarpio Meksikos prezidentu tapo kitos partijos atstovas Vincente Fox‘as.
 

IRP sugebėjo suformuoti nepajudinamą valdžios vertikalę, kuri daugeliu aspektu panaši į Komunistų partijos valdžią Sovietų Sąjungoje. Ši vertikalė veikė praktiškai nepriklausomai nuo rinkimų, nors Meksikoje oficialiai ir egzistavo kelios opozicinės partijos, tačiau jų įtaka buvo labai menka. IRP valdymas Meksiką išskyrė iš daugumos kitų šio regiono valstybių. Pirmiausia ji plėtojo gerus santykius su Sovietų Sąjunga bei Kuba. Ypač šilti buvo Meksikos valdžios santykiai su Fideliu Castro. Tai, be kita ko, reiškė, jog, skirtingai nei kitose Lotynų Amerikos valstybėse, Meksikoje nebuvo prielaidų kairiajai opozicijai atsirasti. Sovietų Sąjunga ir Kuba buvo įrengusi ne vieną stovyklą, kurioje buvo apmokomi būsimi sukilėliai ar opozicionieriai iš įvairių valstybių, bet ne iš Meksikos.
 

Ar pati IRP buvo kairuoliška? Gal tam tikru savo gyvavimo laikotarpiu. Bent jau nuo 1988 metų IRP visu greičiu pradėjo Meksikoje įgyvendinti neoliberalią politiką. Šiuo atžvilgiu ji labai primena ekskomunistines partijas – autoritarines, neoliberalias ir kartu priklausančias Socialistų internacionalui.
 

Skurdžiai gyvenantys Meksikos indėnai niekada nejautė Meksikos valdžios rūpesčio, tačiau neliberalios reformos ir privatizavimo vajus tapo ypatingu iššūkiu jų egzistencijai. Pavyzdžiui, Chiapo provincijos gyventojai indėnai pradėjo jausti itin stiprų spaudimą palikti savo protėvių žemę. Spaudė latifundininkai, stambieji žemvaldžiai, kurie turėjo didžiulę įtaką valdžiai ir kuriems indėnų valdomos žemės atrodė geidžiamas kąsnis. Be to, šiose žemėse glūdi daug naudingų iškasenų. Taigi indėnai tapo kliūtimi, kuria tiek ekonominis, tiek politinis elitas norėjo nusikratyti.
 

Labai skaudus smūgis indėnams valstiečiams buvo 1992 metais priimta Meksikos Konstitucijos 27 straipsnio pataisa, kuri panaikino bendruomeninę žemės nuosavybę ir žemę pavertė preke. Praktiškai tai reiškia bandymą sunaikinti indėnus po vieną, darant didžiulį spaudimą parduoti savo nuosavybę.
 

Beje, būtent po šio sprendimo Chiapo provincijoje gyvenančios indėnų bendruomenės paragino zapatistus ruoštis karui. Pastarieji paprašė laiko ir pradėjo aktyviai rengti sukilėlius. Karo paskelbimo datą padiktavo tolesni įvykiai – pirmiausia Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutarties (NAFTA) pasirašymas.
 

Dar 1989 metais Kanada ir JAV pasirašė laisvos prekybos sutartį. Vėliau prasidėjo derybos su Meksika ir buvo parengta NAFTA, kuri turėjo įsigalioti 1994 metų sausio 1 dieną. Pagal šią sutartį pusė JAV prekių, parduodamų Meksikoje ir Kanadoje, turėjo būti atleistos nuo muitų, kitai pusei muitai palaipsniui mažinami ir per 15 metų panaikinami visai. Meksikos valstiečiams didžiausią nerimą kėlė valdžios subsidijų vietos kavos gamintojams panaikinimas bei kukurūzų importas.
 

Meksikos valdžia arogantiškai ignoravo indėnų valstiečių nuogąstavimus. Ji pajuto globalios triumfuojančios vartotojiškos demokratijos skonį ir kalbėjo išskirtinai neoliberalizmo kalba. Šioje situacijoje savo „Basta“ viešai išsakė zapatistai.
 

      Zapatistų manifestas


       Jau pirmąją karo dieną zapatistai paskelbė savo manifestą, kuriame teigiama: „Mes esame 500 metų kovos padarinys. Pradžioje – prieš vergiją, kare už Ispanijos nepriklausomybę, vėliau – prieš grėsmę būti suvirškintiems Šiaurės Amerikos ekspansionizmo, paskui už mūsų Konstitucijos įtvirtinimą ir Prancūzijos imperijos pasitraukimą iš mūsų šalies, paskui, kai Porfirijaus Diazo diktatūra atsisakė teisingai vykdyti reformą ir liaudis sukilo, pagimdydama savo nacionalinių didvyrių, pasirodė Vilja ir Zapatas, tokie pat skurdžiai, kaip ir mes, neišsimokslinę, kaip ir mes. Jie buvo panašūs į mus, kuriuos valdžia laiko tamsoje ir skurde, idant geriau būtų engti, kurie neturi padoraus stogo virš galvos, neturi veikiančios sveikatos apsaugos, nei tinkamo maisto, nei laisvės sąžiningai rinkti mūsų valdžią, nei nepriklausomybės nuo užsieniečių, nei taikos ir teisingumo“.

Zapatistai pareiškė tęsiantys didžiųjų XX amžiaus revoliucionierių kovą. „Šiandien mes sakome – gana. Mes, milijonai skurdžių, raginame brolius vienytis, nes tai vienintelis būdas nemirti iš bado, vienytis prieš saujelės parsidavėlių valdžią. (...) Mes turime vėl kreiptis į Konstituciją, pamatinį įstatymą ir priversti galioti jos 39 straipsnį, kuriame teigiama: „Nacionalinė nepriklausomybė visiškai remiasi tautos valia. Iš šios valios kyla visa visuomeninė valdžia ir veikia išskirtinai tautos labui. Tauta visada turi neatimamą teisę pakeisti valdymo formą“. 

Pasak zapatistų, jų iššūkį nėra visiškai tikslu vadinti sukilimu. Tai veikiau tautos karas su diktatūra. „Šiandien mes skelbiame karą Meksikos armijai, kuri yra pagrindinė dabartinės niekšų valdžios atrama. Mes raginame kitas valdžios šakas jungtis prie mūsų, nuversti diktatūrą ir grąžinti valstybėje teisingumą ir stabilumą. Taip pat mes raginame tarptautines organizacijas ir Tarptautinį Raudonąjį Kryžių akylai stebėti karo veiksmus Meksikoje, nes mes pareiškiame, kad nuosekliai laikysimės Ženevos konvencijos nuostatų. Taip pat mes iš karto paneigiame visokius bandymus iškreipti mūsų kovos tikslus ar kalbėti apie mūsų tariamus ryšius su narkotikų verslu. Mes giname Konstituciją ir ja remiamės, mes siekiame teisingumo ir lygybės“.
 

Manifestas baigiamas kreipimusi į Meksikos tautą: „Mes, laisvi ir sąžiningi vyrai bei moterys, suprantame, kad karas, kurį skelbiame – tai paskutinė būtina priemonė. Įvairios diktatūros jau seniai kovoja su mūsų tauta nepaskelbtą karą, todėl prašome visų meksikiečių paremti Zapatistų armiją, kovojančią už darbą, žemę, stogą virš galvos, maistą, sveikatos apsaugą, švietimą, nepriklausomybę, laisvę, demokratiją, teisingumą ir taiką. Mes pažadame nebaigti kovos, kol nebus įgyvendinti visi mūsų keliami tikslai, kol Meksikoje nebus sukurta laisva ir demokratinė valstybė“.


      Jie tyčiojasi iš mūsų?


        Tokį klausimą ne kartą po 1994 metų sausio 1 dienos kėlė Meksikos politikai, kalbėdami apie zapatistus. Prieš kiekvieną savo žygį zapatistai apie savo planus informuodavo priešininką ir pasiūlydavo pasiduoti. Viename iš interviu Markosas pripažįsta, kad, kariniu požiūriu, toks elgesys atrodo kvailas, tačiau esą jis pabrėžia, jog zapatistai nėra plėšikai, bet kovoja pagal griežtas taisykles. Beje, dažnai zapatistų įspėjimai buvo traktuojami kaip karinė gudrybė ir ignoruojami. Valdžios padaliniai, regis, negalėjo patikėti, jog galima kariauti garbingai. Jau pirmųjų atakų metu buvo atkreiptas dėmesys, kad dalis zapatistų „ginkluoti“ mediniais šautuvais. Pradžioje manyta, jog taip yra, nes jie neturi pakankamai ginklų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai sąmoningas simbolinis gestas. Markosas ne kartą tvirtino, jog pagrindinis zapatistų ginklas – ne šautuvas, bet žodis. Svarbiausia – paskelbti savo idėjas, o ne naikinti kitus. Tuo galima aiškinti ir keistą zapatistų taktiką – kai tik įmanoma, vengti mūšių. Užpulti zapatistai tvarkingai pasitraukdavo į kalbų stovyklas. Aršiau jie kovodavo tik tada, kai tekdavo pralaužti apsupties žiedą. Tokiais atvejais, kaip tvirtinama, zapatistai įrodydavo, jog moka naudotis ginklu.

1994 metų vasario 21 dieną prasidėjo zapatistų ir Meksikos valdžios derybos. Joms tarpininkavo katalikų vyskupas Samuelis Ruizo. Šis katalikų vyskupas buvo didelis autoritetas zapatistams ir daug padėjo indėnams, tuo užsitraukdamas valdžios nemalonę. Derybos vyko sunkiai, jos ilgam nutrūkdavo, paskui vėl atsinaujindavo. Panašu, jog valdžia ir zapatistai kalbėjo apie skirtingus dalykus. Visgi 1996 metais pavyko pasirašyti San Adreso sutartį, pagal kurią valdžia įsipareigojo į Konstituciją įrašyti nuostatą dėl kultūrinių ir socialinių indėnų teisių. Į šią sutartį zapatistai apeliuoja iki šiol, tačiau ji vis dar nėra įgyvendinama.
 

1996 metais buvo suformuotas Zapatistinis nacionalinio išsivadavimo frontas. Jis turėjo tų tikslų, kurių Zapatistinė nacionalinio išsivadavimo armija siekė su ginklu rankose, siekti legaliais būdais. Atrodė, kad įtampa Meksikoje turėtų atslūgti.
 

Deja, situacija tapo vis sudėtingesnė. Chiapaso provincija buvo vis labiau militarizuojama, zapatistai skundėsi, jog valdžia toleruoja specialių smogikų stovyklas, kurias išlaiko stambieji ūkininkai. Šiose stovyklose buvo rengiami smogikai, kurie žudė indėnus, skelbė rasistines idėjas. 1997 metais, prieš pat popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Meksikon, nužudytas vyskupas S. Ruizo, buvo kėsinamasi ir į jo seserį. Neabejojama, kad tai - kerštas už vyskupo simpatijas indėnams valstiečiams.
 

1998 metais valdžia pradėjo zapatistų vadų medžioklę, iš Meksikos buvo išsiųsti užsienio žurnalistai, ypač tie, kurie simpatizavo zapatistams. Valdžios veiksmai vis griežtėjo, ir 1999 metais ji nuosekliai šturmavo visus rajonus, kur buvo įsikūrę zapatistai ar jų simpatikai.
 

Tačiau Institucinės revoliucinės partijos pozicijos Meksikoje jau silpnėjo. 1989 metais įvyko didžiausias Meksikos istorijoje streikas – streikavo Mechiko studentai, jie protestavo prieš planus privatizuoti aukštąjį mokslą. Dalis studentų tapo nuolatiniais zapatistų lankytojais, buvo tariamasi dėl bendros kovos galimybės.
 

2000 metų vasarį kariuomenė įžengė į Mechiko universiteto teritoriją ir suėmė studentų aktyvistus bei juos palaikančius dėstytojus. Zapatistai pareiškė apie solidarumą su įkalintaisiais ir ragino reaguoti visą visuomenę.
 

Birželio 2 dieną įvyko Meksikos prezidento rinkimai, pasibaigė 70 metų trukusi IRP valdžia. Naujasis prezidentas Vincentas Foxas žadėjo permainų. Jis tikino, kad išspręs priešpriešą su zapatistais per 15 minučių. Beje, zapatistai, kaip įprasta, rinkimuose nerėmė nė vieno kandidato. Jie netrukdė rinkimams vykti savo kontroliuojamose teritorijose, tačiau pabrėžtinai laikėsi atokiai. Taip pat ir po rinkimų Markosas paskelbė laišką prezidentui, kuriame pabrėžė, kad šis pradeda nuo nulio, ir zapatistai tikės ne žodžiais, bet darbais.
 

2001 metais Markosas paskelbė apie žygį per Meksiką, kuriame bus kalbama apie indėnų ir valstiečių teises. Žygis prasidėjo vasario 23-iąją ir tęsėsi 37 dienas, jame dalyvavo dešimtys tūkstančių vyrų ir moterų. Kovo 11-ąją žygis pasiekė kulminacijos tašką – centrinę Mechiko aikštę. Čia susirinko daugybė žmonių, kurie sveikino zapatistus. Beje, pats Marksas stengėsi laikytis atokiau, tvirtindamas, kad pagrindiniai herojai - indėnai, o jis tėra jų pagalbininkas. Jis atsisakė asmeninio susitikimo su prezidentu, net į Kongresą žygio dalyvio vardu ėjo kalbėti ne jis, bet komendantė Estera.
 

Balandžio 25 dieną Meksikos parlamentas vienbalsiai priėmė naują įstatymą dėl indėnų kultūrinių ir socialinių teisių. Įstatymą sveikino ir prezidentas, tačiau šis įstatymas šokiravo zapatistus ir jų rėmėjus. Jame neliko esminių punktų iš San Adreso susitarimo. Jis tėra deklaratyvi teisių simuliacija, o ne realus valdžios žingsnis indėnų link. Zapatistai tvirtino nutraukiantys visus santykius su valdžia ir paskelbė „tylos periodą“. Tiesa, jie dar kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą, prašydami atšaukti parlamento įstatymą. 2002 metų rugsėjo 6 dieną teismas paskelbė, jog nėra kompetentingas nagrinėti zapatistų prašymą.
 

Kiek netikėtai zapatistai atsisakė griežtai reaguoti į valdžios veiksmus. Jie užsidarė. Net pasklido gandas, kad Markosas paliko Meksiką, jog jis sunkiai serga. Jis neatsakinėjo į laiškus, nebuvo ir jo viešų pareiškimų. Tačiau po kurio laiko šie gandai buvo paneigti. Markosas liko Meksikoje, tačiau jis nebesitikėjo, jog įmanoma pakeisti valdžios atstovų mąstymą. Kaip teigiama 2005 metų sausio 28 dieną paskelbtoje „Šeštojoje Lakandono girios deklaracijoje“, zapatistai tęsia kovą, jie buria darbininkų, ūkininkų, mokytojų, tarnautojų, studentų bendrą nerinkiminį frontą, kuris turėtų pateikti naują konstituciją bei įtvirtinti naują politinę kultūrą. Zapastistai paskelbė formuojantys Meksikoje ir visame pasaulyje Geros valdžios bendruomenes (Juntas de Buen Gobierno) kaip alternatyvą pasaulinei pinigų valdžiai. Šiose bendruomenėse daug dėmesio skiriama solidarumui bei bendrai veiklai.
 

       2006 metų sausio 1 dieną zapatistai visoje Meksikoje pradėjo akciją „Kitokia kampanija“. Ji suvokiama kaip alternatyva Meksikoje vykstančiai prezidento rinkimų kampanijai. Zapatistai dar kartą pabrėžė neremiantys nė vieno kandidato ir siekiantys suformuluoti alternatyvą ydingai Meksikos sistemai, kuri supuvusi nuo pamatų.

     bernardinai.lt