Sigmund Freud. Valdovų tabu (Totemas ir tabu, 1913)
teorija

alt       „Totemas ir tabu“ (1913) – pirmasis didelis S. Freudo kultūros teorijos veikalas, kuris išlieka svarbus ne tiek atskleisdamas kultūros darinių genezę priešistoriniais laikais, kiek nušviesdamas šiandieninių institucijų atsiradimą, prievartą, viešpatavimą ir maištą mūsų dienų visuomenėje. Pasak 2005-ųjų leidimą pristatančio etnopsichoanalitiko Mario Erdheimo, „ne apie laukinius ten, o apie laukinius čia pasakoja istorija“.

       Primityvių tautų santykį su vadais, karaliais, šventikais nusako du principai, regis, veikiau papildantys vienas kitą, nei prieštaringi. Šių asmenų reikia saugotis ir, antra vertus, reikia juos saugoti. Ir viena, ir kita atliekama remiantis daugybe tabu reikalavimų. Kodėl valdovų reikia saugotis, jau sužinojome: jie įkūnija tą paslaptingą ir pavojingą magišką jėgą, persiduodančią tarsi elektros krūvis juos palietus ir gresiančią mirtimi, pražūtimi tam, kurio nesaugo panašus krūvis. Todėl vengiama tiesioginio ar netiesioginio sąlyčio su pavojinga šventybe, o tiems atvejams, kai toks sąlytis neišvengiamas, buvo išrastas ceremonialas, apsaugantis nuo grėsmingų padarinių.

       Antai Rytų Afrikos nuba genties žmonės tiki, kad įžengusį į šventiko-karaliaus namus ištiks mirtis, tačiau šio pavojaus jis gali išvengti, jei įeidamas apnuogins kairį petį ir įtikins karalių jį paliesti. Taigi regime keistą aplinkybę: karaliaus prisilietimas tampa apsaugos ir gydymo priemone nuo grėsmės, kurią kelia prisilietimas prie karaliaus; vis dėlto akivaizdu, kad tokiu atveju gydanti galia būdinga sąmoningam, karaliaus iniciatyva atliekamam prisilietimui, o pavojų kelia prisilietimas prie jo, taigi susiduriame su pasyvumo ir aktyvumo karaliaus atžvilgiu priešybe.

       Kalbant apie gydomąjį karališkojo prisilietimo poveikį, nebūtina dairytis pavyzdžių tarp laukinių. Dar visai neseniai šią savo galią Anglijos karaliai nukreipdavo prieš skrofuliozę, kaip tik todėl pavadintą The King‘s Evil. Tarp karališkųjų karalienės Elžbietos prerogatyvų buvo ir ši, kurios ji neatsižadėjo kaip ir jos ainiai. Pasakojama, kad 1633 m. Karolis I pagydė iš karto šimtą ligonių. Jo palaido sūnaus Karolio II valdymo metais, pralaimėjus didžiajai anglų revoliucijai, ypač suklestėjo karaliaus praktikuojamas skrofulioze sergančių ligonių gydymas.

       Šis karalius per valdymo metus palietė per šimtą tūkstančių ligonių. Trokštančių pasveikti antplūdis būdavo toks didelis, kad kartą šešetas ar septynetas jų, užuot pasveikę, buvo minios mirtinai sutrypti. Skeptiškasis oranietis Vilhelmas III, tapęs Anglijos karaliumi išvijus Stiuartus, tokio kerėjimo atsisakė; vienintelį kartą teikęsis tai padaryti, savo veiksmą jis palydėjo žodžiais: „Tesuteikia Jums Dievas daugiau sveikatos ir proto.“

       Kiti liudijimai patvirtina, kokie baisūs padariniai lydi aktyvumą karaliaus arba to, kas jam priklauso, atžvilgiu, net jei tas aktyvumas netyčinis. Kartą Naujojoje Zelandijoje aukšto rango itin šventas vadas paliko ant kelio savo valgio likučių. Netrukus čia atėjo vergas, jaunas, stiprus, alkanas vaikinas, pamatė maistą ir puolė valgyti. Vos spėjus jam pavalgyti, kažkoks pasibaisėjęs žiūrovas pasakė, kad jis pasikėsino į vado maistą. Vaikinas buvo stiprus, drąsus karys, tačiau, vos išgirdęs šią žinią, tampomas baisių traukulių susmuko ir kitos dienos pavakare mirė. Viena maorių genties moteris suvalgė tam tikrų vaisių, o paskui sužinojo, kad jie paimti iš vietos, kuriai galioja tabu. Ji sušuko įžeidusi vado dvasią, kuri dabar ją tikrai nužudysianti. Tai nutiko apie pietus, o kitos dienos dvyliktą valandą ji jau buvo mirusi. Vieno maorių genties vado žiebtuvėlis kartą pražudė kelis žmones. Vadas jį pametė, kiti gentainiai rado ir prisidegė juo pypkes. Sužinoję, kad žiebtuvėlis – vado nuosavybė, jie iš siaubo mirė.

       Tad nenuostabu, kad atsirado poreikis izoliuoti tokius pavojingus asmenis, vadus ir šventikus, nuo kitų, atskirti juos siena, anapus kurios jie taptų neprieinami kitiems. Jau nutuokiame, kad ši siena, kurią iš pradžių sudarė tabu draudimai, ir šiandien egzistuoja kaip rūmų ceremonialas.

       Vis dėlto bene didesnę tabu draudimų dalį reikėtų kildinti ne iš poreikio apsisaugoti nuo valdovų. Kitas elgesio su privilegijuotais asmenimis aspektas, poreikis apsaugoti nuo gresiančių pavojų juos pačius, labiausiai prisidėjo kuriant tabu, taigi ir randantis rūmų etiketui.

       Būtinybę apsaugoti karalių nuo visų įmanomų pavojų lemia jo begalinė svarba pavaldinių gerovei. Iš esmės kaip tik šis asmuo valdo pasaulio vyksmą; tauta turi būti dėkinga jam ne tik už lietų ir saulės šviesą, nokinančią žemės vaisius, bet ir už vėją, genantį laivus į krantą, ir už tvirtą žemę po pavaldinių kojomis.

       Šiems laukinių karaliams priskiriamos tokios galios ir tokia geba teikti laimę, kad jie tiesiog prilygsta dievams; vėlesnėmis civilizacijos raidos pakopomis tik didžiausi pataikūnai dvariškiai apsimes tikintys tokiomis galiomis.

       Visiškai akivaizdus prieštaravimas atrodo tai, kad tokią absoliučią galią turinčius asmenis reikia itin rūpestingai saugoti nuo jiems gresiančių pavojų; vis dėlto laukinių elgesys su karališkaisiais asmenimis neapsiriboja vien šiuo prieštaravimu. Šios tautos laiko būtinybe sekti savo karalius, kad jie tinkamai naudotųsi savo galiomis, anaiptol nebūdamos tikros dėl jų gerų ketinimų ir sąžiningumo. Tabu reikalavimų karaliui motyvaciją papildo nepasitikėjimas. Pasak Frazerio, „idėja, kad pirmykštė karalystė grindžiama despotizmu, reiškiančiu, kad tauta egzistuoja tik dėl savo valdovo, nieku būdu netaikytina monarchijoms, apie kurias čia kalbama. Priešingai, pastarųjų valdovas gyvena tik dėl savo pavaldinių; karaliaus gyvenimas vertingas tik tol, kol jis atlieka jo padėtį atitinkančias pareigas, valdo gamtos reiškinių vyksmą savo tautos gerovei. Nustojęs ar nepajėgiąs tai daryti karalius bemat patiria, kaip ankstesnis begalinis pavaldinių rūpestis, atsidavimas, religinis garbinimas virsta neapykanta ir panieka. Šie jį gėdingai išveja, ir laimė, jei jis išgelbsti gyvybę. Pasitaiko, kad vieną dieną garbinamas tarsi dievas, kitą jis nužudomas kaip nusikaltėlis. Vis dėlto nebūtume teisūs, tokį permainingą tautos elgesį vertindami kaip jos nepastovumą ar nenuoseklumą, priešingai, tauta elgiasi visiškai nuosekliai. Jei, anot jos, karalius yra dievas, jis turi būti ir jos gynėjas; jei jis nenori apginti tautos, tegul užleidžia vietą kitam, paslaugesniam. Tačiau tol, kol karalius nenuvylė tautos lūkesčių, tautiečiai juo be galo rūpinasi, versdami ir jį taip pat apdairiai rūpintis savimi. Toks karalius tarsi užmūrytas gyvena anapus ceremonialo ir etiketo sienos, jis apipinamas tinklu papročių ir draudimų, sukurtų anaiptol ne tam, kad padidintų jo orumą, juolab pagerintų savijautą; vienintelis jų tikslas – sulaikyti jį nuo žingsnių, galinčių sutrikdyti gamtos harmoniją ir pastūmėti į pražūtį jį patį, jo tautą ir kartu visatą. Šie reikalavimai, tarnaujantys toli gražu ne karaliaus malonumui, kontroliuoja kiekvieną jo veiksmą, panaikina bet kokią laisvę ir paverčia jo gyvenimą, kurį tariamai saugo, našta ir kančia“.

       Bene ryškiausias tokio šventąjį valdovą varžančio ir paralyžiuojančio tabu ceremonialo pavyzdys – ankstesnių šimtmečių japonų mikado gyvensena. Štai aprašymas, kuriam jau per du šimtus metų: „Mikado tiki, kad jo orumas ir šventumas neleidžia jam liesti kojomis žemės; todėl užsinorėjus kur nors nueiti, jį ten turi nunešti ant pečių vyrai. Jo šventam asmeniui juolab nedera atsidurti gryname ore, ir saulė nenusipelno garbės apšviesti jo galvą. Visos jo kūno dalys tokios šventos, kad nevalia kirpti nei plaukų, nei barzdos, nei nagų. Vis dėlto, kad mikado pernelyg neapsileistų, dvariškiai apiprausia jį naktimis miegantį: manoma, kad visa, ką jam pašalina nuo kūno miegančiam, tėra vagystė, o tokia vagystė nepažeidžia mikado orumo ir šventumo. Dar anksčiau jis turėdavo kiekvieną rytą po kelias valandas sėdėti soste užsidėjęs karaliaus karūną – sustingęs kaip statula, nekrutindamas rankų nei kojų, galvos nei akių; tik taip, pavaldinių manymu, jis galįs išsaugoti karalystėje rimtį ir taiką. Jei, nelaimei, jis pasisuktų į vieną ar kitą pusę arba kažkiek laiko nukreiptų žvilgsnį tik į vieną karalystės dalį, šalį nusiaubtų karas, badas, ugnis, maras ar kita didelė nelaimė.“

       Kai kurie barbarų karaliams skirti tabu labai primena apribojimus žudikams. Žemutinėje Gvinėjoje (Vakarų Afrika) Šarkpointe prie Keippadrono vienišas miške gyvena šventikas-karalius Kukulu. Jam nevalia paliesti jokios moters, išeiti iš namo, net pakilti nuo kėdės, ant kurios sėdėdamas jis ir miega. Jei atsigultų, nustotų pūsti vėjas ir sutriktų laivyba. Jo funkcija – suvaldyti audras ir apskritai rūpintis, kad atmosferos būsena nuolat būtų palanki. Pasak Bastiano, kuo galingesnis Loango karalius, tuo daugiau tabu turi paisyti. Sosto paveldėtojas irgi nuo vaikystės saistomas tabu, kurių kiekis didėja jam augant; žengimo į sostą dieną jie tiesiog jį paralyžiuoja.

       Straipsnio apimtis neleidžia, o ir mūsų uždaviniai nereikalauja toliau gilintis į karalių ar šventikų orumą saugančių tabu aprašymus. Tepridursime, kad svarbiausi iš šių tabu – judėjimo laisvės ir mitybos apribojimai. Tačiau tai, kaip konservatyviai veikia senuosius papročius ryšys su šiais privilegijuotais asmenimis, liudija du civilizuotų tautų, taigi daug aukštesnių kultūros pakopų, tabu ceremonialo pavyzdžiai.

       Flamen Dialis, senovės romėnų vyriausiasis Jupiterio žynys, turėjo laikytis itin daug tabu draudimų. Jam buvo draudžiama jodinėti, pamatyti arklį ar ginkluotą žmogų, nešioti neįlaužtą žiedą, vilkėti mazguotus drabužius, liesti kviečių miltus ir raugą, ištarti ožkos, šuns, mėsos, pupų ir gebenės pavadinimus; apkirpti jį tegalėjo žalvario peiliu laisvasis pilietis, jo plaukus ir nagus reikėjo užkasti po laimę nešančiu medžiu; jam nevalia buvo liesti numirėlį, stovėti nepridengta galva po atviru dangumi ir pan. Jo žmoną, Flaminica, varžė ne tik šie, bet ir kiti draudimai: tam tikrais laipteliais ji galėjo palypėti ne aukščiau trijų pakopų, tam tikromis švenčių dienomis negalėjo šukuotis; batus ji turėjo siūdintis tik iš papjauto ar paaukoto, o ne nudvėsusio gyvūno odos; išgirdusi griaustinį ji tapdavo nešvari ir likdavo tokia, kol nepaaukodavo apsivalymo aukos.

       Senuosius Airijos karalius varžė daug itin keistų apribojimų, kurių laikantis visas kraštas galėjo tikėtis palaimos, priešingu atveju – negandos. Išsamų šių tabu aprašą pateikia „Teisių knyga“ („Book of Rights“), kurios seniausi rankraštiniai egzemplioriai datuojami 1390 ir 1418 metais. Draudimai itin detalizuoti, susiję su tam tikra veikla tam tikrose vietose ir tam tikru laiku; antai skelbiama, kad kokiame nors mieste karalius negali būti tokią savaitės dieną, per kokią nors upę jam nevalia keltis tokią valandą, kokioje nors lygumoje negali stovyklauti ištisas devynias dienas ir pan.

       Ypač griežti tabu apribojimai, kuriuos daugelis laukinių tautų taiko savo šventikams-karaliams, turėjo istoriškai reikšmingų ir mums itin įdomių padarinių. Šventiko-karaliaus titulas nustojo buvęs trokštamas; dažnai tas, kuriam toks titulas grėsė, visaip stengėsi jo išvengti. Antai Kambodžoje, kurioje yra ugnies karalius ir lietaus karalius, įpėdinį neretai tenka jėga versti priimti titulą. Monarchija Niujėje, Ramiojo vandenyno koralų saloje, iš tikrųjų žlugo, nes niekas nepanoro perimti atsakingos ir pavojingos karaliaus tarnybos. Kai kur Vakarų Afrikoje, mirus karaliui, įpėdinį renka slaptas susirinkimas. Gentainiai išrinktą asmenį sugauna, suriša ir kalina fetišų buveinėje, kol šis sutinka perimti karūną. Kartais pretendentas į sosto įpėdinius atranda priemonių ir būdų išvengti jam skirtos garbės; antai vienas vadas dieną naktį neišleisdavo iš rankų ginklo, kad galėtų jėga pasipriešinti bet kokiems mėginimams pasodinti jį į sostą. Siera Leonės negrai taip priešinosi priimti karaliaus titulą, kad daugelis genčių buvo priverstos paskelbti karaliais ateivius.

       Šiomis aplinkybėmis Frazeris aiškina faktą, kad pirminė šventiko-karaliaus pareigybė istorijos raidoje galiausiai skilo į dvasinę ir pasaulietinę valdžią. Šventumo naštos slegiami karaliai neįstengė įgyvendinti savo valdžios, susijusios su realiais dalykais, ir turėjo ją perleisti ne tokiems svarbiems, tačiau veikliems asmenims, pasirengusiems atsisakyti karališkosios garbės. Iš jų paskui atsirado pasaulietiniai valdovai, o dvasinis titulas, iš esmės praradęs reikšmę, liko ankstesniems, tabu varžomiems karaliams. Žinome, kiek šią prielaidą patvirtina senosios Japonijos istorija.

       Dabar apžvelgsime visą primityvių žmonių ir jų valdovų santykių paveikslą, vildamiesi, kad jį aprašius nebus itin sunku suprasti ir psichoanalizės požiūriu. Santykiai su valdovais itin painūs ir gana prieštaringi. Valdovams suteikiamos didžiulės privilegijos, tiesiog atitinkančios kitiems gentainiams skirtus tabu draudimus. Jie yra privilegijuoti asmenys, galintys daryti, ką kitiems draudžia tabu, arba mėgautis šiaip draustinais dalykais. Vis dėlto ši laisvė neatsiejama nuo jos priešybės: valdovus varžo tabu, kurie nesaisto paprastų individų. Taigi regime pirmąjį kontrastą, bemaž prieštaravimą: tie patys asmenys turi didesnę laisvę, antra vertus, paklūsta didesniems apribojimams. Gentainiai jiems priskiria ypatingą magišką galią, todėl baiminasi paliesti šiuos asmenis arba jų nuosavybę, antra vertus, tikisi palankiausio tokių prisilietimų poveikio. Atrodytų, tai antrasis itin ryškus prieštaravimas; tačiau jau žinome, kad šis prieštaravimas tariamas. Gydantį, saugantį poveikį teturi tas prisilietimas, kurio iniciatorius – geranoriškai nusiteikęs karalius; pavojingas tėra paprasto žmogaus prisilietimas prie karaliaus ar jo nuosavybės, – veikiausiai todėl, kad toks prisilietimas gali skatinti agresyvius polinkius. Dar vieną prieštaravimą ne taip lengva išspręsti: valdovui priskiriamos milžiniškos galios valdyti gamtos procesus, antra vertus, jaučiama būtinybė ypač rūpintis juo, saugoti jį nuo gresiančių pavojų, tarsi to neįstengtų tiek daug sugebanti jo paties galia. Tolimesnis šių santykių keblumas – nepasitikėjimas valdovo geba deramai panaudoti didžiulę galią pavaldinių ir savo paties gerovei; taigi gentainiai juo nepasitiki ir manosi privalą sekti jį. Tabu etiketas, saistantis karaliaus gyvenimą, tarnauja visiems šiems tikslams – globoti karalių, saugoti jį nuo pavojų ir kartu saugoti pavaldinius nuo karaliaus jiems keliamos grėsmės.

       Žvelgiant į tokius sudėtingus ir prieštaringus primityvių žmonių ir jų valdovų santykius, savaime peršasi toks šių santykių paaiškinimas: dėl prietaringų ir kitokių motyvų šiems santykiams būdingos įvairios tendencijos, kurių kiekviena pasiekia kraštutinumą, visiškai nepaisydama kitų. Todėl ilgainiui atsiranda prieštaravimų, kurie vis dėlto nėmaž nepiktina laukinių intelekto, – kaip, beje, ir itin civilizuotų žmonių, jei tik kalba nukrypsta į religijos arba „lojalumo“ dalykus.

       Visa tai tiesa, tačiau psichoanalitinė technika leis labiau įsigilinti į reiškinių sąryšį ir tiksliau nusakyti šių skirtingų tendencijų prigimtį. Mėgindami aprašytąją padėtį analizuoti tarsi neurozės simptomų paveikslą, pirmiausia pradėsime nuo baimingo susirūpinimo, kurio pertekliumi įprasta aiškinti tabu ceremonialą. Toks perdėtas švelnumas labai būdingas neurozėms, ypač įkyriųjų būsenų neurozei, kuria pirmiausia remsimės lygindami. Mums visiškai suprantama, kaip atsiranda toks perdėtas susirūpinimas. Jis pasireiškia visais tais atvejais, kai greta vyraujančio švelnumo atsiranda priešinga ir, svarbiausia, nesąmoninga priešiškumo tendencija, taigi kai susiduriame su tipiška ambivalentiška jausmų nuostata. Tokiu atveju priešiškumą nustelbia perdėtas švelnumas, pasireiškiantis būgštavimais ir tampantis įkyrybe, – antraip jam nepavyktų atlikti savo uždavinio, būtent išlaikyti išstumtą priešingą nesąmoningą tendenciją. Kiekvienas psichoanalitikas nesyk patyrė, kaip užtikrintai labiausiai neįtikimomis aplinkybėmis, pvz., motinos ir vaiko arba švelnių sutuoktinių santykių atvejais, perdėtu baimingu švelnumu pavyksta pasiekti tokį rezultatą. Šį požiūrį pritaikius primityvių tautų ir privilegijuotų asmenų santykiui, išeitų, kad pastarųjų garbinimą, net dievinimą atitinka stipri priešinga nesąmoninga tendencija, taigi, kaip ir tikėjomės, šiuo atveju irgi įgyvendinama ambivalentiška jausmų nuostata. Nepasitikėjimas, būtinas priedas, papildomai motyvuojantis karaliaus tabu, tėra kita, labiau tiesmuka to paties nesąmoningo priešiškumo apraiška. Skirtingi galutiniai tokio konflikto padariniai įvairioms tautoms pateiktų nemažai pavyzdžių, kuriais dar lengviau įrodytume tokį priešiškumą. Pasak Frazerio, temne genties laukiniai Siera Leonėje pasiliko teisę išpliekti pasirinktą karalių vainikavimo išvakarėse ir taip nuosekliai naudojasi šia konstitucine privilegija, kad nelaimėlis valdovas, sėdęs į sostą, kartais neilgai išgyvena, todėl tapo įprasta rinkti karaliumi vyrą, užsitraukusį genties didžiūnų rūstybę. Vis dėlto net ir tokiais atvejais priešiškumas nepripažįstamas, o įgauna ceremonialo pobūdį.

       Kitas primityvių tautų elgesio su valdovais aspektas primena procesą, visuotinai paplitusį neurozės atvejais ir pasireiškiantį vadinamuoju persekiojimo kliedesiu. Ligonis itin išpučia tam tikro asmens reikšmę, priskirdamas jam neįtikimas galias, kad juolab tikriau galėtų suversti atsakomybę už visa, kas bjauraus nutinka jam pačiam. Juk laukiniai elgiasi su karaliais iš esmės lygiai taip pat, priskirdami jiems galią valdyti lietų ir saulę, vėją ir orą, o paskui nuversdami ir nužudydami už tai, kad gamta nepateisino geros medžioklės ar gausaus derliaus lūkesčių. Persekiojimo kliedesiu paranoikas atkuria santykių modelį, būdingą vaikui ir tėvui. Sūnus vaizduotėje nuolat priskiria tėvui tokią visagalybę, taigi paaiškėja, kad nepasitikėjimas tėvu neatsiejamas nuo jo ypatingo vertinimo. Paranoikas, pavadinęs kokį nors jo gyvenime reikšmingą asmenį „persekiotoju“, įtraukia jį į tėvą atitinkančių asmenų kategoriją, priskiria vaidmenį, kuriuo primeta šiam asmeniui atsakomybę už bet kokius nelaimės išgyvenimus. Taigi antroji analogija, siejanti laukinį ir neurotiką, leidžia numanyti, kaip smarkiai laukinio ir valdovo santykį veikia infantilus vaiko ir tėvo santykis.

       Vis dėlto pats tabu ceremonialas, kurio svarbą karaliaus orumui jau aptarėme anksčiau, labiausiai patvirtina mūsų požiūrį, gretinantį tabu draudimus ir neurozės simptomus. Šis ceremonialas nepaneigiamai atskleidžia dviprasmišką reikšmę ir tai, kad yra kilęs iš ambivalentiškų tendencijų, kai tik priimame prielaidą, kad jo sukeliamų padarinių iš tikrųjų ir buvo iš pat pradžių siekiama. Ceremonialas ne tik išskiria karalius, iškelia juos virš paprastų mirtingųjų, jis paverčia jų gyvenimą kankyne ir nepakeliama našta, pasmerkia juos vergovei, daug baisesnei nei pavaldinių. Taigi ceremonialas iš esmės atitinka įkyrųjį neurozės veiksmą, kai susitinka ir kartu patiria bendrą pasitenkinimą ir nuslopintas instinktas, ir jį slopinanti jėga. Įkyrusis veiksmas tarsi apsaugo nuo draudžiamo veiksmo; tačiau mes sakytume, kad jis iš esmės pakartoja tai, kas draudžiama. „Tarsi“ čia atitinka sąmoningą, o „iš esmės“ – nesąmoningą psichikos gyvenimo instanciją. Karaliaus tabu ceremonialas irgi tarsi liudija didžiausią pagarbą ir apsaugą, o iš tikrųjų yra bausmė už išaukštinimą, pavaldinių kerštas. Cervanteso Sanča Pansos, tapusio salos gubernatoriumi, patirtis, regis, privertė jį pripažinti, kad teisingas kaip tik toks rūmų ceremonialo supratimas. Galbūt mums pavyktų išgirsti papildomų šios nuomonės patvirtinimų, jei tik įstengtume paskatinti prabilti šiandieninius karalius ir valdovus.

       Paminėsime dar labai įdomią, tačiau šio straipsnio ribas peržengiančią problemą: kodėl emocinę nuostatą valdovų atžvilgiu papildo tokia galinga nesąmoninga priešiškumo komponentė? Jau minėjome infantilų tėvo kompleksą; pridursime, kad tiriant karaliaus institucijos priešistorę iš esmės turėtų paaiškėti ir ši problema. Anot įspūdingų Frazerio samprotavimų, kurių jis pats nelaiko visiškai įtikinamais, pirmieji karaliai būdavę svetimšaliai, netrukus paaukojami per iškilmingas šventes kaip dievybės atstovai. Krikščionybės mitai irgi esą atspindi tokią karalių institucijos raidą.

       Versta iš:
       Sigmund Freud. Totem und Tabu. Einleitung von Mario Erdheim.
       Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch Verlag, 2005

       Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti