Navickas Andrius „Subkomandantė Markosas: HOY DECIMOS BASTA” (3)
teorija

      Pergalė ar pralaimėjimas?


        Zapatistų ir paties Markoso įtakos bei populiarumo viršūnė – 2001 metai, kai buvo žygiuojama per Meksiką. Atrodė, kad zapatistams pavyko pasiekti pergalę. Tačiau nuo to laiko jų įtaka Meksikos politiniame gyvenime nuosekliai mažėjo. Prie to prisidėjo ir daugelį šokiravusi Markoso atvira parama baskų teroristams. Ji kontrastavo su bendru zapatizmo įvaizdžiu.

Ar zapatistai pralaimėjo? Labai sudėtingas klausimas. Nuo pat pradžių Markosas pabrėžė, jog zapatistų kova visai kitokia nei Che Guevaros, Fidelio Castro ar kitų revoliucionierių.
 

Atsakydamas į garsaus rašytojo G. Marqueso klausimus, Markosas sakė: „Mūsų armija yra visai kitokia, nes mes siekiame nebebūti armija. Kariškis – tai absurdiška asmenybė, nes jis griebiasi ginklo, kad įtikintų kitą, jog jo tiesa vienintelė, kuria reikia tikėti. Jei mūsų judėjimas būtų sąmoningai karinis, tai jis neturėtų ateities. Jei NZIA išliks armija, tai bus pralaimėjimas, idėjinis pralaimėjimas. Taip pat pralaimėjimas būtų ir tai, jei NZIA ateitų į valdžią kaip revoliucinė partija ir imtų valdyti. Tai, ką kiti nacionaliniai išsivadavimo judėjimai laikytų sėkme, mes laikome pralaimėjimu. Mes pernelyg daug kartų regėjome, kaip triumfuojančios revoliucijų pergalės baigiasi paslėptu jų pralaimėjimu. Tai, kas lieka visais tokiais atvejais neišspręsta, - žmonių vaidmuo, tautos vaidmuo. Mums nepriimtina dviejų priešininkų kovos dėl įtakos vaizdinys. Labai dažnai regime, kai kovoja regresyvi valdžia ir „teisinga“ grupė, kuri, paėmusi valdžią, pradeda vadovauti „iš viršaus“ ir spręsti už kitus. Mums neįdomios hegemonijų kautynės. Jose visada yra „geriečių“ ir „blogiečių“. Tie, kurie laimi, pasiskelbia „geriečiais“, o didžiajai visuomenės daliai gyvenimas nesikeičia. Meksiką sudaro daug labai skirtingų žmonių. Mums reikia nutiesti tarp jų pagarbos ir tolerancijos tiltus, o tai nėra karinės vertybės“.
 

Markosas taip pat griežtai kritikuoja mintį, jog zapatistai – tai pasaulinės revoliucijos avangardas. „Teigti, jog esame avangardas, ir kalbėti tų žmonių, kuriems neatstovaujame, vardu – tai ne kas kita kaip politinė masturbacija. Mes turime pripažinti savo įtakos ribas, turime pripažinti savo realią situaciją. Labai dažnai garsių politinių pareiškimų nauda tėra viena – jie malonūs pačiam jų autoriui, kuris įsijaučia į galingo žmogaus vaidmenį. Mes stengiamės būti sąžiningi. Mes paprasčiausiai išsakėme vieną žmonių reikalavimą, stengiamės būti plūgu, kuris prakerta storą plutą ir atsiveria daug įvairių dalykų. Mes nepretenduojame vadovauti ar būti visuomenės vedliais, mes paprasčiausiai bandome būti jos balsu vienoje konkrečioje situacijoje. Neatmetame galimybės, jog visuomenė turi daug daugiau poreikių, apie kuriuos reikia kalbėti“.
 

Markosas ne kartą pabrėžė, kad jam didesnę įtaką yra padarę Lotynų Amerikos „magiškasis realizmas“, Servantesas, o ne Marksas ar marksistai. „Senovės armijose kareiviai didžiąją laisvalaikio dalį skyrė ginklų valymui bei rengimuisi mūšiui. Kadangi mūsų pagrindinis ginklas – žodis, tai bandau daug skaityti, mąstyti ir rašyti. Labai anksti išmokau skaityti. Tai mano tėvų nuopelnas. Kai man buvo 12 metų, man padovanojo Servanteso „Don Kichotą“ – didelę raudoną knygą, kietu viršeliu. Jau vėliau atėjo Williamo Shaekspeare`o eilė. Tačiau, tiesą sakant, mano literatūrinio išsilavinimo pamatas – Lotynų Amerikos rašytojai. Tik paskui Servantesas ir Garcia Lorca. Jau vėliau prasidėjo poezijos etapas. Tik dar vėliau pradėjau skaityti ir politinius tekstus. Geriausiu atveju esu kaip ridikas: raudonas - išorėje, baltas - viduje. Joks aš marksistas. „Don Kichotas“, mano įsitikinimu, geriausia politinės teorijos knyga. Paskui eina „Makbetas“ ir „Hamletas“. Beje, šios knygos yra pats tiksliausias įvadas į Meksikos politinę sistemą“.
 

Subkomandantė Markosas nekalba nei apie pergalę, nei apie pralaimėjimą. Dabartiniu laikotarpiu jis kuria Geros valdžios bendruomenes ir, beje, ne kartą yra sakęs, kad jo personažas jau suvaidino savo vaidmenį, ateina kitų personažų laikai.


      Karas baigėsi, karas tęsiasi


       Įprasta kalbėti apie du pasaulinius karus. Tačiau jų pabaiga nereiškė taikos įsigalėjimo. Po Antrojo pasaulinio karo iš karto prasidėjo Trečiasis. Tiesa, jis dažniausiai vadinamas Šaltuoju, tačiau pagal visus požymius tai buvo tokio pobūdžio karas, kaip ir anksčiau vykusieji. Žinoma, kiekvienas naujas karas yra kitoks, nes keičiasi situacija. Tačiau pasaulinio karo ypatybė – jis pranoksta vienos ar kelių nacionalinių valstybių ribas, jo metu siekiama užimti priešo teritoriją ir ją savaip pertvarkyti. Trečiasis pasaulinis karas baigėsi sulig Berlyno sienos griūtimi, kai pasaulis tarsi prarado dvipoliškumą.

Kapitalizmas ir rinkos ideologija, regis, akivaizdžiai nugalėjo. Tačiau iš tiesų karas nesibaigė. Vyksta naujas pasaulinis karas. Šį kartą tai karas prieš visą žmoniją. Kaip ir visi karai, jis siekia pasaulio perdalijimo. Naujas pasaulio padalijimas reiškiasi kaip turtų koncentracija ten, kur yra turtų, ir skurdo koncentracija ten, kur yra skurdas. Kiekviena valstybė, kiekvienas miestas, kiekvienas žmogus tampa mūšio lauku. Vienoje pusėje kovoja neoliberalizmas, naudodamasis sudėtingomis ir galingomis struktūromis, kitoje – žmogus.
 

Tiesa, yra žmonių, kuriuos tenkina tai, jog jie tapo tik vienu skaičiumi Pinigų Valdžios biržoje. Yra žmonių, kuriuos tenkina vergo padėtis. Karjeros kopėčios labai primena grandinę, kuria esame pririšti. Yra žmonių, kurie džiūgauja, jog parsiduoda ir gali tenkintis trupiniais nuo šeimininko stalo. Visose pasaulio vietose yra žmonių, kurie patenkinti tuo, kas yra. Visame pasaulyje yra vyrų ir moterų, kurie nustoja būti žmonėmis ir tampa tik sraigteliais globalioje rinkoje. Tačiau visame pasaulyje yra ir paprastų vyrų bei moterų, kuriems nėra tas pat, kurie nusiplėšia valdžios pasiūtą konformizmo rūbą ir sako BASTA (gana). Paradoksalu, kai jau Pinigų Valdžia tarsi pasiekia galios apogėjų, kai niekas nėra toks galingas, kad ją įveiktų, staiga įvairiose pasaulio vietose atsiranda paprastų žmonių, kurie sako „ne“ ir tampa jai nepavaldūs.

 

      Neoliberalizmas ir socialinė neteisybė


       Dabar vykstančio pasaulinio karo kitas pavadinimas – globalizacija, o jos ideologinis pamatas, jos religija – neoliberalizmas. Globalizacija – tai rinkos universalizacija, kuriai žmonija tik trukdo. Visa, kas žmogiška, trukdo rinkos universaliam triumfui ir turi būti pašalinta iš kelio. Taigi mes visi – indėnai, ne indėnai, žmogaus teisių gynėjai, mokslininkai, menininkai, intelektualai, mokytojai - esame kliūtis. Kiekvienas, kuris teigia esąs laisvas.

Vienas iš neoliberalizmo mitų tvirtina, kad ekonominis augimas skatina geresnį gėrybių paskirstymą ir didina užimtumą. Tai melas. Lygiai taip pat kaip karaliaus valdžios didėjimas nesuteikia didesnės valdžios jo vasalams. Finansinis absoliutizmas nesukuria daugiau laisvės, nesukuria naujų darbo vietų. Priešingai, jo padariniai yra skurdas, nedarbas, prastėjančios darbo sąlygos. Galbūt pasaulyje dar niekada nebuvo pagaminama tiek daug prekių, nebuvo sukurta tokių modernių gamybos mašinų, tačiau tikrai galiu pasakyti, kad pasaulyje dar niekad nebuvo tiek skurdo.
 

XX amžiaus 6-7 dešimtmetyje skurdžiais, pagal Pasaulio banko kriterijus, buvo 200 milijonų žmonių. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje tokių buvo jau 2 milijardai. 200 turtingiausių pasaulio firmų valdo turtą, kuris lygus ketvirčiui viso pasaulio turto. Turčiai turtėja, skurdžiai skursta. Tik turčių darosi vis mažiau, o skurdžių - vis daugiau. Socialinė nelygybė didėja. Ar tai ir yra rojus, kurį mums paruošė neoliberalizmas?
 

Globalizacija skatina migraciją. Pastaroji pasiekė nematytą mastą. Daugėja žmonių, kurie neturi šaknų, tik persikėlimo košmarą atmintyje. Daugėja žmonių, kuriuos visą gyvenimą persekioja svetimumo jausmas, į kuriuos vietiniai, kaimynai žiūri kaip į vagis, atvykusius atimti jų duonos kąsnio. Priešiškumas tik didėja.
 

Kartu vyksta valdžios ir nusikalstamo pasaulio susiliejimas. Turto valdžia elgiasi kaip nusikalstama grupuotė, jaučiasi esanti aukščiau įstatymų, elgiasi taip, tarsi valstybė būtų jos koncernas. Valdžia išpažįsta neoliberalizmą ir kliedi apie ekonominį augimą, o valstybė atsisako paskutinių prievolių piliečiams.
 

Globalizacijos kabarete galime stebėti nacionalinės valstybės striptizą, kurio metu pastaroji nusimeta paskutinius savo įsipareigojimų rūbus. Galiausiai neliko nieko, išskyrus vienintelę funkciją – represyvią. Valstybė, perdavusi visą savo finansų tvarkymą transnacionalinėms korporacijoms, tarptautiniams fondams, nebeturi net galimybės amortizuoti skirtumų tarp skirtingų grupių. Natūralu, kad, užuot skyrusi lėšas viešajam gėriui, valstybė vis daugiau lėšų skiria represinio aparato stiprinimui. Nes jos svarbiausias uždavinys – kontroliuoti visuomenę.

 

      Karas su nacionaline valstybe


       Pirmoji stambi kliūtis globalizacijos kelyje – nacionalinė valstybė. Reikia sunaikinti viską, kas daro valstybę „nacionalinę“ - kalbą, kultūrą, ekonomiką, politinę struktūrą ir socialinį audinį. Turime pripažinti, kad nacionalinės valstybės šiandien primena kvailį, paleidusį šūvį šarvuotame kambaryje. Šis šūvis – tai globalios tvarkos kūrimas. Dabar kulka atšoka nuo sienų ir naikina patį šaulį. Ji nenurims, kol šis nebus sunaikintas.
 

Nacionalinės kalbos globalizacijos kuriamam pasauliui jau nereikalingos, būtina įtvirtinti naują universalią kalbą. Ne, tai net ne anglų kalba, kaip galėtų atrodyti - tai informatika. Visas kalbas reikia suvesti į vieną modelį, kurio pamatas informatika. Taip pat ir visos kultūrinės ypatybės, kurios daro daną danu, vokietį - vokiečiu, italą - italu, meksikietį - meksikiečiu, turi būti sunaikintos, nes jos trukdo globalizacijai. Svarstoma jau ne tai, kaip sukurti rinką prancūzams, rinką anglams, bet kaip sukurti bendrą rinką, kurioje visi, nepriklausomai nuo to, kur gyvename, galėtume vartoti tuos pačius produktus, o patys elgtumėmės kaip pasaulio, o ne savo valstybės piliečiai.
 

Visa tai, kas netinka rinkos ir informatikos logikai, yra naikinama. Ypač tai drastiška Europoje, kur valstybės turi senas kultūrines tradicijas. Ekonominiai klausimai dabar jau sprendžiami pasauliniu lygiu ir jokios autonomiškos valstybių ekonominės struktūros nebereikalingos. Ar yra, pavyzdžiui, Europoje likę didžių politikų, kurių nuomonė ką nors reiškia? Esu įsitikinęs, kad svarbiausi politiniai veikėjai šiandien yra Tarptautinis valiutų fondas, bankininkai.
 

Karo su nacionaline valstybe metu į draiskalus suyra ir socialinis audinys. Buvusią socialinę pusiausvyrą konkrečios visuomenės viduje keičia atskirų grupių, tokių kaip lesbietės, gėjai, migrantai, gynimas. Pasaulyje bandoma įtvirtinti tik vieną gyvenimo būdą. Pagrindine pramoga turi tapti informatika. Pagrindine žmogaus vertybe tampa savo kreditinių kortelių skaičiavimas, gamybinės bei vartotojiškos galios didinimas.

 

      Globalizacija ir žmonija

 
        Didysis paradoksas yra tas, kad globalizacija nepaverčia pasaulio viena visuma, tačiau jį suskaldo į daugybę fragmentų. Užuot atradę vis daugiau bendrybių, žmonės atranda vis daugiau skirtumų. Didėja įvairiausių mažumų skaičius.
 

Kiekvienas jaunas žmogus turi savo mėgstamą grupę, savo gyvenimo sampratą, pavyzdžiui, kiekvienoje valstybėje yra savų pankų ir skinhedų. Skirtumų dabar tik daugėja. Blogiausia, kad šiandien jaunam žmogui nesiūloma pažiūrėti į veidrodį ir pamatyti šalia skirtumų bendrumus. Jam siūloma žiūrėti tik į savą veidrodžio šukę. Taip valdžiai lengviau valdyti.
 

Pasaulinė rinka siekia paversti pasaulio teritorijas ne valstybėmis, bet prekybos centrais. Galima keliauti iš šalies į šalį ir atrasti tų pačių produktų. Jau nėra skirtumo tarp Sen Kristobalio ir Paryžiaus. Niveliavimas ir skaidymasis vyksta vienu metu.
 

Tai nacionalinių valstybių pabaiga. Ne tik jų. Tai pabaiga ir jas sudarančių žmonių. Visa, kas tėra svarbu – tai rinkos dėsniai. Jie nustato tavo vertę. Kiek gali pagaminti, kiek gali suvartoti, tiek ir tesi vertas. Orumas, pasipriešinimas, solidarumas – tai trukdo rinkai. Žmogus paverčiamas gamybos ir vartojimo mašina. Jis nenaikinamas tiesiogiai, bandoma sunaikinti bet kokį jo žmogiškumą.
 

Būtent todėl sakau, kad Ketvirtasis pasaulio karas – tai kova su žmoniją. Dalis žmonių – skurdžiausiose regionuose – naikinami fiziškai, atimant iš jų pragyvenimo pagrindą. Kiti – naikinami netiesiogiai, ištrinant iš jų visa, kas savita ir paverčiant juos rinkos sraigteliais, įteigiant, kad viltis, didvyriškumas, orumas – tai praeities dalykai, kurie jau esą seniai pralaimėjo.
 

Zapatistai dalyvauja Ketvirtajame pasauliniame kare. Jie kaunasi žmogaus pusėje ir yra įsitikinę, kad skirtingose pasaulio vietose dar liko žmonių, kurie nepasidavė. Tai žinoti labai svarbu. Tai - įkvėpimo šaltinis.

 
     
bernardinai.lt


 



 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti