Pažėraitė Aušra „Dehumanizacijos ir animalizacijos”
teorija
     
      Pranešimas perskaitytas konferencijos Naujosios kairės juodraštis 2007 metu

       Šiame savo pranešime bandysiu pasiaiškinti kai kurias sąvokas, kurias labai dažnai sutinku naudojant viešajame ir privačiajame diskurse kaip savaime suprantamas, ir kurios man kelia vis daugiau klausimų ir tampa vis labiau neskaidrios.

       Pirma tokia sąvoka – dehumanizacija. Kaip ji apibrėžiama? Žodynuose galima rasti tokį apibūdinimą: tai atėmimas žmogiškumo, veiksmas, atimantis iš žmogaus jo žmogiškumo dimensiją, transformavimas į gyvulinę būklę. Dažnai suprantama, kad tai elgesys su vienu ar grupe žmonių tokiu būdu, kuris patiriamas kaip žeminantis, sumenkinantis, ar tiesiog neigiantis ir sunaikinantis jo ar jų žmogiškąjį orumą. Toks elgesys, žmonių traktavimas gali vykti bent trimis lygmenimis – privačiame, kultūriniame ir instituciniame, kurie dažnai gali ir persipinti, sustiprindami vienas kitą. Čia aš remiuosi Neilo Thompsono knygos Promoting Equality schema, kurią jis vartoja ne tiek dehumanizavimo, kiek negatyvios diskriminacijos problematikai. Galima kalbėti apie dehumanizavimą kaip kokio žmogaus ar žmonių grupės nelaikymą žmonėmis, stigmatizuojant juos, naudojantis įvaizdžiais, prilyginančiais juos ne-žmogiškoms būtybėms – gyvuliams, žvėrims, parazitams, augliams sveikame visuomenės kūne, ar šiaip demonizuojant. Dažniausiai šis terminas vartojamas, analizuojant genocidą. Istorikai, filosofai, dabar jau ir antropologai kelia klausimą, kaip įmanoma, kad žmogus imtų dalyvauti masinėse kokios nors žmonių grupės žudynėse? Hannah Arend rašė:

       „Kalbant apie Eichmanną glumina tai, kad daugelis buvo kaip jis, ir kad tie daugelis nebuvo nei iškrypę, nei sadistai, bet kad buvo ir tebėra stulbinamai ir bauginančiai normalūs. Mūsų teisinių institucijų ir moralinių sprendimo standartų požiūriu šis normalumas buvo tuo labiau bauginantis, kad sudėjus visus žiaurumus į vieną, galima numanyti… kad tai naujas kriminalinis tipas, kuris faktiškai yra hostis generis humani, kuris vykdo nusikaltimus situacijose, kuriose jam beveik neįmanoma žinoti ar jausti, kad daro kažką negero“.1

       Vienas iš dažniausiai pateikiamų atsakymų kalbant apie nacių kolaborantų Lietuvoje vykdytas masines žydų žudynes, būdavo tas, kad, esą, kolaboravo visokie padugnės, asocialus elementas. Tačiau pagal naujausius tyrimus aiškėja, kad, deja, kaip ir Vokietijoje, taip ir Lietuvoje, į žudynes leidosi žmonės, kurių dauguma iki tol buvo visiškai „normalūs“. Pasirodo visa eilė naujausių tyrimų, kuriuose bandomas išsiaiškinti mechanizmas, kuris suveikė taip, kad tie visiškai „normalūs“ taptų žudikais. Ir viena iš to mechanizmo sudedamųjų dalių, kaip teigiama, yra būsimųjų aukų dehumanizavimas. T.y. kažkuriuo metu į apyvartą paleidžiamas diskursas, propaganda, kuriame naudojama kalba, kuria tos sąmoningai ar nesąmoningai pasirinktos aukos pateikiamos, vaizduojamos kaip mažiau, nei žmonės, kaip ne-žmonės. 1939 metais, nacistinei Vokietijai okupavus Lenkiją, čia skubiai buvo imtas sukti propagandinis dokumentinis filmas apie žydus, „Der ewige Jude“. 1939 metų spalio mėnesį Goebbelsas galėjo pasirūpinti, kad medžiaga filmui būtų gauta Lenkijoje, Lodzėje. Spalio 5 dieną jis pristatė propagandinio filmo koncepciją savo komandos nariams Fritzui Hippleriui (Filmų departamento vadovui) ir Antibolševizmo bei antisemitizmo veiksmų vadovui Eberhardui Taubertui, kuris parašė scenarijų. Hippleris buvo nusiųstas į Lenkiją filmuoti ortodoksų žydų2. Spalio 16 dieną Hippleris parodė Goebbelsui 30 minučių filmuotą medžiagą apie ritualinį žydų atliekamą galvijų skerdimą, ir pastarasis, šokiruotas pamatytų vaizdų, kitą dieną savo dienoraštyje parašė: „Scenos tokios pasibaisėtinos ir atvirai brutalios, kad kraują stingdo. Šiurpas ima nuo tokio barbarizmo. Ši žydija turi būti sunaikinta“3. Goebbelsas parodė medžiagą Hitleriui ir jo svečiams per vakarienę spalio 28 d., ir Hitleris, didelis gyvulių mylėtojas ir vegetaras, remiantis jo paties dienoraščiais, buvo ne mažiau sukrėstas. Ritualinio galvijų skerdimo scenos filme panaudotos kaip kulminacinės. 1939 m. spalio 31 dieną Goebbelsas pats nuvyko į Lodzę pasižiūrėti ir savo įspūdžius perteikė taip: „Jie ne žmonės, bet gyvuliai. Ir tai ne humanitarinis, bet chirurginis uždavinys. Privalu pjauti čia ir radikaliai, arba Europa išnyks vieną dieną per šią žydų ligą“.4 O lapkričio 2 dieną, po vizito pas Hitlerį, jo nuostata dar labiau sutvirtėjo, ir savo dienoraštyje parašė: „Išklausęs visa, kaip aš jam aprašiau žydų problemą, jis (t.y. Hitleris) visiškai sutiko. Žydai yra šiukšlės. Greičiau klinikinis, nei socialinis reikalas“5.

       Aišku, bet koks skerdimas yra brutalus veiksmas. Bet gal tada reiktų į dujų kameras suvaryti visus mėsėdžius? Ir ar tai neatrodys labai brutalu, nežmoniška? Tačiau kodėl žudyti nužmogintus žmogiškus padarus pasirodo mažiau nežmoniška, nei papjauti galviją kepsniui? Gal čia tokia normalaus žmogaus privilegija?

       Kita vertus, kyla ir kitas klausimas – kodėl tam, kad galėtum pakelti ranką prieš kitą žmogų, jį reikia nužmoginti? Ar kitos gyvos būtybės, ne-žmonės, jau yra ta kategorija būtybių, su kuriomis galima elgtis savo nuožiūra – ar sunaikinti kaip parazitus, kenkėjus, ar panaudoti pagal „paskirtį“? Sakyčiau, tai kažkoks žmogiškasis šovinizmas... Pernai Cluny miestelyje Prancūzijoje, vienoje iš konferencijų, skirtų E. Levino šimtosioms metinėms, vienas filosofas iš JAV, Robertas Attertonas skaitė pranešimą, kuriame kėlė klausimą, kaip galima teigti, kad gyvulys neturi veido, kuris, kaip ir žmogaus veidas, sakytų „Nežudyk?“ Pasirodo, tokio pagrindo nėra, ergo – Levinas šiuo požiūriu prisilaikė diskriminuojančių gyvūnus pažiūrų. Gyvūnai irgi yra gyvi kūnai, gyvos būtybės, kurie jaučia skausmą, nerimą, šoką, kai vedami skersti, turi žvilgsnį, kurį pagavus ranka gali ir nepakilti jo nužudyti...
      
        O tai pat tai ir kažkoks „normalumo“ šovinizmas. Apie dehumanizaciją kalbama ne vien turint omenyje tokius kraštutinius atvejus kaip genocidai. Ji vartojama ir kasdienybėje, kalbant apie praktikas, kurios vertinamos kaip nužmoginančios, paniekinančios, pažeminančios žmogiškąjį orumą. Šiuo atveju galima aptikti, kad, kai kalbama apie praktikas ir diskursus, kuriuose liečiamas žmogaus orumo klausimas, skirtingai apibrėžus tai, kas sudaro tą žmogiškąjį orumą, skirtingai vertinamos ir praktikos. Vieni jas gali laikyti dehumanizuojančiomis, o kiti – rehumanizuojančiomis. Kad nebūtų labai abstraktu, galim prisiminti katalikiškas žmogiškojo orumo sampratas. Bent jau pastaraisiais dešimtmečiais čia žmogiškasis orumas interpretuojamas kaip tai, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, kurį ypatingai išaukštino Dievo įsikūnijimas Jėzuje Kristuje, ir kad dėl to žmogaus kūnas yra Šventykla, kurią žmogus turi stengtis išlaikyti tyrą, švarią (na, čia turima omenyje, aišku, ne vien higiena). Visa, kas suteršia šį žmogišką kūną, yra laikytina dehumanizavimu, žmogaus orumo pažeminimu, nors ne visada taip drastiškai išsireiškiama. Tik čia klausimas – kas suteršia? Vieni iš populiariausių atsakymų –elgesys su žmogumi kaip su daiktu, kuriuo galima manipuliuoti, kurį galima parduoti, klonuoti, išnaudoti, ir t.t. Į tai įeina viskas, kas susiję su kito žmogaus daiktiniu vartojimu kokiems nors tikslams pasiekti, kurie yra kažkas kita, nei pats tas žmogus. Dažniausiai tokie veiksmai apibrėžiami tokiais žodžiais kaip savanaudiški, egoistiniai, savo malonumams patenkinti, ir pan. Į šią kategoriją įeina, aišku, ir seksualinis pasinaudojimas kito kūnu, seksualinis išnaudojimas, ir pan., o taip pat ir panašus elgesys su savo paties kūnu, turint omenyje, pavyzdžiui, masturbaciją. Problema čia, dėl kurios įvairiems teologams nuolat skauda galvą, ką apskritai daryti su tuo žmogaus seksualumu, ir kaip atskirti seksualumą, kuris yra savanaudiškas, nuo nesavanaudiško? Tradiciškai nesavanaudišku dažniausiai būdavo įvardijamas lytinis suėjimas tik giminei pratęsti. Na, čia galima prisiminti ir švento Augustino fantazijas, kaip būtų veikęs dauginimosi mechanizmas Rojaus sode (pavyzdžiui, per ausį, kad būtų išvengta geismo), ir panašius kitus pamąstymus. Na, bet čia vėl, žiūrint kaip pažiūrėsi. Kas gali užtikrinti, kad ir giminės pratęsimo atveju nėra jokio suinteresuotumo ir kito asmens laikymo daiktu, bent jau moters, kuri tradiciškai būdavo tėvo parduodama žentui be moters sutikimo, tam, kad gimdytų vaikus ir būtų namų šeimininkė? Nesavanaudiškumas čia nebent iš moters pusės, kuri, pagal iki-vatikaninę sakramentų teologiją turėjo „duoti vyrui“ tiek, kiek jis užsigeis. Kad išsaugotų šeimą. Tai tiesiog buvo suvokiama kaip jos žmoniška (nuo žodžio „žmona“) pareiga. Jeigu kas norėtų man paprieštarauti, kad vulgarizuoju, turėčiau pasakyti, kad šitų dalykų mokiausi sovietmečiu, pogrindyje studijuodama su vienu kunigu teologiją iš vadovėlių, iš kurių studijuodavo seminaristai kunigų seminarijoje, ir kuris man taip „tiesiai šviesiai“ ir aiškino. Žinoma, yra teologų, kurie bando viską pateikti, įvilkdami dalykus į įvairius poetinius terminus ir išvedžiojimus. Tačiau man čia įdomesnis paprasto krikščioniškos teologijos vartotojo žvilgsnis ir praktikos, nei tos spekuliacijos.
 

       Yra tokios eilutės apaštalo Pauliaus laiške Romiečiams, kurios lietuviškame vertime skamba taip: „24 Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus. 25 Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen! 26 Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. 27 Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama.“ Išsireiškimas „prigimtinius santykius... priešingais prigimčiai“ laiško originale skamba taip: th.n fusikh.n crh/sin eivj th.n para. fu,sin , kur graikiškas chresis reiškia ne santykį, o panaudojimą. Pažodžiui būtų galima versti „pakeitė panaudojimą pagal fiūzis į priešingą fiūzis“. Čia, aišku, kitas klausimas kyla, ką Paulius turėjo omenyje, pavartodamas žodį fiūzis... Abejoju, ar modernią fiziologinę prigimties sampratą. Greičiau turėta omenyje „paskirtis“. Juk sąvoka naudojimas reikalauja sąvokos paskirtis, funkcija. Tokiu atveju galima būtų versti „pakeitė panaudojimą pagal paskirtį į priešingą paskirčiai“. Man čia įdomus pats išsireiškimas „panaudojimas“. Įtariu, kad šis žodis reiškia lyg ir sudaiktinantį veiksmą. Taigi nesuinteresuotas lytinis santykis moteriai būtų santykis, kuriuo ji nesiekia patenkinti savo aistros, geismo, bet tik leidžiasi būti tinkamai panaudojama, pagal paskirtį, funkciją. Tiesa, XX a. visa eilė popiežių enciklikų pabandė performuluoti šią tradicinę nuostatą, ir į santuokos teologiją įvedė sąvoką asmens meilė. Kad santuoka skirta dviejų asmenų meilės išbaigimui, kurios rezultatas įsikūnija kūdikiuose. Ir šiuolaikiniame katalikiškame diskurse „panaudojimas pagal paskirtį“ įvelkamas į tokius išsireiškimus kaip „prigimtinis moters pašaukimas“. Tik kas nuo to iš esmės keičiasi? Manau, kad nelabai kas. Nebent tai, kad iš moters dabar tikimasi jos sąmoningumo, kad priimtų savanoriškai šią savo paskirtį, funkciją, ir ją tinkamai atliktų kaip savo pašaukimą. Dar yra vienas įdomus aspektas tose Pauliaus eilutėse. Jose jis kalba tik apie tinkamą moters panaudojimą pagal paskirtį: tiek moterys kaltinamos, kad atsisako to tokio savęs panaudojimo ir užsidega geismais viena kitai, tiek ir vyrai, kad atsisako taip panaudoti moteris ir verčiau renkasi geismus vyrams... Laiške Efeziečiams, kalbėdamas apie sutuoktinių pareigas vienų kitiems, Paulius tik iš vyrų pareikalauja, kad mylėtų savo žmonas, o iš moterų – tik kad būtų klusnios... Aišku, kokia čia meilė gali būti, jei vienintelis tavo pašaukimas – būti panaudota pagal paskirtį? Vienu žodžiu, man čia lieka toks neaiškumas, – kaip suderinti nesavanaudiškus lytinius santykius, kad jie nesuterštų kūno, su siekiu nenaudoti kito žmogaus kaip daikto?...

       Kalbant apie homoseksualius santykius katalikiškame diskurse nuolat iškeliamas kito panaudojimo kaip daikto saviems geiduliams patenkinti motyvas, leidžiantis tokius santykius priskirti prie suteršiančių, žeminančių žmogiškąjį orumą, o tuo pačiu ir jį nužmoginančių, sugyvulinančių. Tačiau man čia vėl kyla klausimas, ar priskyrimas lytiniam veiksmui tik taip vadinamo „prigimtinio“ tikslo, palikuonių produkavimo funkcijos, kaip tik ir nėra jo sugyvulinimas? Kur čia kažkas išskirtinai žmogiška? Visi gyvuliai tą daro. Ir tai iš tikrųjų visiškai gamtiškai „normalu“. Gal tada atvirkščiai, reikalavimas gyventi tik pagal fiziologinį kūno surėdymą, pagal prigimtį“, ar panaudoti kūną pagal taip suprantamą paskirtį, ir yra sugyvulinimas, dehumanizavimas? Ir priešingai – dviejų suaugusių žmonių pasiglamonėjimas be jokio kito tikslo, išskyrus pačias glamones, siekiant vienas kitam ar viena kitai, ar vienas kitai, ar viena kitam suteikti malonumą, yra labiau žmogiška, labiau rehumanizuojanti, sužmoginanti praktika, nes jos metu kitas žmogus nelaikomas daiktu kokiam nors kitam tikslui pasiekti, nei jis pats...


        Kalbant apie žmogaus orumą krikščionių dažnai vartojama ir dar viena sąvoka – asmuo. Kiekvienas žmogus yra asmuo. Bent jau taip teigia modernių laikų personalizmo filosofija. Nesam vien tik žmogiška gyvūnų rūšis, sako personalizmo atstovai, bet ir asmenys. Tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau nesuprantu, ką tai reiškia. Intuityviai tai lyg galima suprasti. Įvairiuose krikščioniškuose mokymuose asmuo dažniausiai apibrėžiamas kaip unikalumas, vienatinumas, kuris kaip toks ir yra priešpastatomas rūšiškumui, gyvuliškumui ir daiktiškumui. Galbūt toks įsivaizdavimas atliepia kažkokį gilų žmogišką vienatinumo ir nepakartojamumo troškimą, kurį kažkokiu stebuklingu būdu kino filmuose įgyja ir personažai-robotai, tokie kaip Deividas „Dirbtiniame intelekte“, ar robotas Andrew iš Chriso Columbuso filmo „Dviejų šimtų metų žmogus“, kuris galiausiai virto žmogumi? Žmogiškumas ir unikalumas čia yra tiesiog geidžiamos aukščiausios vertybės. Tačiau čia galima pastebėti vieną tokį įdomų aspektą – žmogiškos savybės robote imamos laikyti sutrikimu, pavojingu žmonių visuomenei, dėl ko jie imami naikinti, nes nustojo būti „panaudojamais pagal paskirtį“, pranokstantys savo funkcionalumą. Visi tokie robotai, nustoję būti panaudojami pagal paskirtį, pasidaro pernelyg pavojingi, nes nebevaldomi. Visai kaip feministės kokios ar, dar labiau, lesbietės. Visada kyla klausimas, kai kokia nors, kad ir išsilavinusi, karjeros siekianti moteris, pasako, kad ji ne feministė, – ar tai turi reikšti, kad ji lyg koks savo šeimininkui lojalus robotas tenori gerai atlikti savo uždavinį, savo paskirtį, nepretenduodama į nieką daugiau? Andrew pagaminusio fabriko direktorius ar vadybininkas tai įvardijo pozitroniniais sutrikimais. Tai robotiškas iškrypimas, lyg pozitronai būtų kažkas panašaus į robotų genetiką. Galima būtų performuluoti – žmogiškumas – tai kažkoks genetinis sutrikimas, apsigimimas. Ateiviams įvairiuose fantastiniuose filmuose priešingai, – įgyti žmogiškas savybes reiškia jų „normalizavimą“. O X-failuose įvairūs mutantai pateikiami kaip genetiškai iškrypę, nenormalūs, tokie, kurių afektinės būsenos yra neišmatuojamai labiau pavojingos, nei „normalių“ žmonių, jų žmogiškosios savybės, žmogiškumai pernelyg sustiprinti... Galima būtų manyti, kad šis serialas savotiškai skiepija baimę prieš genetiškai kitokius žmones, žmones, kurių genuose yra kažko, kas juos padaro lyg ir ne visai žmonėmis, tam tikra prasme „išsigimėliais“... O tada jau juos galima viktimizuoti ir naikinti be jokio sąžinės graužimo, kaip kenkėjus. Lyg užslėpta ta pati pernelyg išryškėjusių, pernelyg sustiprintų, hiperbolizuotų žmogiškų savybių baimė, žmonių, pranokusių „normalų gyvuliškumą“, baimė, homo-fobija.

       Lieka klausimas, ar robotai, pretenduojantys į žmogiškąsias savybes, ateiviai, iš kurių tikimasi, kad „normalizuosis“, persiėmę žmogiškomis savybėmis, ir mutantai, turintys hiperbolizuotas kai kurias žmogiškas savybes, galėtų būti vadinami asmenimis? Ar genetiškai šiek tiek kitokie žmonės dar vis vadintini asmenimis? Ar žmonės, kurie veikia šiek tiek kitaip, nei kad veikia gyvuliškai „normalūs“ žmonės, kurie pranoksta gamtišką funkcionalumą, vadintini asmenimis?

       Neseniai radau dar vieną gana įdomią lietuvišką krikščionišką asmens sampratą. Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ vertybinėse nuostatose parašyta: „Vakarų visuomenių gyvenimas ir valstybinė veikla remiasi pamatiniais krikščioniškosios Vakarų civilizacijos principais – pagarba asmeniui, jo valiai ir orumui. Asmeniu tampama tik per asmeninį ryšį su kitais asmenimis, todėl asmenų tarpusavio santalka – būtina kiekvieno žmogaus tapsmo brandžiu ir visaverčiu asmeniu sąlyga. Nuolatinė talka įmanoma tik visuomenės bendrijose: šeimoje, savanoriškose bendrijose, vietos bendruomenėse, savivaldybėse ir valstybėje, todėl nuo šių institucijų stiprybės priklauso kiekvieno asmens gyvenimo visavertiškumas“. Taigi, jeigu asmeniu tampama tik per asmeninį ryšį su kitais asmenimis, tai kyla įtarimas, kad asmeniu negimstama. Tai kažkas socialiai sukonstruota, vadinasi, ne visai normalu, jeigu iš viso normalu. Kažkas, kas pranoksta fiziologinį funkcionalumą. Nesigilindama į tai, kiek krikščioniška ši asmens samprata yra, galiu tik iškelti klausimą, o kas, jei žmogus gyvena atskirtas nuo kitų asmenų, jam neleidžiama su jais komunikuoti? Ar tai nebus tada jo nužmoginimas, nuasmeninimas? Čia verta prisiminti praėjusio amžiaus IX–X dešimtmečių įvairius Vatikano nurodymus dėl homoseksualių asmenų, pavyzdžiui JAV vyskupams, dvasiniams vadovams, politikams, kuriuose aiškinama, kad homoseksualūs asmenys turėtų būti diskriminuojami įvairių socialinių ir pedagoginių darbų, t.y. darbų, susijusių su tarpasmeniniu bendravimu, atžvilgiu, kaip kad yra diskriminuojami neįgalūs asmenys, kad patys vengtų bendrauti su savos lyties asmenimis, kad nekiltų pagundų, ir draugysčių su priešingos lyties asmenimis, kad jiems nekiltų nepagrįstų lūkesčių, kad kunigai ir vienuoliai ar vienuolės neužsiimtų jų sielovada, o pirmiausia nukreiptų pas kokį nors psichiatrą ar psichoanalitiką. Ir, viską sudėjus į viena, paaiškėja, kad vienintelis žmogus, su kuriuo jie galėtų artimiau bendrauti – jų psichiatrai, psichologai ar psichoanalitikai... O šiaip reikia su jais elgtis atsargiai, neužgaunant, „be reikalo nediskriminuojant“ (kaip parašyta RKB katekizme), su krikščionišku gailestingumu, užuojauta, ir pan... Kas tai per gailestingumo tipas? Gal kaip neįgaliems? Tačiau toks gailestingumas yra daugiau nei užgaunantis, įžeidžiantis žmogiškąjį orumą. Turiu omenyje ne užuojautą „kaip neįgaliems“, bet tiesiog tokią užuojautą, nes ir asmenys, turintys įvairių sutrikimų, tokį gailestingumą ir užuojautą dažnai priima kaip pažeminimą, žmogaus orumo įžeidimą.

       Kaip su tokiais asmenimis, su šitomis žmogiškomis būtybėmis? Čia galima kalbėti apie kitą, ne filosofinę ir ne teologinę, asmens sampratą, susijusią su iš lotynų kalbos ateinančia sąvoka persona, kuri kažkada reiškė kaukę, kurią užsideda aktorius, vaidindamas tą ar kitą vaidmenį, t.y. personažą. Viduramžiais tas žodis ėmė reikšti visuomenėje vaidinamus reikšmingus vaidmenis – karaliaus, didiko, magnato, ir pan.. Dabar jis dažnai reiškia tiesiog žmogų, žmogišką būtybę, veikiantįjį subjektą, mąstantįjį subjektą. Tačiau šitokią žmogiškumo esmės sampratą prieš gerus keturis dešimtmečius Prancūzijoje pabandė pakoreguoti Jean Vanier. Jis iškėlė iki tol neturėjusių jokių žmogaus teisių „būtybių“, „panašių į žmones“, turinčių mentaliteto sutrikimų, žmogiško statuso klausimą. Jis subūrė bendraminčių būrį, kurie ėmė kovoti už jų žmogiškumo statusą, pabrėžtinai taikydami jiems terminą la personne, lietuviškai būtų asmuo, bet taip pat ir tiesiog žmogus. Jo įkurtoje „Arkos“ bendruomenėje asistentai ėmė gyventi kartu su iš visokių psichiatrijos įstaigų, šeimų, kuriose jie buvo laikomi užguiti, prasčiau gyvulių, ištrauktais šiais žmonėmis. Daugelis jų buvo iki to praktiškai gyvulinti. Namuose, kuriuose aš praleidau Compiegne mieste vienerius metus vienoje iš tų bendruomenių, gyveno viena tokia moteris, Jasmine, kurios tėvai tiesiog nelaikė jos žmogumi, ir elgėsi su ja prasčiau prasto šeimininko lauke laikomo šuns, paskui atidavė į psichiatrinę ligoninę, kur tais laikais psichinius sutrikimus turintys buvo visiškai dehumanizuojami, ta prasme, kad jie buvo laikomi tik gyva anonimine mėsa, kurią reikia kažkaip kontroliuoti, suvaldyti, farširuojant vaistais... Ir pastebėjau ten vieną įdomų dalyką – sunkiausia išlaikyti būna tiems asistentams, kurie būna užsidėję katalikiško ar krikščioniško gailestingumo, užuojautos tokiems „vargšeliams“ kaukes. Jie greičiausiai būna „suvalgomi“... Būna, kad neištveria ilgiau nei savaitė ar dvi. Nebent pavyksta atsikratyti tos gailestingumo, užuojautos pozos, ir imama bendrauti išlaikant lengvą karo stovį: neleidžiant užsilipti sau ant sprando, ir nelendant su savo gailestingumo šypsenomis, žiūrint kaip į vargšelius, ir pasiryžimu viską už juos padaryti. Juos tai tiesiog įžeidžia ir žemina. Čia visiškai negalioja leviniška filosofija, į kitą žiūrėti kaip į vargšą, prarandant savo savisaugą, tampant visiškai pažeidžiamu, nei psichologų rekomendacijomis besivadovaujantis elgesys, t.y. elgesys, pasitelkiantis tam tikrą žinojimo „galią“, tam tikrą pranašumą, kuris, tiesą sakant, taip pat yra sudaiktinantis kitą žmogų, paverčiant jį psichologinių manipuliacijų objektu... Ne kartą teko pastebėti, kad, kai tik imi bendrauti, vadovaudamasis/i tomis taisyklėmis, atsiranda didžiulė priešprieša, pasipriešinimas, susinervinimas, nerimas. tai dingdavo tik tada, kai imdavai bendrauti lygiaverčiai, nenaudojant jokių tokių galios mechanizmų – nei psichologijos mokslo, nei ano krikščioniško gailestingumo/užuojautos, kuris dažniausiai taip pat yra tam tikra savo superiority išraiška. Iš šitokio karo, kuriame nuplėšiamos visos establišmentų, reikšmingų socialinių, tradicinių vaidmenų kaukės, jausmingojo krikščioniško gailestingumo artimui kaukės, išeini kaip iš mėsmalės, po kurios kartais kai kam būna sunku prisiderinti sau bent vieną kaukę, o ir kitus pradedi matyti tiesiog kaip žmones, subjektus, nuogus nuo jų užsidėtų savęs sureikšminimo kaukių...

       Šios bendruomenės kūrimas vyko Prancūzijoje 1968 metų revoliucinių nuotaikų atmosferoje. Nemaža ten dirbusių asistentų senbuvių, su kuriais man teko garbė bendradarbiauti, vis pasigirdavo, kad jie – iš tos revoliucinės kartos, ieškojusios alternatyvų vartotojiškai, racionalumo, establišmento, sėkmės, praturtėjimo siekiančios visuomenės normoms ir vertybėms. Tai buvo pasirinktas alternatyvus gyvenimo būdas, alternatyvi ir žmogiškumo samprata. Buvę personne (t.y. nieku), tos „būtybės“ tapo les personnes, t.y. asmenimis, žmonėmis... Racionalaus, abstraktaus mąstymo sutrikimai trukdo jiems tik atlikti patirtų traumų racionalizaciją, pasinaudojant psichoanalitine terminologija, ir suaugti su kokiais nors socialiniais ir tradiciniais vaidmenimis. Aš ne kartą buvau perspėta vengti su jais žiūrėti tokius filmus kaip Tuttsi, ir panašius, kur vyrai persirengia moterimis... Man buvo aiškinama, kad jie labai lengvai pasiduoda tokiems įvaizdžiams, kadangi patys nėra labai aiškiai įsisavinę lyčių ir orientacijų skirtumų, ir tiesiog gali labai lengvai tam kartui pavaidinti tą ar kitą vaidmenį...

       „Arkoje“ plėtojamoje „filosofijoje“ jie yra interpretuojami kaip atstovaujantys, parodantys pirminį žmogiškumą, žmogiškumo branduolį, žmogiškumą, kuriam neuždėtos sukonstruotos socialinių vaidmenų kaukės, kurie yra tiesiog asmenys, tiesiog žmonės. Ir bendravimas su jais įmanomas tik be kaukių, net ir asistento... Susidūriau ne su asmens abstrakcijomis, bet tik su atskirais kūnais, labai skirtingais, individualiais, ir su kiekvienu tekdavo ieškoti visiškai individualaus bendravimo, nepritaikomo visiems, bendravimo, kuris priešinosi universalizuojančioms psichologų taisyklėms ir kitiems dehumanizuojantiems galios mechanizmams. Galbūt tos universalizuojančios taisyklės, kuriomis siekiama manipuliuoti žmonėmis, ir galios mechanizmai galioja tik tada, kai užsidedamos kaukės, kai suaugama su jomis, įsivaizduojant, kad tai – prigimtinė duotybė? Ir gal galioja tik tiems, kurie įsijaučia į „normalumo“ ir „pagal prigimtį“ žaidimus, bandydami uzurpuoti teisę reprezentuoti žmogiškumą ir žmogiškas praktikas, dehumanizuodami visus kitus, kitokius, praktikuojančius kitas praktikas, nevaidinančius kai kurių vaidmenų, nedėvinčius kai kurių kaukių?
 

       2007.06.16

 
1 Hannah Arendt. Eichmann in Jerusalem. A Report on the Banality of Evil. Penguin edition, 1978, p. 276.
2 Stig Hornshøj-Møller. The Role of „Produced Reality“ in the Decision-Making Process Which Led to the Holocaust. Paper presented at the conference „Genocide and the Modern World,“ Association of Genocide Scholars, Concordia University, Montreal, Canada, June 11–13, 1997 (pasiekiamas
http://www.holocaust-history.org/der-ewige-jude/montreal-19970611-written.shtml
3 Ibid.
4 Ibid.
5 Ibid.