Castor&Pollux. Žiniasklaida skalbia smegenis? Susikurk žiniasklaidą pats!
teorija

Castor&Pollux      Castoras ir Polluxas pagiežingai kritikuoja lietuvišką žiniasklaidą ir vadina ją korporacine smegenų skalbimo centrifuga. Pasitelkę N. Chomsky teorijas, jie demaskuoja vakarietiškos „žodžio laisvės“ mitus ir siūlo realų antipropagandinį planą – kurti alternatyvią žiniasklaidą „pasidaryk pats“ filosofijos pagrindu.

 

 

Castor: Organizacijos „Reporteriai  be sienų” 2008 metų spaudos laisvės ataskaitoje. Lietuva užima 16 vietą (praeitais metais – 23). Estija yra 4 vietoje (prieš metus – 3). Latvija – 8 vietoje (prieš metus – 12). Apie sąrašo pabaigoje esančias šalis (Turkmėniją, Šiaurės Korėją ir Eritrėją) „Reporteriai be sienų“ kalba, kad jose „žmonės yra atskirti nuo viso pasaulio ir stipriai paveikti propagandos“, o Eritrėjos vadovas su savo „paranojiškų nacionalistų klanu“ valdo šalį kaip „didelį kalėjimą“. Kokie būtų tavo įvertinimai, jei būtum panašus „reporteris“?

 

Pollux: Ant mano sandėliuko durų užrašytos trys raidės: „X“, „Y“ ir dar viena, o aš ten malkas laikau. Jei užsirašysi, kad esi laisvas, nuo to laisvesnis netapsi.

 

Tiksliai nežinau, kas budi anapus šios organizacijos sienų (nors plačiai kalbama, kad „Reporters sans frontières“ gauna finansinę paramą iš JAV vyriausybės ir todėl aštriai kritikuoja visas šalis, kurios yra nedraugiškos JAV), bet laikyti Estiją laisvos žiniasklaidos šalimi netaikant jai nacionalizmo ir paranojos kriterijų – daugiau nei absurdiška. Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje klestinčiai nacionalistinių klanų isterijai politiniai Vakarų popiežiai lengva ranka suteikia „imprimatur“. Todėl nesibaigiantis neapykantos Rusijai bei „runkeliams“ demonstravimas ir tik dalinė tiesa apie tai, kas vyksta šiuolaikinio kapitalizmo Leviatano viduriuose, priimami kaip demokratiškos žiniasklaidos kriterijai.

 

Esminė šiuolaikinės žiniasklaidos, atstovaujančios Naujosios pasaulio tvarkos, Imperijos, piramidei, savybė – jos potraukis oksimoronams: laisvė – prievarta, demokratija – totalitarizmas, taika – karas. Jei esi žalias žurnalistas ir renkiesi „aptarnauti“ propagandinę liniją, turi įsikalti į galvą: šiuolaikinė žiniasklaida kalba nebe ezopine, o Orwello „1984“-ųjų kalba. Karai čia vadinami taikos palaikymo operacijomis, kariniai nusikaltėliai – taikdariais, kovotojai dėl laisvės ir išlikimo – teroristais. Kuo daugiau antonimų – tuo kokybiškesnė propagandinė žiniasklaida.

 

Apie Eritrėją nieko nežinau, man jos pavadinimas primena Atlantidą. Tuo tarpu mano šalyje ir visoje Vakarų galaktikoje sparčiai mažėja išteklių, apsirijimas sekina žemę ir alsina sudiržusias rankas. Evoliucijos maratone mūsų sąmones ir sąžines smarkiai aplenkė stambios kupiūros. Bet visa tai nesvarbu – demokratijos trubadūrai užsimerkę trimituoja apie „laisvės“ triumfą.

 

Pažiūrėsim, ką jie užtrimituos netrukus, juk krizės taikiniu virsta ne kas kita, o žiniasklaida ir leidyba. Pavyzdžiui, „Reporteriai be sienų“ turėtų pasidomėti, kokie bus PVM padidinimo padariniai vis dar egzistuojančiai nedidukei nepriklausomai žiniasklaidai ir mažoms leidykloms.

 

Mums apskritai reiktų susitarti, kaip įvardinti mūsuose dominuojančią žiniasklaidą – juk nevadinsi jos nepriklausoma...

 

Pagal nuosavybės santykį egzistuoja dvi žiniasklaidos rūšys – valstybinė ir privati. Valstybinė sudaro skruzdės dalį, todėl į ją galima nekreipti dėmesio. O kaip vadinti tą žiniasklaidą, kuri yra privačiose rankose? Uabine, korporacine, komercine, viešųjų ryšių, meinstrymine?  

 

Castor: Turbūt tinkami visi pavadinimai. Be to, valstybinės žiniasklaidos neverta skirti nuo komercinės. Abi jos pučia į vieną dūdą. Gal skiriasi tik plaučių apimtis ir intonacija. Korporacinė žiniasklaida baubia daug stipriau, todėl įvertinus tai, kad bet kokia valstybė irgi yra korporacija, visą vakarietiško tipo „laisvą ir nepriklausomą“ žiniasklaidą siūlau vadinti tiesiog korporacine.

 

Pollux: Ar gali korporacinė žiniasklaida būti laisva ir nepriklausoma?

 

Castor: Šių metų rugsėjo 4-ąją ekonomistė ir politologė Aušra Maldeikienė, pasibaisėjusi itin tendencingu ir vienpusiu Gruzijos-Rusijos karo nušvietimu lietuviškoje žiniasklaidoje, portale „delfi.lt“ paskelbė straipsnį „Kodėl neįtikina lietuviška propaganda?“, kuriame teigia, kad lietuviška žiniasklaida yra ne kas kita, o „mąstymo kontrolei pajungtas informavimas“. Spaudos laisve garsėjančioje Lietuvos žiniasklaidoje ji įžiūri daug bruožų, kurie liudija tipišką propagandą, ir pateikia tokios propagandos atpažinimo požymius:

 

1. Itin dažnai informacija pateikiama iš vieno šaltinio, nėra alternatyvaus požiūrio,

2. Vietoj faktų dažniausiai pateikiami priešininką diskredituojantys duomenys,

3. Lietuviška žinisklaida kalba ne argumentais, ji svaidosi išvadomis,

4. Žiniasklaidos pagalba vienos gyventojų grupės priešinamos su kitomis.

 

Maldeikienė šitaip kalba tik apie lietuvišką korporacinę žiniasklaidą, tuo tarpu amerikietis Noamas Chomsky žengia daug toliau. Jis argumentuotai įrodo, kad visame Vakarų pasaulyje dominuojanti korporacinė (jis dažnai vartoja žodį „main“ – pagrindinė“) žiniasklaida negali būti laisva „par excellence“. 1988 m. N. Chomsky kartu su Edwardu S. Hermanu parašė veikalą „Gaminant susitarimą. Politinė žiniasklaidos ekonomija“ („Manufacturing Consent: The Political Economy of the Mass Media“), kuriame teigia, kad vakarietiška žiniasklaida ne informuoja ar skleidžia žinias, o „gamina prievartinius susitarimus“. Tokių susitarimų gamybos esmė: žiniasklaida dirbtinai nustato siaurus visuotinio diskurso rėmus, kuriuose ir vyksta visos diskusijos, tokiu būdu ji „padeda“ konfliktuojančioms pusėms „susitarti“.

 

Pavyzdžiui, klasikinis „susitarimų gamybos“ pavyzdys gali būti XX a, 7-tajame dešimtmetyje Amerikos žiniasklaidoje vykę karšti debatai dėl Vietnamo karo. Ginčijosi tik dvi konfliktuojančios pusės. Vieni tvirtino, kad reikia kariauti bet kokia kaina ir šį karą laimėti. Kiti „oponavo“, kad karas brangiai kainuoja ir dėl jo žūsta per daug žmonių. Tačiau abi pusės kuo puikiausiai sutarė dėl svarbiausio dalyko – Amerika turi teisę į agresiją prieš Vietnamą. Žiniasklaidoje net nebuvo diskutuojama karo nutraukimo galimybė. Tokiu būdu, dirbtinai susiaurindama diskurso rėmus, žiniasklaida „pagamino“ dviejų nedidelių visuomeninių jėgų „susitarimą“ ir pateikė jį kaip visuotinį.

 

Tokį susitarimų gamybos modelį autoriai lygina su valstybinės propagandos modeliu, kuris vyravo Sovietų Sąjungoje, ir pastebi, kad tarp jų nėra esminių skirtumų. Kitaip tariant, korporacinę Vakarų žiniasklaidą jie prilygina Sovietijos propagandos mašinai. Noamas Chomsky ironiškai sako: „Propaganda demokratijoje yra tas pats, kas smurtas totalitarinėjė valstybėje“.

 

„Susitarimų gamybos“ modelis bando aiškinti propagandos veikimą ekonominėmis kategorijomis. Jis teigia, kad informacija, prieš patekdama vartotojui, pereina penkis filtrus, kurie tą informaciją gali visiškai iškreipti.

 

1. Informacija iškreipiama dėl žiniasklaidos savininkų interesų. Didžioji žiniasklaidos dalis priklauso stambioms korporacijoms, todėl ginčai žiniasklaidoje dažnai virsta ginčais tarp stambių kompanijų (prisiminkime informacinius „Respublikos“ ir „Lietuvos ryto“ karus).

 

2. Informacija iškreipiama dėl finansinių informacijos rinkos dalyvių interesų. Žiniasklaidos turinys dažnai priklauso ne nuo skaitytojų, o nuo reklamos užsakovų. Vienas verslas (žiniasklaidos priemonė) parduoda produktą (žiniasklaidos auditoriją) kitam verslui (reklamos užsakovui), todėl produktas adaptuojamas pagal pirkėjo norus (atspėkite, kodėl skiriasi „bernardinų.lt“ ir „delfio.lt“ turinys).

 

3. Informaciją riboja dominuojantis informacijos šaltinis. Verslas ir valstybė yra patys didžiausi informacijos šaltiniai, todėl žiniasklaida ima atstovauti informaciniams verslo ir valstybės interesams (argi nekeista, kad svarbiausios žiniasklaidos rubrikos yra „politika“ ir verslas“, o ne, tarkim, „literatūra“ ir „žvejyba“).

 

4. Tendencingą informaciją pateikia suinteresuotos „spaudimo grupės“. Tokios grupės – tai didelės viešųjų ryšių agentūros, aukštus postus užimantys politikai, transnacionalinių korporacijų ryšių su visuomene skyriai. Jie tiesiogiai valdo informacijos srautus ir organizuoja kryptingas viešųjų ryšių kampanijas, kurias skaitytojai ir žiūrovai palaiko informacija (prisiminkite propagandinį vajų prieš Lietuvai „stojant“ į NATO).

 

5. Informacijos turinį riboja valstybinės, tarpvalstybinės ir tarpkorporacinės koncepcijos. Žiniasklaidoje propaguojamos politiškai korektiškos temos ir, priešingai, vengiama politiškai ar ekonomiškai nekorektiškų temų. (Pavyzdžiui, prieš keletą dešimtmečių Amerikoje vyravusi polikorektiška antikomunizmo tema peraugo į dirbtinai išpūstą antiterorizmo temą, o Lietuvos žiniasklaidoje šiuo metu sutartinai vengiama kalbėti apie kolektyvinę nuosavybę ir fašizmo apraiškas tarpukaryje.)

 

Taigi perėjusi šiuos penkis filtrus informacija virsta... kuo? Aišku, propaganda. O žiniasklaida – „ketvirtąja valdžia“, t.y. decentralizuota, bet vieninga propagandos sistema, kuri gali užtikrinti valdžios elitui reikalingą visuomenės pritarimą (konsensusą).

 

Galime aptarti ir keletą labai konkrečių pavyzdžių, įrodančių N. Chomsky teorijos teisingumą lietuviškos žiniasklaidos atveju. 2008 m. birželio 18 d. Lietuvos žiniasklaida pranešė, kad mūsų valdžia slapta derasi su Amerikos generolais dėl JAV priešraketinės gynybos sistemos dislokavimo gintarais ir rūtomis nusėtoje lietuvių žemėje. Grupelė piliečių nedelsdami inicijavo peticijos „Ne – Amerikos raketoms Lietuvoje“ pasirašymą. Buvo kreiptasi į visas lietuviškos žiniasklaidos priemones su prašymu paviešinti peticijos tekstą. Peticijos tekstą (su redakcijos komentaru) patalpino vienintelis interneto portalas –„bernardinai.lt“. Deja, po pusdienio „bernardinų.lt“ redaktorius kažkodėl apsigalvojo ir pašalino šį kreipimąsi iš interneto erdvės. Motyvai buvo tokie: „peticija nepriimtina dėl savo stiliaus ir kalbos“, „retorika, kuri vartojama peticijoje, skatina nesantaiką ir žeidžia žmonių orumą“. Kokie tavo komentarai?

 

Pollux: Taip, taip, idėjos tinka, tik štai jų pateikimo stilius šlubuoja. Kaip sakoma, automobilis – geras, tik peleninės spalva galėtų būti kitokia, todėl automobilis – blogas...

 

Šiais laikais žiniasklaida kaip ir kiti mūsų sistemos elementai neišsiverstų be įvairiausių manipuliacijų ir dvigubų standartų. Manau, į minėtą redakciją yra atsiunčiama nemažai karčia tulžimi aplietų tekstų apie gėjus, lesbietes ir abortus. Retorika mužikiška, o tema – homofobiška. Juos redakcijai, pasirodo, įmanoma šiek tiek „pagerinti“ ir dėti į portalą.

 

Per savaitę įnirtingos megztųjų berečių kovos metu pasirodo kokie 4 pikti tekstai, kurių dėl stiliaus ir retorikos kažkodėl niekas nekala prie kryžiaus. Dėl kitokių tekstų, išreiškiančių kitokią pilietinę poziciją, nesivarginama, ypač jei jie „nepataiko“ į tam tikras vyraujančiai ideologijai nekenksmingas klišes. Dar žemiau nusirito didžiausio šalies dienraščio portalas, kuriame savo nuodus paskleidė rašytojai emigrantai. Jiems drąsiai būtų galima numauti kelnes ir įkrėsti dėl absoliutaus politinio nekorektiškumo. Bet rašytojai triumfuodami šaudo iš savų patrankų, paslėptų po oficialios propagandos skvernu.

 

Castor: Gerai, kitas pavyzdys. Apie 2008.VIII.08 naktį Gruzijos karinių pajėgų pradėtą Cchinvalio šturmą Lietuvos žiniasklaida informavo tik pačioje karo pradžioje. Jau kitą dieną joje pasipylė pranešimai, kad Rusija užpuolė Gruziją. Buvo atliktas 5 didžiųjų lietuviškų interneto portalų tyrimas (nuo rugpjūčio 8 iki rugsėjo 8 d.) ir nustatyta, kad faktas „Gruzija užpuolė Pietų Osetiją“ juose minimas 4 kartus, o faktas „Rusija užpuolė Gruziją“ – 257 kartus. Kad konflikto iniciatorė vis dėlto buvo Gruzija, šiuo metu neabejoja net Pentagono vadai. Kaip dabar elgtis lietuviškos viešosios nuomonės „inžinieriams“? Atsiprašyti ar vaizduoti, kad nieko neįvyko?

 

Pollux: Nereikės nei atsiprašyti, nei ko nors vaizduoti. Nepamiršk, kas mes esame. Megztosios beretės pastatė naują Berlyno sieną, naują Rytų forpostą ir yra pasiruošusios visais būdais atremti priešų atakas. Juodoji žiniasklaidos ir viešųjų ryšių technologijų magija padeda joms – naujosioms viešosios nuomonės „inžinierėms“ – falsifikuoti ir iškraipyti visus įmanomus faktus. Dar kartą karoju: „imprimatur“ jos gauna iš Imperijos piramidės viršūnių. Tai šiuolaikinės žiniasklaidos duotybė, jos propagandinė substancija. Matai, kalbu kaip fenomenologas – piramidė yra amžina kaip būtis, todėl ir propagandos arkanus reikia suprasti kaip dešimt Dievo įsakymų.

 

Šiuolaikinė žiniasklaida kreida apibrėžia visuomenės nuomonės ratą ir saugo jį nuo ironiško, galutinį propagandinį žodyną pašiepiančio šėtono. Ji privalo išlaikyti ne žmonių pažiūras, bet tikėjimą piramide: tikėkite Imperija ir būsite išgelbėti. O tam tinka bet kokios priemonės.

 

Castor: O gal situacija nėra tokia jau tragiška? Pasaulyje, aišku, dominuoja korporacinė ir valstybinė žiniasklaida, bet jai vis labiau oponuoja nepriklausomi kanalai. Kartais bandai įsivaizduoti: kas nutiktų, jei dauguma žmonių, kurie dabar įsispitrinę skaito „Lietuvos rytą“ ir „Balsą“, vieną dieną imtų skaityti „indymedia.org“ ir „infoshop.org“? Ir apskritai, ar verta šiuolaikiniam žmogui skaityti laikraščius ir elektroninę žiniasklaidą? Gal savotiška asmeninė informacijos „blokada“ išgelbėtų žmogaus sąmonę?

 

Pollux: Pradėsiu nuo antrosios išeities. Sprukti iš smegenų skalbimo centrifugos į kokį nors dievų užmirštą vienkiemį be interneto ir televizijos – paprasčiausias ir kartu kvailiausias kelias, tinkantis tik bailiams, susitaikėliams ir eskapistams. Žinoma, galima išvykti į kaimą, auginti medžius, traukti suktines ir išrūkyti visas televizijos bei interneto šmėklas iš galvos. Taip tu laimėsi švarias smegenis, bet tik sau, todėl pasirodysi kaip paskutinis intravertas ir egoistas.

 

Savo amžiuje jau perėjau visus egzistencializmo kelius ir šunkelius, todėl nuosavu kaliu įsitikinau, kad žmogus pats sau negali būti laimingas. Jokios egzistencinės atskiro žmogaus prasmės nėra, todėl vienintelis būdas nors kiek įprasminti savo suknistą gyvenimėlį – ne tik stengtis, kad tavo paties smegenys išliktų neišskalbtos, bet ir siekti, kad būtų išjungta arba nepataisomai sugadinta pati skalbimo mašina.

 

Tad mieliau renkuosi pirmąją išeitį, kurios devizas toks: „Žiniasklaida tau skalbia smegenis? Susikurk žiniasklaidą pats!“ Taigi jei sutiksime su N. Chomsky, kad propaganda yra smurtas, reikia sukurti nuo to smurto saugantį skydą arba smurtaujantį kumštį nukertantį kalaviją. Galima pradėti smurtauti patiems (tą šiuo metu korporacinėje žiniasklaidoje ir išdarinėja C&P) arba kurti alternatyvią žiniasklaidą ir visiems kartu pamėginti sugriauti tą kaip Černobylis spinduliuojančią nuodingą piramidę. Pif, paf, bum bum...

 

Per kelerius pastaruosius metus Lietuvoje susikūrė šimtai mažyčių nepriklausomų žiniasklaidos priemonėlių: blogų, saitų, forumų, facebookų ir pan. Vieni iš jų – asmeniniai tinklaraščiai, kiti – portalai, kuriuos kuria keli žmonės. Juose gvildenamos temos – pačios įvairiausios: nuo antiklerikalizmo iki gyvūnų teisių apsaugos. Per ateinančius kelis reiktų pabandyti juos apjungti į vieną ar kelis informacinius portalus, kurie internete sudarytų rimtą atsvarą informacinį monopolį bandantiems pasigviešti „delfiui“ ir „lrytui“.

 
balsas.lt
2008 12 05

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti