Gintautas Mažeikis: Propaganda taikosi į mūsų geismus
teorija

propagandos fiziologija       Leisiu sau pradėdamas paskaitą improvizuoti ir pasakyti tokį juoką, kurį paprastai propagandos tyrinėtojai ir propagandos meistrai sako apie antropologų ir filosofų veiklą: pirmiau buvo politiniai mitai, po to atsirado propagandistai, kurie pradėjo naudotis politiniais mitais ir konstruoti įvairias tautas, nacijas ir klases, o vėliau pasirodė antropologai, kurie tuo patikėjo ir pradėjo tuos dalykus analizuoti, kaip esančius daiktus, ir teigti visiems kitiems, kad pasaulis toks turi būti ir taip atrodo.

 

Daugelis filosofų, ypač metafizikų, tikėjo šitais propagandistų nuveiktais darbais, pradedant XVII amžiumi, ir sukonstruotomis jų tikrovėmis. Ir tik XX amžiaus pabaigoje, praktiškai tik M.Foucault'as, G.Deleuze'as ir kiti panašūs filosofijos autoriai pradėjo abejoti ta tikrove, kurią matome prieš savo akis. Ypač J.Baudrillard'as savo kūriniuose nagrinėdamas Jungtinių Valstijų tikrovę, pradėjo abejoti, ar ta tikrovė, kurią mes matome, nėra simuliakrinė, sukonstruota, ir jeigu ji yra sukonstruota, kiek sluoksnių jau yra sukonstruota ir kokiu būdu mes galėtume pažvelgti į tą tikrovę, argi vienintelis būdas mus pažadinti yra Rugsėjo 11-oji? T.y. reikia teroristinių aktų, kad mes pabustume ir susipažintume su tuo, kas yra tikrovė? Panašiai šiuos klausimus formulavo slovėnų filosofas Slavojus Žižekas, kuris teigė, kad tik skausmas pažadina šiuolaikinį vartotoją santykiui su tikrove, o ne su ženklų realybe.

 

Bet mūsų tema bus truputį platesnė ir kalbėsime apie propagandą ir simbolinį mąstymą. Leonidas (Donskis – red. past.) jau užsiminė, kad šiandien propaganda, ypač Baltijos šalyse, Lietuvoje vartojama menkinamąja prasme. Jeigu kažkas nagrinėja propagandą, o juo labiau jei pats yra propagandistas, tai jau tikrai yra niekam tikęs žmogus, jis menkina ir žlugdo pasaulį, yra didelis blogietis. Panašus blogietis, kuris vartojamas menkinamąja prasme, yra ir makiavelistas. Vadinasi, jeigu esi makiavelistas ir propagandistas, tai visai žlugęs, o jeigu tik makiavelistas ar tik propagandistas, tai dar yra šiokių tokių galimybių tave išgelbėti. Bet jeigu pasižiūrėsime į rimtus politikos autorius, mes atrasime, kad Vakarų Europoje ir faktiškai visame pasaulyje klestinčios „realpolitik“ ištakos yra makiavelizmas, o jeigu pasižiūrėsime, kas sukonstruoja didžiąją dalį mūsų tikrovės ir manipuliuoja didžiaisiais pasakojimais, tai bus tie patys propagandistai, kurie atlieka ypač svarbų valstybinį darbą ir yra įdarbinti didžiosiose pasaulio valstybėse.

 

Lietuvoje į propagandą pasyviai arba negatyviai buvo žiūrima iki pat 2002 metų, t.y. iki Paksogeito didžiosios istorijos. Būtent tuo metu, pasirodžius „Almax“ ir „Niccolo M.“ šešėliams Lietuvoje, buvo suprasta, kad tai yra kažkas labai svarbaus ir nėra pakankamai valdoma Lietuvoje. Nuo to laiko susidomėjimas ne tik viešaisiais ryšiais, kuriais iš esmės domėjosi tik didžiosios kompanijos, verslas, bet propaganda pradėta domėtis kaip reiškiniu, skirtingu nuo viešųjų ryšių. Pradžiai apibrėšime tik tiek, kad viešieji ryšiai siekia parodyti kaip galima gražiau savo organizaciją, įmonę, įstaigą. Kiekviena įmonė, universitetas turi savo ryšių su visuomene centrus. O propaganda nesiekia žūtbūtinai savo įstaigą parodyti gražiai. Propaganda siekia visados apibrėžtų politinių tikslų, t.y. suformuoti tam tikrą nuomonę. Pavyzdžiui, ne tam, kad Rusija atrodytų graži, o tam, kad Ukraina Rusijos propagandos akivaizdoje atrodytų nevykusi valstybė, negebanti savęs valdyti, nesugebanti organizuoti ir kontroliuoti energetinių išteklių ir neturinti nei savo tapatybės, nei savo istorijos. Tai – ne viešieji ryšiai, tai – klasikinė propaganda. 

 

Dabar pabandysiu pateikti keletą propagandos apibūdinimų, kad suprastume, apie ką kalbu. Pirmiausia, šiandien propaganda (remiuosi E.Bernayso ir jo pasekėjais, t.y. amerikietiška tradicija) paprastai apibūdinama kaip institucinis, tikslingas, politinis įtikinėjimas, siekiant motyvuoti, mobilizuoti, įkvėpti plačius visuomenės sluoksnius. Kitaip tariant, propagandos tikslas anaiptol nėra ką nors apgauti arba primeluoti. Propaganda gali ir primeluoti, ir sakyti tiesą. Ji yra indiferentiška tiesos atžvilgiu. Todėl ir skirstoma į baltąją, pilkąją ir juodąją. Baltoji būna tuomet, kai yra reikalas ir galimybė, geriau sakyti tiesą, o sakant tiesą daug lengviau manipuliuoti nei melu, kurį galima visuomet demaskuoti.

 

Pagaliau propaganda nuo XX amžiaus pradžios propagandistų kūriniuose buvo apibūdinama kaip socialinės inžinerijos forma, padedanti užtikrinti visuomenės sutarimą, pirmiausia – demokratinių visuomenių sutarimą, turint galvoje, kad E.Bernaysas, pats būdamas S.Freudo sūnėnu, ir jo patarėjai neturėjo tokios iliuzijos, kuri dažnai Lietuvoje yra, kad mūsų visuomenė yra protinga, pati supras, arba tauta yra išmintinga, ji pati gali nuspręsti. Ne, E.Bernaysas sakė - amerikiečiai nėra tokie protingi, kad galėtų nuspręsti visais demokratijos klausimais. Tam, kad jie galėtų nuspręsti, visų pirma juos reikia įtikinti. O tam, kad jie būtų įtikinti, bet tai nebūtų totalitarinis režimas, reikia, kad propagandos institucijos tarpusavyje konkuruotų. Tokia konkurencija užtikrina demokratizaciją, o propagandos instrumentų išmanymas padeda bendruomenėms geriau atstovauti savo interesams, pavyzdžiui, JAV Kongrese, ir juos lobistiniu būdų skatinti ir stumti.

 

Bet kita vertus, šitas instrumentas padeda mobilizuoti, organizuoti, sukurti entuziazmą vartotojų masėse ir nukreipti ar pakreipti kokia nors linkme. Šių paskutinių Seimo rinkimų metu vykusio referendumo dėl Ignalinos atominės elektrinė darbo pratęsimo nesėkmė (nenoriu kalbėti už ar prieš) rodo, kad aiškiai trūko klasikinės propagandinės veiklos. Kaip juokavo ne vienas žurnalistas, trūko to pigaus alaus butelio, tuomet visos problemos būtų išspręstos. Pigaus alaus butelio metafora yra visuomenės sąmoningumo norma Lietuvoje. Tiek kainuoja visuomenės sąmoningumas. Propagandos požiūriu, tai nedidelė kaina.

 

Aišku, propaganda – tai būdas konstruoti subjekto tapatybę ir įsitikinimus, gyvenimo nuostatas. Tai pats aukščiausias bet kokios propagandos tikslas: sukurti tikrą komunistą, tikrą fašistą, tikrą žmogų, kuris netgi išnykus šaliai, tikėtų savo tikrove, savo realybe, netgi tada, kai pasirodys kiti propagandistai, netgi tada, kai bus pasakomi kontrargumentai, jie neturėtų paveikti. Pavyzdžiui, šiandien Rusijoje yra plėtojama labai aktyvi antikomunistinė propaganda. Jų pagrindinė propagandos institucija „Vesti“ per savaitę vidutiniškai rodo po vieną televizijos sukurtą filmą prieš komunizmą: prieš Leniną, prieš N.Buchariną, prieš L.Trockį, prieš Spalio socialistinę revoliuciją, siekdami dekonstruoti komunistinį identitetą, žinoma, norėdami sukurti kitokį identitetą. Tačiau bet kokiu atveju tai nėra labai sėkminga veikla, turint galvoje, kad tie komunistai, kurie yra įsitikinę ir jau girdėjo daugelį blogų atsiliepimų apie Leniną, nebetiki tuo, kad Leninas gali būti dar labiau užtepliotas ar kad J.Stalino garbė gali būti labiau sutepta. 

 

Propaganda ir siekia formuoti tokius labai stiprius identitetus, kuriuos paskui būtų labai sunku sulaužyti. Ir tuo tikslu naudojasi ne tik žiniasklaida, bet ir švietimo, ugdymo sistemos, nes lengviausia ir patogiausia priemonė paveikti žmonių sąmoningumą yra vadovėliai. Kova dėl vadovėlių yra pati svarbiausia valstybės kova propagandiniame fronte, nes būtent vadovėliai formuoja jaunų žmonių įsitikinimus. Svarbiausi vadovėliai, žinoma, yra literatūros ir istorijos. Ten vyksta pagrindiniai propagandiniai mūšiai.

 

Propaganda taip pat yra būdas pateikti ir kontroliuoti mąstymo formas, suvokimo schemas, vertybes, įvaizdžius. Vieni pirmųjų neokantininkas E.Cassireris ir Frankfurto mokyklos atstovas Th.W.Adorno pastebėjo, kad propaganda kuria suvokimo schemas ir mažina žmonių savarankišką mąstymą. Pavyzdžiui, kuo jūs daugiau žiūrite televiziją, kurioje transliuojamos populiarios mąstymo schemos, tuo silpnesnis darosi jūsų pačių gebėjimas samprotauti apie vienus ir kitus dalykus. Kai jūs įprantate prie malonumo patiems nemąstyti – o tai juk didelis malonumas būti atsakingam už nieką, ir šitas malonumas dar maišomas su pokštais, tai tokios transliacijos yra labai populiarios ir tai vadinama pakeistiniu mąstymu. Tai, ką tokiu atveju transliuoja televizija, yra vadinama pakeistiniu mąstymu, kai vartotojas nustoja iš esmės pats mąstyti, o vadovaujasi vien tik pasiūlytomis suvokimo schemomis. Vienintelė laimė, kad tai daroma demokratijos sąlygomis. Tai reiškia, kad nė viena televizija ar radijas nepasiūlys vienintelės suvokimo schemos, o bus daug suvokimo schemų, ir jūs galėsite rinktis. Kaip pastebi E.Bernaysas, dažniausiai rinksitės pagal savo malonumą, pagal libido principą, pagal savo geismą, o ne pagal pilietinį pasirinkimą, ne dėl racionalių argumentų.

 

Propagandos tikslas atitinka jos apibrėžimą, t.y. pirmiausiai konsoliduoti dideles visuomenės grupes tam tikrai politiniai, ekonominei ar kitai veiklai. Taip pat padėti valstybei siekti tarptautinių ryšių, tarptautinių santykių, tam tikrų tikslų šioje sferoje, užtikrinti efektyvią demokratinę savivaldą, ypač tose šalyse, kur didelė įvairovė, klesti multikultūralizmas, yra daugybė skirtingų religijų, etnosų. Ten propaganda tampa socialinės inžinerijos instrumentu. Propagandistai iki pat S.Eweno, kuris šiandien populiarus Jungtinėse Valstijose, mano, kad pati demokratija negali be šito dalyko tinkamai užtikrinti savo tikslų. Noriu tik atkreipti dėmesį, kad feministinis sąjūdis, pavyzdžiui, XX a. trečiajame dešimtmetyje JAV buvo tiesiogiai susietas su mano minėto E.Bernayso veikla: pakelkim fakelus, visos moterys, rūkykime, renkime eisenas. O jau po Antrojo pasaulinio karo tie patys propagandistai padėjo Martinui Lutheriui Kingui, o taip pat Juodosioms panteroms, pakankamai ekstremistiniai organizacijai, siekti rasinės lygybės ir tolerancijos tikslų. Tad ne vien tik J.Goebbelso ar N.Bucharino propaganda gali būti pavyzdys.

 

Ką šiandien dar galima sutikti pasaulyje? Tai vis dar aktyvią komunistinę propagandą. Taip pat vis aktyvesnę ir geriau suvokiančią, kaip valdomos masės, islamo propagandą. Vien „Al Jazeeros“ patirtis yra ypač reikšminga, ji transliuojama bent keletu kalbų ir yra prieinama kone visame pasaulyje. Žinoma, ta pačia patirtimi remiasi JAV globalinės demokratijos propaganda. Lotynų Amerikos nacionalizmo propaganda, apie kurią būtų galima daug kalbėti, bet žinomiausias pavyzdys yra Venesuela ir jos prezidentas H.Chavezas, jo aktyvi veikla, gebėjimas pasikviesti garsias žvaigždes, kaip Maradona. Apie etnonacionalinę propagandą labai daug rašo pokomunizmo kritikai. Tokia propaganda labiausiai paplito ir plinta tose šalyse, kur išmanomi tie propagandos instrumentai, pirmiausiai visa buvusi Jugoslavija, kur iki šiol vyksta negailestingi propagandiniai karai, tarkime, tarp Serbijos ir Kosovo, taip pat Ukraina versus Rusija, tokį patį monopolizuotos propagandos atvejį pamatysime Baltarusijoje.

 

Kas labai svarbu, atsiranda naujos temos, kurių nebuvo. Juk Šaltasis karas atrodo toks rožinis propagandos laikotarpis. Jo metu propagandistai daugiausia užsidirbo, nes reikėjo vieni kitus gąsdinti komunizmo arba „amerikonizmo“ šmėklomis ir atominėmis bombomis. Tada buvo įrengiamos įvairiausios slėptuvės nuo atominių bombų, o moksleiviai ir studentai lakstydavo ir mokydavosi slėptis. Tik Lietuvoje tos slėptuvės buvo įrengtos daugiausia elitui, o Amerikoje kiekvienas individualiai turėjo įsirengti. Bet vienaip ar kitaip, visa propaganda buvo sutelkta aplink dvi stovyklas ir Trečiojo pasaulinio karo galimybę. 

 

Dabar ši propagandos tema yra pasitraukusi į nuošalę. Slėptuvės nuo atominių bombų visame pasaulyje yra privatizuojamos ir išdalijamos, arba, kaip Lietuvoje, sugriūna. Atsiranda kito tipo propaganda. Jūs jau dvejus metus iš eilės galite stebėti energetinių išteklių propagandą. Jeigu atkreipsite dėmesį, kur Rusijos ir Ukrainos santykių pagrindiniai propagandos mūšiai vyksta, tai „Gazprom“ užsuktas čiaupas visados yra lydimas kelių dienų informacinio pasirengimo ir nuolatos koreliuojamas su informaciniu karu. Nėra taip, kad kas nors atsitiktinai užsuktų čiaupą, įvyko nesusipratimas, po to aiškinasi su valdininkais, kas ne taip pasielgė. Ne, viskas yra tiesiog idealiai suplanuota. Vadinasi, „Gazprom“ vadovybė veikia su Kremliaus propagandistais, informacinių karų, psichologinių karų specialistais ir derina vieni su kitais veiksmus tam, kad prieš užsukant čiaupą dvi trys televizijos pasirengtų nufilmuoti. 

 

Taip pat nauja tema – finansinės grėsmės. Lietuvoje taip pat vis labiau suprantama, kad finansiniai gąsdinimai galbūt nėra efektyvūs ilgalaikiu laikotarpiu, nes yra greitai demaskuojami (pavyzdžiui, žlugs litas), bet trumpalaikiu laikotarpiu – dvi tris dienas – galima sukelti didelį sąmyšį, ir tai tapo juodosios propagandos instrumentu. Tai vienas iš instrumentų, kaip destabilizuoti padėtį šalyje prieš rinkimus. Dveji paskutiniai Seimo rinkimai pasižymėjo finansiniu šantažu.

 

O dar globalizacijos grėsmės, islamo grėsmės, migracijos grėsmės. Tai yra temos, kurias šiuolaikinė propaganda aktyviai diskutuoja.

 

Noriu pastebėti, kad propaganda neveikia visiškai tuščiai. Filosofai ir antropologai atkreipė dėmesį, kad propaganda apskritai naudojasi tam tikromis mąstymo formomis. Mažiausiai apeliuojama į mokslinę mąstymo formą ir palyginti retai į grynąją meninę formą, nes menas menui masėms nėra patrauklus. Dažniausiai operuojama trimis mąstymo formomis, tai yra maginė, mitinė ir religinė. Tai yra pačios patraukliausios propagandai mąstymo formos. Jeigu man koks kolega mokslininkas sako: „Bet juk tai, ką laikraštis parašė ar televizija pranešė, yra visiška nesąmonė“, aš jam paprastai atsakau: „O kam tas rūpi?“. Juk efektą pasieks būtent ta nesąmonė, o ne tai, ką dabar analitiškai mąstai, ir žinai argumentus. Nes pati geriausia įtikinėjimo priemonė laikomas politinis mitas, bet taip pat, žinoma, ir maginis mąstymas. 

 

Tačiau šitos mąstymo formos, kurias išskiria E.Cassireris, kiti neokantininkai, taip pat antropologas C.Levi-Straussas, koreliuoja su kita klasifikacija mąstymo formų, kurių skirstytojai buvo W.von Humboldtas ir marksistai. Ji grindžiama tuo, kokiomis bendruomeninėmis mąstymo formomis dažniausiai manipuliuojama. Jeigu yra daug tikinčiųjų, kurie turi vienus ar kitus religinius įsitikinimus, tai jau savaime galime jais lengviau manipuliuoti.

 

Dar yra kastų ar luomų visuomenės, luominė aplinka, luominis mąstymas. Lietuvoje to mažiau dabar surasime, tačiau klaninės visuomenės, silpno klaniškumo formų antropologai atranda. Klaniškumas pagrįstas stipriais gimininiais santykiais. Tad pasakyti, kad Lietuvoje yra stiprių klanų, kuriais būtų galima manipuliuoti, šantažuoti, gąsdinti ar kurie siektų garbės, būtų perdėti, Lietuvą palyginti su Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano ir panašių šalių klanais. Mūsų klanai yra labai silpni ir efemeriški. Tačiau šiokios tokios tendencijos yra ir jomis galima naudotis.

 

Klasinė propaganda šiandien atrodo jau atgyvenusi, bet žiūrint, kaip Lietuvoje juda kairieji ir buriasi profesinės sąjungos, visai tikėtina, kad klasinė manipuliacija ar propaganda atgis. Vidurio Rytų Europoje stipriausia, žinoma, yra etninė nacionalinė propaganda, daugiausia dėl tapatybių ir tautų skirtumų. Čia prisiminkime, pavyzdžiui, informacinį karą dėl Bronzinio kareivio Estijoje.

 

Manipuliacija vartotojiškomis grupėmis yra nauja tema. Tai taip pat nauja bendruomenė, naujos žmonių grupės, kurių nebuvo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tai naujas propagandos meistrų atradimas, kaip galima manipuliuoti, remiantis vartotojiškais žmonių interesais, geismais. Sakyčiau H.Marcuse'as pagaliau prisikarksėjo, nes jis, rašydamas apie amerikiečių visuomenę (6-7 dešimtmečiai), sakė, kad jokia proletariato revoliucija jau nebegalima, bet galima „undergroundo“ revoliucija, galima manipuliuoti „undergroundu“ vietoje proletariato, kurio klasiniai instinktai beveik išnykę. Dabar subkultūrų naudojimas propagandiniais tikslais yra vienas iš priimtinų, pakankamai lengvai pasiekiamų būdų manipuliuoti žmonėmis.

 

Apie propagandą ir maginę mąstymo formą ilgai nekalbėsiu, tik prisiminsiu, kad tai labai panašu į Buratiną stebuklų lauke. Prisimenate, kad katinas Bazilijus ir lapė Alisa paaiškino Buratinui, jog pasodintų savo keturis auksinius stebuklų lauke Durnių šalyje. Labai simptomiškas pavadinimas, nes Lietuvoje „durnių laivai“, „durnių šalys“ ir panašūs dalykai yra mėgstami, todėl nuolat tinka stebuklų lauko metafora. Buratinas nemiega tą naktį, kai turi išaugti medis, todėl katinas Bazilijus ir lapė Alisa nubėga ir apskundžia Buratiną policijai, kad jis valkata, neturi paso ir yra bedarbis, slepia pinigus. Už tai jis buvo suimtas ir nuvestas paskandinti upėje. Tiesa, jam ta istorija gerai baigėsi, bet ne visiems ir ne visada taip būna. Tad maginis mąstymas kalba apie tai, kad parankinėmis priemonėmis galima išspręsti dideles politines problemas. Jeigu nežinome, kaip sutvarkyti demokratijos, parduodame kokią stambią įmonę, jeigu nežinome, kaip reikia organizuoti vietinį identitetą, pakeičiame laiko juostas ir pan. Dažniausiai maginiu mąstymu operuojama tada, kai reikia suburti specialistų vyriausybę arba pasikviesti specialistus vadovus. Įsivaizduojama, kad šitie specialistai neturi strateginio mąstymo, neturi didelių vizijų ir plataus matymo, tačiau žino, kaip pastatyti tiltą, nutiesti kelią ir to esą pakanka: jeigu žinosi, kaip nutiesti kelią, klestės demokratija šalyje. Tai yra maginio mąstymo formos išraiška. 

 

Tačiau populiariausios manipuliacijos formos yra mitas. Kaip rašo E.Cassireris: „Mitas yra kupinas tikriausių emocijų ir vizijų. Tačiau per mitą žmogus pradeda mokytis naujo ir keisto meno išreikšti, o tai reiškia organizuoti savo giliausius įsišaknijusius instinktus, viltis ir baimes“. Kitas rumunų kilmės mąstytojas V.Tismaneanu rašo: „Mitas turi galios ne tik sąlygiškai lengvai paaiškinti suvokiamą aukos padėtį bei nesėkmes, o ir mobilizuoti, suteikti energijos ir net sukurstyti didelių grupių veiksmus“. Mitas skatina masių entuziazmą, padeda įveikti savo baimes. Trečiojo reicho mito sėkmė buvo ta, kad pažemintiesiems vokiečiams buvo pasiūlytas mitas, kuris galėtų entuziazmo būdu suvienyti šalį. Labiausiai paplitusios politinių mitų temos yra „aukso amžiaus“, „aukos“, „gelbėtojo“, „išdavystės ir sąmokslo“, „prisikėlimo“, „tūkstantmetės karalystės“. Kalbant apie valstybės mitus, reikia atskirti istorinę tikrovę ir šiuolaikinį mitą. Dažniausiai tai vienas ir tas pats. Trečiasis reichas – ir istorinė tikrovė, ir kartu mitas. Maskva – Trečioji Roma daugiau funkcionavo kaip mitas, bet gyvas iki šiandien. Sovietų Sąjunga kažkada buvo tikrovė, bet tarp daug žmonių tebefunkcionuoja kaip vilties, nusivylimo ar vizijos, perspektyvos mitas. Rusiškasis Eurazijos mitas, kurio vienas iš plėtotojų buvo ir VDU profesorius L.Karsavinas. Tai ta ideologija, kuria šiandien norėtų pasiremti Rusijos ultranacionalistai. LDK ar Dviejų Respublikų Sąjunga taip pat turi savo mitines dimensijas, kurios kartais lemia iracionalius Lietuvos politikų pasirinkimus, pavyzdžiui, Šiaurės šalių viešųjų ryšių specialistai ne kartą pastebėjo, kad Lietuva per daug pozicionuoja save, kaip buvusią Sovietų Sąjungos respubliką, arba akcentuoja savo LDK kryptį, t.y. kreipia dėmesį į Ukrainą ar Gruziją, o ne gerina santykius su Šiaurės šalimis. 

 

V.Tismaneanu bando ir daugiau politinių kitų mitų išvardinti: mesianizmo, demonizavimo, išsivadavimo, keršto (kurie ypač būdingi posovietiniams kraštams), atpirkimo, reakcingieji mitai.

 

Ideologinė mąstymo forma dažniausiai yra mitinio, maginio ir mokslinio mąstymo mišinys, kurį tik bandoma sisteminti arba suteikti kitą daugiau priimtiną dogmatizuotą pavidalą. Baimė, nusivylimas, entuziazmas, malonumas, geismas yra tos emocinės priemonės, kurios padeda valdyti mases, nukreipti jas viena ar kita kryptimi.

 

Septinta vieša paskaita iš paskaitų ciklo, organizuojamo naujienų portalo lrytas.lt ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto.

 
lrytas.lt
2008 11 13