Virno Paolo „Naujos viešosios erdvės sukūrimas be valstybės pagalbos”
teorija

        Šis interviu iliustruoja pasikeitusį Italijos kairiųjų radikalų požiūrį į valstybę: pereinama iš lenininės į anarchistinę valstybės sampratą. Taip pat Virno tvirtina, kad „daugumos“ (multitude) sąvoka nepakeičia „darbininkų klasės“ sąvokos, ir kad baimė ir nesaugumas – kuriuos jis vadina nesaugumu (precarity) – apibrėžia globalizuojamą pasaulį.

       Paolo Virno tvirtina, kad mes gyvename kritiniu laikotarpiu, kuriame, kaip ir XVII amžiuje, būtina permąstyti kiekvieną sąvoką ir kategoriją. Jis mano, kad „daugumos“ (multitude) demokratija nebeturėtų siekti valdžios – jai geriau būtų sukurti naują viešąją erdvę, kuri ignoruos Valstybę ir aukštai vertins individą. Savo naujausioje knygoje „Kai žodis tampa kūnu“, jis dėl mokslinių ir filosofinių priežasčių grįžta prie materialistinių gyvenimo įžvalgų.

       „Ateitis gali būti pilna pažadų, bet joje taip pat gali būti pilna košmarų“. Taip žiauriai, bet realistiškai Paolo Virno, italų filosofas, populiarus Europoje ir už jos ribų, kalba apie dabartį. „Aš noriu plėtoti materialistinę filosofiją, kurios pradinis taškas yra žmogus, kaip Aristotelis sakė, kalbantis ir politinis gyvulys. Biologinės mūsų rūšies sąlygos išprovokuoja tai, kad mes kalbame ir užsiimame politika. Materializmas, kurį aš siūlau, siekia suvienyti gamtą ir istoriją“, taip savo principus deklaruoja Virno. Marxas, Hobbesas, Spinoza, Deleuze'as ir Simondonas yra jo kanono autoriai. Viena iš jo knygų yra „Daugumos gramatika“, joje jis išdėsto savo politines ir filosofines idėjas, paremtas kito garsaus italo Toni Negri „daugumos“ teorija. Bet Virno kvestionuoja Toni Negri ir Michaelo Hardto knygų „Imperija“ (Empire) ir „Dauguma“ (Multitude) postulatus, nes mano, kad „Imperija“ dar nepribrendo analizei. Knygoje „Kai žodis tampa kūnu“ daug įdomių filosofinių kalbos, žmogaus prigimties, „daugumos“ ir Ludwigo Wittgensteino refleksijų. Čia pateikiame argentiniečio žurnalisto Hectoro Pavono interviu su Paolo Virno.

       Gyvename naujoje epochoje, kuriai reikia naujų vertybių, naujų sąvokų. Bet kas jas sugalvoja, kas sukonstruoja?

       Tai – naujų politikos formų problema. Manau, kad atsidūrėme situacijoje, panašioje į XVII a. Europos situaciją, kai buvo išrastos visos sąvokos, kurios šiandien atrodo akivaizdžios ir banalios. Tuomet buvo sukurta tautinės Valstybės idėja ir tokios sąvokos, kaip suverenumas ar įsipareigojimas paklusti. Man susidaro įspūdis, kad mes gyvename periode, kuriame visos šios sąvokos patiria krizę ir yra konstruojamos kitos sąvokos. Kas jas konstruoja? Labai geras klausimas. Neturime galvoti, kad politines sąvokas išranda filosofai ar mąstytojai. Šitos sąvokos labai pamažu kyla iš kolektyvinės patirties, iš išbandymų ir klaidų. Iš viešosios erdvės kyla naujas gyvenimo modelis – jį galima nusakyti taip: Valstybė paseno ir tapo silpna – kaip spausdinimo mašinėlė, lyginant su kompiuteriu.

       Dabartis atrodo pilna baimės, kančios, to, kas žinoma ir nežinoma; tai netikrumo laikas. Kur yra išeitis: filosofijoje, mene, psichoanalizėje, politikoje?

       Aš tikiu, kad baimė yra sklindantis jausmas, būdingas mūsų epochai. Tai – baimė, kurioje susilieja du dalykai, kurie anksčiau buvo atskirti: viena vertus, tai konkrečių pavojų baimė, pavyzdžiui, baimė prarasti darbą. Kita vertus, esama daug bendresnės baimės, kančios, kuriai stinga konkretaus objekto – ir tai yra tikrasis nesaugumo jausmas. Tai – apskritai santykis su pasauliu, kaip pavojų šaltiniu. Šiedu dalykai normaliomis sąlygomis būtų atskirti. Baimė dėl apibrėžtų priežasčių buvo socialiai suvaldoma, o nesaugumo, baigtinumo baimę bandė suvaldyti religijos ir filosofija. Dabar, globalizacijos sąlygomis, šie du elementai susiliejo į vieną. Turime pabrėžti, kad kai aš turiu baimę konkretiems dalykams, aš taip pat jaučiu nesaugumą dėl savo gyvenimo, paties pasaulio ir savo gyvenimo prasmės. Mes socialinėse situacijose – tokiose, kaip imigrantų atvykimas į Europą – tuo pačiu išgyvename ir konkrečią socialinę bei ekonominę problemą, ir santykį su mums dramatiškai atsiskleidusiu pasauliu. Aš tikiu, kad tą kančią ir baimę galėtų išgydyti naujos viešosios erdvės sukūrimas. Kaip viešąją erdvę suvokiu naujas gyvenimo formas, nebepaklūstant Valstybei ir apmokamam darbui, nuo kurio nuplėšta visa prasmė – tai, kad jį moterys ir vyrai gali atlikti sumaniai bendradarbiaudami. Naujoje viešojoje erdvėje būtų vertinama pati asmenybė (singularity), nesiejant jos į transcendentines vienybes su suverenu, Valstybe.

       Sakėte, kad šiandien politikos tikslas yra laimė. Šis išsireiškimas skamba poetiškai, bet kokia gi jo socialinė interpretacija?

       Kai kalbama apie laimę, daugelis žmonių turbūt galvoja apie Jungtinių Valstijų Konstitucijos straipsnį, kuris byloja apie teisę būti laimingam. Aš daugiau galvoju apie Hannah Arendt vartotą posakį „viešoji laimė“. Sunku galvoti apie laimę kaip slaptą nuosavybę, privatų gėrį. Laimė yra kažkas, kas siejasi su tuo, kad mūsų nuotaikos (mano, jūsų visų) visada yra viešos, socialios ir gali atsiskleisti tik bendraujant su bičiuliais. Idėja, kad mūsų nuotaikos gali egzistuoti pačios savyje, pačios save išbaigia, o santykis su kitais mums užima tik antrą vietą, man yra nepatikimos, kvepia melu. Aš manau, kad gerovė, kurią vadiname laime, gali ir turi su laiku ateiti. Manau, kad vykstant '68-ųjų įvykiams Europoje, JAV ar Lotynų Amerikoje mes buvome asmeniškai laimingi. Taigi, tai, kas vyksta aplink mus ir mumyse, yra labai tampriai susieta. Ryšys tarp politikos ir laimės ilgai buvo neigiamas asketizmo, viešosios ir privačios erdvių atskyrimo labui, bet ateina metas iš naujo permąstyti šiuos ryšius.

       Kai kalbate apie žmonių ir jų veiksmų virtuoziškumą, ar jūs galvojate apie tam tikrus pavyzdžius? Kur ieškoti virtuozų šiandien? Kokiam pasaulyje ir kokioje disciplinoje?

       Kadaise vartodami žodį „virtuozas“, žmonės galvodavo apie didžią baleriną, didį pianistą. Mano virtuozo apibrėžimas kur kas mažiau kalba apie meną – šiandien virtuozai atrandami masiniame intelektiniame darbe ir postfordistinėje ekonomikoje – komunikacijoje, kultūroje, informacijoje. Dažnai darbe – postfordistiniame darbe – būtina improvizuoti, žinoti, ką daryti nenumatytose situacijose: virtuozas negyvena pats sau: juo tampama santykyje su tuo, kas klauso, su publika.

       „Dauguma“ sako „ne“ atstovaujamai demokratijai ir siūlo dalyvavimo demokratiją. Bet visgi žmonės dar balsuoja...

       Žinoma, balsuoja. Balsuoja, kaip ir daro kitus dalykus, kurie neatima daug jėgų. Problema yra ne nebalsavimas, bet demokratijos formų, adekvačių gamybinėms jėgoms, konstravimas. Šiuolaikinė gamyba tapo komplikuotesne, labiau subrendusia nei Valstybių administraciniai ir įstatymų leidžiamieji aparatai. Kokio tipo demokratija turi būti? Neatstovaujamoji demokratija turi virsti politika, naujomis institucijomis, Tiesioginė demokratija yra gražus mitas, bet ji supaprastina politikos vaizdinį.

       Kalbėdamas apie valdžios paėmimą, jūs grįžtančius prie šios idėjos vadinate „priešais“.

       Manau, kad politinio priešo problema dar egzistuoja. „Dauguma“ nekelia valdžios paėmimo problemos, ji kelia tos valdžios apribojimo ir Valstybės žlugimo problemą, konstruojant naujas institucijas ir viešąją sferą tos Valstybės išorėje. Priešo esama, jis panašus į Biblijos Išėjimo knygos faraoną, kuris persekiojo tuos, kurie išėjo, patyrė egzodą, išskrido. Tai – jokiais būdais ne skridimas oru. Tai skrydis, kai bėgama nuo Valstybės institucijų. Priešas sabotuoja neatstovaujamos demokratijos konstravimą, naujas komunitarines patirtis.

       Svarbiau plėsti asmenybės (singularity) diskursą. Asmenybė ne liberaliąja, bet „daugumos“ prasme yra daugelio faktorių rezultatas. Bet svarbiausia yra tai, kad kiekVienas turi savų, nepakartojamų bruožų, kurie yra jo gyvenimo vaisius – kalbu ir apie kinų emigrantus Kalifornijoje, ir italus Argentinoje. Bet kiekVienas yra vertybė. Šiandien, po socializmo krizės ir pabaigos skaitant Marxą ateina į galvą, kad jis yra daugeliu aspektų asmenybės ir jo vertės mąstytojas. Kai kur savo darbuose jis sako, kad individas turi būti vertinamas labiau, nei visos abstrakcijos, su kuriomis jis susiduria. Tokia frazė dabar gali atrodyti liberali, bet yra greičiau priešingai.

       Nemanote, kad Busho vyriausybė parodo, kur yra Imperijos centras ir kas jos lyderiai?

       Taip, aš maniau, kad jie visiškai pademonstruoja, kas lemia politinę minti: tai – jėgų santykis. Tai, kad politika kelis metus aptarinėjama ne kaip galių santykis, tik demonstruoja, kad apie politiką nebekalbama, ji nebeaptariama. Manau, kad paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis buvo tik laukimo metai, interregnum, o laikotarpis po Berlyno sienos griuvimo išties prasidėjo nuo Busho invazijos į Iraką. Taip prasidėjo tai, ką baisus politikos filosofas Carlas Schmitt'as pavadino globaline tvarka.

       Ką jums šiandien reiškia revoliucija?

       Geriau mes apsieikime be žodžio „revoliucija“, jos modelis reikalavo perimti valdžią ir sukurti naują Valstybę. Geriau jau šnekėti apie egzodą. Manau, kad egzodo modelis yra turiningas. Egzodas reiškia daugiau, nei valdžios paėmimą ar paklusimą jai – jis reiškia pasišalinimą. Pasišalinimas – tai atskiro konteksto, naujų neatstovaujamos demokratijos patirčių, naujų gamybos modelių steigtis. Ji išugdo trečią galimybę – atleiskite, nekalbu apie „trečiąjį kelią“, kalbu apie pozityvų ir konstruktyvų Valstybės žlugimą, priešindamas žodį “respublika“ žodžiui „Valstybė“. Tai reiškia, kad ne valstybę, o respubliką įkuria (o ne revoliuciją klasikine prasme įvykdo) egzodą praktikuojantys ir eksperimentuojantys judėjimai, Daugiau nebereikia jokio sprendimų monopolio, spręsti turi dauguma.

       Parengė KP

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti