Gintaras Radvila. Asmens laikas
teorija

asmens laikas      Galbūt pavadinimas „asmens laikas“ ne toks vykęs, kaip man pasirodė prieš dešimtį metų, kai aš jį sugalvojau. Pirmiausia, jis šiek tiek klaidina. Antra, jis dažnai pernelyg priartėja prie žodžio „asmeninis“, suprantamo kaip „smulkus“, arba, kas visai blogai, „atskiras“. Tačiau svarbiausia, jame yra nuoroda į žmogaus laiką. Buvo „beždžionės laikas“. Buvo rūšies laikas. Buvo valstybės laikas. Jis nutildo ginčus apie tai, kada „antika“ virsta „viduramžiais“. Arba kaip suderinti europietišką istoriją su azijietiška.

 

      „Dievo mirtis“ – žmogiškojo asmens gimimas

 

      19 amžiaus pabaigoje atsiranda sąvoka „Dievas mirė“, po pusšimčio metų – „Autorius mirė“. Dievo mirtis ir autoriaus mirtis – posakiai panašūs, bet reiškia jie skirtingus dalykus.

 

      Iki devyniolikto amžiaus Dievas buvo beasmenė kolektyvinė dievybė. Tas Dievas žudė autorius. Tu – Matas, bet tavo Evangelija – nuo Dievo. Tu – Andrejus Rubliovas, bet savo ikonų pasirašyti neturi teisės. Jos – iš aukščiau. Žmogaus kūryba – tik banga dieviškojo okeano paviršiuje. Dievas –Kūrėjas, žmogus – stebėtojas, saugotojas, prižiūrėtojas, geriausiu atveju – restauratorius, muziejaus direktorius, banko, į kurį patenka muziejaus pajamos, direktorius.

 

      Kolektyvinis Dievas mirė. Dingusi dekoracija atidengė naują dievą – užsakovą, klientą, atėjusį į žmogaus dirbtuvę. Dievas užeina pas žmogų ir prašo jį parašyti, pastatyti, sukurti. Mirė beasmeniškumo Dievas – gimė žmogus, pasirašantis savo asmeniniu parašu ir mistinį traktatą, ir vulgarią teplionę. Negalima pasakyti, kad Dievas mirė ir prisikėlė, nes tikrasis Dievas niekada ir nebuvo kolektyvine dievybe, o tas Dievas, kuris atsivėrė asmeniniam žvilgsniui, ir yra tas Dievas, kuris kvietė apaštalus, įkvėpė Dievo žodžio skelbėjus ir ikonų tapytojus. Mirė ne Dievas – mirė kolektyvizmas. Ir ačiū Dievui. Gimė asmenybė, gimė žmogus kaip autorius savo tikėjimo, dievo partneris.

 

      Kolektyvizmo suformuotiems žmonėms tokio žmogaus – savo pasirinkimo autoriaus – gimimas yra šventvagystė. Jiems atrodo, kad Dievas – autorius, beje toks autorius, kuris niekam neleidžia anei raidelės pridėti prie savojo teksto. Kolektyvistinis žmogus sutinka leisti kam nors interpretuoti ir aiškinti Dievą, – Romos popiežiui, Maskvos patriarchui – tapti jiems pastabų autoriais, bet jokiu būdu ne autoriais. To, kad pastabos dažnai keičia ar net neigia pačią knygą, kolektyvistinė sąmonė pastebėti nenori. Ji įsitikinusi, kad pirmuoju popiežiumi buvo apaštalas Petras, pirmasis kovotojas su popiežyste ir celibatu buvo apaštalas Povilas ir t.t. Bet kokia žmogaus kūryba – netgi pasirenkant religiją – sutinkama kaip Dievo Autoriaus pakeitimas – pramanas ir išsigalvojimas, iliuzijų kūrimas ir iliuzorinė kūryba.

 

      Galbūt jie, remdamiesi savo patirtimi mano, kad žmogus tegali fantazuoti. O savo fantazijas jie palaiko kolektyvo, kurio vardu kalba, galios dėka. Kūryba, kuriai nepritaria kolektyvinė valdžia, jiems atrodo kliedesys. Nors religinės fantazijos yra įmanomos lygiai kaip ir grafomanija. Įmanomi klystkeliai, bet kūryba irgi įmanoma, – toks yra autorinis pasaulis, nepanašus į autoriteto pasaulį, kuriame gali būti erezijos arba ortodoksijos, vienodai bevaisės ir agresyvios.

 

      Apie visiškai priešingus dalykai kalba „autoriaus mirtis“. Visuotinio neraštingumo epochoje autorius buvo didėlė jėga: jis buvo ne tik pasyviai raštingas, kaip ir kiekvienas skaitytojas, jis buvo aktyviai raštingas. Jis galėjo kurti, o dauguma nemokėjo net skaityti. Autorius jungė ir gebėjimą skaityti sykiu su valdovo, leidžiančio įstatymus, ir Dievo, kuriančio pasaulį, ir televizijos kompanijos savininko galią. Jo tekstus skaitė garsiai, skaitė kolektyviai, sėdėdami prie ugnies. Lygiai taip kaip šiandien žiūri televiziją ar klausosi radijo. Autorius buvo panašus į dievą. Štai kodėl bet kokia kūryba buvo įtartina tikintiesiems.

 

      Visuotinis raštingumas atėmė iš autoriaus visagalio teises. Antgamtinis tvėrėjas tapo liokajumi. Tapo aišku, kaip jis dirba. Dauguma skaitytojų, pasirodo, yra nei kiek neprastesnių gabumų už daugumą autorių. Galėtų rašyti – bet nenori. Yra įdomesnių užsiėmimų. Kaip ten bebūtų, teksto autorius – ne pats gerbtiniausias pasaulyje žmogus, juk galima būti išradimo autoriumi, mokslinio dėsnio autoriumi ar net ištisos mokslinės ar pasaulėžiūrinės sistemos autoriumi.

 

      Kai knyga nustojo būti retenybe, saugotina namuose, pasimatė viena daugelio knygų savybė. Skaitytojas tapo asmenybe ir pamatė, kad autorius joks autoritetas, joks kūrėjas, iš nieko kuriantis visaapimančius pasaulius, autorius – eiliakalys, literatas, rašytojas, kultūros konteksto vaisius. Skirtingai nuo Dievo, žmogus autorius visada yra daugis ir priklausomas nuo daugio – jau nekalbant apie tekstą, kuris apskritai neįmanomas be konteksto. Čia, o ne religinėj sferoje buvo aptiktas skirtumas tarp žmogaus ir dievo. Dievui kūrėjui nereikia skaitytojų ir klausytojų. Žmogui jų reikia. Žmonės negali išgalvoti Dievo – nes tai būtų stabmeldystė ir subanalinimas. Skaitytojas priverstas prisidėti prie autoriaus. Žmogus negali sukurti net smiltelės iš nieko. Skaitytojas gi kuria ne autoriaus pasiūlytą, o savo pasaulį, ir be skaitytojo knyga yra neįmanoma. Miškas oš ir po mano mirties, o mano kūrinys mirs dar man gyvam tebesant, jeigu jo niekas neperskaitys. Mirė autorius kaip Dievas – gimė skaitytojas kaip autorius. Beje, autoriui tai buvo tik į naudą.

 

      „Dievo mirtis“ panaši į „autoriaus mirtį“ dviem bruožais. Pirma, Dievas ir tekstas buvo privatizuoti. Visuomenės, valstybės, kultūros nuosavybė virto privačia vieno žmogaus nuosavybe. Atrodytų tai jų egzistavimui kelia pavojų .Tačiau ar menkesni pavojai grėsė šioms aukščiausiosioms vertybėms, kai jos buvo grupės nuosavybė? Visiškas kūrybiškumas atsiskleidžia tik intymioje erdvėje. Kita vertus, svarbu tapo ne ritualas, išreiškiantys ištikimybę ir pagarbą, o grįžtamasis ryšys: ryšys Dievo su tikinčiuoju, autoriaus – su tekstu ir skaitytoju, ir, ko gero, – su bet kokiu kitu skaitytoju. O juk grįžtamasis ryšys yra svarbiausias gyvenimo ženklas. Šia prasme posakiai „Dievas mirė“, “autorius mirė“ sako netiesą, nes mirę yra tik tai, kas dėl savo didybės nenori su niekuo bendrauti.

 
 
      Siužeto mirtis
 

      20 amžiuje tarpininkų tarp žmogaus vidinio pasaulio ir žmogiškojo pasaulio istorijos nuolat mažėjo. Asmeninės pažiūros, viltys, milijonų žmonių pastangos, o ne amžinos tradicijos, ne atskirų žmonių aistros tapo imperijų griuvimo priežastimis, lėmė totalitarinių valstybių susidarymą ir iširimą. Politinių lyderių vaidmuo auga, kadangi jų sprendimai lemtingi vis didesniam skaičiui žmonių sluoksnių , nes politika pajungia tas gyvenimo sferas, kurios anksčiau buvo nepriklausomos nuo valstybės. Tačiau net ir išaugusi politikų įtaka silpsta, nes dar labiau didėja didėja žmonių, anksčiau sudariusių anoniminę minią ir pavaldinius.

 

      Svarbiausias dalykas siekiant įtraukti žmones į šalies gyvenimą, į žmonijos veiklą, yra švietimas – vis daugiau žmonių įgyja žinių, tampa raštingi, sugeba operuoti abstrakčiomis sąvokomis. Dauguma žmonių jau nebearia žemės, negano galvijų, nedirba rankomis, o bando mąstyti. Nyksta pati protinio ir fizinio darbo priešstata, todėl turbūt visada galima rasti darbo ne tik informacijos apdorojimo sferoje, galima apskritai neturėti darbo, tačiau asmeniniame gyvenime jau nebeįmanoma gyventi be informacijos, “palaimingoj“ nežinojimo būklėje. Galima dirbti su informacija, bet galima ir žaisti su ja, užpildančia žmogaus būtį.

 

      Nacionalizmas, pakeitęs imperinę toleranciją, nėra sulaukėjimo požymis. Laukinis žmogus nepriklauso tautai, jis priklauso bandai. Šiuolaikinis nacionalizmas yra augančio raštingumo pasekmė, kai darbo įrankiu tampa kalba. Jis jau ima suvokti kalbos reikšmę ir tautiškumą, reiškiamą per kalbą, tačiau dar nemoka ta kalba pasinaudoti, paversdamas ją apkasu ir pabūklu. Tačiau net ir toks nacionalizmas yra geriau nei imperinė tolerancija, kuri irgi naudojosi patrankomis, tačiau neturėjo jokių perspektyvų ir buvo absoliučiai beasmenė. Tautiškumas žmogaus, tik pradedančio šviestis, tebėra griaunantis. Tačiau jeigu tolesnis jo lavinimas nenutrūksta, o tęsiasi, jeigu iš grynai intelektualinės procedūros ji tampa egzistencialia, nacionalizmas tarsi vikšras virsta plaštake, paklūsta asmenybiškumui. Panašiai silpnas ir drovus lopšyje gulintis vaikas – tik todėl, kad jam lazda mojuoja tėvas, o pasipriešinti jėgų nėra – tampa chuliganu ne dėl blogos prigimties, o dėl nemokėjimo susitvarkyti su naujais iššūkiais. Tačiau jeigu viskas vyksta tolygiai, jis nustoja būti išsišokėliu, užsiima verslu, tampa intelektualu, politiku.

 

      20 amžius paneigė vyravusią banalybę: „keičiasi viskas, išskyrus žmogų“. Suprantama, „žmogiškoji prigimtis“ negali pasikeisti, nes žmogus – vienintelis padaras pasaulyje, kuris neturi „prigimties“. Žmogaus prigimtis tokia pati, kaip ir gyvūnų, ir keistis ji, žinoma, nesikeičia. Tačiau žmoguje be jos yra dar kažkas, kas jį ir padaro žmogumi. Štai tai ir keičiasi, ir keičia, beje, kiekviename amžiuje vis greičiau.

 

      Svarbiausias pokytis dabar – išsilaisvinimas iš sociumo. Ne visada tai „tikras“ išsivadavimas, bet visada tai išsivadavimas „dvasinis“. Socialinius pokyčius sukelia kaip tik asmeniniai pokyčiai (o ne priešingai, kaip parodė 20 amžiaus istorija).

 

      Nepakitęs liko tik 20 amžiuje žmogaus baiminimasis vykstančių permainų akivaizdoje... Bet tai kaip tik gyvuliškas bruožas, šitas „ach“ ir daugiau nieko. „Ach, griauna šeimą!“ – kalbėjo ir apie Ibseno pjeses .„Ach, griauna lytiškumą!“ – kalbėjo apie moteris, norinčias tapti mokslininkėmis. O 1900 metais „ach“ pasigirdo jau dėl kitko – dėl darbininkų nenoro būti tylia ir beteise minia.

 

      Pirmasis pasaulinis karas visai nebuvo pasaulinis, tačiau buvo pirmasis, kuriame besigrumiantys pirmiausia suvokė save žmonėmis, o tik po to – kareiviais. Siaubo šiame kare buvo tiek pat, kiek ir anksčiau iki jo buvusiuose, mirtis, apsinuodijus fosgenu, nėra baisesnė už akių išdūrimą. Tačiau tūkstančiai bulgarų, kuriuos 1018 apakino Bizantijos imperatorius, buvo beraščiai, nepaliko atsiminimų apie patirtą dalią, o jų psichologija buvo tokia pat beasmenė, pusiau gyvuliška, kaip ir šiuolaikinių omonininkų. Tūkstančių prancūzų ir anglų, patyrusių fosgeno ataką 1918, psichologija jau kita – puikiai išreikšta Hemingvėjaus, Vо ir daugybės menkesnio talento autorių. Jie nemanė, kad Pirmasis pasaulinis karas yra blogis, didesnis už ankstesnius karus, jie tiesiog patys buvo geresni, nes jokie politiniai bei socialiniai argumentai jiems negalėjo pateisinti karo baisumų.

 

      Karo galėjo ir nebūti, nes maištas prieš vyresniuosius, prasidėjęs pusė tūkstančio metų iki Sarajevo žmogžudystės, vis tiek būtų vykęs. Tai ne maištas prieš tėvą ir motiną, o maištas prieš bet kokios sistemos beveidiškumą, besiremiantį valdžia, banda, jėgos hierarchija. Tokia pradžioje – kiek galime pamatyti – žmogiškosios bendruomenės būklė, o ją kaip asfalto luobą laužydamas auga žmogus. Istorija tokioje kolektyvinėje visuomenėje rašoma centralizuotai iš aukščiau ir kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimo siužetas pajungtas bendram siužetui.

 

      19 amžiaus maištas pasiekė romanus, ginančius atskiro žmogaus teisę į savo siužetą, nustatytą ne išorinio žanro reikalavimais, o vidine nuojauta. 20 amžiaus simboliais tampa Marselio Prusto ir Džeimso Džoiso romanai (Jų sumanymai subrendo gerokai prieš Pirmąjį Pasaulinį karą, nors jų romanai išleisti 1919 ir 1922 m. Šiuose romanuose nėra herojaus, susipriešinusio su visuomene. Tai būtų vulgaru.)

 

      20 amžiaus žmogus priešinasi pats sau, savo pagundai vaizduoti gyvenimą kaip herojinę sagą su vieningu siužetu, struktūruotu laiku, vieninga prasme. Realus žmogus gyvena chaose, jis nėra herojus vienišius, jis yra „daugelis“. 19 amžiaus herojus diegė sau atsakingumą, kuris ankstesniais amžiais buvo privalomas visuomenei, o jos nariams buvo nuleidžiamas iš viršaus. 20 amžiaus herojus neigia, kad jis pats atsakingas už savo poelgius. Suprantama, tai buvo priimama kaip amoralizmas, visuomenė eilinį kartą sušuko „ach“, bet kiekvienas atskiras žmogus suprato, kad kaip tik taip ir yra, kaip tik taip jis ir gyvena.

 

      Gyvenimo siužetas, žmogaus atsakomybė neegzistuoja kaip žmogaus dialogo su išorinio pasaulio dalis. Žmogus gali būti atsakingas tik sau, bet ir čia „atsakingumas“ – ne pati aiškiausia žmogiškumo charakteristika. Tai vis dar mąstymas autoriteto, galios, jėgos kategorijomis, tik perkeltomis į vidų. Tai mąstymas, nutraukiantis dialogą ir iškreipiantis pačią žmogaus kalbėjimo galimybę. Juk „atsakymas“ – nėra mechaninė reakcija į kokį nors draudimą ar nurodymą. Atsakymas yra žmogaus sugebėjimas girdėti klausimus ir atsakyti į klausimus – kitų žmonių klausimus ir savo paties. Joks rišlus siužetas čia nepadės.

 

      Gyvenimas, pasirodo, nėra joks romanas su užuomazga, kulminacija ir atomazga, greičiau yra taip, kad pokalbis ir žmogus verčia save į daugybę kalbų ir pats kalba daugybe kalbų. Nėra atomazgos, užtat atsiranda begalybė, nes laisvų asmenybių pokalbis negali baigtis. Žmogaus elgesys tampa nenuspėjamas, iš esmės neapibrėžtas, laisvas nuo bet kokių įsipareigojimų ir normų. Jeigu tais laikais tapo aišku, kad elementarių dalelių judėjimas yra nenusakomas, tai juolab žmogus yra dar labiau sudėtingas ir laisvas, tad ir jo kūrybiškumas kur kas didesnis nei kokių nors dalelyčių.

 
 
      Laiko išlaisvinimas
 

      Laikas kaip ir erdvė nėra laisvi ar nelaisvi. Laisvė ir vergija yra žmogaus laisvė ir jo vergija, jo dėka visas pasaulis būtinai papuola į laisvės arba vergijos koordinates. Vergovė dominuoja iš pat pradžių, kaip ir siekis laisvės ar, kraštutiniu atveju, baimė papulti į vergiją. Žmogus visur įtaria vergovę ir vergovė tampa gamtos savybe, beveik „natūralia“ pasaulyje dėl žmogaus įtarumo. Vergovė yra šešėlis, persekiojantis žmogų, trokštantį, kad laisvė egzistuotų jam, tačiau nenorinčio egzistuoti laisvei.

 

      Trumpiausias kelias į laisvę – per pasyvų, nekūrybingą pasaulio pertvarkymą į sudėtingą valstybės ir paklusimo santykių tinklą. Žmogus laiko save laisvu tik tada, kai gali tampyti tą tinklą, gali būti jo šeimininkas. Baimė tapti vergu akivaizdi, bet nėra baimės tapti vergvaldžiu. Vergovė nėra vien vieno žmogaus pajungimas kitam. Politinė ir ekonominė vergovė įveikiama lengviau nei gamtiškumas jau vien todėl, kad žmogus vergas irgi yra žmogus, nors daugelis tiki ir norėtų, kad būtų atvirkščiai. Norą uiti kitą žmogų galima įveikti tik dvasia, nes vergas neturi net tų menkų galių, kurias turi jo šeimininkas.

 

      Žmogaus dvasia pavergia ir gamtą, ir gamta negali pati išsivaduoti iš šios nelaisvės. Neregėtai viršydama žmogų savo fizine galia, gamta neregėtai bejėgė žmogaus noro valdyti akivaizdoje, nes pati neturi tokio noro. Ir tik žmogus, pavergęs ją, gali ją išvaduoti. Žmogus įveikia laiką, bijodamas laiko. Teologiniai ar filosofiniai, religiniai ar pasaulietiški apmąstymai apie laiko laikinumą, apie visaapimančią laiko upę yra galingiausi dvasinio gyvenimo varikliai. Bet jie kalba netiesą: laikas nieko nesunaikina, nieko nenaikina ir erdvė. Jeigu griūva šventovė, kaltas ne jos aukštis, ne tie šimtas metrų, į kuriuos pakeliamas kupolas, ne tie dešimt amžių, per kuriuos tas kupolas buvo keliamas.

 

      Žmogus miršta ne nuo laiko, o jam tik perkelia savo silpnumą. Žmogus privatizuoja laiką lygiai taip pat kaip nusavina erdvę. Žemės privatizavimas padeda pamatus kultūrai, bet tik laiko privatizavimas kultūrą daro realybe. Kaip pirminė nuosavybė yra kolektyvinė, taip ir pirmasis laiko savininkas – kolektyvas, šeima, gentis, tauta. Laikas aprašomas, kaip aprašomas turtas. Raštingas laiko aprašymas yra laiko raštas. Įvardinti epochą, pažymėti ją, numatyti ją – visi šie veiksmai tolygūs lauko ar ganyklos ribų nustatymui, sienos išmūrijimui ir vartų atvėrimui. Žinoma, žmogus tvarko laiką ir erdvę kaip panorėjęs...

 

      Teisūs yra tie, kurie mano, kad nuosavybė yra vagystė, kad jos būtina atsisakyti. Tačiau ši tiesa pernelyg sunki ir, kaip rodo dvidešimto amžiaus patirtis, nepakeliama. Bandymas nusikratyti nuosavybės virsta perdavimu nuosavybės į kitas rankas, ją ir toliau valdo, tik šįsyk slapta – visokie demagogai ir tironai. Vergai išlaisvinami ne atsisakant nuosavybės, o sukuriant tokią nuosavybę, kuriai nenaudingas vergas.

 

      Pats seniausias, ilgiausiai trukęs laiko nusavinimas vyko paverčiant laiką ratu, kuriame jis nuolat juda. Laikas juda amžinai tuo pačiu ratu, žmogus ketvirčiuotas, pasmerktas amžinai kvailam pakartojimui, bet jeigu laikas galėtų kalbėti, išgirstume jo skundą, kad tikėjimas amžinu sugrįžimu tris skirtingus laiko matmenis paverčia vienu, kiekvieną praeitį – pseudonimiška ateičiai, o ateitį –pseudonimiška praeičiai. Šis laiko painiojimas įveikiamas praeityje išskiriant Aukso amžių. Praeitis galų gale atsiskiria nuo ateities, tačiau pažeminant dabartį, todėl pasižymi globaliniu pesimizmu ateities atžvilgiu.

 

      Krikščionybė atveria naują laiko supratimą, kuris kalba apie dabartį kaip paskutiniąsias dienas – viduramžišką šiuolaikiškumo suvokimą. Gyvenimas „paskutinėmis dienomis“ nereiškia, kad ateities apskritai nėra – ateitimi tampa begalybė. „Begalybė – Amžinoji Karalystė“, Dievo valda priartėja, kaip niekados iki tol. Evangelijos žodžiai apie tai, kad Dievo karalystė „priartėjo“ (Мt 3, 2) išties tapo viduramžių suvokimo dalimi. Svarbu ne tai, kad žmonės, kaip rašoma populiariose knygutėse, nuolatos susirūpinę laukė Paskutiniojo Teismo. Tokio rūpesčio nebuvo daug ir vertinamas jis buvo kaip sektantizmas. Teismo laukimas buvo antrinis palyginus su įsitikinimu, kad Amžinybė jau yra aplink, kad dabartis tėra Amžinybės dirva. O, jeigu iš tiesų viduramžiai būtų domėjęsi simboliu, jeigu Amžinybę būtų įsivaizdavę kaip simbolinę realybę. Pačią realybę teologai vertė simboliu, simboline dabartimi buvo ne tiek Amžinybė, kiek dabartis virto Amžinybės simbolių rinkiniu.

 

      Atgimimas, užkeikęs Viduramžius tamsiaisiais amžiais, tik akimirksniui (matuojant amžiais) grįžo prie amžino pasikartojimo idėjos. Kai Atgimimas vadino save atgimimu, jis dangstėsi antikiniais vaizdiniais ir siužetais, Dangaus Karalystę pakeisdamas romėniška graikiška praeitimi, kuri virto amžina idėja. Dabartis simbolizavo antikinę praeitį. Bet labai greitai kaukė nukrito ir apie dabartį prabilta kaip apie „modernumą“.

 

      Mes išgyvenome modernizaciją, moderną ir postmodernizmą, bet pagrindinis terminas buvo pakeistas „naujaisiais laikais“. Toks termino išplėtimas (o ne atsiskyrimas) tęsė abėcėlinės grafikos keitimą iš lotyniškos į kirilicą, kaip geležinkelio bėgių išplėtimas. Lyg ir vienos civilizacijos plėtra, tačiau akivaizdus Vakarų Europos nenoras matyti Rusiją vienoje šeimoje su savimi, o taip pat Rusijos noras gyvenant drauge joje kaip ir nebūti. „Modernumas“ yra „madingumas“, reabilituotos dabarties laikas, kuris galų gale įgavo savo nepakartojamumo „bruožą“, „išorę“, „stilių“.

 

      Dabarties išsilaisvinimo iš amžinybės ekstazė buvo tokia, kad pradžioje niekas nepastebėjo, jog dabartis dedasi praeities kaukę (ir tai normalu), bet vėliau neapsižiūrėjo, kad dabarties „esmė“, yra ruošimasis ateičiai. Antikinis aukso amžius iš praeities persikėlė į ateitį, pasikeitė pavergimo kryptis, bet išliko vergovė, kaip ateities ir praeities santykių formulė. Praeitis liko priklausoma nuo ateities, ir tai tapo didesne nelaime nei amžinas sugrįžimas ir Aukso amžius. Tikėjimas progresu paaukoja praeitį ateičiai. Tai laiko vergijos forma, kadangi visas žmogaus gyvenimas ima priklausyti nuo ateities. Ttai ir yra vergovė, neturinti pabaigos, nes visi laiko matai tampa tik žmonijos ir jos svajonių aptarnavimo įrankiais.

 

      Šią pavergimo formą pavadino utopizmu kaip tik todėl, kad utopinei sąmonei ateitis yra realesnė nei praeitis ir dabartis. Tikėjimas pažanga yra iracionalus, bet tikrai žmogiškas ta prasme. kad jis niekada negali sulaukti rytojaus, jam norisi tikėti, kad kažkur jau yra Utopija – ateitis su nulinėmis erdvės koordinatėmis.

 

      Žodis „utopija“ atsirado praėjus keliems amžiams po to, kai atsirado tikėjimas utopija, o žodis „progresas“ atsirado keli dešimtmečiai po to, kai prasidėjo progresizmas. Per pastarąjį tūkstantmetį vienas kitą pakeitė trys utopiniai projektai. Pirmoji utopija – monarchinė, pagimdžiusi ir kryžiaus žygius, ir riterių ordinus, ir absoliutines valstybes. Antroji utopija – nacionalistinė, trečioji – socialinė. Kiekviena nauja utopija prarydavo ankstesniąją, paversdama ją save maitinančiu mėšlu. Nacionalinei valstybei nereikalingas monarchas, o susisluoksniavimas ištirpsta tautinėj vienybėj. Socialinės lygybės valstybėje tautiškumas virsta nereikšmingu bruožu. Tempas auga, vienas utopinis projektas keičia kitą, dar nesirealizavus ankstesniam. Devynioliktas amžius buvo utopijų samplaika. Vis dar gyvą monarchinę utopiją ima griauti nacionalinė utopija, ir tuo pat metu ją ima neigti ir naikinti socialinė utopija. Mokslas, filosofija, kultūra, politika – visi dirba vienokio ar kitokio utopizmo naudai.

 

      Laikas yra ypatinga erdvė, ne ketvirtasis matmuo, o trys visaverčiai praeities, dabarties ir ateities matai kaip aukštis, plotis ir gelmė. Žmogui lengviau įveikti erdvę nei laiką, nes erdvė suteikia kontūrus kūnui, o laikas suteikia formą žmogiškąjai dvasiai. Vergovė primetama praeičiai ir ateičiai, kuri tokiu būdu eina mažiausio pasipriešinimo keliu. Ateitis paklūsta praeičiai kaip amžino pasikartojimo idėja, Aukso amžiaus idėja. Praeitis paklūsta ateičiai kaip utopijai, kaip keliaklupsčiavimas progresui, kai viena karta po kitos aukojamos būsimosioms kartoms. Išsekusį progresismą pakeičia išlaisvinta ateitis, kaip pergalė prieš totalitarizmą, kuriuo anksčiau ar vėliau virsta utopizmas.

 

      Ši pergalė pareikalavo tokių pastangų, kad žmonijai nebuvo laiko domėtis, kas pakeis „šviesią ateitį“. Naujųjų viduramžių, laikų pabaigos koncepcijos pasirodė bevaisės. Pasitenkinta banaliais politinių sienų apibrėžimais. Tuo tvirtesnė tampa dabartis, išsilaisvinusi ateitį ir praeitį iš žmogaus diktato, suteikusi jiems autonomiją, kai pagaliau pirmąkart dabartis tapo realiu žmogaus gyvenimo matu.

 

      Tai epocha, kai atsisakoma kolektyvinio laiko pavergimo formos. „Asmens laiko“ epocha, kai privatus žmogus, atskiras žmogus pats gina prasmę ir tiesą, priverstas susitaikyti su tuo, kad kitas žmogus ją gina kitaip. Žmogus nustoja diktuoti laikui ir užmezga su juo dialogą. Štai kodėl asmens laiko epocha yra ir visaverčio tarpasmeninio dialogo epocha – pirmąkart istorijoje – atsakingo ir kūrybingo dialogo, kuriančio ypatingą politikos stilių, išpažįstančio tikėjimą ir kultūros kūrybingumą.

 

      Dabarties išlaisvinimas yra žmogaus išlaisvinimas iš praeities ir ateities diktato. Jis užsideda naštą asmeninės laisvės, kuri nepalyginamai sunkesnė už bet kokio despotizmo naštą, tačiau ji pasirodo lengva, jei žmogus nestovi vietoje, nepasitraukia į save. Laikas jau nebegali apibrėžti žmogaus – jo amžiaus sąvoka tampa nereikšminga. „Yra rojaus sąvoka ir pragaro sąvoka “

 

      Tikėjimas pažanga, nepaisant formalaus nereligingumo ir net antireligingumo, buvo užsimiršimo, apkvaitimo išoriniu pasauliu būklė. Tikėjimas pažanga yra naivus, nes jis neabejoja kad ligos yra didžiausias blogis, kad sociumas, žinios, sveikata – didžiausias gėris, nes jis neabejoja, kad pasaulis yra dėsningas, numanomas ir reguliuojamas. Tačiau Mokslas, gimęs šio naivumo įsčiose, po truputėlį blaivina pasaulį. Blogis, ligos, kančios nusimeta paslaptingumo ir visagalybės šydą ne todėl, kad jos įveikiamos, o todėl kad nuo jų nuplėšiama visagalybės kaukė. Norbertas Vineris kalbėjo apie tai, kad viduramžiškas krikščionių velnias yra visai ne krikščioniškas, o manichėjiškas. Teologiniuose traktatuose apie velnią rašė korektiškai, bet realiame gyvenime į jį buvo žvelgiama kaip į būtybę, lygią Dievui. Vineris mano, kad velnią adekvačiai aprašė šv.Augustinas: „Jis puikus kovotojas, bet mes jį galime nugalėti savo protu taip pat galutinai kaip švęstu vandeniu“(Vineris,1958, psl. 38).

 

      Gamta pasyviai priešinasi, nes ji nėra aktyvus priešininkas – štai ką turėjo galvoje Einšteinas, serą Godą pavadindamas „subtiliu, bet ne klastingu“. Gamta nekeičia savo dėsnių dėl to, kad žmogus juos atranda. Šios Dievo ištikimybės dėka galimas mokslas: mokslininkas nebijo, kad Dievas, atsakydamas į mokslinius atradimus, pakeis taktiką ar strategiją. Dievo ketinimai yra geranoriški, o ne piktybiški, ne kraugeriški kaip sportininko ar karvedžio. Vineris pasitelkia velnio analogiją su šachmatininku (šachmatai jungia sportą ir karą): supratęs priešininko stilių, šachmatininkas keičia taktiką. Dievas – nekeičia. Todėl įmanoma, žmogiškųjų pastangų pažanga įveikiant chaosą ir entropiją, sukurti laikinas ir izoliuotas, tačiau gyvas laisvės salas.

 

      Einšteinas bandė neigti kvantinę mechaniką tokiu juoku: girdi, Dievas kortomis nežaidžia . Neblogas fiziko įsivaizdavimas apie išorinį pasaulį: arba laboratorija, pedantiškumas, disciplina – arba žaidimas kortomis. Bet juk visame pasaulyje vyksta nenusakomi, tik spėjamai aprašomi procesai. Tokia yra meilė. Toks mylimas darbas, tokia šeima, netgi jeigu ji ir nemylima. Skirtumas tarp klasikinės ir kvantinės fizikos yra toks pats, kaip viduramžių ir šiaulaikinės krikščionybės, mechanikos ir organikos.

 

      Praeitis buvo svarbi vienu bruožu: žmogus neturėjo laisvės. Išoriškai gražus rytietiškos santuokos ritualas – ir svečių šimtai, ir jaunikis su nuotaka tokie nepaparasti savo apdarais. Tačiau dažnai tai mechaninis dviejų gyvų būtybių sujungimas ne iš meilės, o grynai iš materialinio išskaičiavimo. Šiuolaikinė santuoka natūralesnė jau vien todėl, kad remiasi širdies balsu, o visi vėliau kylantys sunkumai (įskaitant ir skyrybas) – tai natūralūs sunkumai, kurie vis tiek nepalyginamai priimtinesni nei ritualinis blizgesys.

 
 
      ***

      Asmens laiką perduoda žmogui žmonija. Taip fizikoje nuo bendrybės, sistemos pereinama prie elemento. Atsiranda poreikis aiškintis, kodėl atskiras privatus elementas juda nepaisydamas visumos dėsnių. Kol tyrinėjama viskas – aptinkami dėsniai, kai imamasi tirti atskirą dalelytę – dėsniai griūva. Elementarioji dalelė gali būti vienu metu keliose vietose, ji nesuprantama, todėl tenka kurti ypatingą kvantinę fiziką, galinčią bent apytikriai aprašyti šitą dalelę. Vienkartinumas pasirodo yra sudėtingesnis reiškinys ir įdomesnis nei visuma. Toks ir žmogus – bet kuris žmogus yra įdomesnis ir sudėtingesnis už žmoniją kaip visumą.

 

      Moralės dėsniai pretendavo aprašyti tai, kas yra privaloma, o iš tikrųjų jie tą privalėjimą formavo. Realybė buvo ne aprašinėjama, o kuriama. Tokia realybė, kuri patogi daugumai, visumai, tačiau be galo nepatogi atskiram žmogui. Neutriną vertė elgtis kaip plytą, o iš tokių plytų ir statė statinį. Argi nekeista, kad toks statinys vis griūdavo? Jis ir stovėjo tik todėl, kad atskiras žmogus, atskiras elementas, pasidavęs saviįtaigai, griebdavosi įstatymo savo paties ugdyme. Kad buvo pasiruošęs amžinai priesaikai ir, kas blogiausia, – tos priesaikos laikėsi. Beje, košmariškiausia čia yra kitkas – kad jis verčia prisaikdinti kitą – prisaikdinti iki mirties. O juk žmogaus prigimtis yra unikali, ji apjungia gyvulį (priesaikos, ritualai – tai gyvuliška) ir žmogiškumą. Šia prasme žmogus, kuris ne prisiekia amžiną meilę, o paprasčiausiai myli kiekvieną akimirką visą amžinybę, kur kas žmogiškesnis už žmogų, prisiekusį neapykantai ir vykdantį tą priesaiką.

 

      Nusivylimą progresu lėmė begalinis ir amžinas gyvybės pranašumas, nes progresas buvo atsitiktinis, efemeriškas, labiau įtakojamas žmogaus, o ne gamtos dėsnių.

 

      Sunku pasakyti, kada mirė žmogaus tikėjimas progresu. Pirmieji nekrologai pasirodė po Antrojo pasaulinio karo. Žinoma, jie nebuvo panašūs į nekrologus, atvirkščiai: progresyvistinių knygų autoriai grūmėsi apsiginklavę tikėjimu, pažanga, demaskavo utopijas, pirmiausia – socialines – komunistines. Bet toks tikėjimas dar neatsisuka prieš save patį, kol jis gyvas. Tokios kovos pradžia buvo laikoma jau ir pergalė. Bet ką ji davė mainais?

 

      Buvo siūloma keletas lozungų. Buvo populiarus „Europos saulėlydžio“ terminas, bet greitai tapo aišku, kad ne apie saulėlydį kalbama, priešingai – progresizmo saulėlydis tapo aušra kažko, kur kas žmogiškesnio ir kūrybingesnio. Labai populiarus buvo Berdiajevo sąvika „Naujieji viduramžiai“ (juo buvo pabrėžiama, kad artėjanti epocha bus religinė, įveiks žmonių susvetimėjimą ir sukurs naują žmonių solidarumą). Bet labai greitai paaiškėjo, jog bandymas atitrūkti iš socialinio utopizmo grįžtant į praeitį, cechų, korporacijų praeitį yra ne tik ne naujas, o tiesiog grįžimas prie tokių Viduramžių, kurie savo negatyviom pasekmėm primena atgrasios ligos grįžimą. "Naujieji viduramžiai“ iškėlė ne Otoną Didįjį, o Hitlerį, ne Ivaną Kalitą, o Staliną, ne Rienci, o Musolinį. Vėliausiai išpopuliarėjo ir lygiai taip greitai prarado populiarumą posakis „laikų pabaiga“ – labai apytikrė sąvoka, nes ja buvo nusakoma ne laikų pabaiga, o progresizmo pabaiga, amžino pasitikėjimo ateitimi pabaiga. Mes neturime grįžti nei į praeities, nei į amžinybės vergovę

 

      Beje, kaip utopizmas atsirado kur kas anksčiau nei atsirado utopizmo ideologai, taip ir poreikis atsisakyti utopizmo atsirado anksčiau nei jo intelektualiniai racionalūs sprendimai. Bet kaip tik todėl laiko išlaisvinimas įvyko ne popieriuje, o realybėje. Naujoji epocha jau virto tikrove, bet pavadinimo jai dar nesugalvojome. Dar daugiau – visa naujosios epochos esmė galbūt yra tai, kad jai ir nereikia to vardo. Nors visos mums žinomos žmogaus kultūros stengėsi sugalvoti vardus savo laikui ir laikui iki jo. Kraštutiniu atveju buvo bandoma aptarti visuomenę ar civilizaciją, bet ne epochą. Tačiau epocha yra kur kas daugiau nei visuomenė ir yra anksčiau jos todėl, kad dvasiai laikas yra svarbesnis už geografinę erdvę ar net socialinę erdvę. Atskira asmenybė gali pasitraukti iš visuomenės, o bet kurios visuomenės viduje yra išimtinumo salos, bet nutraukti ryšius su laiku kur kas sunkiau (jeigu apskritai įmanoma).

 

      Asmens laikas išlaisvina praeitį ir išlaisvina visas kitas laiko dimensijas. Asmenybė išlaisvinta nuo viršasmenybės. Ateitis jau nebėra Aukso amžiaus praeities vergovėj, praeitis nebetraktuojama kaip šviesios ateities mėšlas. Tai nereiškia, kad žmogus atitrūksta iš laiko, laikui nesuteikiama laisvė. Laiko vertybės keičiasi taip pat, kaip keičiasi ekonominės, politinės, moralinės vertybės – jis privatizuojamas, tampa ne bendra, o asmenine nuosavybe. Ne šiaip kiekviena epocha virsta vertybe, o žmogaus epochos suvokimas tampa savaimine vertybe.

 

      Asmeninio laiko jėga yra tai, kad ją galima kaip asmeninę nuosavybę įjungti į korporatyvinę, kad ji, kaip asmeninė nuosavybė, suvokia visas buvusias laiko koncepcijas kaip duotybę, ramiai supranta, kad šiuo metu tebeegzistuoja daugybė kolektyvistinių laiko sampratų. Jeigu asmuo aukoja savo asmeninį suvokimą laiko, savo teisę savaip suvokti Laiką kolektyvinio laiko naudai – jo asmeninis reikalas.

 

      Kad ir kaip ten bebūtų, Asmens laikas yra aktyvi ir galinga Vakarų civilizacijos tikrovė. Ji aktyvi, nors tylomis atsisako skelbti bendrąsias vertybes, kaip ir atsisako sarkazmo jų atžvilgiu. Nedraudžiama skelbti bendrųjų vertybių. Atvirkščiai: visuomenei nebereikia vienos vėliavos, ji leidžia kiekvienam savo nariui, grupei mojuoti kokia norisi sava vėliava. Juo labiau tai ne atsisakymo nuo idealų epocha. Idealų atsirado dar daugiau, o ne mažiau, tik nei vienas neturi būti visiems privalomas. Humanistiniai idealai tampa asmeniniu reikalu. Draudžiama valgyti žmones, bet leidžiama būti žmogėdra.

 

      Asmens laikas taps aktyviu laiku, kai žmogus praras poreikį eiti koja kojon su laiku, išsivaduos iš laiko dominavimo. Šis laikas žmonėms, kurie dar tebegyvena utopijoj ar viduramžiuose (o tokių yra daug ne tik už geografinių Vakarų civilizacijos ribų), virs lengvabūdišku ir nerūpestingu. Tačiau iš tiesų jis reikalauja visų žmogaus pastangų. Žmogus gali išvengti atsakomybės, pasitraukti į į savo vidinį gyvenimą. Asmens laikas tam ypač palankus. Vienok Asmens laikas – ne smulkus laikas, o Visumos suvokimo laikas savo, o ne kolektyvinių jėgų pastangomis. Praeities išsilaisvinimas nuo ateities ir ateities išsilaisvinimas iš praeities nepakeliama našta gula ant žmogaus pečių. Žmogus negali pasiteisinti protėviais ar palikuonimis, kolektyvu, valstybe, idėja ar religija. Nuo šiol jis atsako už viską pats ir atsako, kas baisiausia, sau pačiam.

 

      Istorija liaujasi būti pasakojimu apie buvusius įvykius tiems, kas juose nedalyvavo – o kaip tik toks istorijos supratimas buvo visuose praėjusiuose laikuose. Dabar laikas yra žmogaus atsigręžimas į patį save, ne į svetimą praeitį, o susitikimas su savo, o ne primesta ateitimi. Dar ilgai griebiamasis refleksas temdys įvykusio išsilaisvinimo esmę, už laiko laisvę dar teks pakovoti, o gyvenimas ir bus kova už tokios laisvės įsigalėjimą, tačiau svarbiausias dalykas jau įvyko – be plano, be pranašysčių, be kovos. Tie, kas žuvo, žuvo ne už šitą laisvę, ne už šitą išsivadavimą. Tačiau laisvė yra, ji tikra ir žmogui reikia stengtis prilygti savajai epochai.

 

      P.S. Šį tekstą laikau savo manifestu – galbūt jis išsklaidys daug neaiškumų, kodėl aš mąstau taip, o ne kitaip. Jeigu rasite laiko pasiskaityti ir norėsis dar – atsiųsiu daugiau. Gerų Jums dienų.

 

      Gintaras, 2008 12 18

 

      Skaityti toliau

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti