Gintaras Radvila. Asmens laikas (3)
teorija

asmens laikas       Tęsinys. Skaityti pradžią

 
***

Ar esama gyvybės erdvėje be ribų? Ar galimas kelias erdvėje be orientyrų? Ar yra gyvybė, kitaip tariant, yra ji yra šiuolaikiniuose miestuose? Ne gyvybė, kaip elementari baltyminių kūnelių masė, o gyvybė, kaip žmogaus egzistencija?

 

Asmens laikas yra vienintelė tikra civilizacija iš visų mums iki šiol žinomų, nes tai miestų epocha ir sugebėjimo gyventi mieste – sausakimšame, civilizuotame, buržuaziniame, miesčioniškame – epocha. Visi šie apibūdinimai, atsiradę skirtingu laiku, reiškia viena – miestą-polį. Tai sugebėjimas gyventi ten, kur gyventi neįmanoma, kur sutrūkinėję visi ryšiai, visuomenė susiskaldžiusi, kitaip tariant, yra mirusi.

 

Bet asmens laiką gelbsti tai, už ką jį nuolat keikia - pliuralizmas. Daugybė žmonių mano, kad pliuralizmas nepakeičia prarasto socialinio vieningumo. Asmens laikas toleruoja tokius pasisakymus – žmonės jo nepakęstų, jeigu turėtų jėgą ir valdžią.

 

Kadangi šis laikas priklauso asmeniui, jo gynėjų balsai yra kur kas mažiau girdimi nei jo priešų, nes gynėjai – pavieniai žmonės, o puolantys yra susitelkę į religines organizacijas ir politines grupes. Nei vienos žmonijos epocha nebuvo taip koneveikiama jos amžininkų kaip asmens laiko epocha: asmens laikas ir ištvirkęs, ir ciniškas, ir gyvena tik iš paveldo, o išeikvojus pastarąjį, mūsų neva laukia katastrofa.

 

Neįmanoma, girdi, kęsti iškrypėliško elgesio, iš esmės neigiančio vertikaliąsias vertybes (valdžios), kurios atžvilgiu tas elgesys ir yra iškrypėliškas. Juk negali egzistuoti visuomenė, neigianti normą arba ar bent jau atsisakanti deklaruoti, kad normos yra privalomos visiems visuomenės nariams.

 

Aidint šiems riksmams, visuomenė gyvuoja ir netgi lieja kur kas mažiau kraujo, mėgaujasi didesne laisve ir gerove nei bet kuri kita praeities visuomenė. Atsisakymas laikytis normos virsta ne anomalija, o subtilia askeze tokio korektiškumo, kuris ir nesisapnavo ankstesnėse epochose. Mandagumas yra žinios, mandagus žmogus yra išsilavinęs, žinantis, informuotas, o nemandagumas pirmiausia yra tamsumas. Iš kur šie žodžiai? Tamsumas yra nežinojimas kažko, ką nesunku būtų išsiaiškinti. Niekas juk neapšauks tamsiu žmogaus nežinančio, ar yra gyvybė Marse. Tamsybininkas gali nežinoti, kad žemė apvali, ir ne šiaip nežino to, bet net neįtaria, kad esama tokios nuomonės. (Obskurantas žino apie žemės apvalumą, jis yra girdėjęs apie evoliuciją, bet yra įsitikinęs, kad tai tik teorijos, hipotezės, kurios privalo droviai elgtis šalia kur kas „tikresnių“ žinių apie žemės plokštumą arba kreacionizmą.)

 

Nemandagus žmogus neįtaria, kad esama elgesio normų (bet juk suprantame, kas yra chamizmas – kaip pažeidimas žinomų taisyklių, o obskurantizmas kaip tik ir yra laikomas tam tikru intelektualiniu chamizmu). Nemandagumo, beje, nerasite senuosiuose graikų aprašymuose. Iš vienos pusės tos elgesio taisyklės, kurių laikėsi šeima arba giminė, buvo įdiegiamos žmogui nuo vystyklų, tų taisyklių laikymąsi atidžiai stebėjo, už pražangas bausdavo neatidėliojant, taigi žmogus išnykdavo nuo žemės paviršiaus net nespėjęs išgarsėti kaip chamas. Tai buvo, žinoma, mandagumas tik savųjų atžvilgiu, lėtai pereinantis į pagarbą. Bet mandagiu buvo laikomas ne tas, kas laikėsi taisyklių savųjų tarpe, o tas, kuris žinojo kaip elgtis tarp svetimų. Šio mokslo pasakos lokys mokė Mauglį: berniukas-vilkas turėjo perprasti, kokios elgesio taisyklės galioja bezdžionėms, ir privalėjo elgtis pagal jų taisykles sulig įgytu išmanymu.

 

 Paprastas valstietis žinojo, kaip reikia elgtis kelyje sutikus riterį – nusiimti kepurę ir užleisti jam kelią. Tai – valstiečio taisyklė. Tai pagarba. Mandagusis valstietis žino, kaip kalbasi ir elgiasi riteriai, ir, pasitaikius progai, kitą kartą nepasitrauks iš kelio, o pakalbės kaip lygus su lygiu. Tai irgi pagarba. Tiesa, riterių riteriškumas niekada nesiekė taip toli, kad su valstiečiu kalbėti kaip su sau lygiu. Bet teoriškai riteris pasitenkina tuo, kad valstietis jam reiškia pagarbą taip, kaip priimta tarp valstiečių. Tai vilkiškas mandagumas (su vilkais gyveni, vilku staugi) arba, anot patarlės, „svetimuose namuose elgiesi kaip svečias“. Labai mandagus riteris, žinoma, su valstiečiu (ar valstiete) kalbasi kaip su savo rato žmogumi. Tai ne valstietiško mandagumo paneigimas, o valstiečio pakėlimas iki savojo lygmens.

 

Noras susipažinti su įvairių etikų normomis reikalauja didelių pastangų, bet galų gale veda į aklavietę. Mandagumas yra dėmesys, pažinimas, mokslas (ir gimsta jis, žinia, irgi kaip eksperimentas – kaip bandymų ir, deja, klaidų patyrimas).

 

Bet kuo daugiau mes sužinome apie įvairių grupių elgesį, tuo aiškiau suvokiame, kad pirminis yra žmogus, o ne grupė. Kiek žmonių – tiek ir normų? O, jeigu taip ir būtų...

 

Kadangi kiekvienas žmogus turi savo normas (ir nuomonę) kiekvienam gyvenimo atvejui, kiekvienai situacijai, o tos normos dar priklauso nuo nuotaikos, tai normų (nuomonių) yra kur kas daugiau nei žmonių. Tiesa, žmonijos istorijos bėgyje šita įvairovė buvo naikinama be gailesčio – žmogus visados buvo pajungtas kokiam nors kolektyvui, mainais į apsaugą ir ramybę, o tenkindavosi norma, sukurta kolektyvo.

 

Kolektyvinė norma kažkuo panaši į vidutinį atlyginimą: ji kažką pasako apie finansinę padėtį, bet realiai, galimas daiktas, nei vienas žmogus tokios konkrečios sumos negauna, na, ir niekada nenorėtų gauti. Kolektyvistinė visuomenė galų gale yra pakeičiama ta, kurioje mes dabar gyvename – individualistine. Nesąmoningas nepasitenkinimas kolektyvizmu buvo visada, tik nebuvo jėgų prieš jį sukilti, ir štai, pagaliau, krikščioniškoji žmogaus atskleistis apie žmogų ir pasaulį suteikia mums tokių jėgų, ir netgi tiems, kurie Kristumi netiki.

 

Šiame pasaulyje nuodėmė yra neišsilavinimas, anksčiau niekada ja nelaikytas, nors jo būta daugiau nei šiandien, nuodėmė yra ir nemandagumas – nežinojimas to, kad kiekvienas žmogus turi savo nuostatas, savo kodeksą, kad kiekvienas žmogus – atskira bažnyčia. Atrodytų, kad esant tokiai individualybės pagarbai, neįmanoma būti mandagiu: juk neįmanoma su kiekvienu susipažinti, nuspėti, kas dedasi jo viduje. Pasaulyje, kur kiekvienas maksimaliai (ne absoliučiai) laisvas – kaip nuspėti kito žmogaus elgesį, kaip neužgauti kito?

 

O pasiekiama tai įgyjant ypatingų žinių – nuolat pripažįstant savo neišmanymą. Kolektyvinio mandagumo pasaulyje bendraujama su tiksliai apibrėžtais objektais – dabar mandagumas tapo nuolatiniu siekiu pažinti nepažįstamąjį, maža to, niekada iki galo nepažįstamą.

 

Štai kodėl mandagus kolektyvinis žmogus ir žmogus individualistiniame pasaulyje skiriasi tarpusavyje kaip viduramžių alchemikas nuo šiuolaikinio chemiko. Reikalas ne tas, kad jų žinojimo apimtys skiriasi, jų požiūris į pasaulį visiškai nepanašūs. Vienas – pragmatiškas, ieškantis filosofinio akmens, kitas nepragmatiškas, paprasčiausiai tiriantis aplinką (ir paradoksaliu būdu toks abejingumas skatina daugelį atradimų). Vienas įsitikinęs, kad kažkur esama senoviškos knygos, kurioje viskas aprašyta, kitas įsitikinęs, kad žinios ne knygoje, o tikrovėje, joje pirmiausia ir reikia pabandyti eksperimentuoti, kad ir nuolatos atsimušant į tą tikrovę.

 

Šiuolaikinėje visuomenėje mokslas prarado tą reikšmę, kurią jis turėjo tikėjimo progresu laikais, tapo privataus smalsumo tenkinimu už svetimus pinigus – o juk kažkada jis buvo pasaulio keitimo instrumentas. Mokslas nublanko, žinios tapo kito žmogaus žiniomis, kito subjekto, o ne objekto žiniomis, o žinojimas – subjektyviu, nepatikrinamu iš šalies.

 

Asmens laiko etika nesiorientuoja nei į knygutes apie gerą elgesį, nei į sakytines taisykles ir tradicijas, o į realų žmogų. Štai kodėl šiandien maksimalus mandagumas yra ir maksimalus nemandagumas: pabrėžtinas abstrakčių etiketo normų laikymasis parodo antagonistui, kad jis tų normų nežino ir todėl yra niekšas.

 

Bet šiuolaikiniame pasaulyje niekam neprivalu laikytis jokių normų, kiekvienas privalo laikytis savo asmeninių normų. Tiesa, daugelis tų vidinių normų net ir neturi arba gyvena vadovaudamiesi senomis kolektyvinėmis normomis, bet tai reti atvejai, kuriuos iš pažiūros (ypač pirmąjį) lengva sureguliuoti.

 

Asmeninis laikas privatizavo normą. Kad ir kaip nuostabu, bet gyventi tokiame pasaulyje, pasirodo, yra įmanoma ir netgi sveika, kur kas sveikiau nei kitokiame. Tai tapo įmanoma todėl, kad moralė, kaip jau seniai kalbėjo krikščionių teologai, nėra abstrakčių taisyklių rinkinys, sukurtas visuomenės, o ji atsiranda pirmiausia žmogaus širdyje, gi žmonių širdys nėra labai jau skirtingos etine prasme.

 

Žmogėdrų ir seksualinių maniakų ne tiek jau daug, kaip tvirtina socialinės prievartos šalininkai, o bandančių kurti etiką, kuri pateisintų žmogėdrystę ir seksualinius iškrypimus, yra dar mažiau.

 

 Būtent individualistinė bendruomenė aptinka giluminį etikos bendrumą. Viduramžiais etikos supratimas buvo įvairesnis (ir pavojingesnis aplinkiniams) nei šiuolaikinis. Krikščioniškosios etikos vienybė egzistavo kaip idealas, bet praktikoje triumfavo skirtingi luominiai, sluoksnių, gentiniai, gimininės elgesio modeliai.

 

Naudinga yra atsisakyti vieningosios etikos deklaracijų, o dar naudingiau atsisakyti prievartinio jos diegimo. Siekis smurtu bausti ar užbėgti už akių galimam nusižengimui buvo kur kas gausesnis moralinio pakrikimo šaltinis nei šiuolaikinė pakanta nuodėmei. Norėdama išvengti žmogžudystės, visuomenė išžudė daugiau nei tai būtų padarę tikri žmogžudžiai. Prievartinis seksualinio susilaikymo diegimas rausė slapčiausius ištvirkavimo požemius visuomenės ir asmens sąmonėje.

 

Kolektyvistinė išorinės prievartos etika sukuria pasaulį, panašų į minų lauką. Mandagus žmogus žino, kur paslėptos minos ir saugiai tarp jų manevruoja – link savo naudos, ir labai retai –link artimo žmogaus naudos. Individualistinė etika lyg ir išminavo pasaulį tardama: „Nėra tokio įstatymo – viskas lyg ir leidžiama“. Tačiau dabar jau ne pats pasaulis, o atskiras žmogus virsta mįsle, minų lauku, o niekas neturi, net ir jis pats, žemėlapio. Šitokiame pasaulyje žinojimas atsiranda nuolatiniame įtemptame dialoge su savo artimuoju, o kiekvienas susitikimas – eksperimentu, leidžiančiu ne tiek pažinti savo artimą, kiek užčiuopti su juo bendrą kalbą. Dabar jau mandagus žmogus yra ne tas, kuris laikosi mandagumo normų apskritai, o tas, kuris elgiasi atsargiai su konkrečiu žmogumi. Šis mandagumas neatšaukia ankstesniojo mandagumo normų, kaip chemija nepaneigia alchemijos kaip savo pirmtakės, o paverčia mandagumą nauja kokybe.

 

Susiskaldžiusiame pasaulyje mandagumas reikalauja daugiau dvasinių pastangų ir dėmesio – jau nebe automatinio, o nuolatinio ir gyvo, todėl mandagumas tampa greičiau asketine praktika nei įpročiu. Atleisti reikia kur kas daugiau, nes karas, net ir gėrio vardan, darosi nebepriimtinas.Bet ir gėrį reikia ginti atkakliau, nes visa etinė žmogaus atsakomybė tampa žmogaus, o ne šeimos ar valstybės prerogatyva. Ir jeigu anksčiau į nemandagumą atsakydavo smurtu ir bausme, dabar atsakoma asmenine atskirtimi, atskirtimi nuo savęs, kas dvasine, vidine prasme yra daug skaudesnė bausmė nei išorine prasme.

 
 
Kalbos tįsumas
 

Daugiareikšmiškumą žmogus geriausia suvokia per kalbos žodžio daugiareikšmiškumą. Praeitin grimzta požiūris į kalbą, kaip valdžios ir autoriteto šaltinį. Praeitin traukiasi ir supratimas, kad žodį galima apibrėžti, kaip galima apibrėžti ir žmogų. Dabar į žodį mes žiūrime kitaip – ir mokslas taip pat. Žodis ne mažiau sudėtingas, daugiaplanis ir potencialiai begalinis, kaip ir tie, kurie juos vartoja ar jais keičiasi. Žodis yra ne tik kalavijas, bet ir kvėpavimas. Dar labiau žodis yra daugelio bendraujančių, kalbančių žmonių kvėpavimas. Žodžio nėra ten, kur yra tik vienas žmogus.

 

Archajinis elgesys su žodžiu yra bandymas paversti žodį įsakymu. Įsakymas gali ir turi būti aiškus bei tikslus. Įsakymas neaptarinėjamas, o vykdomas. Jeigu Biblija yra įsakymas, žmogus sako „Amen“, ir yra arba apdovanojamas už vykdymą, arba nubaudžiamas už nevykdymą. „Parodyk man, Viešpatie, kelią, ir aš eisiu“. Bendravimo čia nėra – vienas kalba, kitas eina, maža to – tolsta nuo ištarusiojo žodį.

 

Toks santykis su žodžiu įtvirtina tarpininkavimą. Viršininkas gali pavesti įsakymą perduoti kitam asmeniui. Archajinė kultūra netgi mano, kad ne karaliaus reikalas kalbėti pačiam – „faraono“ lūpomis turi kalbėti ryšių su visuomene atstovas. Galima stengtis tapti vikaru, primenančiu Dievo žodį, ir stengtis atimti jį iš popiežiaus, iš šventikų ir perduoti jį tikintiesiems. Vieno didelio demono vietą užima legionas – ne mažų, o didelių demonų. Juk visi žmonės vienodo dydžio – patys aukščiausi.

 

Žodis-įsakymas – nekintantis ir nekeičiamas žodis. Jei pasakyta nevalgyti kiaulienos, vadinasi, niekada negalima valgyti nei kiaulienos, nei krevečių. Tai statiškas, įstatymiškas pasaulio suvokimas, kuris neišnykęs ir šiandien, nors jo iracionalumas akivaizdus: pasakė gydytojas „A“, vadinasi, reikia tarti „A“, nepaisant to, ką jis bandė dar pasakyti.

 

Tokį archajinį santykį su žodžiu žmogus linkęs išlaikyti nuosekliai, pasaulis tampa nuosekliu ir dėsningu. Kūrėjas tampa nuosekliausias iš visų. Taip archaika pavergia patį Dievą – Dievui, o žodį iškelia aukščiau už jį ištarusį Dievą. Nuosekliai sekant Dievo žodžiu buvo nukryžiuotas Kristus, Dievo Žodis. Žinoma, pats tikintysis pasilieka sau teisę kalbėti vis naujus ir naujus žodžius – bet tik pats sau, nors ir nesuvokia tų žodžių „naujumo“.

 
2008 12 24