Poleminės Rusijos anarchokomunisto mintys: Kas fašizmo brolis – komunizmas ar liberalizmas?
teorija

liberalus fasizmas      Rašyti banalybes nuobodu, bet reikia. Juo labiau, kad kai kam jos gali atrodyti kaip „atradimas“. Šiaip ar taip, tačiau libertarai kartais painioja anarchizmą su liberalizmu. Deja, pasaulis yra gerokai sudėtingesnis, negu jis aprašomas kino afišose, veganų komiksuose ir pankroko grupių tekstuose. Totalitarizmas, fašizmas, bolševizmas ir autoritarizmas – ne vienas ir tas pats. Netgi tada, kai patogumo dėlei norisi juos suversti į vieną krūvą.

 
 
Istorinės ir politinės fašizmo šaknys
 

Totalitariniai režimai tapo įmanomi tam tikroje politinėje situacijoje. Brutalus mentas gatvėje – tai dar ne totalitarinės diktatūros požymis. O klyksmai „apie fašizmą“ bet kokia proga jį tik dar labiau sustiprina.

 

Fašismas (tiksliau – totalitarinis nacionalizmas) – irgi nėra amžinas reiškinys, jis pasireiškia konkrečiomis sąlygomis. Tiesą sakant, reikėtų suprasti, kad fašizmo ideologijos tebuvo atsakas į grėsmę visuomenės saugumui. Tai reakcingas ir, tiesiogine šio žodžio prasme, kontrrevoliucinis reiškinys. Fašistinės ideologijos – dalis to konflikto, kuris būdingas kapitalistinei eurocentristinei civilizacijai. Tai natūralus kapitalizmo blogis.

 

Jei tai būtų buvęs laikinas nukrypimas nuo normos, jis būtų liovęsis egzistavęs po 1945 metų. Deja, ultradešiniosios ideologijos šaknys slypi pačiame hierarchinės ir ekspansionistinės valstybės bei jos sukurtos išnaudojimo sistemos charakteryje. Ekstraktas to, kas visų šlykščiausia ir bjauriausia šitose institucijose.

 

Fašizmo ideologija – kapitalizmo saugiklis, kuris net įprastomis sąlygomis skelbia pačias reakcingiausias idėjas ir trukdo laisvėti žmogui. O krizės sąlygomis ultradešinieji tapta tvarkos gelbėtojais. Nenuostabu, kad Graikijos ultradešinieji tuojau pat prisijungė prie policijos, kai prisireikė numalšinti maištą. Jie nekreipė dėmesio į plėšikiškas bankų palūkanas ir finansinių spekuliacijų kritiką.

 
 
Fašizmas kaip buržuazinio konservatizmo forma
 

Fašistinėse doktrinose dėsningai įsikūnijo XVIII-XIX amžių reakcionierių ir rasistų idėjos. Šiose politinėse filosofijose sutinkamas ir Vandėjos kontrrevoliucionierius, ir Vakarų kolonizatorius. Su energingu Buržua susitinka Senas Aristokratas, Patenkintas Vergas ir Riebus Klebonas. Ideologinė griuvena, frankenšteinas, prikeltas naujam gyvenimui buržuazinio nihilizmo dvasios.

 

Ši pati radikaliausia konservatizmo versija minta griaunamąja vertelgiškumo energija. Šiuolaikinio rasizmo tėvas – prekeivis, niekinantis „čiabuvius“, jiems pardavinėjantis karolius, veidrodėlius ir bižuteriją, smulkus sukčius, besiremiantis armijos, laivyno ir artilerijos jėga. Atstovas to paties vertelgiškumo, kurį fašizmas keikia, bet tik žodžiais. Štai toks įdomus anekdotas.

 

Fašizmas nepagimdė nė vienos ideologinės mokyklos. Vietiniai „-izmai“ nepaprastai įvairūs, tačiau tuo pat metu galima teigti, jog šis judėjimas neturi vieningos filosofijos.

 

Fašizmas dažniausiai būna „prieš“. Jis nesako „už“. Tai ideologija, nukreipta prieš progresą. Jei etinis socializmas ir anarchizmas piktinasi mokesčiu, kurį už civilizacijos vaisius turi sumokėti „mažieji žmonės“, tai ultradešinieji nerimsta, kad „tamsiosios masės“ tapo pernelyg laisvos. Samdomoji vergija nustato, kad šeimininkas neturi rūpintis savo vergu – savo gyvenimą vergas turi tvarkyti pats, savarankiškai. Siekiant ekonominių tikslų „dovanojama“ sąlyginė laisvė – kartu nusikratoma ir atsakomybė.

 

Kapitalistai irgi nesižavi nemenkomis proletariato galimybėmis. Jiems tai primestas blogis, su kuriuo tenka taikstytis. Kad išvengtų socialinės atsakomybės, jie siekia minimizuoti valstybę. Kapitalizmo sąlygomis valstybė, tiesą sakant, privalo tik saugoti stambią privačią nuosavybę, visos kitos funkcijos – nereikalingos. Švietimas, sveikatos apsauga, infrastruktūros palaikymas – visi šie brangūs projektai valstybei buvo primesti iš socialistų, inteligentų, progresistų pusės.

 

Socializmo klasikai laikė kapitalistus visuomenei tiesiog žalingomis atmatomis. Nieko keisto, kad ir dabar daugelis kapitalizmo sąlygomis gyvenančių žmonių visiškai nesižavi valdančiąja klase. Aišku, šis nepasitenkinimas kartais baigiasi revoliucija, tačiau visada pagimdo klasių kovą ir „nacijos skilimą“. Ultradešinieji mano, kad dėl to kalta pati laisvė. Todėl krizės metais kapitalistai visada pasirengę pasinaudoti „zyg“ šūksnius rėkiančių vaikinų paslaugomis.

 

Svarbiausias fašistų veiklos turinys – „antikomunizmas“. Po šio „izmo“ vėliava jie stengiasi sutalpinti viską, kas kelia pavojų hierarchijai, dominavimui, eksploatacijai. Pernelyg „rožinis“ atrodo net tikras fašistų brolis liberalizmas.

 
 
Demokratijos vertybės
 

Liberali demokratija daug kam atrodo lyg patraukli alternatyva ir netgi antitezė kovotojų už rasės grynumą ir tautinę vienybę klejonėms. Iš tikro ji ne tik pati gimdo fašizmą, bet ir visas nacių išmones – tai kapitalistinės „demokratijos“ kūnas ir kraujas. Visos buržuazinės ideologijos laikosi ant socialinio darvinizmo pamatų, mito apie „kovą dėl būvio“, nugalėtojo teisės viską pasisavinti. Bet priežastis ne tik ši. Totalinė propaganda per I-ąjį pasaulinį karą, būrų koncentracijos stovyklos, etniniai valymai demokratiškoje Indijoje, nepasidavusių vergijon tautų genocidas – tai normalaus kapitalizmo praktika krizės sąlygomis.

 

Nėra nė vieno fašizmo nusikaltimo, kurio nebūtų padaręs, o dažnai ir patobulinęs „normalus“ kapitalizmas. Iš esmės kapitalizmas – tai tik kita fašizmo kaukė, kuri turi pridengti už jos besislapstančią valdančiosios klasės dalį. Fašizmas, nepaisant socialinės jo demagogijos apie darbininkų teises, gimdo nelygybę ir socialinį susisluoksniavimą. „Vidurinioji klasė“ ir darbininkai turėjo atskiras švietimo sistemas. O darbininkų „vadais“ buvo paskirti kapitalistai. Toks paternalizmas didžia dalimi ir nulėmė šiandieninę korporacinę dvasią ir jos vertybes. 

 

Iš fašizmo buvo perimtas korporatyvumo principas, iliuzinė trivaldystė „valstybė-profsąjungos-kapitalas“. Šiuolaikiniai kapitalistai vykdo „socialinės partnerystės“ programas pagal fašistų brėžinius. Jus piktina, kad profsąjungų bosai elgiasi kaip kekšės? Nesistebėkite ir dėkokite ultradešiniesiems, kurie pirmojoje XX amžiaus pusėje aktyviai naudojo tokius metodus.

 

Per II-ąjį pasaulinį karą nacistai pademonstravo, kad jų sistema nepasižymi pakankamomis mobilizacijos galimybėmis, skirtingai nei „normalus“ kapitalizmas ir bolševikų diktatūra. Kapitalizmui būdingas organizacinis lankstumas, o bolševikams – milžiniška mobilizacinė jėga visuomenėje, kurioje nėra nepralaidžių socialinių pertvarų. Tai charakteringa ir fašizmui.

 
 
Ar komunizmas ir fašizmas yra broliai?
 

„Komunizmas“ būna įvairus. Ši filosofinė koncepcija nuo pat pradžių užsibrėžė tikslą realizuoti žmogaus laisvę. Taigi tikslas – žmogus. Tokia buvo pradinė humanistinė koncepcija. Teoriškai. Tuo tarpu bolševikų praktika totalitari, tačiau per visą istoriją jie nesiekė tik statyti gulagus. Proletariato diktatūra – laikina, tačiau būtina priemonė. Ir Marxas, ir Leninas iš pradžių manė, kad ji bus likviduota taip pat, kaip ir bet kuri valstybė. Ne revoliucijos keliu. Valstybė pati numirs. Jie suklydo, bolševikų valstybė gana natūraliai atgaivino privačią nuosavybę. Juk šie reiškiniai susiję. Ne tik nuosavybė gimdo valdžią, bet ir atvirkščiai.

 

Tiems, kas netiki, reiktų atmerkti akis ir išvysti, kad kvaila ir nelanksti sovietinė sistema buvo pakeista lanksčia, efektyvia rinkos sistema, kuri, deja, absoliučiai nenaudinga ir netgi kenksminga daugumai žmonių. Vidutiniam dirbančiajam ši sistema blogesnė nei veidmainiška, tačiau sąlyginai teisinga bolševikinė diktatūra. Žinoma, sovietinis socializmas buvo kelias į aklavietę, tačiau jis garantavo žymiai aukštesnę gyvenimo kokybę milijonams šiandieninių nuskriaustųjų.

 

Pagrindinė bolševizmo problema jau labai seniai suformuluota. Ji aiškiai matoma. Reikia tiesiog nekartoti jų klaidų ir nusikaltimų. Viskas labai aišku. „Rusijos revoliuciją dažnai vadina „spalio“, tačiau tuo pačiu painioja du atskirus reiškinius: lozungus, su kuriais masės vykdė perversmą, ir pačius perversmo rezultatus. Masinis judėjimas 1917 m. spalio mėnesį vyko vadovaujantis lozungu: „Fabrikai – darbininkams! Žemė – valstiečiams!“ Šitame trumpame, bet giliai prasmingame šūkyje slypi visa socialinės masių revoliucijos programa: kapitalizmo, samdomojo darbo, valstybės prievartos panaikinimas ir naujo gyvenimo organizavimas vadovaujantis gamintojų savivalda. Spalio perversmas šios programos iš tikrųjų neįgyvendino.

 

Revoliucinėmis spalio judėjimo jėgomis pasinaudojo komunistų partija, siekianti savo tikslų bei uždavinių. Tačiau ji neatstovavo visos mūsų revoliucijos. „Bendras jos vyksmas susidėjo iš daugelio srovių, kurios nesustojo kartu su spalio perversmu, o vystėsi toliau, siekdamos įgyvendinti istorinius darbininkų ir valstiečių tikslus – jų lygiateisį bendrą gyvenimą kartu dirbant visuomenėje be valstybės. Užsitęsęs ir jau sustingęs spalis turi būtinai pradėti naują liaudies revoliucijos etapą. Kitaip revoliucija, kaip ir visos prieš tai vykusios, bus tik valdžios pakeitimas“ (P. Aršinovas**).

 
 
Vietoj išvadų
 

Psichologinis fašizmo pamatas – „išdidumas“. Priklausomybė šiam judėjimui „neužaugą“ iš karto paaukština iki tautos elito. Šūktelėjai „zyg“ – ir tu jau ne užknistas snarglius, turintis problemų šeimoje, o šventojo rasinio karo karys. Spuogai neišnyksta, bet į juos jau galima nebekreipti dėmesio – tu jau „kietas“.

 

Deja, daugelis anarchistų vadina kietuolius mėtydamiesi aštriomis frazėmis. Tam nereikia daug smegenų, užtenka tirštai tepti dvi spalvas – baltą ir juodą.

 
__________________
 

* – Vandėja (pranc. Vendée) – žodis, simbolizuojantis kontrrevoliucinį „apačių“ maištą. 1793 m. šioje Prancūzijos provincijoje sukilo valstiečiai, nepatenkinti 1789-1799 m. Prancūzijos revoliucijos pertvarkymais.

 

** – Piotras Aršinovas (1897-1938) – Rusijos anarchistas, 1917 m. įkūrė Maskvos anarchistų federaciją, 1919-1921 m. buvo N. Machno bendražygis, 1921 m. emigravo, 1934 m. grįžo į Sovietų Sąjungą, 1938 m. buvo apkaltintas pogrindinės anarchistų organizacijos steigimu, suimtas ir sušaudytas.

 
Vertė dp
2008 12 27
 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti