Gintaras Radvila. Asmens laikas (4)
teorija

Asmens laikas       Tęsinys. Skaityti pradžią      

 

       Atsivėrusi klausa

 

Pasaulio dinamika ir chaotiškumas prašyte prašosi grįžtamojo ryšio. Aklai galima šaudyti tik į vietoje stovintį taikinį. Valdžia moka taip supančioti žmones, kad juos bet kurią akimirką galima būtų sušaudyti, nesitaikant. Bet labiau apakintas tas, kuris nori apakinti kitus, labiau kurčias yra tas, kuris kitiems užčiaupia burnas, trokšdamas vien komanduoti. Paralyžiuotas ir bejėgis yra tas, kas nori atimti kitų teisę judėti savo nuožiūra.

 

Archajinis žmogus painioja valdžios apakimą, nejudrumą ir kurtumą su Dievo tylėjimu, jo nematomumu, jo valdžia.

 

Šiuolaikiniam žmogui valdžia turėtų įkūnyti ne gebėjimą kalbėti, o gebėjimą įsiklausyti.Valdžia taptų abipusė, siekianti sutarimo ar net meilės. Iš esmės kitokia tokiam žmogui taptų ir malda – tai jau ne pagarbos atidavimas aukščiau stovinčiam (karininkui) kaip pagarbinimas, ne baudžiauninkiškas pripažinimas už alaus butelį (kaip dėkojimas) ar šnapso taurelės meldimas.Tai būtų bendradarbiavimas, kai vienai pusei būtinai reikalinga kita pusė – ne tam, kad išgyventume, o tam, kad gyventume, kad galėtume jaustis savimi pačiais.Tai ir yra, ką Berdiajevas vadino slaptu Dievo poreikiu žmoguje ir Dievo slaptu troškimu žmogaus.

 

Moderniajam žmogui taip pat egzistuoja autoritetas.Bet modernusis žmogus negali į autoritetą žvelgti kaip į nepajudinamą, prikaltą, sustingusį. Autoritetas yra aukščiau – jį reikia įžvelgti, į jį atsižvelgti, stengiantis įžiūrėti, kur jis yra dabar. Autoritetas laukia atsakymo, o ne vykdymo, jis nori pokalbio, o ne vienpusio išklausymo. Tiesą sakant, į autoritetą, kuriam nerūpi tavo atsakymas, galima nekreipti jokio dėmesio. Galima ir reikia jį išmokti kaip daugybos lentelę ir pamiršti.Tada grįžtamąjį ryšį galima bus pakeisti įsakymo vykdymu.

 

Modernusis žmogus visose jam svarbiose srityse – religijoje, versle, šeimoje – ne vykdo įsipareigojimus, o atsako. Mylintysis, priklausomai nuo atsakymo, keičiasi pats ir keičia mylimąjį.

 

N. Vineris vykdė revoliuciją – kai rašė, kad komunikacija ir valdymas yra tas pats. Norėdami valdyti, turime gauti atsakymą iš valdomojo, – tai ir yra pagrindinė demokratijos erezija. Nes pavaldinio atsiliepimas turėtų skatinti valdytoją keisti politiką – bet kyla klausimas, kas ką valdo?

 

 Archajinis žmogus pasiruošęs grįžtamajam ryšiui visose sferose, bet tik ne religijoje. Jį gąsdina mintis, kad Dievas keičiasi sulig tuo, ką jam pasakysi. Jau verčiau nesikeičiantis Dievas, kuris lieka Dievu net jeigu nėra, kas į jį tiki. Žmogus nuėjo į viešnamį, o Dievui tas pats. O toks Dievas gąsdina šiuolaikinį žmogų, nes jis nėra suderinamas su meile.

 

Meilė visuomet žvelgia mylimojo pusėn, bet ji todėl ir atsigręžusi mylimojo link, kad keistųsi kartu su juo. Meilė žvelgia ne kaip stabas, ne kaip gyvatė ar kalėjimo prižiūrėtojas, o kaip įsimylėjėlis. Šiuolaikinis mokslas atsisakė pažinti pasaulį iš absoliučiai nekintančios stebėtojo pozicijos. Poveikis stebėtojui išties yra būtinas, kaip būtina jį įskaičiuoti ir įtraukti į ataskaitas.

 
 
Revoliucijų laikai
 

Žmogus geriau įsimena kraujo praliejimą nei kūrybą. Todėl ir istoriją lengviau įsivaizduoti kaip revoliucijų seką nei tūkstančius ir tūkstančius idėjų. Asmens laiko istorija paprastai suvokia save kaip savitas moderno revoliucijas: pramonės, informacijos, socialinę, žaliąją, seksualinę. Visos jos sudaro vieną – antropologinę žmogaus revoliuciją.

 

Iš pažiūros visos jos, kaip ir lokalios 17–18 amžiaus revoliucijos, yra kova dėl valdžios. Informacinė revoliucija griauna nemokšiškumo valdžią, įsakymų, nemąstančių vykdytojų, ksenofobų valdžią. Seksualinė revoliucija siaurina patriarchalinės prievartos ir mačizmo galias. Žalioji abejoja miesto gyvenimo prasmingumu.

 

Tačiau iš esmės giluminių permainų neįvyksta – niekas nedingsta, atvirkščiai. Įvyksta ne galių perskirstymas, o išsivadavimas nuo valdžios troškimo, išėjimas į laisvės erdvę. Seksualinė revoliucija niekam nenukerta galvos, nesuteikia moteriai daugiau valdžios vyro sąskaita. Informacinė revoliucija nužudo beraštystę, nors nenužudo nei vieno beraščio.

 

Pasikeitimai, virtę antropologine revoliucija, ir prasidėję 10 amžiuje, tebesitęsia. Bet tik 20 amžiuje, tiksliau jo viduryje, pasikeitimų sankaupą ima suvokti žmonija ir spartina tolesnius pasikeitimus.

 

Vergija – kai kažkas yra aukščiau tavęs ir tau vadovauja. O laisvė suprantama skirtingai: vergui laisvė yra jo teisė vadovauti kam nors, laisvam žmogui ji yra teisė neleisti niekam vadovauti jam. Vergas, ir patekęs į viršūnę, žiūri žemyn. O laisvas žmogus ir viršuje žiūri į viršų.

 

Šiaip jau revoliucija privalo išlaisvinti, tačiau jeigu po išlaisvinimo grįžta vergovė – tai apie pergalę negali būti jokios kalbos. Amerikietiškoji revoliucija nugalėjo, rusų – ne, nors amerikiečiai nenužudė monarcho, o rusai – pirmu reikalu.

 

Vasario revoliucija 1917-aisiais buvo revoliucija, o Spalio revoliucija nebuvo net perversmas, tai buvo kontrrevoliucija lyginant su Vasario įvykiais. Rusijoje, Kinijoje, Kampučijoje įvyko ne socialinės revoliucijos, o socialinės rotacijos. Kaip ir Lietuvoje 1990-aisiais. Ir iki šiol vyksta kontrevoliucija žmonių atžvilgiu, nepaisant visų „demokratijos“ dekoracijų.

 

Tikroji revoliucija iš dalies įvyko arba vyksta ne ten ir ne todėl, kad jame nugali kapitalizmas, o todėl ir ten, kur žmonės, išsivadavę iš kapitalo valdžios, patys virsta kapitalu.

 

Revoliucijų tikslas yra žmogaus išlaisvinimas, o ne jo sunaikinimas, kaip tai gali kartais atrodyti panikuojantiems vergams. Žinoma, išvadavimas iš vergijos dar nereiškia išvadavimo iš gyvenimo. Revoliucija suteikia galimybes, bet neatleidžia nuo būtinybės.

 

Socialinės revoliucijos pergalės atveju žmogus įgauna teisę užsidirbti padoriam pragyvenimui, tačiau jis neatleidžiamas nuo teisės gyventi ir dirbti. Žinoma, šia teise žmogus norėtų nepasinaudoti kaip ir vergas. Nuodėmės, įskaitant ir savižudybę, revoliucija neatšaukia.

 

„Žalioji“ revoliucija buvo ne išlaisvinimas žmogaus nuo biomasės, o atvirkščiai – nuo jos stokos. Tai buvo pergalė ne prieš apetitą, o prieš badą. Beje, pasninkauti niekas nedraudžia ir jai įvykus. Gali būti, kad kaip tik tada, kai negresia badas, ir atsiranda tikrasis pasninkas?

 

Seksualinė revoliucija išlaisvino moterį iš vyro despotijos nesunaikinusi vyro, nei pavergusi jo, o išlaisvinusi jį nuo valdžios kvaitulio. „Piliulės“ išlaisvino moteris ne nuo vaikų gimdymo, o nuo būtinybės gimdyti. Žmogus gavo teisę būti homoseksualiu, gavo teisę keisti savo lytį, nors nei lyčių skirtumai, nei darbo pasiskirstymas, nei socialiniai skirtumai neišnyko. Niekas negali atšaukti ir skaistybės prasmės.

 
 
Informacinė revoliucija
 

Skaitmeninė revoliucija prasidėjo kiek anksčiau nei žalioji ir seksualinė revoliucijos, bet ji labiau apimanti, ji siekia pilvą ir tai, kas žemiau jo, ir tai, kas aukščiau jo. Ji imasi pagrindinio blogio – ne skurdo ir ne socialinio ar lytinio išnaudojimo, ir netgi ne bado problemos. Ji sudaro sąlygas įveikti blogį, kuris nuodija žmogiškuosius santykius, ir dar daugiau – ji bando įveikti nežinojimo blogį, esminį blogį, sąlygas tam blogiui atsirasti. Jeigu Dievas kartu su manimi būtų sudarinėjęs įsakymų sąrašą, jam būčiau pasiūlęs prie dešimties jo įsakymų pridėti dar vieną, mano galva, svarbiausią – išeik iš tamsos. „Nepriklausomoje“ Lietuvoje valstybė ir bažnyčia, atvirkščiai, toleruoja visas nuodėmės, išskyrus sunkiausiąją – norą šviestis.

 

Nors pats pavadinimas „skaitmeninė revoliucija“ yra netikslus, bet tapo labai populiarus reklamos dėka. Pardavėjas įtikina, kad pirkdami skaitmeninį aparatą mes vykdome revoliuciją. Bet patobulinta technika arba dar ne revoliucija, arba jau ne revoliucija. Megapikselių skaičius lemia perduodamo paveiksliuko kokybę, bet pats paveiksliukas gali būti arba revoliucingas arba tik vulgarus .

 

Žodžių, vartojamų internete, dažnis (anglų, tiksliau, yahoo) pateikia patikimesnį vaizdą. Posakis „skaitmeninė revoliucija“ sutinkamas maždaug 7,7 mln. kartų, o kompiuterinė revoliucija – 8,8 mln. kartų. Tiesa, kibernetinė revoliucija, atspindinti pirminį terminą, sutinkama kur kas rečiau – tik 2,2 mln.kartų.

 

Absoliučiai pirmauja posakis „informacinė revoliucija“ – 19 mln. kartų. Tai pirmavimas ir kitų revoliucijų atžvilgiu: amerikietiška revoliucija minima 15 mln. kartų, 5.3 mln. kartų minima industrinė revoliucija .Ką jau ten kalbėti apie rusišką revoliuciją ar komunistinę (2,2 mln.).

 

„Informacinė revoliucija“ kur kas arčiau tiesos. Vineris kūrė ne kibernetiką, o angeletiką. Būtent žodis „angelas“ – būtybė, perduodanti žinią, – pirmiausia jam atėjo į galvą 1946 metais. Bet jis nepanoro asociacijos su žodžiu, kuris reiškia Dievo pranešimą.

 
 
***

Informacinė revoliucija išlaisvina informaciją. Blogis visuomet yra trūkumas informacijos, o revoliucija naikina šį blogį.

 

Ne visados informacijos stoka buvo laikoma ar yra laikoma blogiu. Informacija nereikalinga, jeigu pasaulyje yra tvarka, pagrįsta įstatymais, kurių laikymasis garantuoja sėkmę ir gėrį, jeigu nuodėmė, ligos ir mirtis yra tik savivalės ir nesilaikymo įstatymų rezultatas.

 

Informacija nereikalinga, jeigu pasaulis panašus į viduramžiškos krikščionybės visatą, Dionizijaus Aeropagito ar Tomo Akviniečio visatą: hierarchinę konstrukciją su pačiu pragaru jos viduje, devyniais tiksliai apibrėžtais ratais, reikalingais kaip sudedamosios dalys visumai palaikyti.

 

 Tokiam pasauliui pakanka tikėjimo, ritualų, pasninkų ir susitarimo su Ponu Visatos Valdytoju ir jo atstovais dėl taisyklių ir galimų išimčių iš jų.

 

Niutono, Moro, Dekarto pasaulis buvo tik viduramžių pasaulio, neneigiančio jo, subvariantai. Tik Dievas buvo pakeltas truputį aukščiau, o jo įgaliotiniais tapo ne dvasininkai, o mokslininkai. Bet ir čia reikia ne informacijos, o žinių, netgi tikrų mokslinių žinių. Geram sočiam gyvenimui reikėjo ritualus pakeisti procedūromis, maldas – konferencijomis, tikėjimą – na, tikėjimą galima palikti savo vietoje, tik jo objektu tampa ne Dievas, o jo kūrinys. Tai nėra ateizmas: kūrinys taip pat adekvačiai atstovauja Dievą, kaip ir ikona.

 

Akvinato pasaulis sukėlė kryžiaus žygius, Niutono pasaulis – du pasaulinius karus, nacionalines diktatūras, fašistines ir komunistines.

 

Demokratija ir individualizmas sutrauko senuosius ryšius, susiklosčiusius valdymo ir paklusimo pagrindu tiek šeimoje, tiek ir už šeimos ribų. Tačiau visuomenė išgyvena – todėl, kad šiuos ryšius keičia informaciniai ryšiai, pirmiausia juos keičia spauda. „Lygybė panaikina artimųjų pagalbą individui, tačiau spauda suteikia jam galimybę į pagalbą pasikviesti visus bendrapiliečius, visus žmones“(Tokvilis).

 

Štai kodėl institutai, gyvuojantys pagal viduramžių modelį (pirmiausia Bažnyčia) taip vengia spaudos. Teisingai daro, nes spaudos laisvė yra asmens laisvė, ji anksčiau ar vėliau sužlugdo melagingą autoritetą, besiremiantį išorine prievarta.

 

1951 metais vienas ispanų ponas, pakvietęs Vinerį skaityti paskaitų į Madridą, nusprendė, kad jo idėjos pernelyg liberalios, kad jas galima būtų skleisti totalitariniame pasaulyje.

 

Tiesa, Franko Ispanija nebuvo pakankamai totalitari. Rusijoje Vineriui būtų buvęs garantuotas saugumas, nes ten jo idėjos negalėjo kam nors pakenkti. Tikrasis despotizmas nebijo čižikovų, juo labiau – kompiuterių. Čižikovai gauna auksinį narvelį, o kompiuteriai tampa paauksuotomis rašalinėmis šiuolaikiniams despotams ir jų viziriams.

 

Pirmasis pasaulinis karas privertė mechaninį pasaulį šluostyti kruvinas ašaras. Nugalėjo ne tautų dvasia ir ne generolų schemos. Buvo suvokta, kad pergalė tiesiog neįmanoma naujajame pasaulyje, kur tvyro individualistinis chaosas ir kur kiekvienas „sraigtelis žino savo vietelę“ – sraigtelis panoro pakeisti savo matmenis: Šveikas pareiškė norą tapti lygiu imperatoriui Francui Jozefui.

 
 
***

20 amžius – socialinis ir politinis Brauno judėjimas ir informacinė revoliucija – prasidėjo tuomet, kai jaunasais Vineris aptiko, kad tas Brauno judėjimas ir yra pats įdomiausias tyrinėtojui. 20 amžiaus mokslas ėmėsi spręsti netaisyklingumo problemą – susidomėjo netaisyklingų objektų apimtimi, plokštumų, ilgių, sudėtingų „neteisingų“ pastatų metmenimis. Netaisyklingumo, pasirodo, pasaulyje yra daugiau nei taisyklingumo, o netaisyklingumas pasirodė ne blogesnis, o įdomesnis ir ir gyvesnis už taisyklingumą.

 

Visuomenė iš muzikinės mechaninės dėžutės virto liepsnojančių aistrų krosnimi. Maksas Plankas sukūrė naująją fiziką, studijuodamas iki baltumo įkaitusios krosnies sieneles. Pagrindiniu karo ginklu tapo ne sviedinys, kurio skrydžio trajektoriją galima lengvai apskaičiuoti dar iki jį iššaunant, o lėktuvas, kurį reikia stebėti ir stebėti – čia ir prasideda informacija. Visatos dalelytė – atomas – ir ta virto ne paprastu rutuliuku, ir net ne didelio ir mažo rutuliukų kombinacija, o ežiuku rūke.

 

Pasaulis iki pirmojo pasaulinio karo atrodęs idealus, kur „viskas sąlygota ir atsitiktinumui nebeliko vietos“, tapo pasauliu be prasmės kaip tik dėl minėto sąlygiškumo. „Tokį nelankstų pasaulį galima pavadinti organizuotu tik palyginę jį su tiltu, kurio visos detalės tvirtai sujungtos viena su kita“ (Vineris).

 

Bet statistika svarbiau už statiką. Tiltas laikosi tik todėl, kad jis nėra šimtu procentų nejudrus. Pasaulis yra ne vienas izoliuotas faktas, o tik vienas iš galimų pasaulių.

 

Blogis nuo šiol yra ne tvarkos suardymas, o tikėjimas tvarka, tikėjimas jos nešama nauda bei jos jėga. Tvarka visatoje yra ne gėris, o entropija, mirtis, lygiava. Gyvenimas niekada nėra laikymasis tam tikrų taisyklių, o bandymas pasipriešinti joms kaip suirimui. Tai nei kiek neskatina nei chaoso, nei ištvirkimo. Bandymas visus išrikiuoti – štai kas atveria duris išvirkimui ir pasileidimui. Froidas tai neblogai aprašė. Žmogaus skaistybę lemia ne Dievo įstatymų vykdymas, o pagarbus bendravimas, tai yra meilė. Senoji pasaulėžiūra priešinasi naujajai lygiai kaip Naujajam Testamentui, kalbančiam apie meilę, priešinosi Senasis Testamentas, kalbantis apie įstatymą.

 

Informacinė revoliucija priešinasi pasauliui, kuris bando sunaikinti diferenciaciją, originalumą, savarankiškumą. Tai, kas asmenybei yra tvarka, beasmenei visuomenei yra nusikaltimas. Ir atvirkščiai, kas Niutonui atrodė nuostabiu suderintu mechanizmu, Vineriui yra siaubinga nežmoniška struktūra:

 

„Mes plaukiame aukštyn prieš srovę, įveikdami begalines neorganizuotumo sroves, kurios viską bando… paversti šilumine mirtimi, visuotine pausiausvyra ir vienodumu. Tai, ką Maksvelas, Bolcmanas ir Gibsas savo moksliniuose darbuose vadino šilumine mirtimi, atsispindėjo kaip Kjerkegoro etikos suvokimas, tvirtinęs, kad mes gyvename moralinio chaoso pasaulyje. Šitame pasaulyje pirmoji pareiga esą yra įsteigti savarankiškas etinės tvarkos ir sistemingumo salas“ (Vineris).

 

Neverta apsigaudinėti sąvokomis „tvarka“ ir „sistema“. Šios sąvokos buvo ir iki Vinerio. Svarbiausias žodis čia – savivalė. Dievo ir valstybės sumanymai atšaukiami. Tvarka yra tik tai, kas ugdo asmenybę.

 

Vineris rašo apie Gibso visatą, kurioje entropija ir mirtis – tai chaoso visagalybė ir vienodybė, o gyvenimas – skyrimasis, kitoniškumas, įvairios formos. Chaosas tikėtinesnis nei tvarka – su tuo mielai sutiks bet kuris diktatorius. Bet diktatūra šiame apibrėžime yra mirtis, entropija ir pilka vienodybė. Kas Hitleriui tvarka, Vineriui – chaosas. Saugumo tarnybos – chaosas, užasfaltuotas į betoną paviršius. Gyvenimas – visuomet yra Brauno judėjimas, o mirtis – dalelytės, išrikiuotos aikštėje į „tvarkingas“ eiles.

 

Kai Vineris (1958 ) progresą priešina entropijai ir chaosui, buitinė (arba tiksliau, progresistinė) psichologija linkusi tapatinti tvarką su tvirta valdžia, taksonomija, o chaosą – su netvarkingu asmeniniu gyvenimu. Nors viskas yra kaip tik priešingai: entropija ir mirtis yra negalėjimas bendrauti su aplinka, keistis informacija ir šiluma. Šiuo požiūriu kuo aukštesnė valdžia, tuo ji negyvesnė – ypač jei kalba eina apie tvirtą valdžią. Beje, ir bet kurioje šeimoje tokia valdžia yra galima – tokia neapibrėžta, kad nacizmas galėtų pasirodyti kaip nekaltas vaikų žaidimas.

 

Kaip ten bebūtų, visuomenėje labiausiai negyvi valdytojai. Sociologai lygina juos su kaliniais, kalbėdami apie karcerio efektą: grupė, gyvenanti atsiskyrimo ar atskirties sąlygomis, patiria izoliaciją, nesvarbu, kur jie gyventų – parlamente ar psichinių ligonių ligoninėje. Saugumo ir valdžios išsaugojimo sumetimais atskirai gyvenantis elitas, gyvenantis uždarą gyvenimo būdą, anksčiau ar vėliau suserga padidintu įtarumu, yra kamuojamas nemotyvuoto nerimo ir nesibaigiančių fobijų. Tai – apsėstųjų gyvenimas. Jie manosi besą šventieji, o iš tiesų yra labiausiai dvasiškai nelaimingi ligoniai, verti švelnios psichiatrų priežiūros ir ortodoksinių krikščionių maldų.

 

Aukščiausiasis desocializacijos laipsnis – sustingusio lavono. Tai ir yra entropija, absoliutus chaosas, nors formaliai kapinės – labiau organizuota materijos forma nei, pavyzdžiui, kalėjimas. „Ramybė“ – „pasaulis“. Chaosas – visatos kapinės, atšalęs pasaulis, absoliučios Mirties valda, absoliutus chaosas. O štai vaikų šūksniai, turgaus alasas, puotos klegesys – absoliuti gyvenimo tvarka. Tvarka – tai ne tvarkingai sudėliotos į dėžutes kaladėlės, o vaikai, žaidžiantys kaladėlėmis. Nors, žinoma, blogai išauklėtiems tėvams tai gali ir nepatikti.

 
 
***

Informacinė revoliucija yra dalis egzistencinės revoliucijos: ir ne taip jau svarbu abstrakčių vertybių būtis, kiek svarbi yra asmeninė būtis, nuosava būtis. Ne taip jau svarbu, ar pasaulis rieda į bedugnę, ar kyla link Dieviškojo Sosto, kiek svarbu šiandien, čia ir dabar, sėdėti su žmona ir vaikais prie stalo ir vaišintis kava arba arbata su uogiene, ir kalbėtis tarpusavyje. Štai tie pokalbiai yra reikalingiausioji informacija.

 

Informacinei revoliucijai priešinasi pirmiausia mechaninė sąmonė, linkusi mąstyti palyginimais, perkėlimais, metaforomis iš inercijos. Valstiečiui ir darbininkui darbas – tai, visų pirma, fizinis veiksmas. Žiūrėti televizorių ar stebėti monitorių jam atrodo dykaduoniavimas. Beje, ir į maldą jis skeptiškai žvelgia dėl tos pačios priežasties – kunigas jam yra veltėdis. Tai, kad informacijos surinkimas reikalauja milžiniškų sąnaudų, buvo neaišku net ir19 amžiaus mokslininkui.

 

O kai pagaliau paaiškėjo, tuosyk laikas apsivertė: pasirodo, nepakanka maksimalios raumenų energijos, nes ji nenulemia maksimalaus rezultato. Nepakanka apsipilti prakaitu, dar reikia žinoti ir to prakaito liejimosi kryptį.

 

Informacinė revoliucija pakeitė ir tebekeičia pasaulį tiek pat, kaip kažkada Koperniko atradimas... Marksas taikliai palygino spaudos laisvę – pirmąjį revoliucijos etapą – su Koperniko revoliucija: taip, pasaulis, pasirodo, juda, tačiau biurgeriui nėra reikalo baimintis, kad namas užgrius ant galvos. “Pati savaime spausdos laisvė tiek pat mažai išjudina daiktus „kaip teleskopas – nesustabdomą pasaulinės sistemos judėjimą“ ( K.Marksas. Debatai dėl spaudos laisvės,1842). Kompiuteris irgi nesukelia informacijos judėjimo, o tik atveria galimybes ja keistis.

 

Mes nesigrumiame dėl kažkokios konkrečios pergalės neaiškioje ateityje. Didžiausia pergalė – galimybė tolesnės egzistencijos, suvokimo, kad tu buvai, kad tebesi. Ir joks pralaimėjimas negali pakenkti mums, nes mes jau supratome, kad esame pasaulyje, kuriam į mus nusispjauti.

 

Informacija yra priemonė nugalėti mirtį. Vineris lygino pasaulį su keliu (išties judėjiškas – krikščioniškas vaizdinys). 19 amžiaus vairuotojas vairuoja automobilį žvelgdamas į priekinį stiklą, užklijuotą paveikslėliu. Jame – gražus peizažas, nepriekaištingai tiesus kelias. Belieka tik karts nuo karto pasipildyti benzino ir tiesiai laikyti vairą. Nėra jokio reikalo tikrintis kelią su žemėlapiu, žvelgti į realų kelią, nes pasaulis leidžiasi fiksuojamas ir schematizuojamas.Tai – artileristo pasaulis.

 

Informacinės revoliucijos pasaulis – kitoks, greičiau tai lakūno (de Sent Egziuperi “Citadelės“) pasaulis. Jame skristi aklai negalima. Reikia ir pažvelgti per langą, ir paklausyti radijo, ir pabendrauti su keleiviu – kur jis nori patekti?Ar nepersigalvojo, ar nepakeitė ankstesnės krypties?

 

17–19 amžiaus džentelmeno požiūriu pasaulis yra ne protinga visata, o betvarkė. Argi stebina tad, kad tokio džentelmeno idealas yra Konan Doilio išgalvotas „Diogeno“ klubas, kurio nariai privalo laikytis tylos įžadų (šia savybe jie niekuo nesiskiria nuo kai kurių didžiųjų krikščionių šventų atsiskyrėlių). Bolševikai dvasinei buržuazijai sukūrė valstybinį planą, ir tuo jie visiškai yra solidarūs ir su krikščionimis, ir minėto klubo džentelmenais. Niekuo nuo jų neatsilieka nei V.Putino „vieningųjų“ demonų legionai.

 

Šiuolaikinio žmogaus akimis betvarkė – kaip tik bolševikų valdymo vaizdinys, o štai kompiuteris – tvarkos šaltinis. Tvarka, kitais žodžiais tariant, yra nežmoniškas ir net antižmogiškas dalykas. Žmogaus reikalas – padorumas, bet tai jau ne valdymo srities sąvoka, o informacinė, reikšminga ne valdžios erdvėje, o bendravime. Netinka kalbėti apie aukščiau stovinčio santykius su pavaldiniu padorumo terminais, čia galima kalbėti tik apie „tvarką“.

 

Informacinė revoliucija yra ne informacijos perskirstymas, o naujas apibrėžimas pačios informacijos – kam ji skirta ir kaip ji atsiranda. Į sąvoką „informacija“ įeina ir grįžtamasis ryšys. Informacijos subjektas yra ne tik valdytojas, tiksliau, juo gali tapti kievienas informacijos vartotojas. Viduramžiais tokios informacijos poreikio vineriškąja prasme tiesiog nebuvo, kaip nebuvo automobilių ar kompiuterių. O dauguma žmonių ne tik niekur nekeliavo, bet kelius laikė pavojingomis vietomis.

 

Informacija yra protinga ne tik kaip keliavimo priemonė. Galų gale, kiekvienas kelias turi pabaigą, nekalbant jau apie pakelės griovius, miškelius ir kaimelius, šen bei ten išsimėčiusias kavinaites bei restoranėlius. Tikslios ir laiku gautos informacijos nauda didelė, o malonumas gauti informaciją – dar didesnis.

 

Apie malonumą kalbame neatsitiktinai. Pasaulis yra ne tik racionalus, bet ir erotiškas. Šeima yra naudinga, nes smagu, kai vaikai žaidžia, padeda darbuose, gal net paduos stiklinę vandens priartėjus mirties valandai. Bet kodėl tuomet žmonės meilę vertina aukščiau, ir bevaikės Rachelės nenori iškeisti į nuolat apsivaikinančią Lėją.

 

Ir vaikai, ir informacija tampa kokybiškai svarbūs, kai jie nebėra būtina pasekmė, kažkas neišvengiama.

 

Juk nerimas dėl į žmogų panašių mašinų – robotų – kildavo spontaniškai. Tai geras pavyzdys, kaip daromos grandiozinės klaidos. Ir svarbu ne tai, kad kibernetika nesukūrė mašinos, prilygstančios žmogui. Pasikeitė žmogaus protingumo samprata, o pats protingumas pasidarė nebe svarbiausiuoju žmogaus bruožu.

 

Visi romanai apie robotų eksploataciją ir jų maištą sėmėsi įkvėpimo iš to paties šaltinio – platėjančio žmogaus intelekto. Maištai kyla ten, kur įsivyravusi „tvarka“. Visa mokslinės fantastikos literatūra tik kartojo svajonę apie Golemą.

 

Robotas tebuvo žmogaus modelis, o žmogus – dievo modelis, beje, labai specifinio viduramžių Europos dievo modelio modelis. Tas dievas – kurčia būtybė, labai kaprizinga, nesiilginti kito žmogaus, bet verčianti paklusti, būtybė įsakinėjanti, šykšti, svajojanti apie meilę kaip girtuoklis ryte apie kefyrą. Tokie robotai galbūt dar reikalingi ūkyje, bet tokie žmonės jau nuobodūs net ir patys sau. O tokio dievo niekuomet ir nebuvo, garbė Dievui.

 

Realus kompiuteris – ne alkoholiko pašnekovas, ir ne Penktadienis, Robinzono tarnas, o lokatorius, reikalaujantis, kad žmogus įsižiūrėtų, įsiklausytų ir – atsakytų. Nes jis sujungtas ne su savimi, o su kitu žmogumi. Tai netikėtas posūkis, netikėtas net tokiems garsiems literatams, nepasiruošusiems antropologinei revoliucijai, kaip Stanislavas Lemas, iš nevilties virtęs niurzgaliumi luditu.

 

Informacinė revoliucija kalba ne apie žmogaus ir mašinos santykį, o apie žmogaus kalbėjimąsi su žmogumi. Ir ją tiksliau išpranašavo Dostojevskio, o ne Aizeko Azimovo romanai.

 

Grįžtamasis ryšys yra abipusis ryšys, abipusė valdžia. Jau ne ta, kuri „tvirkina“. Grįžtamasis ryšys gali priversti valdžią net pakeisti valdymo tikslus. Bet koks tuomet tai valdymas? Tai jau savivalda. Mašinų maištas – tai žmonių maišto svajonė. Kibernetika siūlo ne žmones paversti baudžiauninkais, o baudžiauninkus – žmonėmis. Svarbiausia netgi kitkas – kibernetika žmones pavertė programuotojais, išmokydama juos programuoti savo gyvenimus, užuot leidus tą daryti tikrajai valdžiai – politikams.

 
 
***

Tiems, kas kūrė automobilius ir statė gamyklas, mažiausiai rūpėjo socialinės revoliucijos idealai, ne daugiau jie rūpi ir kompiuterius aptarnaujančiai industrijai. Kompiuteristus galėtume įtarti profesionaliu idiotizmu, kai jie lyg vaikai džiaugiasi „atradę“ analogijas tarp žmogaus atmintes ir kompiuterio, nekreipdami dėmesio į tai, kad Vineris „atminties“sąvoką įvedė kaip tik siekdamas kompiuterio panašumo į žmogaus atmintį. 

 

Akivaidžios ir skaitmeninės kontrevoliucijos pastangos: kompiuteriai kariškių rankose, kompiuteriai biržų spekuliantų rankose, kompiuteriai kaip naujos visokių „naujų“ ideologijų sakyklos: jose pasisakantiems nėmaž nerūpi juos supantis pasaulis, jie norėtų pasaulį „atversti“ į savo tiesą, užgrobti valdžią ar bent jau iškeikti visa, kas įmanoma. Kovoti su šiuo blogiu yra taip pat pavojinga, kaip ir uždrausti keiktis ir elgtis chamiškai telefoninio pokalbio metu.

 

 Internetas, spėjęs išgyventi pirmąją krizę, yra akivaizdžiausias pavyzdys morališkai ir dvasiškai neutralios technikos. Kompiuterių sujungimas į vieną tinklą ne tik netapo kokybiniu šuoliu į priekį, bet tikrai virto kadais nusigalavusių pretenzijų ir utopijų perykla.

 

Visuotinio (ir grįžtamojo) ryšio mechanizmai naudojami visiškai viduaramžių stiliuje, kai norima sukurti skaitmeninę visatą, apeinant realios visatos netobulumus, siekiant viską katalogizuoti ir aprašyti.

 

Statoma visuotinių žinių piramidė, kurioje žmogui numatoma viena iš dviejų – vergo, tampančio statybinę medžiagą, arba lavono, palaidoto po negyva informacija, dalia. Mokslininkų benduomenės ir be interneto virto patarnautojų, besirūpinančių nematomo, bet grėsmingo Pono reikmėmis, kasta . „Jeigu būčiau gimęs šiuolaikinio proto feodalizmo laikais – nedaug tebūčiau pasiekęs“, – rašė N. Vineris 1954-aisiais. Internetas, kaip ir vynas. pirmiausia sustiprina negatyvias asmenybės puses.

 

Ryšio priemonės atsiranda ten, kur žmogus jaučiasi laisvai ir jam norisi bendrauti su kitais žmonėmis – bendrauti, pasiliekant teisę ir neatsakinėti, ir nebendrauti, ir neiti į susitikimus arba eiti į juos savo noru. Tos priemonės patenka ir ten, kur žmogus yra nelaisvas, prislėgtas kolektyvizmo ar politinio despotizmo. Ir ten, kur klesti susvetimėjimas. Bet susvetimėjimas laisvei skiriasi nuo laisvo susvetimėjimo. Tos pačios priemonės, leidžiančios išsilaisvinti nuo susvetimėjimo, pagilina nelaisvų žmonių susvetimėjimą. Internetas, padedantis laisviems žmonėms suartėti išlaikant saugų atstumą, kitiems pasitarnauja kaip priemonė išeiti iš realaus gyvenimo ir panirti į jo imitaciją.

 

Egoizmas viską iškraipo, jis iškraipo ir internetą. Tai, kas skirta ryšiui, gali praversti ir kaip ryšių nutraukimo priemonė. Kaip švietėjų enciklopedizmas buvo paverstas „didžiąja tarybine enciklopedija“, niūriu antkapiu švietimui ir mokslui. Bet ne tik tarybiniais metais architektūra ir statybos virto beprasmiškų akmenų sankaupa, niekaip nevirstančia būstu, tinkamu gyvenimui. Triukšmas kartais nugali. Žinios numiršta, tada jos saugiai sandėliuojamos ir tyliai numarinamos.

 

 Švietėjas ieško informacijos, norėdamas surasti prasmę. Normalaus mokslininko knygų spintos durys atsidaro ir įleidžia į jaukų kambarį, kuriame galima maloniai užkąsti ir pasikalbėti. Informacinė revoliucija maskuoja savo bitais ir puslapiais tą liūdną faktą, kad daugelio durys yra užmūrytos,o priemonės tik trukdo pasiekti tikslą.

 

Bukas žinių kolekcionavimas – tai dar šviesioji interneto pusė. Tai infantilizmas arba lengva šizofrenijos forma. Virtuali tikrovė, kibernetinė erdvė – taip pat nesusipratimo požymis, kai labiausiai paplituisos jos formos laikomos nauja kokybe. Su tokiu pat pasisekimu pampersų platinimą galima laikyti proveržiu spaudos atsinaujinime.

 

Svarbu ne tikrovės modelių dauginimas. Virtuali tikrovė nėra žingsnis į priekį, o tik techninė lėlės baro kameroje koncepcijos realizacija.

 

Žmogiškąja prasme internetas reiškė feodalizmo ir totalitarizmo baigtį. Milijonams žmonių atsirado galimybė išsilaisvinti iš kelių asmenų galios – informacinė blokada žlugo, galbūt visiems laikams.

 

Tačiau internetas padėjo pamatyti ir kitą reiškinio pusę, kad buvę pavergtieji yra ne kokie nors laisvės trokštantys spartakai, o tokie patys tironai ir despotai, kuriems pasireikšti trukdo tik konkurencija. „Tylinčioji dauguma“, pasiėmusi į rankas megafoną, ima kelti tokį šnypštimą ir gaudesį, jog bet kokie drakonai kaip mat išsilaksto. Pasirodo, mažai kas svajoja ramiai gerti arbatą sode, daug daugiau norinčių lįsti per tvorą pas kaimyną ir jam aiškinti, kaip tinkamai užverdama arbata.

 

Beje, informacinės revoliucijos sumanytojai visa tai nuspėjo.1958 Čarlzas Šou pastebėjo, kad sprendimų klaidingumą nulemia žmonių, priimančių jį, skaičius. Kuo jis siauresnis, tuo priimamo sprendimo klaidingumas tikėtinesnis. Bet tai reiškia, kad milijonų, besinaudojančių internetu, klaidos ne tokios jau ir baisios, palyginti lengvai atsveriamos kitokių klaidų. Šitokiu būdu realizuojama demokratijos dorybė – vieno žmogaus klaida, kuri galėtų tapti mirtina, jeigu kaltininkas būtų soste, gali virsti visai nežymia kitų žmonių daromų klaidų okeane.

 

Kibernetika nuo pat pradžių STENGĖSI PERDUOTI VISUOMENĖS VALDYMĄ PAČIAI VISUOMENEI – KAIP GALIMA PLATESNIAM RATUI ŽMONIŲ, O NE PERDUOTI visuomenės valdymą kompiuteriams. Kol kas šis tikslas dar nepasiektas, bet jau dabar akivaizdu, jog pati „valdymo sąvoka“ ima keisti savo turinį. Internetas nėra visuotinio balsavimo priemonė, o greičiau atsisakymo visuotinai balsuoti priemonė. Pasirodo, kad valdymo menas yra susijęs su bendravimo menu, o daugeliu klausimų apskritai nėra reikalo priimti jokių sprendimų. Daugelio klausimų visai visuomenei apskritai nėra reikalo žinoti, o tuo labiau – kontroliuoti jų sprendimą.

 
 
 ***

Keitas Chartas (Londono universitetas) rašė, kalbėdamas apie skaitmeninę revoliuciją: „Informacija yra tyčinis signalas, siunčiamas tam, kad galima būtų sumažinti nepatikimumą, kurios apsuptyje gyvena informacijos gavėjas“. Problema ta, kad ne visi siuntėjai siunčia signalą, turėdami tikslą sumažinti savo artimo nepasitikėjimą. Informaciją dažnai panaudoja kaip dezinformaciją, siekdami įtvirtinti savo valdžią.

 

Ir tikra tragedija, kad ne kiekvienas gavėjas suvokia, jog jo pasitikėjimas savimi yra apgaulingas. Kaip tik pasitikėjimas savimi ir puikybė paverčia žmogų beginkliu dezinformacijos akivaizdoje. Kaip socialinė revoliucija suteikia laisvę kartu ir tiems, kurie norėtų likti ir toliau vergais, kaip seksualinė revoliucija suteikiama ir impotentams, taip ir informacinė revoliucija ateina ir į uždaras sielas.

 

Pasakyti, kad vergų visuomet yra dauguma, reiškia ne tik laikytis sveiko požiūrio, bet ir pagarsėti kaip neproduktyvus cinikas. Ar tikrai tokia situacija yra neišvengiama, ar nežemina ji žmogaus, ar žmogiška žmogui susitaikyti su kitų vergove?Atsakymas akivaizdus, jis ir sukelia europietiškoje istorijoje kontrrevoliucijas ir revoliucijas.

 

Po Kanto revoliucijos, paskelbusios, kad žmogus turi teisę gyventi kur tinkamas be baimės dėl savo egzistencijos, įvyko Hėgelio ir Markso kontrevoliucija. Tai didžiųjų Europos valstybių kontrrevoliucija ir didieji Europos karai, kuriose asmenybė, vos spėjusi atsirasti, tapo patrankų mėsa, dujų kamerų turiniu ir nuolankiu visokių „ausvaisų“ nešiotoja.

 

Jeigu mokslininkas nesusivilioja konspirologija, militarizmu, jam pasaulis nėra slaptas šifras, tyčinė apgaulė. Mokslininko antagonistu tampa visas pasaulis, kuris priešinasi mokslininko paaiškinimams be jokios blogos valios. Kitais žodžiais tariant, mokslininkas yra tikintis, bet tai be abejonės, tikintis liberalas, beveik šventas žmogus, atsikratęs įtarumo ir agresyvumo, vengiantis įžeidinėti Kūrinį ir Tvėrėją šūksniais: „O tu kas toks?“

 

Tokių mokslininkų buvo mažai iki informacinės revoliucijos, ne kažkiek jų padaugėjo ir dabar. Laimė, mokslo vystymasis jau nebepriklauso nuo mokslininko pasaulėžiūros. Dar didesnė laimė yra tai, kad mokslininkai ima įsiklausyti į gamtą, pažinimą laikyti svarbesniu tikslu už troškimą galios, o svarbiausia – rūpinasi rasti žmogaus vietą šalia kitų tvarinių – nei aukščiau, nei žemiau jų, o kaip tik pasijausti vienu iš jų. Tai informacinės revoliucijos dėka tapo įmanoma ir tiems, kurie niekada mokslininkais nebuvo ir nebus, bet užtat nepraranda teisės būti žmonėmis. Pakanka tik atverti akis, išsiplauti ausis ir atverti širdį, o kas slypi po tuo, interneto laikais galima išsiaiškinti per penkias minutes.

 

Skaityti toliau

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti