Indrė Kleinaitė: Šios ekonomikos gelbėti nereikia, laikas kurti naują ekonomiką
teorija

ekokatastrofa      Būtina iš esmės keisti ekonomikos modelį, pagal kurį recesija buvo užprogramuota. Tačiau, užuot pasirinkę esminių permainų kelią, pasaulio lyderiai iš naujo pučia susprogusį burbulą. Vėl yra programuojamas sprogimas. Pastangos palaikyti destruktyvius procesus yra pasmerktos iš anksto. Nuo ankstesnių ekonomikos nuosmukių šis skiriasi tuo, kad yra paskutinis – nuolatinio ekonomikos augimo, kurio tikimasi remiantis pasenusiu modeliu, daugiau nebebus. Taip yra todėl, kad šiandienė ekonomikos sistema neatsižvelgia į gamtos dėsnius ir natūralius išteklius naudoja greičiau, nei jie spėja atsinaujinti.

 

Vis didėjančiai socialinei atskirčiai ir skurdui mažinti šiandienis kapitalizmas gali pasiūlyti labdarą ir paramą. Tai ne išeitis. Jerry Silbermanas straipsnyje „Paskutinė recesija? Ar geriausia galimybė, teikianti vilties?“ (angl. „The Last Recession? Or Our Best Opportunity for Hope?“) pataria gelbėti ne šią sistemą, o patiems gelbėtis nuo jos. Pastangos atgaivinti tai, kas sena, ir tai, kas sukėlė krizę, turėtų būti nukreiptos kita linkme – kurti tai, kas nauja, ir tai, kas užtikrintų darnią pasaulio ateitį.

 

Kas yra „sena“? Tai tokios industrijos, kurios žaloja planetą, todėl neturi ateities. Tai iškastinio kuro, naftos, chemikalų pramonės. Tai intensyvi monokultūromis paremta žemdirbystė, kuri alina dirvožemį, teršia aplinką ir neatsakingai sunaudoja per daug vandens iš giluminių vandens telkinių, kurie nėra atsinaujinantys. Tai mokesčių sistema, kuri apmokestina gerus dalykus (t.y. darbą) ir mažai apmokestina ar neapmokestina blogus – aplinkos teršimą, ribotų išteklių naudojimą.

 

Tai nesąžininga pasaulio prekybos sistema, kuri skatina socialinę atskirtį, skurdą, aplinkos niokojimą ir neatsakingą vartojimą. Tai – ir senas požiūris, kad ekonomikos augimas, išreikštas BVP, yra tolygus gyvenimo kokybės gerėjimui. Kas yra „nauja“? Tai tokios industrijos, kurios padėtų atkurti padarytą žalą aplinkai, neniokotų ir neterštų gamtos bei leistų užtikrinti stabilią ekonomikos sistemą. Tai – atsinaujinančių energijos šaltinių pramonė, ekologinė žemdirbystė, atliekų mažinimas ir jų perdirbimas, švari gamyba.

 

Tai – ir naujas požiūris į plėtrą, įvertinant, kad iš tikrųjų nėra gerai išsivysčiusių šalių, besivystančių šalių ir atsilikusių šalių – yra tik vienas blogai išvystytas pasaulis. Pažangą turėtume matuoti integraliais darnios gerovės rodikliais, kurie įvertina ne tik ekonomikos, bet ir natūralios aplinkos bei visuomenės būklę. Turėtume keisti požiūrį į vartojimą ir ieškoti naujų gyvenimo kokybės bei gerovės užtikrinimo būdų, nebūtinai komercinių.

 

Kodėl ši recesija yra paskutinė ir tolesnis atsigavimas bei nuolatinis augimas, remiantis „senojo“ kapitalizmo principais, yra rožinė iliuzija, kuria dar norime patikėti? Jerry Silbermanas aiškina, kad dabartinė kapitalistinė sistema remiasi prielaida, jog ekonomika auga ir ateityje bus didesnė bei produktyvesnė nei šiandien. Investuojama remiantis ateities lūkesčiais dėl tikėtinos grąžos.

 

Mūsų ekonomika maitinama ribotais ištekliais. Ligšiolinis augimas jau pasiekė piką. Neužauginsime daugiau javų iš vieno aro, nebeišgausime daugiau naftos, dujos senka, negalime nuolat kirsti daugiau medžių, nei jie spėja ataugti, žuvų populiacija yra kritiškai sumažėjusi. Mūsų dirvožemis jau nualintas intensyvios žemdirbystės metodų, vandens atsargos mažėja ir jų rezervai neatsinaujina.

 

Tolesnė naftos gavyba – tiesiog nusikaltimas žmonijai, nekalbant, kad tai – tik per milijonus metų atsinaujinantis išteklius, kurio naudojimas yra žalingas aplinkai ir sujaukia gyvybei palankias sąlygas žemėje. Jei realus ekonomikos augimas nėra didesnis nei infliacija, nėra jokios motyvacijos investuoti. Jeigu ekonomika neauga, protingas kapitalistas nei skolina, nei investuoja, nei gamina, nes šios veiklos tikslas – didinti pinigų skaičių. Prekių ir paslaugų kūrimas yra priemonės, o ne tikslas.

 

Jei mes norime pereiti į naująjį darnios ekonomikos etapą, prekių ir paslaugų kūrimas turėtų būti nukreiptas visuomenės gerovei užtikrinti, o ne nuolat didinti pinigų skaičių. Iš ekologiškai prižiūrimo aro mes galime gauti tik tam tikrą stabilų kiekį javų, kartais mažiau, kartais daugiau, tačiau neribotas augimas – iliuzija.

 

Naujoji ekonomika turi būti pagrįsta stabilumu, o ne nuolatiniu augimu. Tačiau stabili ekonomika nedomina kapitalistų – jie negali investuoti ir tikėtis nuolat besikaupiančių palūkanų. Nenuostabu, kad ateis diena, kai mes atsisakysime palūkanų. Tai kai kurių ekonomistų ir darnios plėtros specialistų yra vertinama kaip esminė nedarnumo priežastis. Jau yra pavyzdžių, kai finansų institucijos dirba be palūkanų, o tik iš administracinių mokesčių. Tokiu principu yra paremta JAK bankų Skandinavijoje veikla.

 

Kai ekonomikos sistema atsimuša į gamtos limitus, nėra jokios motyvacijos investuoti. Sistema „užlūžta“. Jau ne vieną dešimtmetį daugybė mokslininkų ir įvairių sričių specialistų mėgino atkreipti pasaulio lyderių dėmesį į industrinės ekonomikos trūkumus ir siūlė imtis prevencinių priemonių bei pereiti į naują – stabilios ekonomikos – etapą. Sistemą apėmusios krizės laikotarpiu jų pasiūlymai yra kaip niekad aktualūs.

 

1972–aisiais Romos klubas pristatė knygą „Augimo ribos“ (angl. „Limits to Growth“), kurioje, remiantis atlikta populiacijos, užterštumo, industrinės gamybos, išteklių naudojimo ir maisto gamybos analize, prognozavo, jog eksponentinis ekonomikos augimas galiausiai sukels ekonominį ir ekologinį žlugimą. Tuo metu dauguma ekonomistų paniekino tokias prognozes, o politikai neatsižvelgė į pateiktas rekomendacijas. Grahamas Turneris Australijos CRISO tyrimų centre atliko palyginamąją studiją – knygos „Augimo ribos“ prognozes palygino su realiais duomenimis ir patvirtino pradines išvadas.

 

Ekonomistas Hermanas Daly, ekologinės ekonomikos pradininkas, jau prieš dešimtmečius pateikė stabilios ekonomikos sistemos (angl. „The Steady–State Economy“) koncepciją. 1999 –aisiais Hawkenas su kolegomis pristatė knygą „Natūralus kapitalizmas“ (angl. „Natural Capitalism“), kurioje iškėlė būtinybę praplėsti kapitalo sąvoką įtraukiant gamtos išteklius ir žmones. Jonathonas Porrittas savo knygoje „Kapitalizmas, kuriam rūpi pasaulis“ (angl. „Capitalism as if the world matters“) dar pasiūlė įtraukti ir socialinį bei dvasinį elementą į kapitalizmo sąvoką.

 

Jeremy Rifkinsas, ekonomistas, filosofas, profesorius ir 17 knygų autorius, savo knygoje „Darbo pabaiga“ (angl. „End of Work“) pasaulio lyderiams pataria, kaip spręsti artėjančią masinę nedarbo krizę. Dėl technologinių naujovių sparčiai mažėja darbo vietų ne tik gamybos, bet ir paslaugų sektoriuose. Išeitis – skatinti darbo jėgos persikvalifikavimą dirbti nevyriausybiniame sektoriuje, kuris kurtų nematerialųjį turtą vystant visuomenę. Naujosios ekonomikos fondas Didžiojoje Britanijoje pristatė antikrizinę programą „Naujas žaliasis kursas “ (angl. „New Green Deal“).

 

Išvardyti autoriai – tik maža dalis vis didėjančios permainų iniciatorių grupės. Įdomu, ar mūsų politikai, kuriantys antikrizinę programą, atsižvelgia į šių ir kitų autorių pasiūlymus? Investuojama daug mokesčių mokėtojų pinigų į Lietuvos kaip šalies įvaizdžio kūrimą, tačiau, jei nebus turinio, geras įvaizdis bus kaip tuščias muilo burbulas, kuriam lemta sprogti.

 

Lietuvos Vyriausybė imasi tik paviršutiniškų priemonių. Taupymas ir lėšų optimizavimas nėra blogai, tačiau pastangos turėtų būti nukreiptos naujos „žalios“ ir darnios ekonomikos pamatų klojimui. Tai yra kompleksinis darbas, kuriame turėtų dalyvauti ir įmonės, ir vyriausybės, ir visuomenės interesams atstovaujančios organizacijos.

 

Naujieji verslai ir naujos veiklos formos – kaip kūdikiai. Kol jie sustiprėja ir atsistoja ant kojų, reikia tėvų palaikymo. Kaip atkreipia dėmesį Josephas E. Stiglitzas, ekonomikos profesorius, buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, laisvosios rinkos fundamentalizmo kritikas ir „trečio kelio“ ekonomikos filosofijos šalininkas, 2001–aisiais įvertintas Nobelio apdovanojimu ekonomikos srityje, savo knygoje apie globalizaciją (angl. „Making Globalization Work“), praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Pietų Azijos valstybių vyriausybės sumaniai valdė globalizacijos procesus savo šalyse ir investavo į strategiškai svarbius sektorius. Tai leido Pietų Azijos šalims atsistoti ant kojų ir išbristi iš skurdo.

 

Kitaip nei Tarptautinio valiutos fondo (TVF) rekomendacijos, Pietų Azijos šalių vyriausybės skatino taupymą, investavo į švietimą ir mokslą, saugojo vietinę gamybą ir žemdirbystę bei teikė visuomenei reikalingas paslaugas, kurių neteikė privačios firmos. Šį regioną krizė ištiko, kai buvo pasiduota TVF spaudimui atverti rinką spekuliaciniam kapitalui. Pradžioje pinigai įplaukdavo, tačiau pasikeitus nuotaikoms investuotojai paliko rinką. Tai sukėlė krizę.

 

Šis pavyzdys parodo, koks svarbus yra vyriausybių vaidmuo kuriant ir palaikant palankias makroekonomines sąlygas. Kitaip nei teigia laisvosios rinkos „advokatai“, vyriausybių vaidmuo yra svarbus. Ir, jei kritikuojame vyriausybes, tai prasmingiausia yra siekti ne mažesnės jų įtakos, o stengiantis pakreipti jų daromą įtaką teisingesne linkme.

 

Naujo žaliojo kurso rekomendacijos Didžiosios Britanijos vyriausybei

 

- Masiškai investuoti į atsinaujinančių energijos šaltinių technologijas ir aplinkosauginę politiką, kuri sukurtų tūkstančius naujų darbo vietų „žaliojoje“ ekonomikoje.

- Griežčiau kontroliuoti finansų sistemą, tačiau užtikrinti nebrangų kapitalą finansuojant perėjimą į „žaliąją“ ekonomiką.

- Burti įvairių sričių – aplinkosaugos, pramonės, žemės ūkio, profsąjungų – specialistus, kad jie atstovautų realios ir stabilios ekonomikos sistemos, o ne nevaržomo ir neįsipareigojančio kapitalo interesams.

 
***
 
Indrės Kleinaitės interviu:
 

Ekonominės krizės akivaizdoje pasigirsta nuomonių, raginančių nebegelbėti žlungančios ekonomikos, o patiems gelbėtis nuo jos. Atsakingo verslo ekspertė Indrė Kleinaitė teigia, kad gamtą niokojančiai ir socialinę atskirtį didinančiai ekonomikai „kosmetinės“ permainos nebepadės ir siūlo alternatyvą. Ją įgyvendinus valstybė galėtų užsiimti tuo, kam iš tikrųjų sukurta.

 

Kodėl, Jūsų manymu, dabartinė recesija yra paskutinė? Kodėl kai kurie ekonomistai pataria „ne gelbėti šią sistemą, o patiems gelbėtis nuo jos“?

 

Nemažai ekspertų pastebi, kad nuolatinio ekonomikos augimo, kurio tikimasi remiantis pasenusiu modeliu, daugiau nebebus. Dabartinė ekonominė sistema niokoja gamtą ir didina socialinę atskirtį. Sistema yra taip užprogramuota, ir kosmetinių permainų, tik laikinai užtušuojančių neigiamas pasekmes, nepakaks. Ne viskas yra blogai senoje sistemoje, tačiau ji nėra ilgalaikė.

Dabartinė kapitalistinė sistema remiasi prielaida, kad ekonomika auga ir ateityje bus didesnė ir produktyvesnė nei šiandien. Dabar ekonomikos augimas jau lėtėja, pasiektos biologinės ribos. Jei ekonomika neauga, nėra jokios motyvacijos investuoti. Sistema „užlūžta“. Pastangos atgaivinti tai, kas sena, ir tai, kas sukėlė krizę, yra beprasmės. Sistemą reikia perprogramuoti iš esmės.

 

Sakykite, kas konkrečiai yra „nesveika“ senojoje sistemoje? Ką reikėtų atmesti ir ką palikti ateičiai?

 

Yra kelios esminės problemos. Pirma, neteisingai naudojame ribotus gamtinius išteklius. Dabar su savo planeta elgiamės kaip pasakoje apie žąsį, kuri dėjo auksinius kiaušinius, ir kurią žmogus nužudė, kad galėtų iš jos pilvo išsiimti visus auksinius kiaušinius.

Turėtume išmokti naudoti „palūkanas“ neliečiant „kapitalo“, t. y. naudotis atsinaujinančiais ištekliais. Taip pat turėtume keisti gamybos modelį. Dabar mes paimame išteklius, juos perdirbame teršdami aplinką ir sukuriame daugybę toksinių atliekų. Gamtoje atliekų nėra. Mums reikia stebėti gamtoje vykstančius procesus ir mėgdžioti kuriant procesus ir produktus.

Ateities neturi tokios industrijos, kurios žaloja planetą. Turėtų būti atsisakyta iškastinio kuro, naftos, chemijos pramonės, intensyvios monokultūromis paremtos žemdirbystės, kuri alina dirvožemį, teršia aplinką ir neatsakingai sunaudoja per daug vandens iš giluminių vandens telkinių, kurie, žinome, nėra atsinaujinantys.

 

Ką pirmiausiai reikėtų daryti, kad ateitis būtų darnesnė?

 

Žmonijos padaryta žala Žemei yra milžiniška, reikia kuo greičiau lėtinti, stabdyti ir keisti dabartinius destruktyvius procesus. Ekonomiką reikia „dematerializuoti“. Paslaugų teikimas turėtų būti naujos ekonomikos variklis. Juk žmogui reikia ne paties automobilio, o mobilumo. Seni automobiliai turėtų keliauti ne į sąvartyną, o atgal į gamyklas, kur turėtų būti perdirbami naujam gyvenimui, o perdirbimo procesas turėtų turi „energizuojamas“ iš atsinaujinančios energijos šaltinių.

Kaip kita nedarnumo priežastis yra įvardijama akumuliuojamos palūkanos. Kad mūsų finansinė sistema yra absurdiška, iliustruoja pavyzdys „Marijos centas“. Jei Mergelė Marija būtų investavusi vieną centą savo kūdikiui Jėzui su 6 proc. metinėmis palūkanomis, jos investicija būtų augusi taip:   

po 10 m. – 0,18 JAV dolerių., po 200 m. – 1,151 JAV dolerių, po 600 m. – 15,258,757,071,928 JAV dolerių. (daugiau nei JAV BVP), o po 2000 m. (jei aukso uncija kainuotų 278 JAV dolerių, tai aukso masė būtų 209 trilijonų kartų didesnė nei Saulės masė).

Jei palūkanos nebūtų sumuojamos, Marijos investicijos vertė po 2000 metų tebūtų 1,21 JAV dolerių.

Trečia problema yra ta, kad mes neteisingai matuojame pažangą. BVP tėra tik ekonominis rodiklis ir neatspindi visapusiško visuomenės gerovės vystymosi. Pasaulyje gausėja ekonomistų, perkratančių konvencinę ekonomikos teoriją ir siūlančių ją koreguoti pagal dabartinę realybę. Labai svarbu įtraukti ekologines ir socialines sąnaudas (angl. true cost economics), o pažangą matuoti pagal alternatyvius gerovės rodiklius, tokius kaip ekologinis pėdsakas arba darnios ekonominės gerovės indeksas.

 

Ar naujoji pasaulio ekonomika turėtų labiau priklausyti nuo žemės išteklių ar nuo naujųjų technologijų? Jei nuo žemės, tai kaip išvengtume jau susidariusių problemų? Kaip išvengtume nuolat gresiančio bado, nepritekliaus, gyvenimo šia diena jausmo – manau, taip neseniai gyveno ir Vakarai, o panašiai tebegyvena didžioji pasaulio dalis. Kaip užtikrintume stabilumą?

 

Badą ir skurdą sukelia nesąžininga pasaulio prekybos sistema. Naujoje ekonomikoje svarbu ir racionalus žemės išteklių naudojimas, ir naujos technologijos, kurios leistų kurti naujus procesus, produktus. Tačiau dar svarbiau yra kūrybingumas ir nestandartinis mąstymas, kuris ir užtikrintų darnias inovacijas.

Labai svarbu laikytis darnaus vystymosi principų, kurie, pagal Hermaną Daly`į, yra šie: pirma, negalime išgauti daugiau išteklių nei galime saugiai panaudoti; antra, negalime sutrikdyti jautrios ekologinės pusiausvyros įvesdami produktus, kurie yra svetimi, toksiški ir pavojingi natūraliai aplinkai; trečia, gamta yra gyvybę palaikanti sistema, todėl negalime jos niokoti ir, ketvirta, turime pripažinti, kad visi pasaulio žmonės turi lygią teisę į gamtos teikiamą naudą.

Darnus ekonomikos modelis jokiais būdais negarantuoja utopiškai tobulos visuomenės. Svarbu, kad mes savo veikla nepažeistume gyvybės tęstinumo šioje planetoje.

 

Kiek suprantu, labdara ir Trečiojo pasaulio skolų nurašymas nėra darnus pasaulio ateities modelis....

 

Labdara nėra blogas dalykas, tačiau sisteminių problemų spręsti nepadeda. Jei kalbėtume apie labdarą trečiojo pasaulio šalims, tai daugiau naudos toms šalims atneštų pasaulio prekybos sistemos reforma nei teikiama labdara. Trečiojo pasaulio skola nėra tikra skola. Ji turėtų būti nurašyta.

Vakarai yra daug daugiau skolingi vadinamajam Trečiajam pasauliui. Vakarų šalys praturtėjo iš kolonizacijos, prekybos vergais, o dabar nesąžiningai pigiai naudojasi tų šalių ištekliais. O kas atlygins Trečiojo pasaulio šalims už neigiamus klimato kaitos padarinius, už kuriuos yra atsakingos Vakarų šalys dėl neatsakingo vartojimo? Tai ekologinė skola, apie kurią yra mažai kalbama.

 

Kokių konkrečių priemonių turėtų imtis, pavyzdžiui, Lietuva pradedant įgyvendinti šias naujoves?

 

Krizė keičia žaidimo taisykles. Šachmatų lentoje vyksta radikalūs „persistumdymai“. Tai nėra blogai, tačiau kai kalbama apie konkrečius žmonių gyvenimus, žmonių, kurie praranda darbus, netenka namų ne dėl savo kaltės, ne dėl to, kad jiems trūksta iniciatyvumo, žinių ir sugebėjimų, ne todėl, kad jie yra tinginiai, o todėl, kad platesnėje arenoje pasikeitė situacija, kurios jie galbūt nesugeba suvokti, nes visą gyvenimą sąžiningai dirbo savo darbą, tuomet vyriausybių vaidmuo tampa labai aiškus.

Būtina kurti naują, palankią aplinkai, darnią ekonomiką, kurioje pasireikštų žmonių sugebėjimas pasirūpinti savimi ir kūrybingumas. Žmonės yra kūrybingi, tačiau kūrybingumui pasireikšti reikalinga palaikanti terpė. Vyriausybės, užuot palaikiusios senos sistemos funkcionavimą, turėtų padėti žmonėms kurti darnaus vystymosi principais pagrįstą ekonomiką.

Sprendimai turėtų būti priimami atsižvelgiant ne tik į finansinius, bet ir ekologinius bei socialinius veiksnius. Tai reiškia, kad Vyriausybė turėtų atsisakyti remtis BVP rodikliu. Šis rodiklis turi būti pakeistas alternatyviais rodikliais, tokiais kaip „ekologinis pėdsakas“ ir/ar darnios ekonominės gerovės indeksas.

Pasak mokslininkų, tyrinėjančių klimato kaitos problematiką, mums liko mažiau nei 100 mėnesių sumažinti ir stabilizuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 80 proc. tam, kad išvengtume gyvybės procesų pažeidimo šioje planetoje. Kadangi klimato kaita yra opiausia pasaulio problema, šis laikotarpis galėtų būti orientacinis laikotarpis, reikalingas būtiniausioms permainoms įgyvendinti.

 

Tačiau, ką konkrečiai rekomenduotumėte nuveikti, pavyzdžiui, Andriaus Kubiliaus Vyriausybei?

 

Mūsų Vyriausybė turėtų dirbti remdamasi jau minėtais darnaus vystymosi principais. Dabar Vyriausybei tenka sunkus vaidmuo skatinti dabartinį ekonomikos modelį, laviruoti, balansuoti ir daryti kompromisus tarp ekonominių ir ekologinių interesų, kurie yra užprogramuotai konfliktuojantys šiame ekonomikos modelyje, ir tada rūpintis socialiai atskirtais šalies gyventojais teikiant jiems socialinę „išmaldą“ .

Tai tikrai labai sudėtingas uždavinys ir nenuostabu, kad vyriausybėms labai sunkiai sekasi tą daryti. Pritaikant naują mąstymą bei darnumo principus, gali būti nelengva pereinamajame laikotarpyje, tačiau sukūrus tinkamą valdymo mechanizmą, vyriausybės galėtų užsiimti tuo, kam iš tikrųjų valstybės aparatas yra sukurtas – užtikrinti demokratiją, taiką, palankią verslo aplinką, viešųjų produktų ir paslaugų teikimą.

Ūkį galima veikti per mokesčius. Daugiau apmokestinti tai, ko norime mažiau, ir mažiau apmokestinti tai, ko norime daugiau. Daugiau reikia apmokestinti aplinką teršiančią pramonę, ir mažiau reikia apmokestinti ekologinius ūkius, švarią gamybą, paslaugų ir nevyriausybinį sektorių.

Būtina investuoti į atsinaujinančios energijos technologijas. Turėtume griežtai pasakyti „ne“ intensyviai žemdirbystei. Reikia remti mokslą, kuris padėtų mums praktiškai diegti darnias inovacijas.

Pažymėtina, kad už permainas atsakinga ne tik Vyriausybė, bet ir verslas kartu su nevyriausybiniu sektoriumi, taip pat visuomenė. Permainos yra kiekvieno asmeninė atsakomybė.

 

Autorė yra ekonomistė ir Tarptautinės darnios plėtros specialistų asociacijos narė

Kalbėjosi Juozapas Paškauskas

 

Pagal delfi.lt ir lrt.lt parengė dp

2009 11 14 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti