Pascal Bruckner: Ar tikrai turčiai atspindi laimės modelį?
teorija

ryk turcius      M. Proustas viename savo romanų prabangaus viešbučio valgomąjį apibūdino kaip „milžinišką, nuostabų akvariumą, prie kurio langų būriavosi nematomi tamsoje darbininkai, žvejai, smulkiųjų buržua šeimos ir, prikišę nosis prie langų, stengėsi įžiūrėti, kaip lėtai plūduriuodamas aukso bangose plaukia prabangus šių žmonių gyvenimas, toks pat keistas žiūrint varguolių akimis, kaip ir keistų žuvų ar sraigių gyvenimas (tik klausimas, kiek dar laiko stiklinė siena saugos šiuos nuostabius gyvūnus, leisdama jiems ramiai puotauti, ir ar tamsoje skendintys žmonės, godžiai ryjantys akvariumą akimis, neįsiverš į vidų jų sugauti ir suvalgyti)“.

 

Kas nematė panašių scenų Europos kurortuose, kur aplink jachtas spiečiasi poilsiautojai ir ryja akimis atsipalaidavusius ir geriančius kokteiliukus milijonierius su šortais? Nes turtas visų pirma yra spektaklis, kuris rodomas, kuris glosto akį, žadina apetitą ir kelia apmaudą. Lyg turtingieji taip pat jaustų poreikį būti pripažinti tų, kurie neturi nieko, ir privalėtų susigrobti viską, netgi dėmesį.

 

Aukščiausi mūsų visuomenės sluoksniai ilgai buvo mokėjimo gyventi, grožio ir gerų manierų įsikūnijimas. Jiems ne tik nieko netrūko, jie pakylėjo žmonių rūšį į niekada nematytą rafinuotumo ir ekstravagancijos lygį. Šalia šio poveikio atsirado ir visuotinai pasklido klišė, kad pasaulio galingieji yra nelaimingi. Turtuoliai turėtų nuobodžiauti. Nieko neveikdami jie atsiduria tuštumoje ir nežino kaip užmušti laiką, kurį jie švaisto nekantriai ieškodami naujų malonumų. Priversti kentėti ir mokėti bodėjimusi už tai, kad valdo pasakiškus turtus, jie turėtų jaustis nelaimingi ir kalti. Nelaimingi, nes neturi ką veikti. Kalti, nes gyvena kaip parazitai, išlaikomi tų, kurie dirba ir kenčia. Dykinėjimas (tik prasčiokai dirba), kuriuo jie turėtų didžiuotis, taptų jų prakeikimu. Šie „nuobodžiaujantys valdovai“ turėtų lėtai mirti, jausdamiesi niekam nereikalingi, nors ir skęstu aukse ir prabangoje. Pripažinkime, tai patogi klišė. Ji leidžia neturtingiesiems pakęsti savo padėtį, nes jie žino, kad šeimininkų gyvenimas yra dar sunkesnis. Nėra ko jiems pavydėti. Neverta mėginti juos nuversti. Jie jau ir taip dega pragare!

 

Mūsų epocha sugriovė šį dvigubą mitą. Visų pirma, turtuoliai nėra nelaimingi (jei ir yra, tai nesusiję su jų sąskaitos banke dydžiu) ir juo labiau nėra atgailaujantys. Ar kam nors teko matyti atsiklaupusį ir prašantį atleidimo milijonierių? Antra, nuobodulys, nepaisydamas klasinių ribų, plačiai paplito darbo srityje ir tai, kad užsiimi kokia nors veikla, dar visiškai nereiškia, kad išsisuksi nuo žiovulio. Šia prasme viena iš nedarbo perversijų yra ta, kad ji net labiausiai bukinančiam darbui grąžino aurą, kurią jis buvo praradęs klestinčios ekonomikos laikotarpiu. Apsėsta minties apie nuolatinį darbą, mūsų visuomenė trokšta, kad žmonės būtinai būtų užsiėmę ir garbina vergovę už atlyginimą, nesirūpindama to užsiėmimo kokybe. Prieita iki to, kad persidirbimas tapo reklamuojamu stiprybės požymiu. Dirbančiųjų klasės trokšta tinginiauti, o vadinamosios „veltėdžių“ klasės tampa dirbančiosiomis, aria po 60-80 valandų per savaitę ir demonstruoja persidirbimą kaip savo viršenybės ženklą.

 

Kol pinigų turėjo vos vienas kitas, atrodė, kad juose įsikūniję visi pasaulio stebuklai. Kai tik gerovė ir patogumai tapo prieinami daugeliui, išnyko ir pinigų mitas. Kiekvienam atsivėrusi galimybė praturtėti, ar bent jau pajusti, ką reiškia gyvenimas be vargo, iš vienos pusės sužadino apetitą, iš kitos- subanalino pasaulį, kuris kažkada atrodė toks pasakiškas. Turtuolis yra vargšas, kuris prasimušė. Tai ypač matosi šiandien, kai tiek jaunų, vos trisdešimties sulaukusių, žmonių padedami naujų technologijų tampa milijonieriais. Mes ir toliau stebime pasaulio galingųjų gyvenimą, bet jau pradedame abejoti, ar laimė nusprendė apsigyventi vien tik jų namuose. Galime žavėtis jų atkaklumu, akiplėšiška drąsa, genialiomis idėjomis, kurios išplėšė juos iš tamsos, jų troškimu užimti vis naujas teritorijas, jų sugebėjimu pasinaudoti proga. Bet ne iš jų gyvenimo semiamės įkvėpimo. Kas gi norėtų gyventi kaip koks nors prancūzų ar amerikiečių verslininkas, koks nors įmonės savininkas, kurio dienos slenka taip pat „linksmai“ kaip eilinio biurokrato? Šito puikiai sutvarkyto, sustyguoto gyvenimo, toms tobuloms šeimoms ir giminėms nėra ko pavydėti. Tą patį turi bet kuris kitas tarnautojas. Tai ne tiek prabanga spindintys valdovai, kiek pinigų prisilupę smulkieji buržua, kitaip sakant, nusenę rykliai.

 

Yra dar viena priežastis, kodėl žiūrint į M. Prousto aprašytų „nuostabių gyvūnų“ puotą nebevarva seilės. Turtingu tampama ne tam, kad liktum tarp savų, bet, kad patektum tarp išrinktųjų, kur kovojama smogiant simboliniais ginklais ir demonstruojant trofėjus. Argi prasimušę žmonės pirmiausia nenusisamdo galybės tarnų, argi nepastato tarp savęs ir pasaulio būrio tarpininkų? Dvilypis matomumo ir atskyrimo principas. Savo padėties įpareigoti laikytis priimtų taisyklių ir moralės normų, jie būna labai ištikimi tradicijoms, nors paprastai ištikimybe nepasižymi. Kiekvienas iškylimas į piramidės viršūnę, su keliomis išimtimis, dažniausiai pagimdo drausmę ir prisitaikėliškumą. Gotiką pakeičia getas. O kur dar baimė, kad būsi mylimas tik dėl savo banko sąskaitos ir, kad gali pakliūti į aukso ieškotojų (vyrų ir moterų, kurių profesija- milijonierių medžioklė) rankas. Jie susituoks su jumis, o vėliau išsunks kaip citriną skandalingos skyrybų bylos metu. Būtent todėl turtuolių namai, kad ir kokie prabangūs jie būtų, primena auksinį kalėjimą. Ypač kai tenka, pvz., Pietų Amerikoje, gyventi užsibarikadavus savo tvirtovėje, baiminantis užpuolimų ar pagrobimų. Jiems visada trūks to laisvumo, atvirumo, būdingo erdvei, kurioje kuriama ir kurioje patiriamas malonumas. Tai, ką turtuoliai jaučia kaip vidinę būtinybę- užsibarikaduoti savo prestižiniuose rajonuose, bendrauti tik su išrinktaisiais, vengti bet kokių staigmenų,- mums atrodo didžiausia nykuma. Kapitalo pasaulis liūdnas, nes tai ne mainų, o užsisklendimo ir autizmo pasaulis. Negi pinigai turi dieną naktį cirkuliuoti vien tam, kad stingdytų ir paverstų akmenimis tuos, kurie jais aptekę?

 

Jeigu šiandien ir yra kokia nors geistina aplinka, tai jos reikėtų ieškoti paribiuose, tose patraukliose mažumose, kurios kadaise buvo atstumtos visuomenės ir kurios dabar savo kultūra, savo muzika rodo pavyzdį daugumai. Vidurinei klasei būdinga puikybė, verčianti ją ieškoti, kartais net peržengiant įstatymą, to virpulio, kurio ji nebejaučia žiūrėdama į save veidrodyje, kitur. Marginalo jėga yra jo išskirtinumas, paverčiantis jį ir pavojinga ir patrauklia būtybe. Savaip pažeisdamas taisykles jis išvengia suvienodėjimo su aplinka. Paprastai visuomenė yra tuo gyvybiškesnė, kuo daugiau joje atsiranda gyvensenos, neimituojančios pačių turtingiausiųjų. Pvz., emancipacijos laikotarpis XX a. Prancūzijoje buvo tas laikas, kai oficiali laimės samprata, t.y. prisitaikėliškumas, buvo nuvertintas išaukštinant kitas gyvenimo kartu formas.

 

Pagal Pascalio Brucknerio knygą „Amžinoji euforija“ (Pascal Bruckner. L'euphorie perpetuelle)

parengė RB

2009 01 25