Evaldas Balčiūnas. Anarchistai žlungant TSRS (196x-1993)
teorija

evaldas balciunas      Vasario 22 d. 15 val. kviečiame visus į Šiaulių rajono jaunimo centrą (Sodų 4, Kuršėnai)  į LUNI Kuršėnų (Laisvasis universitetas) paskaitą apie SSRS anarchistus. Lektorius – aktyvus visuomenės veikėjas, maištininkas Evaldas Balčiūnas.

 

Prasidėjus perestroikai, palengvėjo politiškai angažuotų žmonių bendravimas, ėmė irti nematomos ideologinių draudimų sienos. Šiaip Tarybų Sąjungoj (ir ne tik formaliai) galėjai turėti bet kokias pažiūras, baudžiama (kartais žiauriai) būdavo tik už jų reiškimą. Aš jau gal nuo kokių 1983 metų žinojau, kad esu anarchistas, bet žinojau ir tai, kad už tokių pažiūrų skleidimą galiu būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn :). Tad gyvenau ir stengiausi per daug nesireikšti. Buvau jaunas, ir man aktuali buvo savišvieta.

 
 

Anarchistai perestroikos laikotarpiu

 

Laimei, anarchizmas (bent jau maniškis) turėjo nemenkų sąsajų su marksizmu. Dar labai žavėjausi kitu anarchistu – Mahatma Gandi. Šis žmogus tarybų valdžiai irgi nebuvo trefnas (rusiškai buvo išleista nuostabi jo knyga „Mano gyvenimas”). Bet apie savo pamąstymus galėjau pasidalinti tik su vienu kitu draugu. Kasdieniniame gyvenime irgi derėjo „vengti” politikos. Pamenu, kaip darbe po kelių mums sėkmingai pasibaigusių piniginių ginčų su administracija bendradarbiai pabandė „išrinkti” mane brigadininku – ceche pasirodė dėdė saugumietis ir paaiškino, kad nerekomenduoja...

 

Na, bet perestroika įnešė naujų vėjų. Ir lig tol sistemos prispausti žmogeliai – sovietiniai hipiai, pankai, pogrindinio darbininkų judėjimo aktyvistai – atgavo drąsą bendrauti. Tarybiniais laikais jauni žmonės galėjo plačiau bendrauti tik komjaunimo organizuojamuose renginiuose, o perestroikos pradžioje išplito įvairūs diskusijų klubai. Ryšių tarp jų nebuvo, bet neretai juose reiškėsi komjaunimo renginiuose matyti aktyvistai. Kelionės tuo metu buvo nebrangios, tad galėjome lankyt vieni kitus. Pamažu ėmė rastis įvairių gamtosauginių iniciatyvų. Pradžioje tai buvo peticijos ir talkos. Tokia buvo terpė, kurioje reiškėsi pirmieji anarchistai.

 

Gerai pamenu, ko teko išmokti, kai rinkau parašus po peticija neužstatyti Girnikų kalno kolektyviniais sodais – pirmą parašą gavau iš cecho, kuriame dirbau, viršininko – drąsus žmogus papuolė. Antrą – iš cecho partorganizacijos sekretorės. Surinkau ar ne šimtą parašų, kai Šiauliuose po ta peticija tada išdrįso pasirašyti vos pora tūkstančių žmonių... Beje, ta patirtis – pradžioje kalbėti su pirmu asmeniu – paskui labai pravertė, kai po daugelio metų alkio spaudžiamas ėmiau pardavinėti reklamą :). Sudalyvavau ir keliose žaliųjų organizuotose talkose. Kiti tuo metu darė tą patį: dalyvavo diskusijose, rinko parašus po peticijom, bandė save gatvės piketuose ir mitinguose.

 

Apart žaliųjų mane itin domino darbininkų judėjimas. Gal todėl, kad vaikystėje teko prisiliesti prie streikų, kai streikavo Daugėlių plytinė, o vėliau pirmoje mano darbovietėje, kur dirbau per vasaros atostogas, sustreikavo su manimi dirbusios moterys. Ceche, kuriame dirbau, nuolatinių darbo ginčų pagalba buvom pasididinę atlyginimus iki beprotiškų tiems laikams aukštumų, todėl nuolat grėsė normų peržiūrėjimas. Be to, nedavė ramybės ir kaimyninės Lenkijos „Solidarumo” šlovė. Kai įmonėje kūrėsi Darbininkų sąjunga, leidausi lengvai apgaunamas, kad tai ne Sąjūdžio padalinys.

 
 

KAS      Anarchistų leidiniai: nuo „Obščinos“ iki tolstojininkų

 

Viename iš Darbininkų sąjungos renginių sutikau maskviečius, kurie papasakojo apie pas juos ateinančius anarchistus, davė žurnalo „Obščina” („Bendruomenė“) redaktoriaus Sašos Šubino telefoną. Gal po savaitės jam paskambinau, ir prasidėjo mano gyvas bendravimas su Rusijos anarchistais. „Obščina“ 1990 metais buvo vienas įdomiausių to laikotarpio neformalių politinių leidinių. Ji pradėta leisti 1987 metais, iki 1993 metų išėjo daugiau nei aštuoniasdešimt numerių.

 

Leidyba tuo metu buvo labai apribota techninių galimybių – rašomoji mašinėlė ilgą laiką buvo tik priemonė patraukti saugumo dėmesį, kopijavimo technika buvo brangi, o tą, kurią naudojo įmonės ir organizacijos, prižiūrėjo saugumo žmonės. Maskvoje dėl perestroikos atlaisvintų cenzūros gniaužtų susiklostė gera leidybinė situacija. Nors milicija didesnes viešas demonstracijas vaikydavo, bet neoficialios spaudos platintojų (tų demonstracijų dalyvių) į kalėjimus jau nebesodino. „Obščinos“ komanda naudojosi tuo, kad imperijos pakraščiuose laisviau žiūrėjo į rusų kalba kopijuojamus leidinius. „Obščiną“ spausdino kažkur Lietuvoje, gal Kaune. A4 lapo kopija tuo metu kainavo apie 2 kapeikas, kai darbininko alga sukosi apie 200 rublių. A4 formato savilaidos laikraštukas tuo metu kainavo nuo pusės iki rublio. „Obščina“ buvo „storas” žurnalas ir kainavo apie du rublius. Šiais laikais atrodo keista, bet tokiomis kiekvienam po ranka esančiomis priemonėmis atspausdinti tiražai siekdavo iki poros tūkstančių egzempliorių. Tie neišvaizdūs leidiniai didele dalimi buvo to laikotarpio neformalių organizacijų finansavimo šaltinis.

 

„Obščinoje“ paprastai būdavo trys keturi įdomūs straipsniai, vienas skirtas šalies anarchizmo istorijai (Machno, sindikalistai ir pan.), kitas – užsienio anarchistų istorijai (Ispanija, Paryžius 1968 ir pan.), trečias – kokiu nors aktualiu klausimu, ir dar būdavo kokio nors amžiaus pradžios teoretiko kūrinys. Neretai dėdavo senųjų anarchistų ginčų su marksistais rašinių – vadinamųjų „marksaėdžių“ rašinių – tais laikais tai buvo aktualu. Dar nemažai dėmesio skirta nevalstybinėms kolektyvinėms nuosvybės ir ūkininkavimo formoms. Tai buvo to laikmečio aktualija.

 

„Obščina“ svyravo ant ribos tuo metu, kai ją buvo galima pradėti leisti įprastomis spaudos priemonėmis. Bet bandymas nepavyko (gal buvo kiek suvėluota) – kai imta spausdinti 10 000 tiražu, senieji įprastiniai mitinginiai platinimo kanalai jau buvo ėmę nykti, o „Sąjunginėje spaudoje” jau buvo konkurencija, kurią dar labiau pakurstė tam tikros struktūros. Po pusmečio didesnė tiražo dalis buvo gražinta taip ir nepasiekusi kioskų vitrinų... Galbūt „Obščinos“ komanda ir būtų susidorojusi su tuo sunkumu, bet dalis jos, „vadovaujama” vieno iš tuometinių Maskvos anarchosindikalistų lyderių Andriejaus Isajevo, jau leido Maskvos profsąjungų federacijos savaitraštį „Solidarnost”, beje, nuolat spausdinusį anarchistų rašinius. A Isajevas vėliau padarė nemenką karjerą Putino Rusijoje, vienu metu jis buvo Dūmos deputatų komiteto, nagrinėjusio darbo santykius, vadovu. Kita „Obščinos“ komandos dalis tuo metu dirbo darbininkų judėjimo informacinėje agentūroje KAS–KOR. Tad „Obščina“ mirė vos ne natūralia mirtimi.

 

Kiek kitokie buvo maži A4 ar dviejų A4 (A3) lapų formato laikraštukai. Jie paprastai būdavo tarsi juos išleidusios grupės vizitinė kortelė. Juose būdavo kas nors iš programinių nuostatų, nedidelis rašinėlis apie kurią nors aktualiją – kartais du arba trys, ir kontaktiniai telefonai. Tų laikraštukų tiražai priklausė nuo miestų, kuriuose veikė juos leidusios grupės, nuo grupės gausumo ir noro savo leidinį platinti.

 
kaliningrado aktyvistai
Su Kaliningrado aktyvistais po Gegužės 1-osios mitingo, 1992 m.
 

Kaliningradiečiai išplatindavo iki tūkstančio egzempliorių savo „Vestnik solidarnosti“ numerių, beje, jie tiražo nekartodavo, o kai pabaigdavo tiražą, leisdavo naują numerį... Tokio leidinio likimas buvo susijęs su jį leidusia ir platinusia, o neretai iš jo savo veiklą finansavusia grupe. Kai kurių grupių lyderiai padarė politinę karjerą – tapo šalies arba tik miesto ir srities deputatais. Dažniausiai tai reikšdavo jų grupės, o tuo pačiu ir leidinio pabaigą. Pirmieji taip numirė Charkovo anarchistai su leidiniu „Nabat“ (liet. – pavojaus varpas). Nors Kaliningrado „Solidarumas“ išgyveno savo lyderio Aleksandro Židenkovo deputatystę, bet tik todėl, kad nenutraukė gatvės akcijų praktikos. Beje, rimtų susidūrimų su milicija ši organizacija turėjo jau Aleksandrui būnant deputatu. Esu dalyvavęs vienoje protesto demonstracijoje, vykusioje po to, kai deputatas buvo sumuštas milicininkų tiesiog deputatų priėmimo kambary. (Gal 1993 metų gegužės pirmoji?)

 

Kiek kitokie buvo „žaliojo“ atspalvio anarchistų leidinukai, jie neretai skirdavo savo leidinius vienai ar kitai protesto akcijai. Įdomi buvo Saratovo anarchistų grupė, ir ne tik tuo, kad jų lyderė Olga Picunova buvo mergina ir ryški asmenybė. Tie žmonės savo energingais veiksmais sustabdė Balachovo atominės elektrinės statybą. Bado streikai, blokados, sabotažo aktai – tokia buvo žaliųjų anarchistų taktika. Jų leidinėliai buvo irgi kiek kitokie, nes jie nebuvo pagrindinis tų grupių pajamų šaltinis.

 

Buvo dar ir tokių grupių bei pavienių anarchistų, kurių pagrindinė veikla buvo propaganda Pavyzdys – šių laikų Petrogrado legenda Piotras Raušas. Jo laikraštėlis teikė jam duoną, galimybę dalyvauti anarchistų akcijose ir, manau, būrė apie jį žinomo Peterburgo skvoto – „Klizmos“ gyventojus. Pamenu, jis mane pribloškė, kai į klausimą „kaip jis išgyvena krizės sąlygomis?“ atsakė, kad visais laikais jo laikraštukas kainavo „Belomoro” (tokie papirosai) pakelį.

 

Didesnė dalis anarchistinių leidinių neišplisdavo už jų grupių veiklos teritorijos ir buvo gana priklausomi nuo juos platinusių žmonių. Įdomi išimtis buvo Tverės (Kalinino) anarchistai. Tarp jų buvo daug vietinių pankų. Jie taip išplėtojo platinimo tinklą – platino dažniausiai priemiestiniuose traukiniuose, – kad nemažai jų daliai platinimas tapo pragyvenimo šaltiniu. Vėliau jų veikla nusirito iki anekdotų ir pornografinių leidinių (paklausiausios produkcijos) leidybos bei platinimo.

 

Bet buvo ir bandymų vienyti visus TSRS anarchistus. Be minėtos „Obščinos“ dar buvo leidžiamas leidinukas „KAS – KOR“ („Anarchosindikalistų konfederacijos korespondentas“). Anarchistai bandė keistis atskirų grupių informacija ir koordinuoti akcijas, ADA asociacija („Anarchistinių judėjimų asociacija“) irgi turėjo savo informacinį leidinuką. Žalieji taip pat keisdavosi informacija ir į savo akcijas kviesdavo palaikymo grupes, bet jie laikėsi didesnės konspiracijos. „KAS-KOR“ greitai iškėlė sau užduotį vienyti TSRS darbininkų judėjimus ir virto informacine darbininkų judėjimo agentūra: kas savaitę jie leido informacinius lapelius apie įvykius, rengė įvairius seminarus ir konferencijas.

 
SAC seminaras
Švedijos anarchistinių profsąjungų SAC ir Darbininkų sąjungos seminaras Šiauliuose, 1991 m.
 

Galima būtų paminėti 12 su Švedijos sindikalistine profsąjunga SAC surengtų seminarų – vienas jų vyko Šiauliuose. Tai buvo didelė konferencija prieš prasidedančią privatizaciją... Be to, anarchistai tarpusavyje keitėsi informacija per leidinuką „KAS-Kontakt“, kuris buvo leidžiamas tris-keturis kartus per metus.

 

Dar vienas savotiškas anarchistinis leidinys buvo Grigorijaus Meitino Rygoje leidžiama „Jasnaja Poliana”. Tai tolstojininkų žurnalėlis, tiems laikams geros kokybės, bandęs gilintis į dvasines judėjimo gilumas. Leido jį buvęs hipis, kiek uždarokas knygų žmogus, dirbęs kūriku ir vasarą skirdavęs kelionėms bei tolstojininkų istorijai.

 
 

Anarchistų veikla: nuo tūsovkių iki profsąjungų

 

To laikotarpio anarchistų veiklą sąlygojo tarybinė susibūrusių žmonių gyvenimo patirtis. Žmonės, atėję iš neformalių jaunimo judėjimų, domėjosi daugiausia kontrkultūriniais projektais arba tiesiog tūsinosi. Veikla dažniausiai apsiribojo koncertais, hepeningais, parodomis.

 

Disidentinės patirties turintieji bandė gilintis į netolimą praeitį, o tai nebuvo labai saugu. Pirmas tuo laikotarpiu žuvęs anarchistas Piotras Sijuda, Novočerkasko darbininkų maištų dalyvis, (apie 1964-uosius metus), sėdėjęs už tai šešis metus lagery, žuvo 1990 metais mįslingomis aplinkybėmis. Tuo metu jis bandė rinkti dokumentus apie Novočerkasko sukilimą. Surinkta medžiaga dingo, įtariamųjų taip ir nerado (pora kariškai sportiškos išvaizdos vyrukų...)

 

Dalis disidentinę patirtį turinčių žmonių tuo metu emigravo. Pavyzdžiui, Aleksandras Čiukajevas atsidūrė Paryžiuje. Bendradarbiavo su prancūzų anarchistų federacija. Nors jų pastangos perduoti užsienio draugų patirtį namie likusiems bendraminčiams ir buvo labai įdomios, bet išvažiuodami jie išsivežė savo patirtį, tad jos trūkumas tuo metu labai jautėsi.

 

Anarchistai bandė tęsti ir amžiaus pradžios pirmtakų tradicijas. Minėjo svarbias datas. Teko sudalyvauti Kronštato sukilimo 70-ųjų metinių paminėjimo konferencijoje. Tarp dalyvių buvo anarchistų iš Švedijos, Ispanijos, Vokietijos, Italijos...

 

„Gatvės“ organizavimosi formos visur labai panašios. Anarchistų grupės paprastai turėjo savo susibūrimo vietas, t.y. nuolatines vietas, kuriose tam tikromis sutartomis valandomis rinkdavosi, kad pasidalintų naujienomis ir aptartų reikalus. Tokios tūsovkės metu būdavo platinami leidiniai, kalbinami praeiviai, vykdavo spontaniškos ir suplanuotos protesto akcijos. Tokiu „tašku“ galėjo būti skvotas (kaip Piterio „Klizma“) arba centinė miesto aikštė. Piterio anarchistams, kiek pamenu, patiko tūsintis šalia Kazanės soboro, o kaliningradiečiams – Lenino aikštėje Pastarieji tūsindavosi šeštadienį ar sekmadienį apie 12 valandą, tūsovkė vykdavo Iljičiui už nugaros (atrodo, kad ta tradicija tęsiama lig šiol, nes mačiau filmuotą nesenai ten vykusią jų akciją).

 

Už „tašką“ kartais tekdavo ir pakariauti. Kaliningradiečius, pvz., ilgai tampė milicija, po to tą vietą buvo nusižiūrėję kriminaliniai, galiausiai miesto valdžia šalia Lenino paminklo pastatė cerkvę, bet ir tai neišgujo Kaliningrado aktyvistų iš pamėgtos vietos.

 
vairuotoju profsajungos 1990
Autotransporto įmonės darbuotojų profsąjungos steigiamasis susirinkimas, Lietuva, 1993 m.
 

Dar viena anarchistų aktyvizmo sritis – profsąjungų kūrimas. Iš disidentinių laikų buvo likęs SMOT (Laisvasis tarpprofesinis darbininkų susivienijimas). Su jos veikėju A. Čiukajevu kelis kartus teko bendrauti Paryžiuje, bet tuo metu ta organizacija jau merdėjo, taip ir neatsigavusi nuo ankstesnio laikotarpio persekiojimų bei emigracijos bangos.

 

Kūrėsi naujos profsąjungos, bet nei anarchizmas, nei jo atšaka anarchosindikalizmas nebuvo plačiai žinomos, profsąjungos juk visada masinės organizacijos. O anarchistų visur buvo tik vienetai arba negausios grupelės, tad niekur nesusidarydavo „kritinė masė”, reikalinga sėkmingam startui. Buvo bandymų kurti nedideles, turinčias keliolika narių, grupes, bet visiems buvo aišku, kad realios profsąjunginės jėgos jos neturės. Visgi tai buvo bandymas ką nors nuveikti. Jos buvo nebloga praktikos laboratorija ir atliko taip reikalingą propagandinį darbą.

 

Tuo metu visos profsąjungos stovėjo kryžkelėje. Kai kuriose profesijose (pvz., šachtininkų, aviadispečerių) po streikų susikūrė naujos šakinės profsąjungos. Kai kur (kaip Lietuvoje) kūrėsi pusiau politinės darbininkų sąjungos. Anarchistai pabandė kontaktuoti su tomis gana margomis organizacijomis, taip atsirado minėta informacinė darbininkų judėjimo agentūra KAS-KOR. Tos agentūros darbas leido bendrauti tarpusavyje įvairių, mažai susijusių darbininkiškų organizacijų aktyvistams. Į KAS-KOR rengiamas konferencijas suvažiuodavo iki šimto aktyvistų, atstovaujančių įvairias organizacijas, tai buvo puiki galimybė keistis informacija.

 

Vienas iš didesnių KAS-KOR sindikalistinės propagandos darbų buvo kartu su Švedijos sindikalistų organizacija SAC pravestas septynerių seminarų ciklas. Vienas jų vyko Paežerių dvare. Įspūdinga buvo prieš privatizaciją nukreipta konferencija Maskvoje, tiesa, dalis anarchistų gana kreivai žiūrėjo į prieš privatizaciją nukreiptą veiklą – sakė, koks skirtumas, kas mus išnaudoja – valstybė ar privatininkas... Deja, netrukus pasitvirtino, kad su privatizacija išgaravo ir paskutiniai socialinių garantijų trupiniai, darbininkai nemokėjo jų ginti...

 

Apačių spaudimas vertė keistis ir oficialias profsąjungas. Pavyzdžiui, šakinėje kalnakasių profsąjungoje šachtų ir teritorinių profsąjungos komitetų funkcionieriais daug kur buvo išrinkti streikų komitetų nariai. Jie neretai bendradarbiavo su naujai besikuriančiomis profsąjungomis. Kai po sausio 13-osios kartu su naujosios Nepriklausomos šachtininkų profsąjungos vadais važinėjau po Kuzbasą, mus visur mielai priimdavo senosios profsąjungos atstovai, mes gyvenome jų profilaktoriumuose, o juk mano kolegos tuo metu agitavo ir kūrė konkuruojančią organizaciją. Kiek kitaip elgėsi Lietuvos profsąjungos. 1989 m, kai su kolegomis pabandžiau pagal mašinų gamintojų šakinės profsąjungos įstatus įkurti pirminę organizaciją, mus visus pašalino iš profsąjungos... Tais laikais tai reiškė nemenkus finansinius nuostolius. Bet argi galėjo būti kitaip?.. Tuometinis profsąjungos vadas netrukus privatizavo vieną iš gamyklų Panevėžyje... Akivaizdu, kad profsąjungos jam nebuvo reikalingos.

 

Anarchistus iš profsąjungų stūmė ne visur ir ne visada. Maskvos profsąjungų federacija, matydama kaip plečiasi agentūros KAS-KOR veikla, pakvietė bendradarbiauti ir pavedė vienam iš tuometinių Maskvos anarchosindikalistų lyderių Andrejui Isajevui leisti savo savaitraštį „Solidarnost”. Savaitraštis tiems laikams buvo įdomus, spausdino daug anarchistų rašinių, bet anaiptol ne visi anarchistai norėjo su juo bendradarbiauti – kliuvo Andriušos (taip jį tada dar vadino) karjerizmas. Šiaip Isajevas – gabus vaikis, pagal išsilavinimą istorijos mokytojas. Beje, į anarchizmą pasuko ne vienas jaunas istorikas – A. Šubinas, K. Buketovas, bet Isajevą patraukė karjeros galimybės. Jis iš pradžių bandė kurti profsąjungų darbo partiją, o po to nusėdo proprezidentinėje „Mūsų Rusijoje“ ir padarė ten nemenką karjerą.

 

Toks atskirų veikėjų karjerizmas įnešė nemenką sumaištį anarchistų gretose. Daugelis anarchistų smerkė tokį savo buvusių bendražygių oportunizmą. Kai kurie ėjo dar toliau ir smerkė ryšių su oportunistais nenutraukusius savo draugus. Reikalavo nutraukti bet kokį bendradarbiavimą su profsąjungomis, rengdavo kontrdemonstracijas šalia profsąjungų mitingų. Visa tai baigėsi virtine kivirčų, galų gale sužlugdžiusių KAS.

 

Su KAS baigėsi vieningos anarchistų organizacijos iliuzijos, nes kita organizacija (Anarchistų judėjimų asociacija, ADA) nė nemėgino vienyti skirtingų grupių, ji buvo tarsi keitimosi informacija bei patirtimi erdvė.

 
 

Ką davė tie metai anarchistų grupėms?

 

Jos įgijo daug legalios ir nelegalios veiklos patirties, juk šiaip ar taip buvo „sudalyvauta” daugybėje ekologiškai pavojingų objektų blokadų , sėkmingai išmokta mobilizuoti žmones, taikyti sabotažą, įgyta streikų patirties. Susidūrimai su valdžia ir jos globojamomis kriminalinėmis grupuotėmis užgrūdino judėjimus, atsisijojo atsitiktiniai žmonės. Deją, į paviršių išplaukė ir įvairios provokatorių grupuotės – viena tokių, pasivadinusi FARA, garsino anarchistus skelbdama mirties nuosprendžius įvairiems to meto visuomenės veikėjams, kiek vėliau anarchistai išryškino tą grupuotę – tai buvo penkiolikmečio berniūkščio projektas.

 
ADA
Antrasis Anarchistų judėjimų asociacijos suvažiavimas, Piteris, 1992 m.
 

Anarchistai padarė nemenką įtaką ir to meto žaliųjų judėjimui, anarchistų grupės įsijungė į žaliųjų organizacijų „Eko gynyba“, „Vaivorykštės sergėtojai“ veiklą. Apie anarchistų įtaką Maskvos profsąjungų federacijoje jau kalbėjau. Karingieji Maskvos anarchistai sukūrė studentų profsąjungą „Studzaščyta“ („Studentų gynyba“). Lietuvos darbininkų sąjunga KAS-KOR pavyzdžiu įkūrė savo aktyvistams švietimo padalinį, kurį finansavo Amerikos darbo federacija ir kuris vėliau virto A. Balsienės nelegalių pajamų šaltiniu. Anarchistai kūrė ir Lietuvos švietimo darbuotojų mokymo kursus, leidusius suburti toje organizacijoje gana kovingą aktyvą.

 

Nemenką patirtį anarchistai sukaupė ir per didžiuosius neramumus. 1991 m. sausio įvykiuose dalyvavo atskiri anarchistai, pvz., Vilniuje Aukščiausią Tarybą gynė Piotras Raušas ir, atrodo, ne vienas. Rugpjūčio pučo metu anarchistai Maskvoje buvo subūrę keliasdešimties gynėjų brigadą, po kelių metų, kai Jelcinas iš tankų apšaudė Rusijos parlamentą, anarchistai teikė medicininę pagalbą civiliams, turėjo neblogai organizuotą keliolikos žmonių grupę.

 

Kai 1991 pavasarį prasidėjo šachtininkų streikai, daug kas pamena Lietuvoje pradėtą produktų rinkimo streikuojantiems vajų – bet mažai kas žino, kad tokią veiklą pasiūlė anarchistai, tiesa, iš karto K. Uoka su kompanija tą siūlymą atmetė, bet pasitaręs su kažkuo (gal Landsbergiu ar KGB), dar tą patį vakarą prie jo grįžo. Tuo metu išsiplėtė ir užsienio ryšiai. Apie Švedijos SAC jau minėjau, bet buvo ir kitų, dar gausesnių organizacijų vizitų – bent porą „seminarų” tuo laikotarpiu Kryme pravedė Italijos Raudonosios brigados (o gal žmonės, prisistatinėję jų vardu).

 

Žlungant TSRS, anarchistai dar surengė keliolika akcijų, prieštaraujančių tokiai įvykių eigai. Baltarusijoje įvyko „Zuikučių paradas“ – vienas iš „zuikių“ prašymų buvo leisti kalbėti rusiškai. Jie, kartu su ukrainiečiais pasienyje bandė aukčioti (susišūkčioti iš skirtingų valstybių pusių), bet mobilizuoti žmonių jiems nepavyko, pralaimėjo ir Baltarusijos darbininkų judėjime veikę aktyvistai.

 

Apie 1993 metus oportunizmas, sienos, krizė ir atstumai galutinai atskyrė anarchistus vienus nuo kitų. Procesą dar pagreitino kai kurių susižavėjimas internetu ir atsivėrusiomis sienomis, kai kas patraukė į Vakarus, kai kas į internetą – ten, kur buvo aktyvios grupės, jos bandė veikti toliau, bet bendro veiksmo labai sumažėjo. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad anarchistai ir jų veikla išnyko. Sumažėjo tik veiksmų koordinacijos lygis, o pati kova už anarchistinę visuomenę tęsiasi ir toliau.

 

Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo.

 
luni.lt
2009 02 19
 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti