Michail Magid. Anarchizmo idėja glūdi pačioje žmonijos istorijoje (interviu)
teorija

anarchizmas        Šis interviu su Maskvoje gyvenančiu anarchokomunistu Michailu Magidu, beje, turinčiu lietuviškas šaknis, buvo išspausdintas 2009 m. vasario 13 d. korporacinės žiniasklaidos portale „Privatus korespondentas“ (www.chaskor.ru). Interviu ėmęs žurnalistas pavadino M. Magidą „anarchizmo ideologu“, tačiau su šiuo titulu autorius griežtai nesutinka. Skaitykite autoriaus rašomą interneto dienoraštį shraibman.livejournal.com, kuriame kalbama ir apie Lietuvą.

 
 
– Kokius tikslus kelia sau anarchistai?
 

– Reikia iš karto pabrėžti, kad pagrindinis anarchistų tikslas – globalus visos visuomenės pertvarkymas. Galima kalbėti ir apie trumpalaikius tikslus – anarchistai siekia užvesti, įsiūbuoti ir radikalizuoti visuomeninius judėjimus. Priemonės gali būti pačios įvairiausios – kova prieš nelegalią statybą, gyventojų protestai prieš ekologiškai kenksmingus objektus, streikai įmonėse. Tai praktiškai bet kokie protestai, kuriuose aktyviai dalyvauja socialinės „apačios“. Mes raginame žmonės burtis į susirinkimus, kuriuose kiekvienas turi vienodą balso teisę, kviečiame tiesiogiai dalyvauti savo problemų sprendimuose – neperduodant teisės kokiems nors nekontroliuojamiems atstovams arba oficialioms struktūroms.

 
– Į kokius praeities ir dabarties teoretikus orientuojasi anarchistai?
 

– Šiuolaikinius anarchistus turbūt labiausiai įtakojo Bakunino ir Kropotkino darbai. Be jų, pastebima ir kairiųjų radikalių mąstytojų – Frommo, Adorno, Debord’o – įtaka. Kalbant apie šiuolaikinio kapitalizmo kritiką, aš paprastai rekomenduoju pasiskaityti dviejų šiandieninių tyrinėtų veikalus: vokiečio Karlo Heinzo Rotho ir žymaus lenkų-britų sociologo Zygmunto Baumano. Pirmojo iš jų pažiūros artimos anarchizmui.

 
– Ar galima sulyginti anarchistų judėjimus Rusijoje ir Graikijoje?
 

Graikijoje šiandien susiformavo pats galingiausias Europos anarchistų judėjimas. Šioje šalyje įvairiais duomenimis veikia nuo 10 iki 20 tūkstančių anarchistų, o visoje šalyje gyvena 10 milijonų gyventojų. Rusijoje anarchistų – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių. Mūsų judėjimas nepalyginimai silpnesnis nei graikų. Beje, graikai apskritai žymiai labiau politizuoti nei rusai.

 

Rusijos ir Graikijos anarchistai panašūs tuo, kad abiejose šalyse tokiame judėjime dalyvauja daugiausia jaunimas, didelė dalis kurio keičia savo pažiūras vos tik susiranda nuolatinį darbą. Graikijos policijai nužudžius 15-metį paauglį, šios šalies anarchistų veiksmai tapo masinių protestų prieš krizės pasekmes detonatoriumi, į protestus įsijungė daugybė paprastų žmonių. Anarchistinė revoliucija Graikijoje neįvyko tik dėl to, kad anarchistų daroma didžiulė įtaka jaunimui nepersidavė kitiems visuomenės sluoksniams.

 

Tačiau sprendžiant iš pastarųjų savaičių straipsnių, jie šią problemą suvokė. Graikijos anarchistai pradėjo kurti rimtas struktūras – pavyzdžiui, visoje šalyje įsitvirtino „Antiautoritarinio judėjimo“ organizacija. Anarchistai steigia samdomų darbuotojų sąjungas, dalyvauja darbininkų akcijose prieš oficialias profsąjungas, užima jų biurus, plečia ryšius su migrantų judėjimais. Graikijoje veikia apie 50 anarchistinių socialinių centrų, kurie koordinuoja protestų akcijas, organizuoja kultūrinius renginius, ruošia projektus vietiniams gyventojams.

 

Rusijoje, dar kartą pabrėžiu, visuomeniniai judėjimai išvystyti gana silpnai, gerai užsirekomendavo tik anarchistų ir antifašistų maršai – prieš milicijos savivalę, prieš fašistų įvykdytas žmogžudystes. Jie vyksta be valdžios leidimų, jų nereklamuoja „Echo Moskvy“, bet juose susirenka 300-400 žmonių. Palyginimui – į super išsuktą „Nesutinkančiųjų maršą“ paskutinį kartą neatėjo netgi šimtas. Kita vertus, masinius socialinius protestus visos šalies mastu Rusijos anarchistai kol kas organizuoja prastai.

 
Kodėl per Graikijos protestus buvo tiek daug griaunama?
 
Pagrindinė anarchizmo idėja – „tiesioginio veiksmo“ samprata – turi kelias prasmes. Visų pirma, tai asmeniškai atliekami veiksmai, kuriems pasiryžta žmonės, priėmę kolektyvinį sprendimą. Tokie veiksmai dažnai netelpa į bet kokius valstybinių įstatymų rėmus. Nesistengiama pažeidinėti įstatymų bet kokia kaina, jiems priešinamasi tik tada, kai to būtinai reikia. Tiesioginiai veiksmai yra anarchokomunistinės visuomenės pamatas: žmonės savo susirinkimuose patys priima sprendimus, kaip valdyti teritoriją ar įmonę. Taip žmonės įveikia baimę ir mokosi veikti prieštaraudami taisyklėms, kurias primeta valdininkai ir verslas.

  

Daugelis anarchistų nėra pacifistai, tačiau suvokia, kad prievarta nėra gėris. Prievartą leistina tik prieš tuos, kurie patys ją naudoja. Pavyzdžiui, jei policininkai ir fašistai yra pasiruošę žudyti... Kaip sakoma, kas kardą pakėlė... Graikijos anarchistai visada pabrėžė, kad nepuolė kavinių ir parduotuvių, skirtų paprastiems žmonėms. Anarchistai – ne bepročiai, jie to niekada nedarys. Taip, buvo atakuoti policijos skyriai, bankai, turčių parduotuvės. Tokių veiksmų prasmė – padaryti kuo didesnę žalą visai Sistemai.

 

Jūs kalbate apie žalą turčiams, kurią bandė padaryti jūsų draugai iš Graikijos. Bet bankų ir butikų vitrinos apdraustos. Užtai nuo to smarkiai nukenčia municipalinis (skaityk, „visuomeninis“) biudžetas, kuris prisiima išlaidas už gatvių tvarkymą, žibintų keitimą, nuostolius dėl visuomeninio transporto griūties ir policijos pajėgų mobilizavimo. Juk nei vienas graikų milijardierius nesiskundė sumažėjusiomis pajamomis, tuo tarpu tūkstančiai paprastų žmonių kalbėjo, kad dėl neramumų jie negali laiku atvykti į darbą, praranda pinigus dėl sumažėjusių turistų. Visuomeninę eglutę, ir tą supleškino...

 

Stambios draudimo kompanijos – irgi elito dalis. Šiuo atveju nuostolius patiria būtent jos. Be to, jei didelių bankų ir brangių parduotuvių naikinimo operacijos padažnės – o Graikijoje taip ir įvyko – tada jų draudimo verslas taps sudėtingesnis. Municipalitetas nėra visuomeninė įstaiga. Visuomeninė įstaiga – tai, pavyzdžiui, darbininkų susirinkimas, sprendžiantis streikų, tarpusavio pagalbos ir užimtos įmonės valdymo klausimus. O municipalinėse įstaigose sėdi įprasti valdininkai, kurie savinasi pinigus ir valdo tam tikrus verslus, jie yra stambaus verslo dalininkai.

 

Tad dabar tegul patys valdininkai, bankininkai bei butikų savininkai ir apmoka išlaidas iš savo kišenės. O jei neapmokės – bus sudeginta dar daugiau biurų, butikų ir bankų. Samdomus darbuotojus – žmonės, iš kurių atimtos teisės dalyvauti politinėje ir ekonominėje valdžioje – valdininkai ir verslininkai nušalino nuo sprendimų priėmimo. Vadinasi, jie neprivalo rūpintis valdančiųjų problemomis.

 

1990-aisias Rusijoje vyko bėgių karas – darbininkai blokavo geležinkelius. Valdininkai sakė, kad jų žinyba neturi pinigų, todėl nemoka algų darbininkams. O darbininkai į tai atkirto: kiek pinigų turi Berezovskis it kiti jūsiškiai – tai tegul jie ir moka.

 

Jei žmonės yra nušalinti nuo valdymo, tada už viską turi mokėti elitas. O deganti eglutė socialinio sukilimo įkarštyje – mano manymu, yra puikus Naujųjų metų simbolis! Geresnis už 1968-ųjų barikadas! Pažiūrėkite, kas vyksta Islandijoje, Prancūzijoje, Baltijos šalyse, kuriose liaudis šturmuoja parlamentus...

 

Atkreipkite dėmesį į įdomią detalę. Daugelis, oi daugelis šiandien giria 1968-uosius metus. Jie jau seniai tapo mados dalyku, nuglaistytu kultiniu įvykiu... žiniasklaidos vaizduotėje. Visiškai rimti žurnalai ir gerbiami autoriai rašo, kad tada buvo tikra išsilaisvinimo epocha. O kodėl? Todėl, kad 1968-ieji jiems nepavojingi, jie gyvena dabar. O jei būtų gyvenę tada, tai rėktų iš siaubo ir piktintųsi degančiais butikais ir barikadomis... Nors teisybė, kad tada tikrai buvo išsilaisvinimo epocha.

 
Štai Graikijos anarchistų šūkis: „Spjauk į 1968-uosius! Kovok dabar!“  
 

– Patys sakėte, kad daugelis anarchistų – besimokantis jaunimas. O jūs – suaugęs žmogus. Ar jaučiate atsakomybę, kad dėl jūsų agitacijos dar ne visai subrendę žmonės įsitraukia į gana pavojingą veiklą?

 

– Atsakomybę už savo žodžius turi jausti visi ir visada. Argi ne? O nuo kada žmogus tampa suaugęs? 18 metų vaikinas arba mergina tikriausiai jau yra visiškai susiformavusios žmogiškos būtybės, galinčios iš idėjų pasaulio atsirinkti tas, kurių jiems reikia. Negi mes turime tylėti, kada televizija ir žiniasklaida saugo savo informacijos monopolį ir moko jaunus žmones tik vartotojiškumo, nacionalizmo ir tarnystės tėvynei (kai už abstrakčios tėvynės slepiasi tie patys valdininkai ir verslininkai, kurie ir valdo šalį)?

 

Argi ta alternatyva, kurią žiniasklaida siūlo jaunam žmogui, nėra pavojinga? O dabartinė krizė, o kriminalinės pjautynės 1990-aisiais, o du karai Čečėnijoje, kuriuos pradėjo valdantieji? Tose skerdynėse žuvo šimtus kartų daugiau žmonių nei nuo anarchistų veiksmų visame pasaulyje per pastaruosius 50 metų!

 

– Ką anarchistai mano apie faktą, kad jiems artimi socialiniai eksperimentai praeityje patyrė visišką pralaimėjimą?

 

– Žmonijos istorija prasidėjo ne šiandien ir ji toli gražu nėra užbaigta. Tiesa ta, kad žmogus nėra statiška būtybė. Dabartinis Rusijos anarchistas P. Riabovas savo darbe „Anarchistiniai laiškai“ teisingai pastebėjo: „Nėra fantastiškesnės utopijos už mėginimus išsaugoti tokią situaciją, kokia ji yra“. Iš tikrųjų pasaulis juk keičiasi. Tas, kas šiandien atrodo natūralu, dar vakar atrodė neįmanomu dalyku, o rytoj gal atrodys anachroniška kvailyste.

 

Kaip nebūtų paradoksalu, anarchokomunizmas yra pati seniausia ir pastoviausia žmonių visuomenės būsena. Dešimtimis tūkstantmečių žmonės kuo puikiausiai išsivertė be nuosavybės, be socialinių klasių ir be valstybinės biurokratijos. Ankstyvosios žmonių bendruomenės buvo pagrįstos lygybės ir savivaldos principais. Mes, žinoma, nesiūlome grįžti prie senovės medžiotojų ir rinkėjų gyvenimo būdo. Tiesiog esame įsitikinę, kad įmanomi kitokie žmonių santykiai, paremti tarpusavio pagalba. Visa kita – technikos reikalas.

 

Jūs minėjote anarchizmui artimus socialinius eksperimentus, kurie praeityje nepasitvirtino. Tačiau juose dalyvavo milijonai pačių paprasčiausių žmonių, gyvenančių skirtingose šalyse ir skirtinguose žemynuose, dalyvavo nepriklausomai vienas nuo kito. Vadinasi, anarchokomunizmas glūdi pačioje žmonijos istorijoje, vadinasi, jis nėra kažkokia atsitiktinė, nuo gyvenimo atplėšta idėja. Tai suteikia mums vilties.

 

Be to, tokie eksperimentai, skirtingai nei bolševizmas, nesubyrėjo dėl vidinių nesutarimų. 1937 m. Aragono komunos Ispanijoje ir 1956 m. darbininkų tarybos Budapešte sėkmingai sprendė įvairius valdymo uždavinius. Jos buvo sugriautos išorinių jėgų. Jos buvo per silpnos, nes apėmė pernelyg mažas teritorijas. Didesnio mastelio eksperimentai būtų turėję geresnius šansus išlikti.

 

– Kas finansuoja judėjimą? Ar yra žmonių, kurie niekur nedirba ir užsiima tik protestų organizavimu?

 

Žinoma, tokių žmonių nėra. Anarchizmas neigia vadybininkų darbą, vertikalų organizavimo metodą. Visi anarchistai kažkur dirba arba mokosi. Veikia nedidelės organizacijos, atliekančios tam tikrą veiklą. Be to, egzistuoja daugybė neformalių grupių, kurias vienija draugystė ir bendra veikla. Didelės akcijos koordinuojamos per tokias grupes, mobilų ryšį ir internetą. Tai tinklinė struktūra. Jos veikla finansuojama iš savanoriškų aukų tų žmonių, kurie patys joje dalyvauja.

 

– O ką daryti su tuo, kad žymi socialinių receptų dalis, kuriuos siūlo anarchistai, patenka į baudžiamojo kodekso veikimo zoną? Kaip tai pasireiškia kasdieniame anarchistų gyvenime?

 

– Būna, kad prieš žmones imamasi represijų. Įdomu, kad Rusijos anarchistų judėjimui radikalumo prasme dar labai toli iki Graikijos anarchistų. Nepaisant to, mūsų šalyje represuojami būtent anarchistai, kurie nepadarė jokių nusikalstamų veiksmų.

 
Vertė dp
2009 02 22