Michail Magid. Kaip surengti streiką
teorija

streikuok        Jeigu Jums nusibodo mažytė alga, chamas viršininkas, nuolatiniai žeminimai darbe ir grasinimai Jus atleisti, jeigu norite pradėti veikti – pabandykite suburti ryžtingų žmonių grupę. Pasikalbėkite su savo bičiuliais, su tais žmonėmis, kuriais pasitikite, apsvarstykite savo galimybes. Atminkite, kad oficialiai užregistruota profsąjunga Jums nepadės. Jei to dar nežinote, priminsiu: daugelis profsąjungų vadovų glaudžiai susiję su įmonių vadovybe ir nenori su ja pyktis. Kiti tik užjaus darbuotojus, bet jums niekuo nepadės, nes užima viešas pareigas. Todėl rengiant streiką jie yra nereikalingi. Pavyzdžiui, 1998 m. Jasnogorsko mašinų gamykloje (ЯМЗ) vykusį didžiulį streiką suorganizavo ne profsąjungų komitetas, o 10-20 gerai vienas kitą pažįstančių ir vienas kitu pasitikinčių darbininkų. Tada ištisą pusmetį streikavo 1000 žmonių.

 

Streiką rengiantys aktyvistai neturėtų patraukti vadovybės dėmesio. Streiko grupė (pogrindinė darbuotojų sąjunga) veikia anonimiškai, slapta nuo valdžios, laikosi visų atsargumo priemonių. Susitarkite su savo draugais, kuriais pasitikite, kaip veiksite. Tinkamu metu, pavyzdžiui, prieš pamainos pradžią, kartu kreipkitės į likusius darbuotojus kviesdami juos nepradėti darbo. Jei reikalas pajudės iš vietos, reikės sukviesti susirinkimą, kuris suformuluotų pagrindinius reikalavimus valdžiai, ir išrinkti streiko komitetą, kuris koordinuotų bendrus veiksmus streiko metu.

 

Streikas turi būti netikėtas valdžiai. Pats kvailiausias dalykas, kurį galima padaryti, būtų iš anksto informuoti valdžią apie streiką arba grasinti jai streiku. Vadovybė imsis atitinkamų priemonių, o tuos, kurie svaidosi tuščiais grasinimais, atleis iš darbo.

 

Streiką geriausia pradėti pačiu netinkamiausiu valdžiai metu (sužlugdyti svarbų užsakymą arba tuos darbus, kurių neatlikimas įtakos kitų įmonių veiklą).

 

Būtų gerai, kad apie streiko pradžią sužinotų ir kiti padaliniai (cechai). Būtina juos raginti, kad prisidėtų prie streiko. Kuo daugiau streikuojančių žmonių ir padalinių, tuo didesnė tikimybė, kad streikas atneš rezultatų. Reikia suderinti streikininkų reikalavimus su visais padaliniais (cechais), kurie ketina prisijungti. Tai gyvybiškai svarbu. Kartais manoma, kad „išmušti“ iš valdžios didesnius atlyginimus vienam padaliniui yra daug lengviau nei visam kompanijos kolektyvui, dažnai sakoma: „kiti skyriai – ne mūsų reikalas“. Bet praktika rodo, kad viskas kaip tik priešingai: kuo daugiau streikuojančių, tuo labiau darbdaviai bijo, tuo didesni šansai, kad reikalavimai bus patenkinti. Gali pasisekti tik tada, kai bus veikiama pagal principą: „šiandien aš padėsiu tau, o rytoj – tu man“. Principas „kiekvienas už save“ suteikia žymiai mažiau šansų.

 

Visą streiko eigą turi kontroliuoti darbuotojų (streiko dalyvių) susirinkimai. Pačius svarbiausius sprendimus būtina priimti tik visuotiniuose susirinkimuose. Reikia išsirinkti streiko komitetą (tarybą), kuri viską koordinuotų. Atminkite, kad susirinkimai turi pasinaudoti savo teise priimti sprendimus visais svarbiausiais klausimais. Atskirus streiko komiteto narius lengva papirkti arba įbauginti pagąsdinus atleidimu iš darbo, todėl jie gali balsuoti vadovybės naudai. O tai atneša žalą visiems likusiems. Todėl streiko komiteto nariams nevykdant visuotinio susirinkimo nurodymų, juos tikslinga perrinkti.

 

 Tegul kompanijos vadovybė derasi su visuotiniu susirinkimu! Kitu atveju darbuotojų atstovai privalo atsiskaityti dėl derybų eigos, o susirinkimas nuspręsti, ar pritaria atstovų veiksmams, ar ne. Jei nepritaria, susirinkimas turi atšaukti atstovus iš derybų.

 

Kol darbuotojai veikia išvien, jie stiprūs. Kiekvieną atskirai vadovybė tiesiog sutrėkš. 1999 m. Maskvoje ėmus streikuoti 8-osios statybos ir montavimo valdybos darbininkams, direktorius pareikalavo: „Pasisakykite, kas iš jūsų viršiausias, aš kalbėsiuosi tik su juo“. Darbininkai (111 žmonių) atsakė: „Viršiausio mes neturime, kalbėsies su visais“. Per streiką, kuris truko savaitę, nei vieno darbininko neatleido. Pasibaigus streikui, darbininkai paprašė vieno aktyvisto, kad šis tvarkytų jų reikalus, kalbėtųsi su vadovybe, eitų į teismą su skundu dėl administracijos savivalės. Šis atsakė: „Nieko už kitus nedarysiu. Aš ne jūsų vadas“. Tai buvo protingas sprendimas. Vienas jis nebūtų nieko pasiekęs, o iš teismų dažniausiai nėra jokios naudos, be to, jį būtų paprasčiausiai atleidę.

 

Žemo ir vidutinio rango viršininkai niekuo ne geresni už aukštuosius. Nėra ko jų klausyti. Negalima jais pasitikėti. Visi jie priklauso tai pačiai komandai. Kad laimėtumėte, su jais reikia kalbėtis iš jėgos pozicijų.

 

Negalima leisti, kad viršininkai dalyvautų svarstant keliamus reikalavimus, streiko eigą ir t.t. Vadovybė kviečiama deryboms tik tada, kai darbuotojai suderino, priėmė ir patvirtino savo poziciją. Jei derybų eigoje darbuotojai ėmė svyruoti, iš derybų patalpos reiktų trumpam išprašyti viršininkus, o patiems pasitarti ir netrukus sugrįžti prie svarstomų klausimų.

 

Vadovybė prašys „suprasti jų problemas“ ir „atsidurti jų kalyje“. Tokiai suktybei pasiduoti negalima. Visi viršininkai – niekšai! Jie jus plėšia, apgaudinėja, apskaičiuoja, žemina ir atleidinėja. Jie niekada neatsidurs mūsų kailyje, tad kodėl mes turime atsidurti jų? Kas gi norės atsidurti priešo kailyje?

 

Įsidėmėkite, kad įstatymus leidžia buržujai arba buržujų papirkti deputatai. Tie įstatymai leidžiami vadovaujantis buržujų ir viršininkų interesais. Be to, pastarieji juos laužo kada tik panorėję. Nesitikėkite, kad įstatymai ir teismai jus apsaugos.

 
Ką gi daugiau veikti per streiką, jei ne streikuoti?
 

Matėme, kad Rusijos pensininkai susigrąžino didelę dalį lengvatų ėmę blokuoti kelius. Pažvelkite į Prancūziją ir Ispaniją – tose šalyse darbuotojai kartais užima įmones ir taip pasiekia savo tikslus. Darykite išvadas.

 

Pasibaigus streikus nerašykite jokių paaiškinamųjų raštų, nesitarkite su valdžia po vieną, kalbėkite tik tada, kai jus girdi žmonės. Neleiskite, kad jus žemintų ir baugintų. Ir atminkite: bet koks suokalbis su priešu – tai išdavystė.

 

Per streiką arba jam pasibaigus gali prisistatyti įvairių politinių partijų atstovai, deputatai, merijos klerkai. Jie žadės padėti, ims įkalbinėti darbuotojus, kad šie parodytų „lankstumą derybose“, arba siūlys stoti į jų partijas. Po to televizijoje pateiks reikalą taip, kad atrodys, jog streikininkų judėjimą organizavo jie patys. Niekada netikėkite politikais, kad ir ką jie kalbėtų. Visi politinių partijų atstovai, deputatai ir merijos klerkai yra viršininkai, kurie nori tapti dar didesniais viršininkais. Streikuojantys darbininkai jiems – patrankų mėsa, savireklamos dingstis, rinkiminės kampanijos priemonė. Netikėkite partijomis, netikėkite klerkais, netikėkite deputatais. Visi viršininkai – niekšai!

 

Nebendraukite su žurnalistais, nerodykite savo veidų televizijos kameroms. Neduokite jiems jokių interviu. Viską, ką pasakysite, jie iškreips ir atmieš melu. Jie jums nepadės, nes beveik visi jie dirba valdininkams ir buržujams. Jūsų veidai, patekę į „didįjį ekraną“, bus tik įkaltis prieš jus, geras taikinys viršininkui, banditui ir mentui. Atminkite: beveik visi žurnalistai – profesionalūs dezinformatoriai. Jie – ištiki oligarchų ir biurokratų tarnai. Jie rašo tik tą, ką jiems pasako viršininkai. Nesipuikuokite prieš kameras, o joms pasirodžius – užsidenkite veidus.

 

Sugrįžkite prie darbo tik tada, kai vadovybė įvykdys visus reikalavimus. Laukite kitos patogios progos naujam streikui, kad išmuštumėte iš valdžios naujas nuolaidas.

 

Legaliai, t.y. per teismus ir kitas administracines įstaigas, dažniausiai nieko nepasieksite. Bet kuri stambi kompanija turi užtektinai resursų, kad laimėtų bet kokį teismo procesą. Kartoju dar kartą – visi įstatymai leidžiami vadovaujantis buržujų ir viršininkų interesais. Daugeliu atvejų mūsų nė kiek neapsaugo jokie popieriai, kolektyvinės sutartys ir teismai. Jei darbininkai galėtų įrodyti savo tiesą teisme, jeigu juos saugotų kolektyvinės sutartys – visi jie kuo seniausiai gyventų visiškai kitaip negu dabar. Netgi tada, kai išmoksime savo naudai pasinaudoti tuo ar kitu įstatymu, valdžia anksčiau ar vėliau tokius įstatymus tiesiog atšauks.

 

 Verslas yra ryšiai ir valdžia. Jis supranta vienintelę kalbą – jėgos kalbą. O jėga mūsų pusėje tol, kol viršininkai neaptiko ir neatleido aktyvių žmonių. Todėl streikui besiruošiantys žmonės ir tie, kurie prie jų prisijungs, tegul veikia slapta nuo valdžios. Tvirtinkite ir plėskite ryšius darbo kolektyvuose, ieškokite žmonių, kuriais galima pasikliauti. Streikas pavyks tik tada, kai valdžiai jis bus netikėtas.

 
Michailas Magidas yra Rusijos tarpprofesinės darbininkų sąjungos narys
 
Vertė Darius Pocevičius
2009 02 25