Castor&Pollux: 2009 m. kovo 11-oji – lietuviškos demokratijos laidotuvės
teorija

castor&pollux        Castoras su Polluxu kvailina valdžią dėl masinių renginių draudimo ir įžvelgia Lietuvai katastrofišką tendenciją – oficialų neonacizmo apraiškų įteisinimą iš valdžios pusės. Demokratijos tėvynėje užgimę dvyniai konstatuoja lietuviškos demokratijos mirtį ir pranašauja, kad kovo 11-oji ateityje virs tik dar vienu neonacių simboliu.

 

Castor: Šių metų kovo pradžioje Lietuvoje buvo susiklosčiusi įdomi ir iškalbinga situacija. Pusantro mėnesio draudusi visus mitingus, valdžia netikėtai išdavė leidimą jau dešimtmetį centrine Vilniaus gatve nelegaliai marširavusiems neonaciams, kitaip tariant, valdžia savotiškai įteisino kovo 11-osios skustagalvių maršą ir sankcionavo jų rasistines bei nacionalistines skanduotes. Suprantu – laisvė, demokratija ir kiti gražūs dalykai... Bet kodėl ta lietuviškos valdžios dalinama laisvė yra atseikėjama ypatingai mažomis dozėmis ir skiriama ne visiems, o kažkokioms neaiškioms fašistuojančioms grupėms?

 

Pollux: Viskas labai paprasta. Rūsčios profsąjungos ir įniršę radikalūs studentai yra tarsi vinys valdžios padangose, tuo tarpu neonaciai, dievinantys monolitinę Tautą ir Valstybę, nekenčiantys žydų, arabų, imigrantų, kinų, komunistų, gėjų, ... (įrašykite, kuo esate kitoks), yra tarsi gyvi Gedimino stulpai, ant kurių laikosi valdžios spektaklis. Valdžiai nepatinka kitokie, ji jų baiminasi, ji bijo netramdomo geismo, maištingos vaizduotės ir kilnių utopijų, ji bijo Nietzschės, Freudo ir Marxo, ji bijo socialinio teisingumo reikalavimų, ji bijo kitaip atrodančių ir kitaip galvojančių. Priešingai negu kadaise rašė tautinis dainius Bernardas Brazdžionis, valdžios ir jos šalininkų baimė neapsiriboja sovietmečiu – paranoją puoselėja ir ja remiasi šiuolaikinis konservatyvus režimas. O paranojiškam režimui reikia paranojiškos galios, kuri savo baimę perkelia į raumenis ir grasina bet kokiems kitaminčiams.

 

Castor: Bet Lietuvos gyventojų nepakantumą kitaminčiams, apskritai visiems kitaip atrodantiems ir kitokį gyvenimą gyvenantiems žmonėms liudija sociologinės apklausos. Iš kur kilo tokia visuomenės fašizacija?

 

Pollux: Sekant Nietzsche galima teigti, jog valstybes valdo reakcionieriai. Centralizuota valdžia, jos įstatymai ir tabu nesiderina su tikrąja demokratija, kuri yra ne kas kita, o galimybė sutikti, priimti, toleruoti viską. „Kas nutiktų, jei visi darytų ką panorėję“ – dudena „tvirtos rankos“ šalininkai – nuo megztos beretės iki sotaus milijonieriaus. Ne, laisvės nebus, tegul viešpatauja moralė ir padorumas! Visuomenė turi būti vienoda ir pilka. Jei gyveni ne šeimyninį gyvenimą – tu mūsų priešas. Jei atsitinka taip, kad įsimyli tos pačios lyties žmogų – tu mūsų priešas. Jei tu esi iš kitos šalies – tu mūsų priešas. Jei tu sau ne priešas, jei tavo moralė neriboja tavo veiksmų, o, neduok Dieve, gal tu jos apskritai neturi arba ją atmeti, jei nejauti kaltės dėl to, kad gyveni laisvą gyvenimą – tu mūsų didžiausias priešas. Jei nesilaikai įsikibęs savo tautinės vėliavos, kryžiaus ar kitokio fetišo – tau šitoje valstybėje vietos nėra. Valstybė turi būti homogeninė, valdžia turi dieną naktį stebėti, ką veikia jos piliečiai. Kitu atveju kaip tu viską sužiūrėsi, jei visi ims miegoti su kuo nori? O gal jie visai nemiegos, gal vaikščios gatvėmis ir trukdys miegoti normaliems buržujams? Visais šiais atvejais valstybė ir jos šalininkai turi puikų užnugarį – skustagalvius nacius.

 

Kažkas pasakojo, kad atmintiną sausio 16-ąją stovėjo prieš Seimo langus ir garsiai šaukė: „Fašistai, fašistai!“, o tuo tarpu minioje tarsi viščiukų cypsėjimas pasigirdo: „Mes čia, mes čia!“ Tai – tarsi simbolis to, kad jokia autoritarinė valdžia negalėtų atsilaikyti neturėdama atramos visuomenėje, ir ta atrama neabejotinai yra fenomenas, kurį mes vadiname fašistiniu gyvenimo būdu.

 

Jei norite pasitikrinti, ar nesergate sveikuoliška fašizmo liga, galite atlikti vieno klausimo testą: „Ar dažnai klausi savęs, kas būtų, jei visi darytų ką panorėję? Pasirink atsakymą: TAIP arba NE.“ Jei atsakei TAIP – tavo mąstymo būdas fašistinis. Jei TAIP – tave mylės mūsų valstybė ir, atsidėkodama už paklusnumą, suteiks išskirtinę galimybę netrukdomam su draugais pereiti Gedimino prospektu. Jei NE – turi savarankiškai išsiugdyti naujus savicenzūros ir savidrausmės kompleksus, kitaip tau šioje šalyje vietos nėra.

 

Na, o tokia mūsų visuomenės fašizacija užgimė pačiose Sąjūdžio įsčiose. Paskelbę vienalytės tautinės visuomenės – tautinės valstybės, tautinės mokyklos, tautinio verslo, tautinio sporto ir net tautinio mentaliteto – doktriną, sąjūdininkai padėjo pamatus radikaliam visuomenės suskaldymui į „valstybės bei tautos patriotus“ ir „visuomenės atmatas“. Prie pastarųjų akivaizdžiai priskirtini ir mes su tavimi.

 

Castor: Sutinku. Tautinės Sąjūdžio idėjos buvo pirmas žingsnis į mūsų visuomenės fašizaciją. Matyt, su tuo sutinka net ir neonaciai. Jie aiškina, kad nesiūlo nieko kito, ko nebuvo deklaravęs Sąjūdis pirmaisiais savo veiklos metais. Iš dešiniojo Sąjūdžio sparno buvo perimtas ir šūkis „Lietuva – lietuviams!“ Tad po praeitų metų kovo 11-osios maršo neonacių vadeivos negalėjo atsistebėti, kad „žygį už Lietuvą“ pasmerkė idėjiniai Sąjūdžio palikuonys bei tėvai – konservatoriai su V. Landsbergiu priešakyje...

 

Pollux: Tačiau šiemet kovo 11-osios maršą organizuojantys „patriotai“, susitelkę tokiuose interneto portaluose, kaip patriotai.lt, lndp.lt, lithuania.bloodandhonour.net, dievagojasi, kad maršo metu nesigirdės jokių rasistinių ir nacionalistinių šūkių, kad jie žygiuos ramiai ir tyliai, be jokios nacistinės atributikos. Be to, šiemet neonaciai surado prieglobstį po ultradešiniuoju Lietuvių tautinio centro (LTC) sparneliu, kuris jiems ir leidimą parūpino. O juk LTC patronas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras R. Ozolas. Gal neonaciai per tuos metus iš tikro pasikeitė?

 

Castor: Nieko panašaus. R. Ozolas – bene vienintelis iš žinomesnių politikų, iki šiol atkakliai ir nuosekliai ginęs praeitų metų maršo dalyvius, šiemet giriasi eisiantis kartu su skinhedais į „metalinį“ jų koncertą. Būtent R. Ozolo asmenyje geriausiai pasimato dešiniosios valdžios ir ultradešiniųjų gatvės smogikų simbiozė. Gražu ir simboliška buvo stebėti šį politiką, rėžiantį audringą kalbą rasistams ir nacionalistams, 2008 m. rugpjūčio 23 d. susirinkusiems į mitingą A. Mickevičiaus skverelyje, ir palyginti jį su R. Ozolu, ramiai besišnekučiuojančiu su V. Landsbergiu 2009 m. vasario 16 d. televizijos laidoje, skirtoje Nepriklausomybės šventei.

 

O ko siekia tas Lietuvių tautinis centras?  Svarbiausias tikslas, aišku, panaikinti LR BK 170 straipsnį „Dėl tautinės nesantaikos kurstymo” ir išvengti galimo baudžiamojo persekiojimo už „tautinę-patriotinę“ veiklą. Be to, LTC siekia Lietuviams išduoti „kilmės dokumentus“ ir įtvirtinti privalomą „prigimtinę“ tautybę. Centras ragina įvesti visuotinį karinį paruošimą ir ruošti savanorius „teritorinei gynybai miestuose“. Jo siekis – uždrausti kitataučių imigraciją į Lietuvą ir įvesti mokesčius darbdaviams už kiekvieną įdarbintą imigrantą. Kas tai, jeigu ne naujasis nacizmas?

 

Tad šių metų kovo 11-osios maršą reiktų traktuoti tik kaip viešą represyvių ultranacionalistinių jėgų galios demonstravimą. Nesvarbu, ar bus skanduojami rasistiniai šūkiai, ar ne.

 

Pollux: Grįžkime prie masinių renginių draudimų ir leidimų. Prisimenu gūdų sovietmetį, kai valdžia varžė religingų žmonių laisvę. Ir varžė ne bet kaip, o labai gudriai. Pavyzdžiui, kiekvieną rudenį Šiluvos apylinkėse „susirgdavo“ kokia nors kiaulė, todėl būdavo skelbiamas karantinas ir uždaromi visi keliai, kad tinkintieji negalėtų patekti į Šilines. Dabartinė valdžia irgi tiesiai nesako, kad susirinkimų laisvė jau atšaukta, mitingų organizatoriams ji renčia pačias įvairiausias formalias biurokratines užtvaras. Kokia kiaulė čia nudvėsė, kad Seimo teritorija tapo naująja „karantino zona“?

 

Castor: Jokia kiaulė nenudvėsė. Tiesiog valdžia pasinaudojo esama krize, kad įtvirtintų savo galybę. Apie tai jau praėjusio amžiaus pradžioje rašė vokiečių filosofas Carlas Schmittas, sukūręs išskirties teoriją. Ji paprasta: siautėjant krizei reikia pažaboti nepageidaujamų elementų savivalę ir apsaugoti valstybingumą. Dėl to valdžia pati sau suteikia teisę elgtis kaip nori. Valdžia bijo masių, pasipiktinusių jų gyvenimo griovimu, todėl pasitelkia į pagalbą visuomeninį prievartos instrumentą. Įvairiose šalyse tokiu pačios „liaudies“ represijų instrumentu tapo vokiečių hitlerjugendas, rusų „našistai“, Lietuvoje, matyt, juo taps skinhedai iš „Kraujo ir garbės“. Parlamento aikštė, 1991 m. sausio įvykių metu buvusi tautos tvirtybės simboliu, dabar tapo valdžios silpnumo ir jautrumo zona. Tautos tvirtybę dabar simbolizuoja tik skustagalvių raumenys.

 

 Pollux: Po Antrojo pasaulinio karo vadinamųjų liberalių valstybių (JAV ir Anglijos) vadovai dar ilgai buvo kaltinami už pernelyg didelę toleranciją rudajam marui. Kaip, tavo manymu, reiktų elgtis šiandieninėje Lietuvoje: atlikti brutalų abortą ir dar įsčiose nužudyti išsigimusį kūdikį ar leisti jam augti ir užsiauginti rudmarškinį žaliūką?

 

Castor: Kaltė yra bjaurus dalykas, savo kaltės pajutimas žmogaus niekur neveda, tik verčia jausti gėdą, kuri transformuojasi į pykčio ir keršto jausmą. Žmogui privalu duoti teisę apsispręsti: ar jam labiau patinka bijoti ir neapkęsti, ar džiaugtis kartu su kitu, visiškai skirtingu žmogumi. Todėl fašizmą galima įveikti ne grubiu abortu, o tik sudarant sąlygas užgimti naujam žmogui iš pasaulinės maišto, laisvamanybės ir tolerancijos dvasios. Toks naujas žmogus bus panašus ne į skustagalvių mylimą arijų – griežtą ir susikausčiusį moralinių imperatyvų vergą, o į jo protėvį Dionisą – laisvą ir visiems draugišką šėlsmo gaivalą, keliantį nuolatines kasdienybės orgijas.  

 

Pollux: Bet šiais metais švęsti kovo 11-ąją yra uždrausta kitai visuomenės grupei – žmonėms, kurie laikomi mažesniais „patriotais“. Konservatoriųvaldoma Vilniaus savivaldybė neišdavė leidimo eitynėms „Prieš rasizmą ir ksenofobiją – už toleranciją ir pakantumą“, kurias planavo rengti Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras. Ar visų švenčiama kovo 11-oji netaps firminiu dešiniųjų ultraradikalų ženklu?

 

Castor: Taip, toks pavojus iš tikro egzistuoja. Lietuvoje privatizuojami ne tik fabrikai, miškai bei ežerai, bet ir idėjos, judėjimai bei atmintinos datos. Sąjūdžio prekinį ženklą jau seniai privatizavo „konservus“ gaminanti V. Landsbergio firma, o kovo 11-osios šventę įžūliai savinasi neonaciai. Baigsis tuo, kad ši šventė daugeliui mūsų šalies gyventojų greitai asocijuosis su fašistuojančių skinhedų šūkiu „Sieg Heil, Lietuva!“

 

Uždrausdama gerą vardą pasaulyje turinčių visuomeninių organizacijų renginį, valdžia dar kartą pademonstravo savo bukumą ir trumparegiškumą. Ji aiškiai parodė, ką renkasi – žmogaus teisių gynėjus ar kitataučiams grasinančius fašistinius žaliūkus. Sakyčiau, šiuo draudimo aktu puikiai pademonstruotas kabinetinės konservatorių valdžios ir gatvės fašistų susiliejimas. 

 

Tačiau Lietuvos valdžiai nieku gyvu nesiūlyčiau drausti neonacių maršų. Tegul žygiuoja sau ir skanduoja. Įsikišus valdžiai, jie tik dar labiau sugyvulėtų. Iniciatyva turi kilti tik iš apačios. Štai Švedijoje neonacių eitynes sėkmingai blokuoja profesinių sąjungų į gatves sukviesti paprasti miestiečiai. O kol to pas mus dar nėra, švęskime kovo 11-ąją kaip kas nori: vieni – kaip ultrakonservatyvių vertybių ir jėgos triumfą, kiti – kaip lietuviškos demokratijos laidotuves.

 

balsas.lt

2009 03 09

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti