Kas yra tiesioginis veiksmas? Dvylika mitų apie tiesioginį veiksmą (video)
teorija

tiesioginis veiksmas        Lietuvoje vis dar netrūksta žmonių, liguistai pervertinančių balsavimą, nors kiekvienais metais vis mažiau balsavimo teisę turinčių piliečių susiburia prie balsavimo urnų. Ir taip yra tikrai ne dėl to, kad visi kiti sėdi laikino sulaikymo izoliatoriuose. Bet kalbai pasisukus apie politiką, apie tai, kaip viskas turėtų būti, beveik visi ima šnekėti apie balsavimą ir poveikį kitų balsavimui, kaip apie vienintelį tinkamą būdą paveikti politiką. Ar tikrai taip? Ar tikrai vienintelis būdas ko nors pasiekti yra tas bejėgis savo balso atidavimas? Ar anoniminis varnelės uždėjimas kas keturi metai tikrai garantuoja visavertį įsitraukimą į politinį procesą? Ir pagaliau, ar yra koks nors kitas būdas?

 

Tiesą sakant, balsavimas už žmones, kurie vėliau atstovaus tavo interesus, yra mažiausiai efektyvus politinės galios pasireiškimas. Alternatyva tam yra, ir ji vadinasi tiesioginiu tavo interesus atitinkančiu veiksmu. Supaprastintai tai vadinama „tiesioginiu veiksmu”. Kartais tiesioginis veiksmas painiojamas su sau naudingais įstatymais, pramušinėjamais per valdžios vyrus, – t.y. lobizmu, ar aktyvistų pastangomis paveikti išrinktuosius, bet iš tikro tiesioginio veiksmo strategija pašalina bet kokį tarpininką ir spręndžia problemas tiesiogiai, nesikreipiant į išrinktuosius atstovus, korporacijas ar kitus galinguosius.

 

Tiesioginio veiksmo pavyzdžių netrūksta. Kai žmonės sukuria savo organizaciją, kad pamaitintų alkstančiuosius, vietoje to, kad balsuotų už kandidatą, žadantį išspręsti „benamių problemą” mokesčių ir biurokratų armijos sąskaita – tai yra tiesioginis veiksmas. Kai žmogus pagamina ir išdalina skrajutes su jam svarbiomis idėjomis vietoje to, kad su jomis bandytų patekti į spaudą ar rašytų laiškus redaktoriams – tai yra tiesioginis veiksmas. Kai jis su savo draugais sukuria knygų mylėtojų klubą vietoje to, kad mokėtų už literatūros paskaitas universitete, – tai irgi yra tiesioginis veiksmas. Kai jis daro viską, kad išgyvendintų dar vieną prekybos centrą savo kaimynystėje vietoje to, kad kreiptųsi į miesto planuotojus, – tai irgi yra tiesioginis veiksmas. Tiesioginis veiksmas yra iš praeities atėjusios „pasidaryk pats” kultūros pagrindas. Be jo turbūt apskritai nepavyktų ką nors nuveikti.

 

Daugeliu atvejų norint, kad tave išgirstų visuomenė, tiesioginis veiksmas yra žymiai efektyvesnis nei balsavimas. Jau vien dėl to, kad balsavimas yra loterija. Jei kandidatas neišrenkamas, visa jo rėmėjų ir rinkėjų energija nueina velniop, o puoselėtos viltys dėl būsimos galios atitenka kitam žmogui. Per tiesioginį veiksmą tu garantuotai gausi vienokį ar kitokį rezultatą, o proceso metu įgauta patirtis, ryšiai, pripažinimas bendruomenėje ar organizacinė struktūra liks su tavimi.

 

Balsavimas sutelkia visos visuomenės galią kelių politikų rankose, o visi kiti turi paklusti savu noru arba per jėgą. Tiesioginio veiksmo metu tu pats vertini savo galimybes, norus ir spręndi, ko ir kaip tu gali siekti. Balsavimas verčia sutikti su kokia nors vienos partijos programa. Koalicijose partijos kovoja dėl abipusių nuolaidų bandydamos įrodyti, kad tik jos yra teisios ir geriau už kitas žino, kaip viskas turėtų būti, o kitos tik gadina visą reikalą. Tam išeikvojama galybė energijos. Tiesioginiam veiksmui paprastai nereikia plataus sutarimo. Skirtingos grupės gali siekti tų pačių tikslų naudodamos skirtingas, bet jiems tinkamas, suprantamas ir patogias metodikas. Į skirtingus tiesioginius veiksmus įsitraukusiems žmonėms nėra reikalo rietis ir įrodinėti vieni kitiems savo tiesų, nebent tie tikslai akivaizdžiai prieštaringi arba atsitiko taip, kad ilgi balsavimų metai pripratino juos kovoti su visais, kurie galvoja ne taip, kaip jie. Balsavimo peripetijos dažnai atitraukia žmones nuo jiems rūpimų klausimų, nes žmonės įsitraukia į partijų ir kandidatų tarpusavio rietenas. Iš kitos pusės, tiesioginio veiksmo metu žmonės iškelia problemas, įsigilina į jas ir dažnai išspręndžia.

 

Balsavimas galimas tik atėjus rinkimams. Tiesioginis veiksmas gali būti taikomas tada, kai atsiranda reikalas. Balsavimas naudingas tik vertinant politines kandidatų programas, o tiesioginis veiksmas gali būti pritaikomas visiems gyvenimo atvejams ir bet kurioje tavo gyvenamoje vietoje.

 

Balsavimas šlovinamas kaip „laisvės” pasireiškimas. Tai nėra laisvė. Laisvė yra tada, kai gali pats spręsti, iš ko rinksiesi, tai ne pasirinkimas tarp kaka-kolos ir purpsi-kolos. Tiesioginis veiksmas yra tikras daiktas. Tu planuoji, tu kuri variantus, ir tau nėra jokių ribų.

 

Galų gale, galima ir balsuoti, ir kartu naudoti tiesioginį veiksmą. Vienas būdas nedraudžia naudoti kito. Problema tik ta, kad per daug žmonių balsavimą laiko vieninteliu savo socialinės ir politinės galios realizavimo būdu, ir todėl neproporcingai daug energijos bei laiko sąmoningai iššvaistoma begalinėms diskusijoms kartu prarandant kitas pokyčių galimybes. Savaites ir mėnesius iki rinkimų plepama apie kandidatus, aptarinėjama, už ką balsuoti ir ar apskritai balsuoti, kai pats balsavimas tetrunka kokią valandą. Balsuok arba ne, bet negaišk laiko! Atmink, kad yra daugybė kitų būdų būti išgirstam. Gali skirti balsavimui vieną valandą per metus, o likusias 364 dienas ir 23 valandas – tiesioginiam veiksmui!

 

Tie, kurie nebesižavi represine demokratija, kurie svajoja apie pasaulį be prezidenčių ir be politikų, gali būti tikri, kad visiems mums tikslingai išmokus naudotis savo galiomis, iškart sutrupėtų į šipulius pagrindas, kuriuo remiantis renkami tariamai mus atstovaujantys politikai. Jie tokie galingi vien todėl, kad mes patys perleidžiame jiems tą galią! Tiesioginis veiksmas sugrąžina galią tiems, kam ji ir turėtų priklausyti, – žmonėms.

 

                       direct action 

 
Dvylika mitų apie tiesioginį veiksmą
 

1. Tiesioginis veiksmas yra terorizmas. Terorizmas vykdomas norint įbauginti ir paraližiuoti žmones. Tiesioginis veiksmas siekia įkvėpti ir motyvuoti žmones parodydamas, kokią galią turi individai, patys siekdami savo tikslų. Terorizmas yra nedidelės žmonių grupės, siekiančios galios vien tik sau, veiklos sritis, o tiesioginis veiksmas parodo kitiems atsiveriančias galimybes ir galią perimti savo gyvenimo kontrolę. Tiesioginis veiksmas gali sutrikdyti korporacijos ar institucijos veiklą, kuri aktyvistų požiūriu yra neteisinga, bet tai ne terorizmas, o paprastas pilietinis nepaklusnumas.

 

2. Tiesioginis veiksmas yra prievarta. Sakyti, kad skerdyklos įrengimų sulaužymas ar politinės partijos, remiančios karą, būstinės langų išmalimas yra prievarta, reiškia nuosavybės iškėlimą virš žmonių ar gyvūnų gyvybių. Tokie teiginiai, perkeldami dėmesį į nuosavybės teises ir apeidami esminius klausimus, gudriai skatina prievartą prieš gyvas būtybes.

 

3. Tiesioginis veiksmas yra ne politinis veiksmas, o kriminalinė veikla. Nelaimei, negalima spręsti apie veiksmo teisingumą pagal tai, ar veiksmas yra legalus, ar ne. Įstatymai tėra tik įstatymai. Prieštarauti veiksmui vien todėl, kad jis yra nelegalus, reiškia apeiti klausimą apie tokio veiksmo etiškumą. Tvirtinti, kad mes visada turime paklūsti įstatymams, net kai laikome juos neetiškais ar sukuriančiais neetiškas sąlygas, reiškia, kad valdančio elito ir autoritetų pareiškimai bei veiksmai atspindi aukštesnę moralę nei mūsų pačių, ir todėl mes turime su jais bendrininkauti. Kai po įstatymais slapstoma neteisybė, nelegali veikla nėra blogis, o pati pagarba įstatymams ir paklusimas jiems nėra vertybė.

 

4. Tiesioginis veiksmas nėra būtinas ten, kur žmonės naudojasi žodžio laisve. Visuomenėje, kurioje vyrauja vis siaurėjantis korporacinės žiniasklaidos požiūris, darosi beveik nebeįmanoma pradėti diskusiją svarbiu klausimu, kol neatsitinka kažkas, kas atkreipia dėmesį. Tokiomis sąlygomis tiesioginis veiksmas yra kaip žodžio laisvės garantas. Dažnai žmonės, kurie šiaip priešintųsi neteisingumui, priima jį kaip neišvengiamą, todėl nepakanka vien kalbėti – reikia parodyti, kad įmanoma kažką nuveikti.

 

5. Tiesioginis veiksmas skatina susvetimėjimą. Priešingai, daugybė žmonių, kurie jautėsi svetimi tradicinėse politinėse partijose, tiesioginių veiksmų metu jautėsi pakylėti ir motyvuoti. Skirtingi žmonės savaip siekia savo tikslų, todėl platus judėjimas turi apimti ir plačią nuomonių skalę. Kartais žmonės, turintys tuos pačius tikslus kaip ir tiesioginio veiksmo dalyviai, bet prieštaraujantys jų veiklos metodams, energingai aptarinėja įvykdytą akciją. Tokiu būdu jie tik nugriebia kasnelį nuo pergalės pyrago. Verčiau jau jie naudotųsi galimybe veiksmo iškeltų problemų aptarimui.

 

6. Tiesioginių veiksmų dalyviai geriau jau veiktų įprastais politiniais metodais. Nemažai žmonių, dalyvaujančių tiesioginiuose veiksmuose, dirba ir sistemos viduje. Pastangos spręsti problemas, išnaudojant visus įmanomus institucinius metodus, nebūtinai reiškia, kad negalima lygiai taip pat aistringai naudoti ir kitų būdų.

 

7. Tiesioginis veiksmas nėra skirtas visiems. Kai kurie tiesioginiai veiksmai nėra atviri visiems, bet tai visai nereiškia, kad tokie veiksmai yra beverčiai. Kiekvienas daugiau vertina vienus ar kitus dalykus ir turi vienokias ar kitokias galimybes, todėl turėtų laisvai rinktis atitinkamą veiklą. Svarbiau, kad skirtingi individų ir grupių, siekiančių tų pačių ilgalaikių tikslų, požiūriai apsijungtų ir papildytų vieni kitus.

 

8. Tiesioginis veiksmas yra bailių veiksmas. Šis kaltinimas dažniausiai skamba iš turinčių privilegiją viešai kalbėti ir veikti, nesusilaukiant tinkamo atsako. Kitaip tariant, iš tų, kurie turi galią visuomenėje, ir tų, kurie tokią galią nuolankiai priima. Ar prancūzų Pasipriešinimo nacių okupantams dalyviai turėjo rodyti savo narsą ir atsakomybę vidury dienos stodami į nelygiavertę kovą? Lygiai taip pat šalyje, kurioje vis daugiau policijos teroro ir visuotinio žmonių sekimo, neturėtų stebinti, kad reiškiantys savo nesutikimą žmonės nori apsaugoti savo privatumą.

 

9. Tiesioginį veiksmą naudoja tik studentai, privilegijuoti turtingųjų vaikai, nusivylę vargšai, ir pan. Šis neteisingas teiginys beveik visada pateiukiamas be nuorodų į konkrečius faktus. Tačiau iš tikro tiesioginis veiksmas nuo seno praktikuojamas įvairiomis formomis ir įvairių žmonių. Vienintelė išimtis yra turtingi ir galingi, kuriems nėra reikalo užsiiminėti bet kokiais nelegaliais ar prieštaringai vertinamais veiksmais, nes nusistovėję politinės veiklos būdai tarytum „netyčia“ idealiai atitinka jų poreikius.

 

10. Tiesioginis veiksmas yra provokatorių agentų darbas. Tai dar viena spekuliacija, kuria užsiimama dažniausiai būnant toli ir neturint konkrečių įrodymų. Tvirtinant, kad tiesioginiuose veiksmuose visada dalyvauja policijos provokatoriai, bandomos susilpninti tiesioginio veiksmo pozicijos, o atmetant galimybę, kad tokių veiksmų negali daryti patys aktyvistai, tuo pačiu stiprinama iliuzija, kad valstybė yra visagalė. Tokiu būdu iš anksto atmetama ir taktikų įvairovės vertė. Tada žmonės jaučiasi turį teisę kiekvieną jiems netinkančią taktiką laikyti policijos provokacija, o tai griauna konstruktyvias diskusijas dėl tinkamos taktikos pasirinkimo.

 

11. Tiesioginis veiksmas yra pavojingas ir gali sukelti neigiamą poveikį aplinkiniams. Tiesioginis veiksmas gali būti pavojingas represinėje politinėje aplinkoje, todėl dalyvaujantiems svarbu vengti įvelti į bėdą kitus. Tai nėra atkalbinėjimas nuo veiklos, priešingai, kai tampa pavojinga veikti „greta“ įprastos politinės veiklos, tokia veikla tampa dar svarbesnė. Tiesioginį veiksmą valdantieji gali naudoti kaip priežastį terorizuoti niekuo dėtus žmones, kaip darė Hitleris, kai buvo padegtas Reichstagas. Už susidariusią padėtį dažniausiai atsakingi ne tiesioginių veiksmų vykdytojai, o turintys galią ir įtaką. Žinoma, tiesioginių veiksmų dalyviai gali susidurti su tam tikra rizika, bet žymiai pavojingiau būtų palikti nepakenčiamą neteisingumą tokį, koks jis yra.

 

12. Tiesioginis veiksmas niekada nieko nepasiekė. Istoriškai kiekvienas politinis judėjimas – pradedant kova už 8 valandų darbo dieną ir baigiant kova už balsavimo teisę moterims – neapsiėjo be vienokios ar kitokios tiesioginio veiksmo formos. Tiesioginis veiksmas įvairiais būdais gali papildyti kitas politinio aktyvizmo formas. Valdantiesiems jis bent jau parodo institucinių reformų būtinybę. Tačiau jis gali ir peržengti šias ribas – pasiūlyti visiškai kitokias žmonių gyvenimo organizavimo formas, kur galia paskirstoma vienodai ir visi žmonės turi lygias galimybes tiesiogiai spręsti viską, kas įtakoja jų gyvenimą.

 

Parengė RB

2009 03 13

 

                    Keletas tiesioginio veiksmo pavyzdžių iš viso pasaulio

 

                   

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

 

                   

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

 

                   

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

 

                   

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

 

                          

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti