Charlesas/AK Press: Pusiau rimtos refleksijos apie anarchistinį verslą
teorija

kill capitalism

Tai – pirmas pasakojimas apie problemas, kurios iškyla vykdant kapitalizmu paremtus bei nuo jo priklausomus anarchistinius projektus. Jis paremtas mano paties patirčių tokiuose projektuose istorija. Ateityje norėčiau panagrinėti ir kitus „anarchistų verslus“. Laukiu jūsų komentarų adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai . Ačiū – Charlesas.

 

Nuo 1987-ųjų iki 1990-ųjų buvau „Left Bank Books“ kolektyvo, įsikūrusio Sietle, narys. Kairioji krantinė, kurioje įsikūręs ir kurios vardu pavadintas knygynas, yra labiausiai turistų apgulta vieta visame Sietle. Knygynui tai – labai gera vieta, bet anarchistiniam knygynui ji kelia labai delikačių klausimų. Kai dirbau kolektyve, periodiškai diskutuodavome, kaip elgtis su nesibaigiančiu turistų srautu, praslenkančiu anapus mūsų durų. Akivaizdu, kad jie buvo potencialus mūsų pajamų šaltinis – daug didesnis, nei draugeliai, ateinantys pažiūrėti anarchistinių knygų. Bet nežinojome, kokius „kompromisus“ turėtume daryti idant prisiviliotume juos į parduotuvę.

 

Nežinau, kaip besikeičiantis knygyno kolektyvas sprendė šias problemas vėliau, o be to, mano alum užpiltoje atmintyje išliko ne visos specifinės mūsų diskusijos detalės. Neprisimenu, ar buvo daug diskusijų dėl pasinaudojimo turistų srautu: vienintelis klausimas buvo – kaip? Ar galėtume parduoti gražiai vitrinoje išdėstytas knygas, kurių nori jie, ir kartu neišduoti savo principų? Kokios knygos tai turėtų būti? Kokios turėtų būti viso to ribos? Kaip turėtume išnaudoti galimybę finansiškai paremti savo pagrindinį projektą, o kartu vieną dieną nepasijusti atsidūrus merkantilizmo spąstuose? Ir kaip tai subalansuoti su politine nauda – prisivilioti į knygyną „meinstryminės“ auditorijos ir pademonstruoti jai radikalias idėjas?

 

Pasakoju apie tai, nes manau, kad anarchistų spaudoje vykstančioms diskusijoms apie „anarchistinį verslą“ tokie pavyzdžiai prideda konkretumo ir aiškumo. Daugumoje mano stebėtų viešų debatų retai kada atrandami tinkami požiūriai. Labiausiai glumina labai paplitęs įsitikinimas, kad žmonės, bandydami kuri anarchistinį verslą, yra ne visiškai įsisąmoninę savo projektų keliamus prieštaravimus arba nuolatos su jais grumiasi. Apie anarchistus, kurie kažką parduoda, galvojama, kad jie arba turi blogų kėslų, arba visiškai nekreipia dėmesio į savo veiksmų padarinius.

 

Kaip žino kiekvienas anarchistas, „anarchokapitalizmas“ neegzistuoja. Tai – priešiškos sąvokos: anarchizmas yra ir visados buvo antikapitalistinis. Kapitalizmas pagal apibrėžimą yra pagrįstas išnaudojimu (tai nulėmė devynias galybes nelaimių), taigi, jis yra anarchizmo antitezė. Tuo viskas pasakyta. Tuo pačiu būtų galima pasakyti, kad nėra tokio dalyko, kaip anarchistinis verslas. Bent jau nepavadinsi anarchistu žmogaus, „kuriančio verslą“. Tačiau per paskutinius 170 metų anarchistai dažnai kurdavo ir palaikydavo kapitalistinį verslą, ir, žinoma, visada buvo įtraukti į kapitalistinius socialinius ir ekonominius santykius. Devynioliktojo amžiaus tikslinės bendruomenės parduodavo savo darbus ir gamindavo vietinei rinkai. Šiandien infoshopuose parduodamos knygos, kurios kiekviename savo gamybos žingsnyje – nuo miško iki knygų lentynos – priklauso nuo išnaudojimo darbe ir hierarchinių socialinių santykių. Šį sarašą galima tęsti – esmė yra tai, kad sunku įsivaizduoti „gryną“ poziciją anapus kapitalistinių prievartos struktūrų, iš kurios būtų galima veiksmingai skleisti anarchistines idėjas.

 

Žinoma, tai – ne pasiteisinimas. Anarchistai pagrįstai kvestionuodavo komplikuotą ir prieštaringą veiklą, kurioje dalyvaudami revoliucionieriai kartu dalyvauja ir sistemai, kurią siekia sugriauti... tam, kad ją sugriautų.

 

Manau, kad tuo pačiu metu turime būti dėmesingi tam, kaip mes apibrėžiame tą „sistemą“. Kaip J.K.Gibsonas- Grahamas pažymi knygoje „Kapitalizmo pabaiga (kiek mums žinoma)“, mūsų kapitalizmo aprašymuose glūdi kai kas kvailinančio. Jei mes ją įsivaizduojame kaip monolitinę, totalizuojančią struktūrą, infiltruojančią mus kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką, mums nelieka daug erdvės veikti. Realybėje „kapitalistinė visuomenė“ daug labiau komplikuota: kiekvieną minutę ją atakuoja nekapitalistiniai ir antikapitalistiniai elementai, ją palaiko prieštaringa, hibridinė veikla, kuri kiekvieną minutę tą sistemą sužlugdyti. Tačiau toks komplikuotumas nepakeitė nemalonaus fakto, kad per visą savo istoriją anarchistai gamino prekes ir vykdė jų mainus kapitalistinėje sistemoje.

 

Ilgai grūmiausi su šiomis problemomis. AK Press yra trečiasis kolektyvinis projektas, kuriame dalyvauju ir gaunu algą už anarchizmo propagavimą (Left Bank buvo antrasis). Kad ir kokie maži būtų atlyginimai, tam, kad jie būtų išmokėti, reikia pakankamai pelno. Pelnui savo ruožtu reikalinga, kad kas nors (dažniausiai tokių „kas nors“ yra daug) iš gamybos grandinės būtų prievartaujamas dirbti. Žinoma, tą patį galime pasakyti apie viską, ką mes veikiame šioje visuomenėje – filmo nuomą, šviesos mygtuką, zino spausdinimą, maisto gaminimą – bet kuriant verslą į dienos šviesą išlenda tiek daug etinių klausimų, kad su jomis susidūrę net už šventuosius šventesni anarchistai slepiasi po pernykščiais lapais.

 

Liūdna, bet netgi nuo pat brandaus gyvenimo klausinėdamas savęs šių klausimų neturiu atsakymo. Geriausia būtų išvardyti asmenines priežastis, dėl kurių esu anarchistas verslininkas (pabrėžiu – tai – asmeninės priežastys, nekalbu už savo kolegas).

 

Pradedu nuo strateginių klausimų. Ko noriu pasiekti? Kaip geriausia tai padaryti? Man atrodo, kad geriausia būtų sukurti save išsilaikantį (self-sustaining) projektą, kuris:

 

– skleistų kapitalizmo ir valstybės kritiką, kuri pasiektų kiek įmanoma daugiau žmonių, ypač ne anarchistų, kad anarchistų idėjos būtų suprastos, aktualios ir galbūt net patrauklios;

 

– pakreiptų visus, nuėjusius „į kairę“ (tuos, kurie jau kritiškai mąsto apie bent jau tam tikrus reiškinius mūsų visuomenėje) antiautoritarine kryptimi;

 

– remtų ir stiprintų egzistuojantį anarchistinį judėjimą;

 

– vadovautųsi demokratiniais, o ne hierarchiniais organizavimosi principais, kuriais kurtų tokį visuomenės modelį, dėl kurio kovoja.

 

Ne visi anarchistai turi tokius tikslus – nors, manau, visus mus sieja juos jungiantis didysis troškimas: sunaikinti kapitalizmą ir valstybę ir sukurti naują pasaulį. Netgi tuomet, jei siekiate mano aprašytų tikslų, yra daug skirtingų būdų jų pasiekti. Knygų ir spaudos leidyba ir platinimas kapitalistinėje rinkoje yra ypatingas pasirinkimas, teikiantis daug privalumų, bet kartu susijęs su daugybe pavojų. Kalbėsiu apie man labiausiai žinomus pavyzdžius – propagandinius projektus – nors panašiai kalbėti galima ir apie kolektyvinius ūkius, veganų kavines, netgi apie „neanarchistinius“ verslus (spausdinimą, kompiuterinį dizainą), kuriais būtų galima remti anarchistinius projektus.

 

Vienas iš tokių privalumų – manau, kai kurie verslai padeda užtikrinti, jog projektui grįžtantys resursai padengia į jį įdėtus resursus. Kitaip tariant, „verslo“ pasirinkimas padeda projektui išsilaikyti pačiam, taip pat nuolatinei jo plėtrai ir gerinimui, atkakliai propaguojant anarchistines idėjas. Taip nutiko bičiuliams iš Perspectives on Anarchist Theory ar Anarchy žurnalų, kurie parduoda kiekvieną numerį tikėdamiesi kažkaip padengti kaštus ir ieško platinimo būdų, kad padėtų savo leidiniui pasiekti kiek įmanoma daugiau skaitytojų. AK Press ir spausdina, ir platina savo knygas. Nemanau, kad tik sutapimo dėka kai kurios senosios Amerikos anarchistinės organizacijos išsilaikė lošdamos kapitalistinį žaidimą.

 

Priklausomai nuo savo požiūrio, „verslas“ gali padėti pasiekti žmones, kuriuos šiaip pasiekti būtų sunku. Gamindamas „produktą“ ir taip patekdamas į prekių apytakos sritį, sėji revoliucijos sėklas įvairiose sferose: nuo blizgančio Amazon.com iki mažo knygyno Nebraskoje, apie kurį nieko nebuvai girdėjęs, jei ne tos didžiosios žuvys, platinančios tavo knygas ar žurnalus. Žinoma, kiekvienas kolektyvas turi savus, alternatyvius platinimo kanalus, bet jais gali pasiekti tik jau pažįstamą publiką (kurios šiaip jau nėra mažai).

 

Kitas verslo modelio privalumas – tam tikri, tiesa, nedideli resursai, kuriais galima prisidėti prie anarchistinių projektų – erdvių, kuriomis gali naudotis kiti, kūrimas, tiek tiesiogine (susirinkimų kambarys, sandėlys ar garažas, priėjimas prie fondų), ir netiesioginis (knygos ar žurnalai, kuriuose žmonės gali išreikšti save pasauliui). Visa tai gali būti padaryta ir kitais būdais, bet anarchistinio verslo bruožai leidžia spėti, kad žmonės žino, kur esama galimybių.

 

Kiekvienas anarchistinis verslas pasižymi tarpusavio pagalbos teikimu kitoms organizacijoms. AK aukoja pinigų jų stokojantiems projektams ar žmonėms. Žmonėms, stengiantiems infoshopus ar anarchistines bibliotekėles, siunčiamos nemokamos knygos, spausdinama jų propagandinė medžiaga, padedama atrasti fondus.

 

Tai – vaizdelis pro rožinius akinius. Verslo kūrime esama ir tamsiosios pusės. Nepaisant etinių problemų – naudojamasi mobiliaisiais telefonais, perkami knygų viršeliai – esama praktinių ir politinių pavojų, kuriems anarchistinis verslas turi priešintis.

 

Verslo sukimas gali atimti daug tavo laiko ir energijos. Verslo tvarkymo reikalavimai neturi nieko bendro su tavo kaip anarchisto tikslais, išskyrus nebent tai, kad verslas gali padėti jų pasiekti. Finansinės ir techninės problemos, su kuriomis susiduri, gali atimti iš tavęs politinius siekius.

 

Kyla pavojus, kad verslo sprendimai įtakos politinius. Tiesa, man to neteko pastebėti. Left Banke mes pardavinėdavome knygas, kurių, gerai žinojome, niekas nepirks metų metus, bet mes tikėjome, kad svarbu padaryti jas prieinamas. AK platinimo agentūroje mes elgiamės taip pat. AK leidykloje kolektyviai ilgoje diskusijoje aptariami galimi leidimai, sprendimams galioja trys pagrindiniai kriterijai: politinė nauda (ar iš jos bus naudos?, ar ji teikia ko nors vertingo anarchistų teorijai/istorijai/praktikai, net jei mes tam nepritariame?), finansai (kiek mes išlošime ar prarasime ją išleidę?) ir darbas (ar turime „žmogiškų resursų“, kad galėtume išleisti knygą?) Visur lemia politinė nauda: jei leidžiame nuostolingą knygą, žinome, kad atpirkti nuostolius turėsime kitais būdais.

 

Su finansinėmis problemomis susiduriame, kai kolektyvas moka algas savo nariams. Jei tavo verslas pakankamai sėkmingas ir gali mokėti žmonėms, gali skirti daugiau pinigų politiniams projektams ir taip siekti savo politinių tikslų. Ypač žinodami, kad šalia darbo mūsų kolektyve galės sau susirasti kitų, geriau apmokamų darbų, žmonės susitelkia ties politinėmis, o ne asmeninėmis problemomis.

 

Kitas su pinigais susijęs rizikingas dalykas – anarchistiniame versle rezultatai retai atitinka įdėtą darbą. Pradedi savęs klausti, kiek gali išnaudoti pats save, skundiesi sumažėjusiomis galimybėmis turėti produktyvų politinį ir asmeninį gyvenimą anapus savo paties įkurtos institucijos ribų. Žinoma, kai kuriems net nekils mintis, kad revoliucijos labui privalai „išnaudoti save“. Kaip galime kitaip praleisti savo laiką šiame pasaulyje, jei ne aukoti savo resursų ir jėgų politinei veiklai? Kitiems toks aukojimasis atrodys visiškai kontrrevoliucinis – taip teigia revoliucijos kaip žaismingo ir malonaus laiko ir revoliucijos kaip darbo jėgos išaukštinimo (Ar žinote, kad žmonės mirė norėdami dirbti aštuonias valandas per parą?) samprata.

 

Visada bus ginčijamasi dėl politinių anarchistinio verslo kaštų ir naudos. Kas nors tvirtins, kad spausdinti ką nors daugiau nei vien tik anarchistų tekstus (arba anarchistų, situacionistų, nihilistų, primityvistų, sindikalistų, aktyvistų tekstų mišrainę) neetiška. Kitiems atrodys, kad geriau suprasti visuomenę, o taip pat ir praplėsti auditoriją padėtų tiek anarchistinė, tiek neanarchistinė medžiaga. Nenuostabu, kad kolektyve dėl to iškyla debatų: ką pasiūlyti skaitytojui? Ar į socialistinę ekonomiką įeina Marxas? Tarybų komunistai (kalbama ne apie SSRS, o Vokietijos, Vengrijos ir kitų šalių komunistus, įkvėpusius šiuolaikinę radikalią kairę)? Kvazireformistinį demokratinį socializmą? Ar leisti Adorno? Benjaminą? Habermasą? Butler? Brechtą? Di Primą? Bukowskį? Bretoną? Baraką?

 

Kiekviena anarchistinė organizacija, pasiryžusi daryti verslą ir patekusi į kapitalistinę rinką, susiduria su šiais klausimais. Belieka nuolatos budėti, spręsti ir ieškoti savo linijos, taisyti klaidas ir šokti ant prarajos krašto kartu su bičiuliais, kurie tave palaiko ir neleidžia nusileisti į bedugnę. Reikia būti praktiškam ir turėti gerą strateginį mąstymą.

 

Sėkmės. Išgerkit alaus. Gerbkite vienas kitą. Ir taip surasite puikų alcheminį įniršio, užuojautos, kuklumo ir revoliucingumo mišinį.

 
Iš infoshop.org vertė kp
2009.03.20.

 

Komentarai  

 
0 # ! Kas yra anarchizmas?bitininkas Y-m-d H:i
1. Pirmasis anarchistas - mutualistas, propagavo kooperatyvinį verslą, todėl nereikia meluoti, kad verslas negali būti anarchistiniu.

2. Kapitalizmas nėra lygus verslui.

http://en.wikipedia.org/wiki/Mutualism_(economic_theory)

THE IRON FIST BEHIND THE INVISIBLE HAND
http://www.mutualist.org/id4.html

Infoshopas rašo didesnes nesąmones, nei socialdemokrata s Chomskis. Sutinku, kad istoriškai toks dalykas, kaip "kapitalizmas" negali būti laikomas anarchistiniu, bet nurašyti visą laisvosios rinkos socialistų istoriją, pradedant nuo Proudhono, Tuckerio yra kvaila.

Jie visi propagavo darbininkų valdomą verslą ir laisvąją rinką, o ne kapitalizmą. Kapitalizmą jie laikė valstybės intervencija ir darbininkų atskyrimu nuo darbo priemonių ir darbo produkto.

Clarence Lee Swartz (1868-1936) writes: "One of the tests of any reform movement with regard to personal liberty is this: Will the movement prohibit or abolish private property? If it does, it is an enemy of liberty. For one of the most important criteria of freedom is the right to private property in the products of ones labor. State Socialists, Communists, Syndicalists and Communist-Anarc hists deny private property."

http://en.wikipedia.org/wiki/Clarence_Lee_Swartz

Jeigu Chomskis yra anarchistu, o mano išvardinti asmenys esą ne (nors pats infoshopas juos pripažįsta anarchistais ir priešina su kapitalistais savo FAQ, prie kurio sudarymo prisidėjo mano pažįstami laisvosios rinkos anarchistai - antikapitalista i, kaip Kevin A. Carson, Shawn P. Wilbur), tai aš galiu pasakyti vieną dalyką - anarchizmo ideologija žlunga, nes ja pradedama naudotis, kaip retorine dūmų uždanga, po kuria slepiami planai sukurti totalinę "gerovės" valstybę, ar globalią sindikatų valstybę.

Dešinieji tuo tarpu svajoja apie monarchijas ir feudalizmą prisidengdami anarchistine retorika.

Nusivyliau visu libertariniu judėjimu.
 
 
0 # nusivylei?!RB Y-m-d H:i
Tada klausimas, o ko tu tikėjaisi? Tikėjaisi, kad visi anarchistai taps anarchokapitali stais. Siūlau pergalvoti kai kurias savo nuostatas visų pirma. Pagaliau, tu jau nebe vaikis, ir turi suvokti, kad vien teoriniais išvedžiojimais pokyčiai bendruomenėse, tame tarpe ir anarchistų bendruomenėse, neateina. Manai, kad tavo idėjos gyvybingesnės? Laikas ir praktika parodys, o ne citatos.

O tekstas geras, verčiantis susimastyti ir judėti toliau.
 
 
0 # Nusivylimas yra pagrindas naujai jėgai!bitininkas Y-m-d H:i
"Tikėjaisi, kad visi anarchistai taps anarchokapitali stais."

Aš dabar norėčiau, kad visi anarchokapitali stai ir Chomskio garbintojai taptų mutualistais, ar bent jau grįžtų prie Bakunino (kolektyvisto) ideologijos. Deja, tikriausiai to niekada nebus, bet turiu vilties, kad individualistin ių anarchistų judėjimas įgaus naujų jėgų ir populiarumo. Valstybinis socializmas ir kapitalizmas man yra lygus blogis.

"Manai, kad tavo idėjos gyvybingesnės?"

Juk akivaizdu, kad taip nemanau, nes nusivyliau dabartiniu anarchistų ir libertarų judėjimu, kuris iš esmės yra tik retorinė dūmų uždanga autoritarinėms jėgoms. Mano požiūris į dešiniųjų anarchokapitali zmą pasikeitė kardinaliai. Aš įžiūriu ten labai konservatyvias, monarchistines tendencijas. Nebelaikau savęs anarchokapitali stu, tapau individualistin iu anarchistu (tokiu kaip Tuckeris, ar pan.).

"teoriniais išvedžiojimais pokyčiai bendruomenėse, tame tarpe ir anarchistų bendruomenėse"

Problema tame, kad realybėje tikrų (genuine) anarchistų beveik nebeliko. Dabartinė "kairiųjų anarchistų" ideologija netgi smarkiai iškrypo nuo Kropotkino ir Bakunino, ką jau bekalbėti apie visus kitus... Anarchokapitali stai iškrypo nuo individualistin ių anarchistų iki tokio lygio, kad didelė jų dalis jau nebėra tikrais anarchistais.

Visas šitas judėjimas iškrypo į socialistinę ir kapitalistinę pusę ir pradėjo ignoruoti patį anarchizmą.
 
 
0 # į temąneocermus Y-m-d H:i
Bitininke, šiek tiek juokingas esi su tapau tuo ar anuo, dabar esu toks ir ne kitoks. Ir visi save laikantys anarchistai turi vadovautis kropotkinu, bakunininu ir pan.
Manau, svarbiausia šitam reikale suprasti, kad anarchija tai nėra chaosas, o toliau jau kaip kas pasirinks. Aš save daugiau/mažiau laikau anarchistu. Nesu skaitęs bakunino, kropotkino, ir nematau tame problemos. Reikia, kad būtų kritinė masė, o jau kaip toliau bendruomenės keliaus anarchistiniu keliu, tai jau jų pačių reikalas.
 
 
0 # ta patilaurynas Y-m-d H:i
Seip manau kad butininko pozicija yra gerbtina yrade labai logiskos priezasties. Nehierarchines visuomenes sprendimai konsensuso ir tiesiogines demokratijos budu gali vesti prie kokio nori ekonominio modelio - gali buti anarchokomunizm as, gali buti anarchokapitali zmas, gali buti kas tik nori. Jei manai kad geriau zinai uz zmones kurie valdys savo gyvenimus ir manai kad gali spresti uz kitus tai jau pats turi problemu

As palaikau anarchizma be spalvu - be koersijos kuri esant idealiom salygom verstu zmones gyventi pagal kazkokiu mastytoju knygas. ZMones yra zmones - jie nori valgyt, rukyt, gert, pistis, draugaut, pyktis, zaist, kooperuot ir konkuruot. Ir tai matyt ir yra zmogiska. Ir manau kad anarchizmas turi buti tuo dlayku kuris zmonems leis pasijusti zmonemis o ne varzteliais dideleje sistemoje