Castor&Pollux. Konservatorių ir nac(ional)istų Lietuva itin primena Rusiją
teorija

castor pollux       Chaoso ir įvairovės pagimdyti dvyniai Castoras ir Polluxas aptaria „patriotais” apsimetusių neonacių grėsmes ir reakcijos jėgų pagimdytą „naujojo fašizmo“ fenomeną. Jie meta baltą pirštinę neapykantos skleidėjams žiniasklaidoje ir tikisi, kad šviesiųjų gaivalų sėkla – laisvė, meilė, seksualumas – pagaliau išsilies tarp homofobijos ir ksenofobijos nuvytintų Lietuvos krūtų.

 

Pollux: Mielas Castorai, praeitą kartą kalbėjomės apie mūsų visuomenės fašizacijos pavojus. Įrodinėjome, kad Lietuvoje vyraujanti vienalytės tautinės visuomenės doktrina veda tiesiai į fašizmą – Lietuvoje ima dominuoti valdžios indoktrinuotos tamsios, homofobiškos ir ksenofobiškos žmonių masės, nuolat pasirengusios į skutelius sudraskyti kitaip atrodantį ir kitaip manantį žmogų. Ar nemanai, kad per pastarąją savaitę įvyko keletas mūsų samprotavimus patvirtinančių įvykių?

 

Castor: Taip. Iškart po kovo 11-osios eitynių vienas iš „naujųjų patriotų“ patetiškai rašė: „Kovotojai prieš fašizmą šiemet patys save nokautavo, o patriotiškas jaunimas nuplovė gėdą, žiniasklaidos užtrauktą po praeitų metų nesankcionuotų eitynių“. Toliau autorius baiminosi: „Ar nesugriausime šios teigiamos nuomonės ir palaikymo neapgalvotais ar nusikalstamais veiksmais?“ Na, nepraėjo nė savaitė, ir „patriotai“ viską sugriovė. Tiesa, ne vienu ypu, o pamažu ir nuosekliai. Pirmiausia pasinaudota Rusijos neonacių tinklapių patirtimi ir bandyta tiksliai identifikuoti „priešus“ – „Patriotų žygio“ organizatorių portale patriotai.lt atsirado nauja rubrika „Kas tokie dalyvavo neapykantos išpuolyje 2009 03 11“, kurioje buvo įvardinti prieš „patriotus“ nukreiptų akcijų dalyviai, pateiktos jų nuotraukos, biografiniai duomenys, darboviečių adresai. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti – kovo 17-osios vakare du skustagalviai užpuolė ir sumušė „Demokratijos laidotuvių“ bei antifašistinio piketo „Lietuva – ne Trečiasis Reichas!“ dalyvį. Taigi kelios dienos valios triumfo ir garbės – ir vėl šauniojo skustagalvio įvaizdis suteptas krauju ir smurtu.

 

Be to, skaudžiai nusivylė ir tie, kurie patikėjo, kad praeitų metų kovo 11-osios maršas su atviromis antisemitinėmis ir rusofobiškomis skanduotėmis bei nepridengta nacistine simbolika buvo tik nesusipratimas. Taip, šiemetinio maršo dalyviai nusiplėšė nuo „bomberių“ neonacių simboliką ir susikaupę tylėjo – bet tik pusvalandį! To, ko negalėjo parodyti ir pasakyti maršo metu, neonaciai su dvigubu įniršiu pademonstravo per vėliau vykusį koncertą „Tėvynei“. Interneto erdvėje jau pasklido filmuota medžiaga su šio koncerto vaizdo fragmentais. Juose galima iki valiai pasigrožėti šimtais „tylių ir tolerantiškų“ maršo dalyvių, audringai saliutuojančių nacistiniu rankos pakėlimu „Sieg Heil!“ ir iš visos gerklės rėkiančių tradicinį Lietuvos neonacių šūkį „Lietuva – lietuviams!“

 

Pollux: Jei ši kovo 17-osios nusikaltimo versija pasitvirtins, tai bus pirmas atvejis naujojoje Lietuvos istorijoje, kai smurtas buvo panaudotas ne prieš kitokios tautybės, rasės ar seksualinės orientacijos žmogų, o prieš asmenį, kurio politiniai įsitikinimai prasilenkia vyraujančia tautinės politikos doktrina. O tai jau yra rimtas visuomenės fašizacijos įrodymas. Bet gal yra ir daugiau tokių požymių?

 

Castor: Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje itin suvešėjo kita klasikinė fašizmo apraiška – neapykanta seksualinėms mažumoms. Prisiminkime, kad vokiškasis nacizmas buvo nukreiptas ne tik prieš tautines mažumas (žydus ir romus), bet ir prieš socialinių bei seksualinių mažumų atstovus (elgetas ir gėjus). Tai štai, žiniasklaidoje prasidėjo plataus masto kryžiaus žygis prieš gėjus – iš pradžių gana siauroje zonoje, paskui šis užkratas išplito visoje viešojoje erdvėje.

 

Per 1930-ųjų Didžiąją ekonominę krizę prasidėję žydų persekiojimai dažniausiai rėmėsi perdėtai eskaluojamu pasauliniu žydų sąmokslu, aprašytu Rusijos caro ochrankos sufabrikuotuose „Siono išminčių protokoluose“.„Siono išminčių protokolai“ buvo pagarbiai įtraukti į Vokietijos nacių politinės retorikos ir propagandos repertuarą. Tuo tarpu šiuolaikiniai homofobai naudojasi kitu panašios kilmės tekstu – 1987 m. vasario mėn. Amerikos gėjų žurnale „Gay Community News“ išspausdintu literatūriniu Michaelo Swifto pamfletu „Gay Revolutionary“, kurį viso pasaulio homofobai laiko programiniu gėjų dokumentu (gėjai nori užkariauti pasaulį!) ir vadina „Gėjų manifestu“.

 

Iki šiol ginčijamasi, kaip toks seksualinių mažumų siekius iškraipantis tekstas galėjo patekti į gėjų žurnalą. Žurnalas „Gay Community News“ buvo nedidelio tiražo leidinys, aiškiai išsiskiriantis iš kitų panašaus turinio žurnalų savo marginalia ir radikalia kairuoliška retorika. Teksto autorystę sau priskyręs Michaelas Swiftas buvo akivaizdus fantomas, nes jokių kitų straipsnių – nei prieš tai, nei po to – šis „autorius“ nėra parašęs. Šis radikali „Gėjų revoliucionierių“ fantazija ištisą dešimtmetį niekam neužkliuvo, kol 1997 m. nebuvo perspausdinta Amerikos kongreso žurnale „Congressional Record“. Svarbu, kad iš originalo buvo pašalinta daug ką paaiškinanti teksto preambulė „This essay is an outré, madness, a tragic, cruel fantasy, an eruption of inner rage, on how the oppressed desperately dream of being the oppressor“ („Ši esė yra metafora, beprotystė, tragiška, žiauri fantazija, vidinio įtūžio proveržis apie tai, kaip engiamasis beviltiškai svajoja tapti engėju“). Vėliau šis „iškastruotas“ satyrinis literatūros kūrinys buvo pagarbiai įtrauktas į įvairių religinių ir homofobinių judėjimų propagandos repertuarą kaip svarus ginklas prieš „pasaulinį gėjų sąmokslą“.

 

Taigi prieš seksualines mažumas nukreipta dabartinė kampanija žiniasklaidoje savo melagingumu ir faktų iškraipymu tiesiog prilygsta gebelsiškai propagandai, tačiau tavo minėtoms „tamsioms, homofobiškoms ir ksenofobiškoms žmonių masėms“ tai nė motais. Lietuviško interneto komentarų erdvė jau lūžta nuo įtūžusių riksmų „Kaip keli gėjai drįso išeiti į Vilniaus gatvę, ir dar su vėliava?“ Aktyviai pradėta kovoti iš prieš „gręsiantį komoseksualų įsiviešpatavimą visame pasaulyje“ – siekiama sustabdyti tarptautinį projektą „Gender Loops“, nes jo sukurtos metodikos yra neva „žalingos vaikams bei ardo šeimos sampratą“. Juokingiausia, kad Lietuvos gėjai ir lesbietės – „būsimi pasaulio valdovai“ – yra taip marginalizuoti ir nutrenkti už visuomenės ribų, kad apie jų keliamas grėsmes galėtų virkauti tik paskutinis beprotis.

 

Pollux: Gerai, nuo varganos kasdienybės pereikime prie didesnių ir dar varganesnių problemų. Lietuvoje varžoma susirinkimų laisvė, klesti policinė valstybė, valdžia nedraudžia tik „patriotų“ eitynių, gražų tautišką fasadą susikūręs skustagalvis nesidrovi tamsiu paros metu dorotis su politiniais priešininkais, o visa žiniasklaida paskendusi gėjų ir žydų sąmoksluose. Kuo tai nepanašu į kaimyninę Rytų valstybę, kurioje po Kremliaus sparneliu Putino iškilimo metais gimęs judėjimas „Naši“ turi tokių pačių aspiracijų, kaip ir mūsų „patriotai“, nes ir vieniems, ir kitiems rūpi galinga „deržava“ ?

 

Paradoksas – tautinės mūsų valstybės kertiniai principai ir jos kūrimo strategija be galo primena autoritarinės-oligarchinės Rusijos valstybės koncepciją. Tačiau Lietuvos valdžia, kokia ji bebūtų, kairioji ar dešinioji, visada laikė Rusiją išorės priešu Nr. 1. Kremlius, aišku, nuolat skersakiuoja į „Vilniaus ponus“. Kur pakastas nesantaikos kirvis tarp dviejų valstybių, panašių į brolius dvynius Castorą ir Polluxą?

 

Castor: Viskas paprasta – valdžios politika visada primena simuliakrą. Visi skandalai, visos isterijos partijų viršūnėlėse ir apačiose, rafinuotos kėdes zulinančių ministrų machinacijos yra skirtos vienam paprastam dalykui – visa tai mus turi įtikinti, kad valdžia apskritai turi pamato egzistuoti. Beje, kovo 11-osios kontekste politinis isteblišmentas irgi tylėjo it nepajudinama uola. Taip mūsų Valstybė parodė tylomis besidžiaugianti įsigalinčiu profašistiniu diskursu, tikėdama, kad patriotinis entuziazmas sukels didžiavimąsi Lietuvos valstybe, kitaip tariant, šios valstybės simuliakru – dabartine konservatorių valdžia. Deja, prievartos aktai rodo, kad pasididžiavimo tautinės Lietuvos valstybės iliuzija neįmanoma išreikšti taikiai, tam reikia kumščio, valdančio šalį, o kada reikia – ir trenkiančio per galvą.

 

Tuo tarpu Rusija, pasak tokio filosofo Slavojaus Žižeko, egzistuoja kaip realybės simptomas valdžios ir žiniasklaidos melo karalystėje. „Rusija“ – žodis, kurio mūsų visuomenėje bijoma, kurio privalu bijoti. Žodis „Rusija“ (taip pat ir artimi jam žodžiai – „žydai“, „gėjai“ ir t.t.) lietuvius veikia kaip Pavlovo signalas – taip šūksnis „ciu ciu ciu“ veikia šunytį, gatvėje mėginantį pabėgti nuo šeimininko. Vieni šunyčiai patenkinti suloja, sugrįžta ir, pririšti ant šeimininko grandinės, kandžioja praeivius, tuo tarpu kiti pabėga į laisvę, ten, kur nori.

 

Realybė yra tokia: Lietuva tampa vis labiau artima Rusijai – ir tai ne tariamų prorusiškų jėgų, o tariamų Rusijos priešų – Lietuvos dešiniųjų darbas. Ta pati autoritarinė tvarka, policininkų uniformos ir ašarinės dujos, cenzūros grėsmė, represijos prieš visas mažumas –gėjus, kairiuosius, laisvamanius, laisvaminčius ir laisvaveiksmius. Lietuva, kaip ir Rusija, rinks prezidentą iš vieno kandidato. Neapykanta kitataučiams Lietuvoje panaši kaip ir Rusijoje (apklausų duomenimis, apie 70 % Lietuvos ir Rusijos gyventojų nenorėtų gyventi kaimynystėje su čigonais). Ir tai nenuostabu. Dviejų valstybių valdžios vienu metu yra bendradarbės – sutampa jų veiklos metodai, ir priešininkės – jos siekia apžioti ir kontroliuoti kuo daugiau sielų, protų bei veiksmų. Konservatorių Lietuva ir Putino Rusija – amžinai besiriejantys ir besikandžiojantys Siamo dvyniai, tvirtai surišti ta pačia virkštele, kurios viename gale užrašyta „Nacionalnost-deržavnost-provoslavnost“, o kitame – lietuviškas šio didžiarusių šūkio atitikmuo „Tautiškumas-valstybingumas-katalikybė“.

 

Taigi Lietuva nuo Rusijos šiuo požiūriu nedaug tesiskiria – vėliavų spalvomis ir patriotizmo (nacionalizmo, neonacizmo, tautiškumo, fašizmo – vadinkite kaip norite) pasekmėmis. Maskvos žmogaus teisių biuras informavo, kad per 2008 metus Rusijoje dėl tautinės neapykantos buvo nužudyti 122 žmonės ir mažiausiai 377 sužeisti. Per 2009 m. sausį ir vasarį jau surengti 46 ksenofobiniai išpuoliai. Lietuvoje šie skaičiai, aišku, mažesni, tačiau pradžia jau padaryta.

 

Pollux: Mūsų šalyje nuo seno įprasta dėl visko kaltinti valdžią. Bulvės neužderėjo – kaltas Kirkilas, kaimynų karvė nudvėsė – Kubilius. Tačiau žvelgiant iš tolesnės perspektyvos, valdžia nėra jau tokia baisi nusidėjėlė. Ją kuo puikiausiai galima pateisinti, nes ji daugeliu atžvilgių tik stengiasi vykdyti valstybės piliečių valią. Atmink, kad gyvename A. Vienuolio „Paskenduolės“ laikais – Lietuvoje dominuoja tamsūs žmogeliai, nekenčiantys to, ko nesuvokia ir neįstengs suvokti. Aš siūlau atsisakyti inertiškos ir jau pabodusios valdžios kritikos ir pereiti prie itin kritiško požiūrio į visą sociumą.

 

Castor: Yra veiksmas, bus ir atoveiksmis. Kokia valdžia, tokia ir visuomenė. 20 metų mūsų šalyje vyraujantis dešinysis žiniasklaidos ir vadinamųjų „liberalių“ intelektualų „diskursas“ bei ribotos tautinės vertybės, nuo mažumės skiepijamos tautinėse mokyklose, užaugino naują jaunimą – piktą, agresyvų, nepakantų. Nemanau, kad ši visuomenė būtų tokia, jei ja nebūtų agresyviai manipuliuojama. Tai akivaizdžiai demonstruoja minėta žiniasklaidos kampanija, nuo kurios net ir man, gyvenančiam moralinio chaoso ir visagalės ironijos karalystėje, akyse mirguliuoja kryžiukai. „Laikraštiniai tigrai“ smūgiuoja į visuomenės organizme išplitusio neapykantos vėžio centrus ir stengiasi sustiprinti pačius žemiausius instinktus – baimės, neapykantos, reakcijos ir tvirtos rankos instinktus. Tokius straipsnius pagimdė dešiniųjų konservatorių, klerikalų, žiniasklaidos manipuliatorių ir intelektualų tautinis fanatizmas, o jo sukeltą fašistinį vėžį išplatino ekonominė krizė.

 

Kovo 11-osios eitynės parodė, kad visuomenėje sukilo ne laisvę ir toleranciją, bet baimę ir neapykantą skatinančios jėgos. Kaip ir Veimaro Vokietijoje, ekonomine suirute pasinaudojo ne demokratai, o fašistai. Lieka tikėtis, kad laisvės, nemirtingo seksualumo ir revoliucinio švytėjimo persisunkusios jėgos dar sudrebins agonijoje paskendusį mūsų visuomenės kūną. Valstybės rėmais apkaustyta visuomenė – tai dirbtinė nesutaikomų jėgų samplaika. Jei nenugalime mes, nugali jie.

 

balsas.lt

2009 03 24