Jurijus Dobriakovas: Flirtavimas su fašizmu
politika
       Pasiduoti fašizmo ir rasizmo apžavams nesunku, kaip rodo 20-ojo amžiaus istorija. Net nekalbu apie prieškarį, kai kone kiekviena Europos šalis turėjo savo fašistinio sukirpimo sąjungą, partiją ar falangą. Profašistinių ir rasistinių sentimentų istorija tęsėsi daug vėliau, su fašizmu flirtavo ir tokie „netikėti“ personažai, kaip Ericas Claptonas ir Davidas Bowie. Ta istorija tęsiasi ir šiandien.

       Apskritai, fašizmas yra viena iš kelių pamatinių idėjų, kurios skirtingais pavidalais ir pavadinimais periodiškai atgimsta visos žmonijos istorijos eigoje, amžinai sugrįžta, kai tik situacija visuomenėje yra palanki. Praėjusiame amžiuje atsirado tik pats terminas; fašistinė mąstysena atsirado daug anksčiau, galbūt net anksčiau, nei senovės Romos legionai.

       Dar 1974 m. savo esė „Nuostabusis fašizmas“ („Fascinating Fascism“) rašytoja, kritikė ir visuomeninė veikėja Susan Sontag taikliai nustatė pačios fašizmo estetikos patrauklumo priežastis. Pasak jos, fašizmas sėkmingai eksploatuoja romantinius idealus, kurie išlieka „oficialiais“ idealais bemaž visais laikais ir esant visoms santvarkoms – vienybę ir susvetimėjimo įveikimą, fizinio grožio, švaros ir sveikatos kultą, drąsą ir ištikimybę. Netinkami arba bent jau slaptai nepageidaujami piliečiai yra tie, kurie tų idealų ne(pri)pažįsta arba tariamai kelia jiems grėsmę. Dažniausiai, be abejo, jie yra „svetimų“ atstovai.  

       Tai, ką Sontag rašė 70-iais (tada fašizmo retorika ir estetika vėl suklestėjo ne tik politikoje, bet ir popkultūroje – muzikoje bei madoje), puikiai paaiškina, kodėl ir šiandien dažnai ne tik nesmerkiamos profašistinės ultranacionalistų ir rasistų grupuotės bei jų vieši paradai, bet jomis „puse lupų“ net ir žavimasi. Juk jie tarsi turi ir demonstruoja tai, ką didžioji dalis šiuolaikinės suskaldytos visuomenės nebeturi ir ko labai ilgisi – tą patį solidarumą, ryžtą kovoti už savo tariamai pažeidžiamas teises, drąsą išeiti į gatvę.

       Visa tai žavi kur kas nuosaikesnį tūlą pilietį, kuris atvirai vargu ar prisipažintų, kad simpatizuoja radikalioms ultradešiniųjų idėjoms (užtat, ko gero, užsimintų, jog siekis išsaugoti etninį tautos grynumą yra sveikintinas). Dėsninga, kad tai, kas neišvengiamai seka po tokių grynai demonstracinio pobūdžio reiškinių (pavyzdžiui, rasinės neapykantos motyvais paremtas smurtas gatvėse, vandalizmas ir taip toliau), nebesulaukia tokio tylaus (ar viešo) pritarimo – tai tarsi negraži „išvirkščioji“ fašistuojančių judėjimų veiklos pusė. Lygiai taip pat daug ką žavi vizualiai stulbinantis L. Riefenstahl filmas „Valios triumfas“, puikiai atspindintis nacių „paradinę“ estetiką, tačiau mažai kam panašią reakciją sukelia vaizdiniai Holokausto dokumentai. Iš tikrųjų abi šios pusės – ir „žavingoji“, ir „atstumianti“ – yra neatsiejamos. Fašizmas netektų savo pamatinės logikos, jei apsiribotų vien paradais ir eisenomis. Tai visada būna tik „tikro veiksmo“ preliudija arba jį maskuojantis „beveik priimtinas“ fasadas.

       Tačiau dažnai šis faktas lieka nepastebėtas (arba nenorima jo pastebėti). Matyt, nepastebėjo jo ir muzikantas Ericas Claptonas, 1976-ais koncerto Birmingeme metu scenoje pareiškęs, kad palaiko skandalingomis kalbomis pagarsėjusį politiką Enochą Powellą, kurį pavadino „pranašu, kurio reikėjo tam, jog Didžioji Britanija liktų balta“. Tai sakė muzikantas, savo kūryboje gausiai naudojęs juodųjų muziką – bliuzą, regį ir t. t. Apie šį incidentą, taip pat ir apie kitų žymių muzikantų su fašizmu susijusius prieštaringus pareiškimus savo išsamiame straipsnyje rašo S. Manzooras. Straipsnis skirtas judėjimo, pasivadinusio „Rokas prieš rasizmą“ („Rock Against Racism“) ir į savo veiklą įtraukusio daugelį tuometinių pankroko žvaigždžių, trisdešimtosioms metinėms, kurios šią savaitę bus minimos Londone; tiesa, dabar judėjimas vadinasi „Mylėk muziką, nekęsk rasizmo“ („Love Music Hate Rasism“). O gimė jis kaip atsakas į Claptono ir kitų absurdiškus pareiškimus, pademonstravusius, kaip stipriai britų sąmonę septyniasdešimtųjų pabaigoje užvaldė ultradešiniojo Nacionalinio Fronto (National Front) propaganda. Beje, Claptonas niekada taip ir neatsiprašė dėl savo žodžių, o praėjusių metų žiemą net pakartojo, kad palaiko E. Powellą ir mano, kad 70-iais šis buvęs „neįtikėtinai drąsus“.

       2008-ųjų Lietuvos, žinoma, negalima lyginti su 1976-ųjų Anglija; tokios kitataučių imigrantų baimės čia nėra, Mindaugo Murzos partija tikriausiai niekada nelaimės tiek rinkėjų balsų, kiek savo laikais laimėjo britų Nacionalinio Fronto kandidatai, o (pop)kultūros veikėjai neišreiškia atvirų simpatijų neonaciams. Ir vis dėlto gali būti, kad pavojingesnis šioje situacijoje yra ne atviras pritarimas ir palaikymas, o pačios problemos nesuvokimas ir iš to sekančios klaidingos bei apgaulingos traktuotės. Kyla įspūdis, kad kai kurie apžvalgininkai, mėginantys kalbėti apie ultranacionalistų „skinų“ reiškinį, su šia publika yra susidūrę tik TV ekrane ar dienraščių puslapiuose. Ko gero, į miesto gatvių ir kiemų realybę jie žvelgia tik pro savo automobilio langą, tačiau kalba kaip visažiniai subkultūrų ekspertai. Deja, tik per atstumą skustagalviai rasistai gali būti panašūs į dėl tautos grynumo ar protėvių tradicijų nykimo sielvartaujantį inteligentišką jaunimą. Klysta ir tie, kurie mano, jog ultranacionalistai yra tiesiog patriotai, kurie dėl „jaunystės kvailystės“ dar nemoka išreikšti meilės Tėvynei „tinkamu“ būdu.

       Puikiai suvokiu, kad šis reiškinys šiuo metu nėra Lietuvos problema Nr. 1. Ji tikrai nėra didesnė, nei buvo prieš 5 ar 10 metų (galbūt kaip tik priešingai – „skinai“ nuo tų laikų kiek aprimo). Tačiau tikrai stebina kai kurių iš savo „dramblio kaulo bokšto“ į viską budistiškai žvelgiančių intelektualų naivumas, verčiantis juos apgaudinėti pačius save ir kitus. Fašizmo ideologijai nepriimtini ne tik kitataučiai, seksualinės mažumos ir kitų panašių grupių atstovai. Jai nepriimtini ir patys intelektualai, nes kritinis protas, priešpastatytas dionisiškajai „laisvai dvasiai“ ar barbariškam kūniškumui, fašizmo pasekėjams visada asocijavosi su žydiškumu ir „ydinga“ Vakarų civilizacija. Idealus „eilinis“ žmogus fašistinėje ideologijoje, kalbant supaprastintai, yra gentiniams instinktams, o ne racionaliam individualiam protui paklūstantis žmogus. Ar tokių „patriotų“ mums reikia? Tada flirtuokime su fašizmu ir toliau, menkinkime problemą ar tvirtinkime, kad jos apskritai nėra.

       balsas.lt
      2008.04.25.