Andrius Bielskis: persidirbame spaudžiami kapitalistinės visuomenės
politika

     Kapitalas siekė ir sieks savo interesų, pamindamas darbo interesus. Vienintelis demokratinis būdas tam priešintis yra profsąjunginis darbo judėjimas, bet Lietuvos profsąjungos tėra sovietmečio palikimas. Taip Alfa.lt Gegužės 1-osios išvakarėse teigė politikos filosofas, vienas lietuviškosios „Naujosios kairės“ sumanytojų prof. Andrius Bielskis.

     Anot jo, darbas nėra savaime vertybė: nesaikingai dirbdami griauname savo šeimas, prarandame draugus, gadiname sveikatą ir tampame nelaimingi. O kaltas kapitalizmas.



     Gegužės 1-ąją kai kas laiko sovietine atgyvena ir piktinasi, kad ji įtraukta į nedarbo dienų, nacionalinio masto švenčių sąrašą. Ar prasminga ši darbininkų šventė?

     Be abejo, prasminga. Kapitalas yra instrumentas, ir šiuo atžvilgiu iracionalus: jis nieko neturi, išskyrus savęs didinimą. Savo ruožtu darbas turi moralinį aspektą, kurį reikia pabrėžti. Ne taip, kaip XIX a. darbą įsivaizdavo Karlas Marxas.

     Viduriniosios klasės žmogui – gydytojui, mokytojui, žurnalistui, dėstytojui prireikia daug pastangų, kad įgytų specialybę, o ją įgijus darbas jam tampa praktika. Marxo darbo sampratą keičia darbo kaip praktikos suvokimas: toks darbas yra kooperatyvus ir turi moralinį aspektą. Gilindamiesi į tai, kaip gerai atlikti savo darbą, mes keičiamės moraliai.

     Šiuo atžvilgiu Gegužės 1-oji man atrodo labai reikšminga. Dar vienas simbolinis momentas – 2004-ųjų gegužės 1 d. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES). Žinoma, galime ginčytis apie tai, kokia šiandien yra ES, bet, jei lyginsime ES su JAV ir jei prisiminsime, ką sakė Margaret Thatcher – kad Anglija nieko bendra nenori turėti su ta socialistine ES, galėsime sakyti, kad ES tradiciškai buvo socialdemokratinė, kairioji.

     Lietuvos įstojimas į ES mus įpareigoja prisiminti, kas yra Gegužės 1-oji, ir rūpintis, kad būtų daugiau socialinio teisingumo. Kad išsilavinę žmonės, kuriems rūpi kitų žmonių gerovė, kuriems rūpi jų profesijos, galėtų oriai gyventi Lietuvoje.

     Gegužės 1-osios šventimas lyg ir priešina darbą bei kapitalą, darbuotoją bei darbdavį?

     Taip, bet nebūtinai. Civilizuotoje europietiškoje visuomenėje darbdavys vienaip ar kitaip atstovauja kapitalui, darbuotojas – darbui; priešpriešos esama, bet nebūtina žvelgti į ją fatalistiškai – taip, kaip ją matė Marxas. Yra konfliktas, yra skirtumai, bet gerai veikiančioje įmonėje tas konfliktas neeskaluojamas.

     Jei darbas gerbiamas kaip praktika, jei institucija ir darbdavys gerbia žmones, kurie yra profesionalai, tai bus sutarimas, ir nebūtinai konfliktas tarp darbo bei kapitalo bus akivaizdus.

     Prieš pusę amžiaus pasklido „ideologijų pabaigos“ idėja. Esą šiuolaikinėje gerovės valstybėje nyksta ideologinės takoskyros, grindžiamos klasių nesutarimais: svarbiausios socialinės problemos išspręstos, ideologinių kovų laikai esą baigėsi. Tad ar prasmingas tas darbo interesų išskyrimas?

     Manau, taip. Pažiūrėkime, kas vyksta Lietuvoje. Atlyginimai maži, ypač viešajame sektoriuje. Nematau esminio skirtumo tarp valstybinio ir privataus kapitalo. Mano supratimu, SSRS buvo valstybinio biurokratinio kapitalizmo šalis. Privataus verslo nebuvo, viskas buvo valdoma valstybės. O kas valdė valstybę? Ją valdė keli klanai arba vienas klanas – komunistų partija. Dabartinė Lietuvos socialdemokratų partiją tą klano modelį yra iš dalies paveldėjusi.

     Jei kapitalas nepalaiko dirbančiųjų, kuriančių tikrą vertę, praktikuojančių žmonių, kuriems rūpi jų profesija, priešprieša tarp darbo ir kapitalo bus akivaizdi.

     O septinto ir devinto dešimtmečių „ideologijų pabaigos“ mąstytojai buvo neteisūs. Antai Lietuvoje krinta į akis, kad skirtumas tarp mažiausias ir didžiausias pajamas gaunančių žmonių didėja. O brandžiam kapitalizmui būdingi procesai matyti visame pasaulyje.

     Kapitalas nėra linkęs dalytis privilegijomis. Nesvarbu, ar yra vienas savininkas, ar dešimt, nesvarbu, kas yra akcininkai, logika – vis ta pati: depersonalizuotas kapitalas siekia didinti save, mažindamas išlaidas ir pan. Visada bus noras mažinti išlaidas darbo sąskaita. Vienintelis demokratinis būdas tam priešintis yra profsąjunginis darbo judėjimas.

     Kodėl mūsų visuomenė jau aštuonioliktus nepriklausomybės metus nesugeba dorai ginti dirbančiųjų interesų?

     Iš dalies šis klausimas – apie profsąjungas. Sovietmečiu profsąjungos buvo valdančiojo ešelono sudedamoji dalis. Joms iš esmės nurodinėdavo įmonių direktoriai. Ta struktūra išliko, todėl profsąjungos šiandien neatlieka savo tikrojo vaidmens. Daugelyje įmonių profsąjungų pirmininkus skiria tų įmonių direktoriai. O darbo judėjimas turi prasmės tik tuomet, kai jį inicijuoja patys darbininkai, dirbantieji.

     Lietuvos dirbantieji – neiniciatyvūs šiuo atžvilgiu?

     Taip. Ir čia jau būtų akmuo į vyraujančios konservatyviosios ideologijos daržą: dešinieji, Tėvynės sąjunga nuosekliai mėgino paneigti visa, kas atėjo iš Sovietų Sąjungos. Ir teisingai: reikėjo paneigti. Bet kartu buvo neigiamos ir Marxo įžvalgos apie darbą ir kapitalą, apie profsąjungų judėjimą.

     Lietuvą kur kas ilgiau valdė kairiaisiais save vadinantys socialdemokratai nei konservatoriai. Ar socdemai irgi neigė šias įžvalgas?

     Socialdemokratai yra tiesiog nomenklatūrinė partija, kuri šiandien tapo stambiojo verslo rėmėja. O iš konservatorių viešojo diskurso, kuris vyravo pirmą nepriklausomybės dešimtmetį, taip pat negalėjo kilti profsąjungų vaidmens akcentas – kad profsąjungų veikla yra svarbi kaip vienas demokratijos šaltinių.

     Europos gerovės valstybę po Antrojo pasaulinio karo sukūrė kairiosios partijos, XIX a. antrojo pusėje savo ruožtu susikūrusios darbo judėjimų pagrindu. Profsąjungų judėjimas smarkiai prisidėjo prie demokratijos puoselėjimo. Liūdna, kad Lietuvoje tai vis dar nesuvokiama ir esama tam tikro tabu. Juk profsąjungų idėja, kitaip nei pačios Lietuvos profsąjungos, nėra sovietinė atgyvena.

     Dirbantieji negina savo interesų iš dalies dėl to, kad posovietinėje visuomenėje žmonės tiesiog bijo prarasti savo darbus.

     Ar tai gali liudyti, kad Lietuvos visuomenei būdingas prisitaikėliškumas?

     Labai paprasta atsakyti: „Taip, prisitaikėliškumas būdingas.“ Iš tikro esama to prisitaikėliškumo, lietuviško individualizmo, pavydo, kitų dalykų. Bet norėčiau prieštarauti tokiam aiškinimui.

     Manau, priežasčių reikėtų ieškoti kitur. Visų tautų žmonės yra konformistai. Kas yra konformizmas? Jei žmogus kovoja už kurią nors idėją, o jam kažkas liepia liautis kovoti, nes kitaip bus sužlugdytas ir jis, ir jo šeima, tai tas žmogus nustos kovoti. Kam reikia plėšytis dėl viešojo intereso? Kiekvienas turi gyventi savo gyvenimą ir pirmiausia pasirūpinti savo šeima. Jei tai yra konformizmas, tai tas konformizmas yra labai suprantamas ir žmogiškas. Šiuo atžvilgiu Lietuvos visuomenė nėra labiau prisitaikėliška už kitas.

     Taip: Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje žmonės labiau linkę išeiti į gatves ir susivienyti. Bet reikėtų žvelgti į visa tai pozityviau, optimistiškiau.

     Ar Lietuvoje žmonės sulaukia daugiau spaudimo, grasinimų nei minėtose šalyse?

     Sistema priverčia juos kažkaip „suktis“. Jei esi gydytojas, kas tau yra paprasčiau – ar įsidarbinti iškart keliose vietose, ar inicijuoti ligoninėje profsąjunginį judėjimą? Jei esi gabus gydytojas, būsi linkęs geriau papildomai įsidarbinti. Tai natūralus dalykas, ir aš esu linkęs šitai pateisinti. Nenorėčiau visko suvesti į lietuvišką psichologiją. Esame priversti taip elgtis. Bet nepaisant to ši padėtis nėra gera.

     Šiandien tiek daug problemų turime dėl persidirbimo, „darboholizmo“, kai žmonės dėl pinigų ir karjeros aukoja kitas vertybes, nebeskiria laiko sau ir savo artimiesiems. Ir vis tiek švenčiame dirbančiųjų šventę, šloviname darbą?

     Labai geras klausimas. Taip, darbas nėra savaime vertybė. Tačiau „darboholizmas“ yra natūralus dalykas: visi mes tai darome. Kita vertus, čia matyti jaunos kapitalistinės visuomenės šantažas. Žmonės pajuto, kad gali užsidirbti, kažką susikurti. Jie tą ir daro, o tada praranda sveikatą, subyra jų šeimos, jie praranda draugus ir yra nelaimingi. Vardan ko?

     Manau, prasminga kalbėti apie darbo moralines charakteristikas. Jei darbą suvokiame kaip praktiką, tai saiko, teisingumo ir kitos dorybės tampa reikšmingos. Jei pasmerki save nuolatiniam darbui ir įtampai, kad uždirbtum daugiau pinigų, kad susikurtum savo menamą „gerovę“, o priėjęs liepto galą suvoki, kad jokios gerovės nesukūrei, vadinasi, kažko nesupratai. Nesuvokei, kad yra svarbesnių dalykų.

     Ir esama sisteminio neteisingumo: mes priversti taip elgtis. Atlyginimai maži, ir tenka dirbti keliose darbovietėse. Tą ir darome. Juk gyvenimo išlaidos Lietuvoje jau nesiskiria nuo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos.

     Ačiū už pokalbį.

     Vladimiras Laučius
     2008.05.01alfa.lt 

 

Komentarai  

 
0 # silpnaiŽ. Y-m-d H:i
Kažkoks skystas straipsnis. Jokio radikalumo, jokio nieko. Net klasinė kova, anot Bielskio, neegzistuoja tuo atveju, jei „bosas yra geras“. Perskaitęs antraštę, tikėjausi įdomaus pasiskaitymo, ale teko nusivilt. Better luck next time!, taip sakant.