Vakar rašiau apie sausio tryliktosios susidūrimus Rygoje ir išsakiau savo argumentus, kodėl manau, kad tai buvo policijos provokacija. Šiandien norėčiau papasakot, ką galvoju apie riaušes apskritai. Kaži kodėl misliju, kad tai aktualu:)

Bet kuriose riaušėse dalyvauja nemažai asmenų, o jų siekiai ir motyvai būna įvairūs. Užvakarykščiame latvių mitinge be policijos provokatorių buvo ir civiliai apsirengusių policininkų, kurie „pridenginėjo” provokatorius, kad nebūtų pirma laiko nugesinti. Buvo „ne vietoj” atsidūrusių protestuotojų, kurie, norėdami išlikti padorūs ir išsaugoti savigarbą, turėjo veltis į riaušes bei susidūrimus su policija. Buvo žmonių, spontaniškai palaikiusių seną kairiųjų tradiciją – į valdžios smurtą atsakyti smurtu. Tai, kad valdžia savo išprovokuotų riaušių pagalba bando diskredituoti protesto judėjimą, nė trupučio nesumenkina jų pasiaukojimo.

Bet ne visada riaušės būna „organizuotos valdžios”. Gyvuoja sena spontaniškų protesto riaušių tradicija – atvejai, kai į policijos žmogžudystes gyventojai atsako automobilių ir parduotuvių plėšimu bei deginimu. Tokie įvykiai dažni ne tik Graikijoje, Prancūzijoje ar JAV, mes tiesiog apie tas šalis dažniau girdime, nes ten policija „žiauresnė”, o jaunimas –organizuotesnis. Brazilijoje tokios riaušės jau senai virto į atvirą karą – yra rajonų, į kuriuos policija tiesiog neįsileidžiama.

Kariuomenėje kurį laiką tarnavau dalinyje, kuriame karininkai nebuvo įsileidžiami į gyvenamas patalpas nakties metu – tiesa, tam teko kas vakarą „rūpintis” apšvietimo prietaisų gadinimu, o šalia lovos nuolat turėti patogių mesti daiktų. Per pusmetį iš 500 kareivių už įvairius prasižengimus kalėjman sėdo vienuolika... Laisvė ir teisė į poilsį – kainuoja. Suprantu jaunimą, bandantį neįsileisti žudikų į savo teritoriją. Jų teisė gintis – svarbi, tik taip jie gali išgyventi.

Beje, prie tokio pat teritorijos gynimo priskirčiau ir Bronzinio kareivio epopėją Taline. Protėvių kapų niekinti žmonės neleidžia...

Istorijoje nemažai pavyzdžių, kai riaušės buvo keliamos politiniais tikslais. Paprastai tokios taktikos imamasi, kai nepakanka jėgų atvirai pasipriešinti valdžios jėgos struktūroms. Štai prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, Rusijos bolševikai iškėlė strateginį tikslą – imperialistinį karą paversti pilietiniu. Karo metu įsigaliojusi karinė drausmė labai apsunkino jų veiklą, ir tik 1917 metų vasarą, carui jau atsisakius sosto, pasitaikė dėkinga proga. Frontas ėjo netoli imperatoriškųjų spirito sandėlių – juos išplėšus, karinių nusikaltėlių (imperijos represinių struktūrų požiūriu) skaičius netikėtai viršijo kritinę ribą, kai bausti visus tapo neįmanoma. Pilietinis karas gavo sprogstamosios medžiagos, buržuazinės santvarkos pamatai ištrupėjo, ir tų metų pabaigoje Rusija jau liepsnojo. Panašiai susikūrė ir Jungtinės Amerikos Valstijos – „Bostono arbatėlė” – klasikinis riaušių, sukeltų politiniais sumetimais, pavyzdys.

Dar viena riaušių rūšis, kai demonstrantai jėga atsiima savo teisę organizuoti susirinkimus. Akivaizdu, kad taikių demonstrantų užpuolikai nusipelno grąžos – tą nuolat matome įvairių aukščiausių „samitų” metu. Kodėl keli žmonės, susitarę susitikti kokiame nors pasaulio krašte, mano galintys tūkstančiams žmonių uždrausti išsakyti savo nuomonę tais pačiais klausimais? Beje, ginkluotus, pasiruošusius muštis ir žudyti žmones į tokias vietas sutraukia būtent vyriausybės. Tai smurtas, todėl smurtaujančias vyriausybes reikia stabdyti.

Kalbant apie Rygą, buvo kiek kitaip. Riaušes policija sukėlė jau po to, kai mitingas pasibaigė, ir net tas faktas, kad vienas kitas pilietis po mitingo nusprendė nueiti į seimą ir ten išdėstyti, apie ką mąstė mitinge, – nesuteikia policijai pagrindo mušti žmones. Policija apskritai tokios teisės neturi – o piliečiai turi teisę gintis.

Ta proga reiktų prisiminti ir duonos parduotuvių plėšimus. Ne vienas XVIII amžiaus anarchistas sėdėjo už tokią, kunigaikščio Kropotkino nuomone, garbingą veiklą. Buržuazinės santvarkos propaguojama „laisva” rinka spekuliacijų pagalba nuolat sukelia situaciją, kai miestų proletariatas pasmerkiamas bado mirčiai. Anarchistai, skirtingai negu valstybės, nesikratydavo atsakomybės, o plėšdavo maisto sandėlius ir valgydindavo varguolius. Tos riaušės buvo vienintelė galimybė išgyventi. Pastaraisiais metais iš tokių riaušių galėčiau paminėti pernykščius susidūrimus Haityje.

Na, yra ir dar viena riaušių rūšis, kai policija ir dešinieji ekstremistai, neretai remiami policijos, nusprendžia užpulti kokią nors mažumą. Pogromų krauju nušlakstyti pasaulio istorijos puslapiai. Priešinimasis tiems pogromams irgi retai kada būna taikus. Kartais toks pasipriešinimas iššaukia ilgametes susidūrimų istorijas – Berlyno Chaoso naktys, arba švedų Salemas... Panaši tradicija klostosi Čekijoje.

Nesu pacifistas ir gyvenime ne kartą teko griebtis smurto ir jį patirti. Manau, kad gerai, kai pavyksta to išvengti, bet jeigu nepavyksta, tai visada bandau paklausti savęs – vardan ko tai darau. Aš žmogus, o ne pelė, todėl nelaukiu, kol mane užspaus į kampą.

Svetimas