anarchisto bibliotekaANARCHISTO BIBLIOTEKA. Jei jau žinai, kas yra Paryžiaus Komuna, zapatistai ir „indymedia”, jei tau ką nors reiškia tokie vietovardžiai, kaip Sietlas ar Genuja, – ši biblioteka skirta kaip tik tau. „Anarchisto bibliotekoje“ randamas knygas bei leidinius turi įdėmiai skaityti, apmąstyti, mintyse taisyti ir koreguoti. O svarbiausia – veikti pagal juose pateikiamas idėjas. Keisk pasaulį pagal tai, kaip jį įsivaizduoji.

SKAITYK, BENDRAUK, MAIŠTAUK!


 
Laisvos socialistinės minties žurnalas AUŠRINĖ

ausrineŽurnalas „Aušrinė“ (1310-1933) – moksleivių ir jaunimo kultūros leidinys, prisilaikęs anarchizmui artimų eserų (socialistinių revoliucionierių) judėjimo idėjų. Pradėtas leisti 1910 metais, žurnalas su pertraukomis išsilaikė net iki 1933-ųjų. Leidinio iniciatoriai – Vilniuje gyvenę Maskvos studentai lietuviai, vadovaujami F. Bortkevičienės. Pradžioje „Aušrinė“ ėjo kaip nemokamas „Lietuvos žinių“ priedas jaunimui. Įdomu, kad trumpą laikotarpį (1913-1914 m.) šio leidinio redaktore dirbo rašytoja Žemaitė. Pirmojo pasaulinio karo metu leidinys nebuvo leidžiamas. Ilgą laiką (1919-1926 m.) „Aušrinę“ leido Marijampolės aktyvistai, tačiau po valstybinio perversmo leidinys buvo uždarytas. „Aušrinė“ vėl atsigavo 1931 m. 1931-1933 m. išėjo viso labo tik 8 numeriai (1931 m. – 3, 1932 m. – 1, 1933 m. – 4). Žurnalą tuo metu leido studentų aušrininkų draugija. Redagavo J. Kruopas, vėliau – J. Klimavičius. „Aušrinėje“ bendradarbiavo garsūs to meto literatai: J. Baltušis, K. Boruta, P. Čepėnas ir kiti. 1910-1917 m. greta „Aušrinės“ pavadinimo buvo pateikiamas Maironio ketureilis „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą!..“, nuo 1919 m. leidinys pasivadino „Socialistinės moksleivijos leikraščiu“, o nuo 1931 m. – „Laisvos socialistinės minties žurnalu“. Būtent paskutiniai „Aušrinės“ numeriai buvo itin artimi kairiojo anarchizmo idėjoms, laviruojančioms tarp „lietbolševizmo“ ir „lietburžuazijos“. Juose buvo publikuojami atraipsniai apie P. Kropotkino veikalus, Ispanijos anarchistų kovas, anarchosindikalizmo plitimą pasaulyje ir pan. Paskutinis „Aušrinės“ numeris pasirodė 1933 m. balandžio mėnesį. 

Straipsniai iš žurnalo „Aušrinė“

R. Bertašius. Pirmas kovos dešimtmetis / IAA (Aušrinė, 1933 m. Nr. 3)
L. Guoba. Naujos radikališko socializmo kryptys. Laiškas iš Berlyno (Aušrinė, 1931 m. Nr. 1)
M.Š. Petras Kropotkinas. Mirties dešimties metų sukaktį minint (Aušrinė, 1931 m. Nr.1)
Andrius Bulota. TEN UŽ KALNŲ, ISPANIJA

ten uz kalnu ispanijaAndrius Bulota (1907-1974) – vienas žymiausių Lietuvos anarchistų ir antifašistų, dalyvavęs pasikėsinime į ministrą pirmininką A. Voldemarą, kovojęs prieš fašistus Ispanijos pilietiniame kare, vėliau suartėjęs su komunistų valdžia Lietuvoje. 1925 m. įstojo į Lietuvos universitetą, priklausė studentų aušrininkų organizacijai, kuri vienijo jaunus socialistus revoliucionierius (eserus). 1929 m. gegužės 6 d. vakare studentų aušrininkų grupė – Aleksandras Vosylius, Andrius Bulota ir Martynas Gudelis – surengė pasikėsinimą prieš A. Voldemarą: Kauno Valstybės teatro sodelyje į A. Voldemarą ir jo palydą buvo paleisti 7–9 šūviai iš revolverių. Vienas iš palydos karininkų buvo nušautas, pora žmonių sužeista, o pats ministras pirmininkas liko sveikas. A. Vosylius buvo suimtas ir sušaudytas, o A. Bulota ir M. Gudelis perėjo Lietuvos-Lenkijos sieną ir slapstėsi netoli Vilniaus. Po to jie išvyko į Čekoslovakiją, o per ją – į Austriją. A. Bulota mokėsi Vienos aukštojoje ekonomikos ir komercijos mokykloje, dalyvavo anarchistiniame judėjime. Nuslopinus 1934 m. vasario mėn. Vienos darbininkų sukilimą, Austrijos policija ėmė reikalauti, kad A. Bulota išvyktų iš šalies, grasino jį išsiųsti į hitlerinę Vokietiją, kuri galėjo jį perduoti į Lietuvos policijos rankas. Persekiojamasis paspruko į Ispaniją. 1937–1939 m. A. Bulota dalyvavo ispanų liaudies kovose prieš generolo Franko vadovaujamus vietinius fašistus. 1940 m. A. Bulota, pabėgęs iš internuotųjų stovyklos Prancūzijoje, grįžo į Lietuvą. 1943-1944 m. buvo aktyvus pogrindinės antifašistinės organizacijos „Lietuvos išlaisvinimo sąjunga“ narys. Po karo, 1946 m. baigęs Vilniaus universitetą, dirbo Mokslų akademijoje, Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1954 m. buvo Vilniaus universiteto teisės fakulteto dėstytojas ir docentas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir mokslinėje veikloje. Išleido tris knygas. 1962 m. išleido antifašistinę brošiūrą „Nuo baltojo žirgo iki svastikos“. 1974 m. parašė knygą „Ten, už kalnų, Ispanija“, kurion sudėjo savo atsiminimus apie anarchistų kovas Ispanijoje, o pasikėsinimą į A. Voldemarą aprašė 1977 m. išleistoje knygoje „Limuzinas Nr. 4“. 

Andrius Bulota. Ten už kalnų, Ispanija (fragmentai)

Andrius Bulota. Ten už kalnų, Ispanija (1)
Protestuotojo ABC (juridiniai patarimai)

protestuotojo ABCBrošiūra „Protestuotojo ABC. Juridiniai ir praktiniai patarimai“ skirta visiems aktyvistams, kurie nori jaustis saugesni mitingų, demonstracijų ir piketų metu. Sudarydami šį patarimų rinkinį, mes nesistengėme išsamiai atsakyti į visus juridinius bei psichologinius bendravimo su policijos atstovais klausimus. Aktyvisto gyvenimas itin įvairus ir permainingas, o visų juridinių subtilybių nežino nė vienas pasaulio juristas. Norėjome jums suteikti tik bendro pobūdžio rekomendacijas, kaip elgtis priverstinio bendravimo su policija metu, kad patirti nuostoliai ir žala būtų kuo mažesni. Atminkite, kad pagrindinis mūsų ginklas – tai ori laikysena ir savigarbos jausmas, kurį mums suteikia žinojimas, kad turime pačių įvairiausių teisių. Įstatymų galite ir negerbti, bet turite reikalauti, kad jų nepriekaištingai laikytųsi patys policininkai – tokia bendravimo su jais nuostata visada pasiteisina. Vadovaukitės sveika nuovoka. Nedemonstruokite perdėto principingumo, tačiau nebūkite ir mazgotė – tvirtai reikalaukite jums priklausančių teisių! Ir tepadeda jums geroji protestuojančios minios dvasia! Brošiūrą „Protestuotojo ABC. Juridiniai ir praktiniai patarimai“ parengė leidybinė grupė „Juodraštis“.  

Atsisiųsti spausdinimui parengtą brošiūrą  „PROTESTUOTOJO ABC“ pdf formatu

Rekomenduojame atspausdinti pirmus du puslapius, apversti juos ir ant antrųjų pusių atspausdinti likusius.

Protestuotojo ABC (juridiniai ir praktiniai patarimai)
Universitetų okupacija. Aktyvaus studento ABC

universitetų okupacija virselisBrošiūroje „Universitetų okupacija Lietuvoje. Aktyvaus studento ABC“ agituojama už taikų, bet ryžtingą universitetų auditorijų užėmimą (okupaciją) siekiant paskelbti teisėtus ir teisingus studentų reikalavimus. Universiteto užėmimas (okupacija) yra senas ir efektyvus būdas, dažnai naudojama tada, kai visi kiti būdai – mitingai ir derybos (tiesioginės ar per atstovus) – neduoda jokių rezultatų. Be to, tai pats geriausias būdas įtvirtinti realią universitetų autonomiją ir parodyti, kad universitetai skirti ne rektoriams ir švietimo ministrams, o patiems studentams. Ši brošiūra yra neatidėliotino veiksmo vadovas. Ji paaiškina, kodėl ir kaip užimti universiteto pastatus. Brošiūros autoriai universitetų užėmimo metodus kūrė remdamiesi Europos universitetų okupacijų ir neseniai vykusios Niujorko New School okupacijos patirtimi. Joje rašoma: „Žmonėms, perskaičiusiems šį tekstą, turėtų būti aišku, kad Lietuvoje nėra ir nebus jokio centralizuoto organizacinio komiteto, kuris siuntinėtų nurodymus, ką reikia daryti. Kovoti už nemokamą mokslą – rengti universitetų užėmimus ir kitokias tiesioginio veiksmo akcijas – turite PATYS.“

Atsisiųskite A4 spalvotą brošiūrą „Universitetų okupacija" pdf formatu

Atsisiųskite A5 juodai baltą brošiūrą pdf formatu, skirtą dauginti printeriu

 

Brošiūra „PRIEŠ NACIONALIZMĄ"

nacionalizmo brosiura - 1 virselis2009 m. rugsėjį Anarchistų federacija išleido brošiūrą „Prieš nacionalizmą“ („Against nationalism“), kurioje pateikė anarchistinį požiūrį į didžiausią mūsų laikų piktžaizdę - nacionalizmą. Joje atskleista „patriotizmo“ sąvokos raida tampriai susiejama su kapitalizmo plėtra Vakarų pasaulyje. Brošiūroje teigiama, kad apie įsivaiduojamą tautinę bendruomenę imta kalbėti tik XIX a. pabaigoje, o vėliau, kartu su paseudomokslu apie rasę, užgimė tautinio pranašumo ideologija. Brošiūroje išsamiai nagrinėjamas „nacionalinių išsivadavimo judėjimų" mitas, itin populiarus tarp kairiųjų. Brošiūros kūrėjai įrodo, kad tokių judėjimų idėjoje nėra nieko pozityvaus, kad tokie judėjimai turi vienintelį tikslą - pakeisti vieną valdžią kita, ne ką geresne už buvusiąją.

Anarchistų federacija. Brošiūra „Prieš nacionalizmą” (3)
George Orwell. KATALONIJAI PAGERBTI

orwell katalonijai pagerbtiGeorge’as Orwellas (1903–1950) – anglų prozininkas, poetas, eseistas, visame pasaulyje žinomų romanų „1984-ieji“ ir „Gyvulių ūkis“ autorius – atsiminimų knygoje „Katalonijai pagerbti“ aprašo nesėkmingą bandymą realizuoti anarchistinius idealus Ispanijoje. Joje dokumentiškai aprašytas anarchistų ir trockistų organizacijų, kontroliavusių Kataloniją, ir jų milicijos, vos ne plikomis rankomis atlaikiusios generolo F. Franco kariuomenės puolimą karo pradžioje, sutriuškinimas, kurį įvykdė stalininės Sovietų Sąjungos ir Vakarų šalių vyriausybių remiami Ispanijos komunistai, dešinieji socialistai ir liberalai. Tai knyga apie vieną svarbiausių politinių XX a. kataklizmų, apie žmogaus būseną visa naikinančio karo akivaizdoje, apie praktinę anarchistinių idealų realizaciją, nors ir trumpą lyg meteoro švystelėjimas. 1936 metais, pačiame Ispanijos pilietinio karo įkarštyje, George Orwellas atvyko į šią šalį ir tapo eiliniu trockistinės darbininkų milicijos,kovojančios prieš generolo Fransisco Franco armiją, nariu. Katalonija tuo metu buvo kontroliuojama anarchistų profsąjungų organizacijos CNT (Confederación Nacional del Trabajo). Autorius išvydo stulbinantį vaizdą, ypač netikėtą retrogradiškos feodalizmo dvasios persmelktoje Ispanijoje: miestą kontroliavo darbininkai, jame sklandė lygybės dvasia, žmonės gatvėse sveikinosi trumpu „Salud“, vienas į kitą kreipėsi „tu“ ir „drauge“. „Atrodė, tarsi visi žmonės iš tiesų yra lygūs ir viltis plevena ore,“ – rašė G. Orwellas.

George Orwell. Katalonijai pagerbti. II skyrius
Lev Tolstoj. Karininko atmintinė

Tolstojus patriotizmas 00Net ir šiandien retas žino, kad didysis rusų rašytojas Levas Tolstojus (1828–1910) buvo didelis krikščioniškojo anarchizmo – taikaus, neigiančio bet kokią prievartą, kiaurai persmelkto religine dvasią – šalininkas. Politiniai jo rašiniai, nukreipti prieš valstybę, patriotizmą ir karą, nebuvo spausdinami ilgus dešimtmečius. Straipsnyje „Karininko atmintinė“, L. Tolstojus įrodinėja, kad karininkų ir kariuomenės pagrindinė paskirtis yra šaudyti į beginklius gyventojus.

Levas Tolstojus. Karininko atmintinė
Joel Bakan. KORPORACIJA

bakan korporacija Teisininkas iš Kanados Joelis Bakanas knygoje „Korporacija“, pagal kurią 2004 m. sukurtas plačiai nuskambėjęs dokumentinis filmas „The Corporation“, teigia, jog verslo korporaciją charakterizuoja psichopatiškas godumas, žmogiškumo ir socialinės atsakomybės ignoravimas. Knygai panaudoti interviu su laisvosios rinkos guru Miltonu Friedmanu ir Peteriu Druckeriu bei aršiausiais jos priešais – Noamu Chomsky ir Naomi Klein. Knygoje apžvelgiama korporacijų atsiradimo ir įsigalėjimo istorija. Šiuolaikinės korporacijos susiformavo XIX amžiaus viduryje, suklestėjo XX amžiuje ir visiškai įsigalėjo XXI a. pradžioje – ortodoksalioje dominuojančios laisvosios rinkos ideologijos aplinkoje. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame pastaruoju metu populiariausias žodis tapo „dereguliacija“, tradicinės valstybės funkcijos, ilgus metus buvusios jos prerogatyva, efektyvumo vardan palaipsniui perleidžiamos privačiam verslui, t.y. korporacijoms. Tai sukelia demokratijos eroziją, mažina galimybes ginti viešuosius interesus. Kertinį demokratijos principą „vienas asmuo (nepriklausomai nuo turtinės ir visuomeninės padėties) – vienas balsas”, išstumia kitoks korporacinės „demokratijos“ principas: „vienas doleris – vienas balsas”. Tačiau korporacija viso labo yra tik žmogaus kūrinys, ji nėra amžina, ji nėra nepakeičiama, – teigia autorius. Kaip nėra amžinas ir šiuolaikinis neoliberalus kapitalizmas, kurio kertinė socialinė institucija yra korporacija.

Joel Bakan. Korporacija: patologiškas pelno ir galios siekimas. 6 skyrius. Išeitys
Harold Barclay. ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS

harold barclay zmones be vyrausybesHaroldas B. Barclay’us (g. 1924) – amerikiečių antropologas, Albertos universiteto profesorius. Politinės ir religinės antropologijos specialistas, ištyręs senovinių visuomenių liekanas Egipte ir Sudane. Specializavosi valstybės fenomeno ir bevaldžių visuomenių tyrimuose. Nuo 1986 m. pasišventė anarchistinių bendruomenių tematikai. 1990 m. išleido knyga „Žmonės be vyriausybės: anarchijos antropologija” („People without Government: An Anthropology of Anarchy”), 1997 m. – „Kultūra ir anarchizmas” („Culture and anarchism”), 2003 m. – „Valstybė” („The state”), 2005 m. – „Arkadijos peizažai: anarchosindikalisto antropologo prisiminimas” („Longing for Arcadia: memoirs of an anarcho-cynicalist anthropologist”). H. B. Barclay’us ilgą savo gyvenimo dalį paskyrė kovai prieš valstybės būtinumo mitą: „Šiuolaikinė visuomenė atmeta bažnytinę religiją, bet nesugeba atmesti nacionalizmo ir valstybingumo religijos. Būtent ji ir yra vienybės šaltinis, apjungiantis šiuolaikinę „pliuralistinę“ visuomenę. Valstybės ir vyriausybės mitas yra lemiantis vienybės elementas, lygiai kaip tikėjimas į dievą nulėmė viduramžių visuomenės vienybę.“

Harold Barclay. Žmonės be vyriausybės (11), Kiti medžiotojai ir rinkėjai
Harold Barclay. Žmonės be vyriausybės (10). Australijos medžiotojai ir rinkėjai
Harold Barclay. Žmonės be vyriausybės (9). Bušmenai ir pigmėjai
Harold Barclay. Žmonės be vyriausybės (8)
Harold Barclay. Žmonės be vyriausybės (1). Įvadas
Harold Barclay. Žmonės be vyriausybės (2). Anarchija ir anarchizmas
Harold Barclay. Žmonės be vyriausybės (3). Socialinė tvarka ir valdžia
Harold Barclay: Žmonės be vyriausybės (4). Socialinės sankcijos
Harold Barclay: Žmonės be vyriausybės (5). Vyriausybė ir valstybė
Harold Barclay: Žmonės be vyriausybės (6). Kelios pastabos dėl metodikos
Harold Barclay: Žmonės be vyriausybės (7). Anarchija tarp medžiotojų-rinkėjų
Hakim Bey. LAISVOJI AUTONOMINĖ ZONA

hakim beyHakimas Beyus (g. 1945, tikr. Peteris Lambornas Wilsonas) – amerikiečių politologas, rašytojas, eseistas ir poetas, pirmasis pasiūlęs „laikinųjų autonominių zonų“ (Temporary Autonomous Zone, TAZ) koncepciją, pagrįstą istorine piratinių utopijų patirtimi. XX a. 9-ajame dešimtmetyje sukurtos jo teorijos rėmėsi tiek įvairiomis orientalistinėmis koncepcijomis, tiek anarchizmo ir situacionizmo idėjomis, sumišusiomis su įvairių krypčių sufizmu ir neopagonybe. Knygoje „Laikinoji autonominė zona“ jis apibrėžė intymią, slaptą, nelegalią vietą, kur išvengiama rinkos santykių, atgaunamos kūrybinės galios ir susikuriama savo „autonominė zona“. H. Beyus savi idėjas apibrėžė „ontologinio anarchizmo“, „postanarchizmo“ sąvokomis ir „nedelsiamo veiksmo“ („imedializmo“) principu. Anarchistų terpėje H. Beyus laikomas itin prieštaringa asmenybe. Daugelis socialinio anarchizmo atstovų smerkia šį autorių už individualistinio apolitiško anarchizmo ir gyvenimo būdo („lifestyle“) anarchizmo propagandą. Be to, laisvamaniškų ir materialistinių pažiūrų anarchistams nepatinka jo knygose nuolat sutinkami mistiniai ir okultiniai motyvai. Tačiau nežiūrint šios kritikos, H. Beyus lieka anarchistų mėgiamu „chaoso dainiumi“, kurio knygos iki kraštutinumo įtempia skaitytojų vaizduotę ir išplečia jų suvokimo ribas.

Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Boikotuokite mentų kultūrą!!!
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Padėkos
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Pratarmė antrajam leidimui
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Chaosas: ontologinio anarchizmo sienlaikraštis
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Poetinis terorizmas
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. „Amour fou“ („Beprotiška meilė“)
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Laukiniai vaikai
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Pagonybė
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Meninė diversija
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Asasinai
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Pirotechnika
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Chaoso mitai
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Pornografija
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Nusikaltimas
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Komunikatas Nr.9. Demaskavimas už dvigubus pinigus
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Postanarchistinė anarchija
Bob Black. DARBO PANAIKINIMAS

Bob BlackBobas Blackas (g. 1951) – JAV gyvenantis teisininkas, anarchistas, rašytojas. Studijų metais dalyvaudamas naujųjų kairiųjų judėjime, Bobas nusivylė autoritarine socialistine ideologija ir, atradęs anarchizmą, įdėjo daug pastangų tyrinėdamas autoritarinius tariamai „antiautoritarinių“ grupių polinkius. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo vienas pirmųjų, pradėjusių kalbėti apie tai, kas dabar vadinama postkairiuoju anarchizmu. Savo skandalingais tekstais jis kritikavo daugelį kairiųjų, aktyvistų ir anarchistų šventųjų karvių. Nors ir nepriskirdamas savęs anarchoprimityvistams, jis stipriai įtakojo jų tekstus. 8-ojo dešimtmečio pradžioje jis kritikavo branduolinio moratoriumo judėjimą („Antibranduolinis teroras“), radikalųjį feminizmą („Feminizmas kaip fašizmas“) ir libertarus („Libertarai kaip konservatoriai“). Vienas daugiausiai skaitomų Bobo tekstų yra esė „Darbo panaikinimas“.

Bob Black. Darbo panaikinimas (2)
Bob Black. Darbo panaikinimas (1)
P. M. BOLO BOLO

Bolo bolo Utopinę knygą „Bobo bolo“ XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje parašė šveicarų aktyvistas, pasirinkęs P. M. slapyvardį. 1983 m. ji buvo vokiečių kalba išleista Ciuricho „Paranoia City Verlag“ leidykloje, vėliau išversta į daugelį užsienio kalbų. „Bolo bolo“ (bolo reiškia genties pavadinimą) – tai negailestinga civilizacijos kritika, paremta ekoanarchistiniais „žaliosios utopijos“ elementais. Knyga sudaryta iš trijų dalių. „Įžangoje“ kalbama apie Pasaulinę Darbo Mašiną ir jos sunaikinimo būdus. Antrojoje dalyje, pavadintoje „Puikusis bolo bolo“, autorius pateikia savo idėjas, kaip pertvarkyti pasaulio visuomenę. Trečiojoje dalyje – „Pastabose apie bolo bolo“ – kalbama apie daugelį dalykų, nuo utopijų iki psichologijos, nuo techninių maisto gamybos klausimų iki socialinių santykių.

P.M. Bolo bolo. Įvadas. Disko ir triko (3)
P. M. Bolo bolo. Įvadas (2). Šioje realybėje nebėra ko siekti
P. M. Bolo bolo. Įvadas (1). Pasaulinė Darbo Mašina
Murray Bookchin

murray bookchinMurray'us Bookchinas (1921-2006) – amerikietis ekoanarchistas, sociumo kritikas ir aktyvistas, visą gyvenimą kūręs naują antiautoritarinę žmonijos vystymosi programą ir socialinės ekologijos perspektyvą. Gimė Niujorke emigrantų revoliucionierių iš Rusijos šeimoje, labai anksti įsijungė į komunistinį jaunimo judėjimą, tačiau komunstavo tik iki 1939 m. Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo. Išmestas iš kompartijos „už trockistines ir anarchistines pažiūras“, ketverius metus dirbo metalurgijos kombinate Niudžersyje ir pasižymėjo kaip aktyvus trockistas. Atitarnavęs armijoje, dirbo automobilių gamykloje, dalyvavo profesinės sąjungos „United Auto Workers“ veikloje. Jau nuo 1948 m., įvykus milžiniškai „General Motors“ darbuotojų demonstracijai, ėmė abejoti „avangardiniu“ proletariato vaidmeniu ir linkti anarchizmo pusėn. Daug rašė kairiųjų judėjimo temomis pasirašydamas įvairiais pseudonimais. M. Bookchinas buvo ne tik ekoanarchizmo, bet ir pasaulinio ekologinio judėjimo pradininkas. Jau poirmieji jo straipsniai ir veikalai – („The Problem of Chemicals in Food“ (1952), „Our Sinthetic Environment“ (1962) – padarė didžiulę įtaką viso pasaulio „žaliųjų“ ideologijai ir nubrėžė šio judėjimo kryptis. XX a. 7-ajame dešimtmetyje jis pasinėrė į kontrkultūrinį gyvenimą ir prisijungė prie „Naujosios Kairės“ judėjimo. 1969 m. šimto tūkstančių egzempliorių tiražu išleista jo esė „Klausykite, marksistai!“ tapo naujųjų Amerikos kairiųjų manifestu. Dėstė Laisvajame Niujorko universitete ir kitose mokslo įstaigose, 1974 m. įsteigė Socialinės ekologijos institutą Pleinfylde, kuris netrukus tapo pasauliniu ekologinės filosofijos centru. Fundamentalūs M. Bookchino veikalai – „Laisvės ekologija“ (1982), „Visuomenės perdarymas“ (1989), „Socialinės ekologijos filosofija“ (1990), „Nusivylusi žmonija“ (1995), „Trečioji revoliucija“ (1996), „Socialinės ekologijos politika: libertarinis municipalizmas“ (1997) – tapo viso pasaulio ekologų ir „žaliųjų“ aktyvistų vadovėliais. M. Bookchinas savęs nelaikė klasikiniu anarchistu, jo pažiūros artimesnės „libertariajam komunitarizmui“. Vis dėlto šio mąstytojo idėjos itin praplėtė kairiojo judėjimo, antikapitalizmo ir paties anarchizmo ribas.

Atsisiųsti Murray'aus Bookchino knygas ir straipsnius pdf formatu:  

Murray Bookchin. The Problem of Chemicals In Food. Contemporary Issues, 1952     Murray Bookchin. Our Synthetic Environment (1962)     Murray Bookchin. Ecology and Revolutionary Thought. Comment, 1964     Murray Bookchin. A Letter To The Left. Anarchos magazine, 1969     Murray Bookchin. Anarchism: Past and Present. Comment, 1980     Murray Bookchin. New Perspectives in Libertarian Thought. Comment, 1980     Murray Bookchin. The Crisis in the Ecology Movement. Left Green Perspectives, 1988     Murray Bookchin. Radical Politics in an Era of Advanced Capitalism. Left Green Perspectives, 1989     Murray Bookchin. A Critique of the Draft Program of the Left Green Network. Left Green Perspectives, 1991     Murray Bookchin. Community Control or Statist Politics: A Reply to David Lewis, 1991     Murray Bookchin. What Is Social Ecology? Environmental Philosophy, 1993    Murray Bookchin. A Meditation on Anarchist Ethics. City Lights Books, 1994    Murray Bookchin. History, Civilization, and Progress. Left Green Perspectives, 1994    Murray Bookchin. To Remember Spain: The Anarchist and Syndicalist Revolution of 1936. AK Press, 1994    Murray Bookchin. Social Anarchism or Lifestyle Anarchism: An Unbridgeable Chasm. AK Press, 1995     Murray Bookchin. A Philosophical Naturalism. Black Rose Books, 1995    Murray Bookchin. The Communist Manifesto: Insights and Problems. New Politics, 1998      Murray Bookchin. The Twilight Comes Early. Anarchist Archives, 2004

Kazys Boruta. GYVENIMAS DRAUGE SU DRAUGU

gyvenimas drauge su drauguAutobiografinė Kazio Borutos (1905-1965) knyga „Gyvenimas drauge su draugu“ (1999 m.) – tai atsiminimai apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę, rašyti 1947-1949 Rasų kalėjime Vilniuje. K. Boruta dalyvavo aušrininkų socialistinio jaunimo organizacijos, profesinių sąjungų, vėliau – eserų veikloje, už tai 1926 m. pašalintas iš Lietuvos universiteto. Už politinę veiklą socialistinio jaunimo ir darbininkų organizacijose buvo priverstas emigruoti į užsienį. 1927 m. per vasaros atostogas Lietuvoje suimtas ir paleistas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. 1933 m. suimtas antrą kartą, 1934 m. kariuomenės teismo nuteistas už ankstesnę politinę veiklą 4 metams sunkiųjų darbų kalėjimo, 1935 m. amnestuotas. Su būsima žmona susipažino 1924 m. „Aš su nuostaba pažiūrėjau į ją, ir ji man priminė XIX šimtmečio rusų revoliucionierius – pasiryžėlius ir svajotojus, aukojančius savo gyvenimą dėl ateities gražios pasakos“, – rašė vėliau K. Boruta. Tai buvo Ona Kazanskaitė, 32 metų socialistė revoliucionierė, gabenusi iš Klaipėdos slaptus atsišaukimus, o vėliau ir ginklus. Jai šis eseriškas sambūris pavedė palaikyti kontaktą „su dideliu nenuorama, poetu ir fantastu, pas kurį kasdien dešimt naujų projektų ir nei vienas neįvykdomas, amžinai besiblaškančiu ir dar neapsisprendusių, bet būtinai reikalingu, kad neatitrūktų nuo sąjūdžio“. 

Kazys Boruta. Gyvenimas drauge su draugu. Fragmentai

Vytautas Kubilius. Jis troško eiti su bundančiu maištu prieš neteisybę
IV skyrius. Kūrėsi Lietuva...
V skyrius. Rudenį 1924 m. užplūsta Kauną...
VIII skyrius. Bet vis dėlto mes neilgai trukus išsiskyrėme...
XI skyrius. Rudenį išleido mane Ona...
XIV skyrius. Atvažiavome į Kauną...
XX skyrius. Vėl drauge apsigyvename...
XXVII skyrius. Sugrįžome į Kauną kaip iš kito pasaulio...
XXVIII skyrius. Po mažo apklausinio saugume...
XXX skyrius. Pasimatyti teko gal tik po mėnesio...
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

ka daryti„Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje” (1999) – pirmasis kūrybinis Aleksanderio Brenerio ir Barbaros Schurz bandymas. Kaip jie patys sakosi: „Rašėme šią knygutę greitai, pankiškai. Įsimylėjome vienas kitą kaip triušiukai, kaip kačiukai. Kita vertus, pabandėme tapti tikrais revoliucijos šuniukais: mėtėme kiaušinius, kvaksėjome ir panašiai.“ Dinamitinė porelė parašė tikrą kovos veiksmų vadovėlį šiandieninės visuomenės atskalūnams – anarchistams, pankams, laisviems menininkams, feministams, nomadams, skvoteriams, žodžiu, visiems pradedantiesiems maištautojams, kurie nenori sėdėti sudėję rankų, trokšta priešintis sistemai, bet nežino, ką daryti. Knyga išėjo pusiau teorinė, pusiau praktinė. Ilgi teoriniai samprotavimai iliustruojami vaizdingais praktiniais pavyzdžiais. Pateikti 54 pasipriešinimo valdžiai metodai, kuriuos sąlygiškai galima suskirstyti į tris grupes: tradiciniai (demonstracijos, barikados, bado streikai), kultūriniai (skandalai, akcijos ir performansai) ir individualūs (pvz., parodyti šikną, išdalinti pinigus arba paniekinamai nusišypsoti). Visi šie metodai tinka tam tikromis aplinkybėmis, todėl svarbiausia – kūrybiškai juos panaudoti. Juk mūsų tikslas vienas – tai kova prieš valdžią.  

Atsisiųsti knygą „KĄ DARYTI?“ pdf formatu  

Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje

Pradžios žodis. Pirmyn, sočių kirmėlių vaikaičiai!
Pirma įžanga: tik citatos
Antra įžanga: pasipriešinimo klasifikavimas
Trečia įžanga: kvietimas maištui
1. Skrydis į Meksiką
2. Gyventi ant stogo
3. Paliesti Hanso Haackės nosį
4. Spjaudytis
5. Parodyti šikną
6. Demonstracija
7. Barikados
8. Kąsti
9. Nepakantumas valstybei
10. Nešioti
11. Būti Antoninu Artaud
12. Tortas į fizionomiją
13. Šaudyti
14. Artikuliuoti
15. Smirdėti
16. Reikalavimai valdžiai
17. Paniekinama šypsena
18. Išdalyti pinigus
19. Nešiotis tris tūkstančius dolerių
20. Vaikščioti be triusikų
21. Kurti kitokią kultūrą
22. Plagiatas
23. Užsikasti į smėlį
24. Bado streikas
25. Būti suvereniu
26. Nepasiduoti artistinei dviveidystei
27. Streikas
28. Graffiti
29. Būti menininku
30. Būti neskaidriu
31. Būti skaidriu
32. Gatvės neramumai
33. Suprasti pažodžiui
34. Juoktis ir kvatoti
35. Veiksmai su kėde
36. Neapkęsti
37. Ataka prieš nuobodulį
38. Išsipisinėti
39. Kukuoti, kvaksėti, kudakuoti
40. Kiaušiniai į kaktą
41. Palįsti po dušu
42. Meilė
43. Gėdytis
44. Kikenti iš šios knygos
45. Tiesioginis susidūrimas, konfliktas
46. Preparuoti identiškumą
47. Spoksoti televizorių
48. Tapti nomadu
49. Rėkti
50. Šaudyti iš laidynės, svaidytis akmenimis, mojuoti kumščiais
51. Išpažinti feminizmą
52. Nematoma moteris
53. Pasidaryk pats
54. Būti demokratišku
Pabaigos žodis
Epilogas!!!
H. Browne. KAIP TAPAU LAISVAS NELAISVAME PASAULYJE

harry browneHarry Browne (1933-2006) buvo libertaras, rašytojas, politikas, investicijų patarėjas. Išgarsėjo 1970 metais išleidęs knygą „Kaip galima pasipelnyti iš artėjančios devalvacijos“, kuri teisingai numatė dolerio nuvertėjimą ir po to sekusią infliaciją. 1973 metais išleista knyga „Kaip tapau laisvas nelaisvame pasaulyje“ susitelkė ties asmeninės laisvės problema. Ši knyga libertarams tapo klasika. Ji kalba apie naujas laisvės idėjas ir naujus jų įgyvendinimo būdus. F. Kafka sakė, kad „knyga turi būti kaip ledo kirtiklis, kad pralaužtų mūsų viduje užšalusią jūrą”. Tokia ir yra ši knyga. Apeiti, apgauti autoritarinę valdžią, jos institucijas ir tokiu būdu pasiekti norimą laisvę – štai ką iš esmės siūlo autorius. Daugeliui karštos ir negailestingos tiesioginės kovos šalininkų tai gali pasirodyti nepriimtina ir tam jie turbūt turi savų argumentų, bet knygos autoriaus atlikta plati vidinės argumentacijos studija ir galimų alternatyvų bei išsilaisvinimo technikų apžvalga verčia susimąstyti, o svarbiausia – praplečia pasirinkimo galimybes. Juk mes to ir norime – laisvai rinktis ir laisvai įgyvendinti savo pasirinkimą. 

Harry Browne. Kaip tapau laisvas nelaisvame pasaulyje (parankinė knyga asmenininiam išsilaisvinimui)

Harry Browne: Kaip tapau laisvas nelaisvame pasaulyje (3)
Harry Browne. Kaip tapau laisvas nelaisvame pasaulyje (2)
Harry Browne. Kaip tapau laisvas nelaisvame pasaulyje (1)
Noam Chomsky. TIKSLAI IR VIZIJOS

chomsky tikslaiir vizijosNoamas Chomsky (g. 1928) – radikalus šiuolaikinės JAV politikos, ekonomikos ir neoliberalaus kapitalizmo kritikas, lingvistas, kairysis libertaras, kurio idėjos artimos anarchizmui. „Tikslai ir vizijos“ – straipsnių rinkinys, reprezentuojantis svarbiausias autoriaus temas: klasikinį liberalizmą ir libertarinį socializmą; propagandą kaip „sutarimo gaminimą“, originalų požiūrį į Sovietų Sąjungą ir alternatyvią George’o Orwello kūrybos interpretaciją. Autorius plėtoja kitokio, tinkamesnio gyventi pasaulio viziją. Žmogus, pasak Chomsky, yra morali ir visuomeniška būtybė, kuriai būdinga keistis ir tobulėti. Negailestingai smerkdamas pasaulio viešpačius (ir Vakaruose, ir Rytuose), siekį dominuoti pasaulyje, „laisvos“ rinkos tironiją, Noamas Chomsky siūlo judėti naujos visuomenės, grindžiamos tiesiogine demokratija, laisvų žmonių asociacijomis, alternatyvios gyvensenos bei ekonomikos galimybėmis, link.  

Atsisiųsti knygą „TIKSLAI IR VIZIJOS“ pdf formatu

Noam Ckomsky. Tikslai ir vizijos. Straipsnių rinkinys

Kasparas Pocius. Alternatyvusis Noamo Chomsky pasaulis
Noam Chomsky. Valdžios ateitis (1)
Noam Chomsky. Valdžios ateitis (2)
Noam Chomsky. Propaganda. Amerikietiškasis stilius
Noam Chomsky. Sovietų Sąjunga prieš socializmą
Noam Chomsky. Tikslai ir vizijos (1)
Noam Chomsky. Tikslai ir vizijos (2)
Zigos Vodovnik interviu su Noamu Chomsky
Vincas Davainis. SUKILUSI ISPANIJA

vincas davainis sukilusi ispanijaVincas Davainis – kūrybinis Martyno Gudelio pseudonimas. M. Gudelis gimė Rochesteryje (JAV), mirė 1993 m. Čikagoje. 1925 m. baigęs Marijampolės realinę gimnaziją, studijavo Kauno universitete. Priklausė aušrininkų organizacijai, Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų (eserų) sąjungai, 1929 m. dalyvavo pasikėsinime į tuometinį Lietuvos ministrą pirmininką A. Voldemarą. Aušrininkų atentatas įvyko Kauno Valstybės teatro sodelyje, į A. Voldemarą ir jo palydą buvo paleisti 7–9 šūviai iš revolverių. Vienas karininkas buvo nušautas, pora žmonių sužeista, o pats ministras pirmininkas liko sveikas. M. Gudelis, kartu su bičiuliu A. Bulota perėjo Lietuvos-Lenkijos sieną ir paspruko į Čekoslovakiją, o per ją – į Austriją. Vėliau studijavo Berlyne, kariavo respublikonų pusėje Ispanijoje, gyveno Prancūzijoje. 1941 m. išvyko į JAV ir ėmė dirbti Čikagos dienraštyje „Naujienos”, 1951 m. tapo šio leidinio redaktoriumi ir leidėju. Rašė straipsnius įvairiais slapyvardžiais (M. Skynimas, L. Guoba, V. Davainis ir kt.), kuriuos spausdino „Aušrinėje”, „Kovos kelyje”, „Kultūroje”, almanache „Darbas”. 1933 m. išleido atsiminimų knygą apie Ispanijos anarchistų kovą – „Sukilusi Ispanija”, 1941 m. – publicistikos knygą „Ispanų kovos dėl laisvės: Svarbiausi pilietinio karo epizodai“. 

Atsisiųsti knygą „SUKILUSI ISPANIJA“ pdf formatu

Vincas Davainis. Sukilusi ispanija

Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Ispanijos liaudis žengia į laisvę
Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kovos Ispanijos kalėjimuose (1)
Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kovos Ispanijos kalėjimuose (2)
Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kovos Ispanijos kalėjimuose (3)
Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kovos Ispanijos kalėjimuose (4)
Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kovos Ispanijos kalėjimuose (5)
Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Socialinės revoliucijos žingsniai (1)
Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Socialinės revoliucijos žingsniai (2)
Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ

spektaklio visuomene„Spektaklio visuomenė“ (La société du spectacle, 1967) yra svarbiausias „Situacionistų Internacionalo“ įkūrėjo Guy Debord'o kūrinys, tapęs reikšmingu 1968-ujų epochos revoliucinės epochos manifestu. „Spektaklio visuomenė“ kalba apie mums rodomą spektaklį, kaip skurdą, hegemoniją ir manipuliacijas dangstantį muliažą. Visuomenė, kuri žiūri šį spektaklį, nėra auka. Ji yra žiūrovas, tenkinantis savo geismus ir reikalaujantis naujų regimybių. O spektaklio tikslas yra jis pats, už jo nieko nėra. „Spektaklio visuomenė“ dažnai vadinama naujos kartos Marxo „Kapitalu“, jo tęsiniu šiuolaikinei epochai. Šis veikalas padarė didžiulę įtaką šiuolaikiniam antikapitalistiniam judėjimui, suformavo ištisų kartų aktyvistų pasaulėžiūrą. G. Debord'as įspėja, kad bet kokiai revoliucijai visų pirma turi būti iškeltos išsivadavimo nuo spektaklio sąlygos. Kitaip bet koks pasipriešinimas ar sukilimas pavers dar vienu teatru. 

Atsisiųsti knygą „SPEKTAKLIO VISUOMENĖ“ pdf formatu

Guy Debord. Spektaklio visuomenė

Gintautas Mažeikis. Revoliucijos takais: sukilęs prieš spektaklio visuomenę
Spektaklio visuomenė. Pratarmė trečiajam prancūziškam leidimui
Spektaklio visuomenė. 1 skyrius. Užbaigtas atskyrimas
Spektaklio visuomenė. 2 skyrius. Prekė kaip spektaklis
Spektaklio visuomenė. 3 skyrius. Regimybės vienybė ir padalijimas
Spektaklio visuomenė. 4 skyrius. Proletariatas kaip subjektas ir pateikimas (1)
Spektaklio visuomenė. 4 skyrius. Proletariatas kaip subjektas ir pateikimas (2)
Spektaklio visuomenė. 5 skyrius. Laikas ir istorija
Spektaklio visuomenė. 6 skyrius. Reginiškas laikas
Spektaklio visuomenė. 7 skyrius. Teritorijos sutvarkymas
Spektaklio visuomenė. 8 skyrius. Neigimas ir vartojimas kultūroje
Spektaklio visuomenė. 9 skyrius. Materializuota ideologija
Almanachas DARBAS (1932)

Almanachas DARBAS„Darbas“ – tai K. Borutos iniciatyva susibūrusi kairiųjų rašytojų grupė, 1932 m. spalį išleidusi savo kūrybos almanachą „Pirmas darbas“ ir paskelbusi „Deklaraciją dėl literatūros, laisvės ir kultūros“. Grupei priklausė Kazys Boruta, Kazys Jakubėnas, Vytautas Montvila, Ona-Halina Lukauskaitė ir Juozas Baltušis. Šio literatūrinio sąjūdžio atsiradimui tiesioginės įtakos turėjo A. Smetonos karo cenzūros 1931 m. lapkričio 10 d. sprendimas uždaryti žurnalą „Trečias frontas“. Žurnalą uždraudus, trečiafrontininkai pakriko ir išsisklaidė kas sau, nepasimetė tik K. Boruta, per nepilnus metus suorganizavęs naują jaunų literatų grupę. Rašytojų grupė „Darbas” siekė tęsti „Trečio fronto“ misiją, ją atitinkamai modifikavę. „Darbininkai“ atsisakė trečiafrontininkams būdingo griežto ideologinio angažavimosi, jų skelbiama socializmo idėja turėjo ne bolševikinį, o libertarinį atspalvį. Svarbiausia „Darbo“ grupei priklausiusių rašytojų inovacija buvo ta, kad „darbininkai“ deklaravo visiškai naują kūrybos metodą – „aktyvų realizmą“.Jie atmetė vadinamąjį „kritinį XIX a. realizmą“ ir nusprendė kurti naująjį realizmą, kuris „laužtų realybę tinkama kryptimi“. Deja, smetoninės valdžios represijos literatūrinį „Darbo” sąjūdį nutraukė jam net nespėjus įsibėgėti – 1933 m. K. Boruta buvo suimtas ir nuteistas 4 metams sunkiųjų darbų kalėjimo, o jo bendraminčiai nesiryžo tęsti kūrybinių „Darbo“ ieškojimų.

Vincas Davainis. Po svetimus kalėjimus (1932) (1)
Vincas Davainis. Po svetimus kalėjimus (1932) (2)
Demokratija be darbo judėjimo?

demokratija be darbo judejimo„Demokratija be darbo judėjimo?“ (2009) – pirmoji originali kairiosios minties knyga posąjūdinėje Lietuvoje. Tai beveik dviejų metų Naujosios kairės 95 „diskursyvinio aktyvizmo“ rezultatas. Šioje knygoje Lietuvos kairieji intelektualai kartu su Estijos ir Norvegijos akademikais bei profsąjungų aktyvistais suprantamai pasakoja apie Europos darbo žmonių kovą už žmogaus teises, veiksmingesnį demokratinį atstovavimą, profsąjungų veiklą Lietuvoje bei kituose Europos kraštuose, darbo judėjimo strategiją bei taktiką. 2008 metų gegužės 24-25 dienomis Vilniuje vyko NK95 ir „Manifest“ organizuota konferencija „Naujosios kairės atgimimas: demokratija, ekonomikos plėtra ir darbo judėjimas“. Bent pusė šios knygos skyrių (R. Kattel, M. Marsdal, A. Wahl, J. Bals, A. Davidavičius, G. Mažeikis) buvo parašyti konferencijos pranešimų pagrindu. Viena iš svarbiausių šios knygos tezių (kuri skirtingais pavidalais yra aptariama A. Bielskio ir J. Paleckio, M. Marsdal, A. Wahl, J. Bals, D. Donauskaitės, R. Baločkaitės ir S. A. Lie tekstuose) – tai nuostata, jog demokratija yra apskritai neįmanoma be stiprių profesinių sąjungų bei darbo judėjimo, nes procedūrinė demokratija Lietuvoje jokiais būdais negarantuoja nei eilinių darbo žmonių teisių apsaugos, nei įgalina juos įtakoti ekonominių ir politinių sprendimų priėmimą ar juolab perskirstyti visuomenės kuriamą gerovę. Laisvos rinkos šauklių nenuilstamas noras liberalizuoti darbo rinką bei supaprastinti darbo teisę ne tik prisideda prie žmonių skurdinimo, bet ir silpnina demokratiją. Atėjo laikas mesti iššūkį neoliberalizmo ideologijai! 

Tekstai iš knygos „Demokratija be darbo judėjimo?“

Andrius Bielskis. Įvadas (arba kodėl demokratija neįmanoma be stipraus darbo judėjimo)
Andrius Bielskis ir Justas Paleckis. Lietuvos profesinės sąjungos tarptautinio darbo judėjimo kontekste
Magnus E. Marsdal. Socialistinis individualizmas?
Apie autorius
Socialistinės jaunuomenės laikraštis DRAUGAS

draugas1921 m. pradžioje Lietuvoje ėmė veikti socialistinės jaunuomenės sąjunga „Draugas“, kurią įsteigė Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija (LRSLP) – kairiųjų organizacija, savo pažiūromis artima eserams (socialistams revoliucionieriams), aušrininkams ir anarchistams. Jaunimo organizacija „Draugas“, vadovaujama rašytojo Kazio Borutos, 1922 m. išleido 5 laikraščio „Draugas“ numerius. 4-ajame „Draugo“ numeryje (1922 m. birželio mėn.) pasirodė trumpa žinutė, kad „Draugo“ valdyba traukiama atsakomybėn už priešvalstybinio turinio knygos leidybą. 1922 metais spėjo išeiti 5 „Draugo“ numeriai (sausio, vasario-kovo, gegužės 1-osios, birželio ir rugsėjo mėn.). 1925 m. gegužės 1 dieną buvo išleistas darbo jaunimo vienkartinis leidinys „Draugas jauniems“, už kurį K. Boruta buvo areštuotas. Šio laikraščio numeriai yra puikūs archyviniai dokumentai, leidžiantys suprasti, kokia buvo to meto Lietuva. „Draugas“ daug rašė apie žodžio, spaudos, susirin­kimų, minties suvaržymus, represijas prieš kairiuosius ir lietuviškuosius „koncentracijos liogerius“. Atkreiptinas dėmesys ir į faktą, kad „Drauge“ aprašomos 1922 m. vykusios valdžios represijos paneigia mitą, jog „aksominė“ A. Smetonos diktatūra prasidėjo tik po 1926 m. perversmo. Be to, „Draugo“ straipsniai akivaizdžiai parodo, kad kairieji Lietuvos socialistai revoliucionieriai nemėgo sovietinės bolševikų diktatūros lygiai taip pat, kaip ir vietinio tautinio režimo.

Socialistinės jaunuomenės laikraščio „Draugas“ straipsniai

Socialistinės jaunuomenės „Draugo“ sąjunga apie tautinį režimą Lietuvoje („Draugas“, 1922 m. Nr. 1-5)
Socialistinės jaunuomenės „Draugo“ sąjunga apie bolševikų diktatūrą Rusijoje („Draugas“, 1922 m. Nr. 1-5)
Edward Bellamy. Vandens valdovai („Draugas“, 1922 m. Nr. 1-2)
P. Gelderloos. HOW NONVIOLENCE PROTECTS THE STATE

peter gelderloos Peteris Gelderloosas – anarchistas, kilęs iš Harisonburgo (JAV, Virdžinija). 2001 m. buvo suimtas už dalyvavimą protesto demonstracijoje prie Amerikos mokyklos ir nuteistas kalėti 6 mėnesius. 2007 m. gegužę P. Gelderoosas buvo suimtas Ispanijoje ir apkaltintas viešosios tvarkos pažeidimais nelegalios skvoterių demonstracijos metu. Šiuo metu jis rašo knygą „Anarchija veikia”, kurioje bando atsakyti į dažniausiai užduodamus klausimus apie anarchiją. P. Gelderlooso knyga „Kaip neprievartinis pasipriešinimas stiprina valstybę“ (2005) puikiai parodo, ką anarchistai turi spausdinti, kad jų idėjos būtų matomos ir gyvybingos visuomenėje. Autorius aiškia ir suprantama kalba nuosekliai triuškina teiginį, kad vienintelis priimtinas ir veiksmingas kovos būdas yra tik neprievartinis aktyvizmas. Remdamasis gausia faktine medžiaga, jis bando nuginčyti pačius stipriausius pacifizmo ortodoksų argumentus. Būtų gėda, jei šios knygos neperskaitytų tie, kurie nesutinka su autoriaus nuomone. Tai tik patvirtintų pagrindinę knygos mintį, kad kai kuriuose sluoksniuose pacifizmas lieka vyraujančia nuostata vien todėl, kad žmonės atsisako susipažinti su kitokiu požiūriu į socialinių pokyčių galimybes. Autorius teigia, kad pacifizmas – viena didžiausių kliūčių socialinių pokyčių kelyje. „Šiame pasaulyje nėra nieko verto pavadinti taika. Greičiau tai yra klausimas, kieno prievarta mus labiausiai gąsdina ir kurioje barikadų pusėje mes stovime.”  

Peter Gelderloos. Kaip neprievartinis pasipriešinimas stiprina valstybę

Peter Gelderloos. 3 skyrius. Nesmurtinis pasipriešinimas naudingas valstybei (6)
Peter Gelderloos. 3 skyrius. Nesmurtinis pasipriešinimas yra provalstybinis (5)
Peter Gelderloos. Nesmurtinis pasipriešinimas yra rasistinis (4)
Peter Gelderloos. Dedikacijos ir įvadas
Peter Gelderloos. 1 skyrius. Nesmurtinis pasipriešinimas yra neefektyvus (1)
Peter Gelderloos. 1 skyrius. Nesmurtinis pasipriešinimas yra neefektyvus (2)
Peter Gelderloos. 2 skyrius. Nesmurtinis pasipriešinimas yra rasistinis (3)
Emma Goldman

Emma GoldmanEmma Goldman (1869-1940) – lietuvių kilmės anarchistė, laikoma „maištaujančios moters“ simboliu. Jos veikla padarė lemiamą įtaką XX a. pirmosios pusės JAV anarchizmo ir feminizmo vystymuisi. E. Goldman gimė Kaune, žydų šeimoje, turėjusioje nedidelį viešbutuką. Kai Emmai suėjo 13 metų, Goldmanų šeima persikėlė į Sankt Peterburgą, o dar po ketverių metų – į JAV. Emma dirbo Ročesterio tekstilės fabrike, ištekėjo už to fabriko darbininko. 1887 m. lapkritį ją sukrėtė žinia apie 4 valdžios pakartus anarchistus, dalyvavusius Čikagos darbininkų proteste Haymarket aikštėje, ir ji prisijungė prie Amerikos anarchistų judėjimo. Niujorke susipažino su Aleksandru Berkmanu – žymiausiu to meto JAV anarchistu, kurio idėjoms liko ištikima iki gyvenimo pabaigos. Emma daug keliavo po Ameriką ir agitavo už kairiųjų judėjimą ir anarchofeminizmą. Abortus ji laikė tragišku socialinių aplinkybių padariniu, aktyviai propagavo kontrapceptines priemones kaip daug geresnę alternatyvą, kritikavo santuoką, palaikė „laisvos meilės“ idėjas, kovojo už gėjų bei lesbiečių teises. 1893 m. buvo pirmą kartą suimta už „žmonių kurstymą“ ir nuteista vieneriems metams kalėjimo. 1901 m. buvo apkaltinta pasikėsinimo į JAV prezidentą W. McKinley organizavimu, tačiau netrukus paleista dėl įrodymų trūkumo. 1906 m. kartu su savo bičiuliu A. Berkmanu, kalėjime atsėdėjusiu 14 metų, ėmė leisti mėnesinį anarchofeministinį žurnalą „Mother Earth“ („Motina Žemė“). 1908 m. iš E. Goldman atimta JAV pilietybė, 1914 m. ji buvo kaltinama sprogimais magnato J. Rockefellerio viloje, 1916 m. suimta už informacinių lapelių apie gimdymų kontrolę platinimą, 1917 m. areštuota už pacifistinės organizacijos „No-Conscription League“, pasisakančios prieš šaukimą į armiją, įkūrimą ir nuteista 2 metams kalėti. 1919 m. JAV administracija deportavo E. Goldman į tėvynę, kuri tada jau buvo virtusi Sovietų Rusija. Anarchistė aiškiai nusivylė bolševikų sukurta valstybe ir paliko teroro apimtą šalį, kai tik buvo įmanoma. Ilgą laiką gyveno Anglijoje ir Prancūzijos pietuose. 1936 m. prisidėjo prie Ispanijos pasipriešinimo kaip anarchistinių profsąjungų CNT-FAI atstovė Londone. San Tropeze parašė garsiąją savo autobiografiją „Gyvenant savo gyvenimą“. Palaidota Amerikoje, jos kapą puošia užrašas „Liberty will not descend to a people, a people must raise themselves to Liberty“. 

Atsisiųsti Emmos Goldman knygas ir straipsnius pdf formatu: 

Emma Goldman and John Most. Anarchy Defended by Anarchists. Metropolitan Magazine, 1896     Emma Goldman. What I Believe. New York World, July 19, 1908     Emma Goldman. A New Declaration of Independence. Mother Earth, 1909     Emma Goldman. Anarchism: What It Really Stands For. Mother Earth, 1910     Hippolyte Havel. EMMA GOLDMAN (Biography). Mother Earth, 1911     Emma Goldman. Francisco Ferrer and The Modern School. Mother Earth, 1911     Emma Goldman. Voltairine De Cleyre. The Oriole Press, 1914     Emma Goldman. Address To The Jury. U.S. v. Emma Goldman and Alexander Berkman. July 9, 1917     Emma Goldman. The Truth About the Bolsheviki. Mother Earth, 1918     Emma Goldman. My Disillusionment In Russia. C. W. Daniel Company, 1923     Emma Goldman. My Further Disillusionment in Russia. Doubleday, Page & company, 1924     Emma Goldman. Living My Life. Alfred A. Knopf Inc., 1931     Emma Goldman. Was My Life Worth Living? Harper's Monthly Magazine, 1934     Emma Goldman. Socialism: Caught in the Political Trap. Unpublished typescript in the New York Public Library manusript collection     Emma Goldman. The Social Importance of the Modern School. Unpublished typescript in the New York Public Library manusript collection  

Emma Goldman. Ar mano gyvenimas nugyventas vertai?
Daniel Guerin

daniel guerinDanielis Guerinas (1904-1988) – prancūzų anarchistas, garsus antifašistas ir antinacistas. Žymiausi jo kūriniai – „Anarchizmas: nuo teorijos prie praktikos“ ir „Nei Dievų, nei šeimininkų: anarchizmo antologija“. Ispanijos pilietinio karo metu rėmė anarchistinių profsąjungų organizaciją CNT, revoliucingai gynė laisvą meilę ir homoseksualumą (jis buvo biseksualus). Jaunystėje D. Guerinas rašė straipsnius į revoliucinio sindikalizmo žurnalą, keliavo po Libaną ir prancūzų Indokiniją, kur tapo dideliu kolonistų priešu. Jungdamasis prie įvairių sindikalistų ir kairiųjų revoliucionierių judėjimų, kurį laiką netgi artimai bičiuliavosi su Levu Trockiu. 1933-aisiais jis atvyko į nacių Vokietiją, kelionės įspūdžiai jį įkvėpė parašyti knygą „Fašizmas ir didysis verslas”, kurioje jis detaliai atskleidė nacių ideologiją ir jos sąsajas su kapitalizmu. Jo įsitikinimai palaipsniui krypo į kairę, galų gale tapdami anarchizmo ir marksizmo kombinacija. Ispanijos pilietiniame kare iš pradžių rėmė visus respublikonus, bet vėliau nusivylė sovietų remiamomis jėgomis. 1946-aisiais D. Guerinas išvyko į Jungtines Valstijas ir, šokiruotas elgesio su juodaisiais, parašė apie juos knygą. Savo tekstuose reikalavo nepriklausomybės Alžyrui, dalyvavo 1968-ųjų kovose Prancūzijoje. Danielio Guerino libertarinio marksizmo idėjas atspindi jo žodžiai „Šiandien save laikyti marksistu libertaru – tai ne žiūrėti atgal, bet būti pasiruošusiu ateičiai. Marksistas libertaras – tai ne akademikas, bet kovotojas. Jis gerai žino, kad jam skirta pakeisti pasaulį – ne daugiau ir ne mažiau. Istorija jį pastato ant bedugnės krašto. Visame pasaulyje aidi revoliucijos garsai. Revoliucija – kaip išsilaipinimas Mėnulyje – tapo neatidėliotina ir įmanoma. Socialistinės visuomenės modelis – nebe utopinis modelis. Vieninteliai utopistai – tai tie, kurie užsimerkia, negalėdami pažvelgti į tokią tikrovę”. 

Atsisiųsti Danielio Guerino knygas ir straipsnius pdf formatu:   

Daniel Guérin. Fascism and Big Bussiness. New International, 1938
Daniel Guérin. Fascism and Socialism. Fourth International, 1945
Daniel Guérin. A Libertarian Marx? Anarchist Library, 1969
Daniel Guérin. Anarchism: From Theory to Practice. Monthly Review, New York, 1970

Ernesto Che Guevara. BOLIVIJOS DIENORAŠTIS

bolivijos dienorastisRevoliucijos pop simbolis Ernesto Che Guevara (Ernestas Gevara de la Serna) 1965 m. balandį išvyko iš Kubos – organizuoti partizanų misiją ir paremti revoliucinę kovą Konge. 1965 m. gruodį jis slapta grįžo į Kubą ir sutelkė naujas kubiečių pajėgas kovai Bolivijoje. Į Boliviją Che Guevara atvyko 1966 m. lapkritį, jis planavo mesti iššūkį karinei Bolivijos diktatūrai ir pamažu sukurstyti revoliucinį judėjimą, kuris išplistų po visą Lotynų Amerikos žemyną. 1967 m. spalio 8 d. Che sužeidė ir paėmė į nelaisvę JAV apmokyti ir vadovaujami sukilimo malšintojų būriai. Kitą dieną jis buvo nužudytas, o jo kūnas – paslėptas. Bolivijos periodu rašytas dienoraštis skelbiamas knygoje „Bolivijos dienoraštis“. Leidinį parengė Che Guevaros studijų centras Havanoje ir Australijos leidykla „Ocean Press“. Tai dokumentinis beprotiškiausios ir nesėkmingiausios Che kampanijos, pasibaigusios jo paties mirtimi, liudijimas. 

Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis (fragmentai)

Ernesto Che Guevara
Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. Fragmentai (1)
Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. Fragmentai (2)
Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. 1 komunikatas Bolivijos liaudžiai
Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. 2 komunikatas Bolivijos liaudžiai
Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. 3 komunikatas Bolivijos liaudžiai
Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. 4 komunikatas Bolivijos liaudžiai
Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. 5 komunikatas Bolivijos šachtininkams
Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. Instrukcijos miestų kadrams
Stewart Home. KULTŪROS ANTPUOLIS

sewart home kulturos antpuolis „Kultūros antpuolis“ yra pirmoji S. Home’o (g. 1962) – menininko, filmų kūrėjo, rašytojo, subkultūros pamfletisto, neoficialiojo meno istoriko ir aktyvisto – knyga, kurią jis parašė būdamas 25 metų. 1990–1993 m. S. Home’as pradėjo trejų metų meno streiko kampaniją. Skirtingai nuo savo pirmtako Gustavo Metzgerio, bandžiusio organizuoti panašią akciją 1970 m., S. Home’as nesiekė atimti meno galerijų sistemos teisių disponuoti menininkų darbais, jis susikoncentravo į psichologinio karo praktikas, nukreiptas prieš visą „rimtojo meno“ sistemą. „Kultūros antpuolis“ – tai andergraundinio meno istorija, kurioje iš asmeninės perspektyvos dėstomos pagrindinės šiuolaikinių radikaliųjų meninių ir politinių judėjimų idėjos, jų ištakos ir raida. Ši knyga pateikė iki tol dar nenagrinėtą ir absoliučiai kontrkultūrinį požiūrį į dada ir siurrealistų tradicijomis grįstą radikaliąją neoficialiąją kultūrą, jos propaguotojų politines pažiūras ir ambicijas. Glumina, kad jauno autoriaus surinkta medžiaga pateikė unikalų ir gerai argumentuotą požiūrį į šio pobūdžio reiškinius – knyga išlieka vis tokia pat aktuali, kaip ir tada, kai buvo parašyta. Pasak S. Home‘o šios knygos publikavimai Lenkijoje, o ypatingai Brazilijoje paskatino kontrkultūrinių judėjimų suaktyvėjimą. Nuoširdžiai to tikimės ir Lietuvoje.

Stewart Home. Kultūros antpuolis (fragmentai)

Stewart Home. Kultūros antpuolis. Įžanga lietuviškajam leidimui
Stewart Home. Kultūros antpuolis. Įžanga
Stewart Home. Kultūros antpuolis. Olandų „Provo“, „Kommune 1“, „mazerfakeriai“, jipiai ir „Baltosios panteros“
Stewart Home. Kultūros antpuolis. Pankai
Stewart Home. Kultūros antpuolis. „Klasių kova“
Stewart Home. Kultūros antpuolis. Pabaiga
Stewart Home. Kultūros antpuolis. Avangardo atgimimas
Mack Jefferson. SLAPTAS LAISVĖS KOVOTOJAS

slaptas laisves kovotojasPilnas knygos pavadinimas „Slaptas laisvės kovotojas. Kova prieš tironiją nedarantt žalos nekaltiems žmonėms“. Tai pirmoji amerikiečio Macko Jeffersono knyga, išleista 1986 m. Vėliau jis parašė dar bent penkias knygas, kurias vienija bendra idėja: žmogus, kovodamas už savo laisvę, neturi pasikliauti nei valstybe, nei kokiais nors pasipriešinimo judėjimais, geriausias kovos būdas slapti vieno žmogaus veiksmai, nukreipti prieš konkrečius asmenis ir institucijas, paveržusias jo laisvę. M. Jeffersono „Slaptas laisvės kovotojas“ – tai paprasta kalba parašytas vienišo kovotojo vadovėlis su gausybe praktinių patarimų, paremtų asmenine patirtimi: ilgus metus autorius dirbo diplomatinėje tarnyboje pietryčių Azijoje, garsėjančioje totalitariniais režimais. „Ši knyga nėra skirta nesubrendusiems hipiams, teroristams, revoliucionieriams ir visiems nesveikiesiems, norintiems pasiaukoti žmonijos vardan ar sukurti geresnį gyvenimą plačiosioms masėms nežinant, kas per velnias tos masės yra. Ji skirta paprastam vyrukui, kuris nori, kad jo paties gyvenimas taptų laisvesnis.“ 

Atsisiųsti knygą „SLAPTAS LAISVĖS KOVOTOJAS“ (angliškai)

Mack Jeffercon. Slaptas laisvės kovotojas

Mack Jefferson. Slaptas laisvės kovotojas. Įžanginis žodis
Mack Jefferson. Slaptas laisvės kovotojas. 1 skyrius. Pagautas ir per riebus, kad pabėgtų
Mack Jefferson. Slaptas laisvės kovotojas. 2 skyrius. Musių traiškymas kūju
Mack Jefferson. Slaptas laisvės kovotojas. 3 skyrius. Geras pilietis blogoje šalyje
Mack Jefferson. Slaptas laisvės kovotojas. 4 skyrius. Kovok už savo laisvę
Mack Jefferson. Slaptas laisvės kovotojas. 5 skyrius. Prieš juos nukreipti išpuoliai
Mack Jefferson. Slaptas laisvės kovotojas. 6 skyrius. Sužeisti jų nenužudant
Mack Jefferson. Slaptas laisvės kovotojas. 7 skyrius. Būk mirtinai pavojingas
JUODRAŠTIS NR.1 (2008 liepa)

juodrastis nr.1 2008 liepaJUODRAŠTIS – naujas nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas Tai pirmasis periodinis kairiosios minties leidinys nuo Lietuvos nepriklausomybės ir kapitalistinių santykių atkūrimo pradžios. Jame pateikiamos radikalios, maištingos, o dažnai – ir pavojingos idėjos, gimusios globalaus kapitalizmo, socialinės priespaudos ir komercializuotos kultūros priešininkų stovykloje. JUODRAŠČIO leidybos idėja gimė Lietuvos aktyvistams susidūrus su tendencingu oficialiosios žiniasklaidos darbu ir informacine kairiųjų idėjų blokada. Žurnale stengiamasi atspindėti antikapitalistinių judėjimų, kuriuos oficialioji žiniasklaida vadina antiglobalistiniais, įvairovę, protesto ištakas ir kovos patirtį. Pasipriešinimo kovos terpėje gimęs JUODRAŠTIS yra radikali alternatyva valdančiųjų galią įtvirtinantiems metraščiams.


       Lietuvoje netrukus pasirodys naujas kairiosios minties žurnalas JUODRAŠTIS
       Kviečiame į radikalios kairiosios minties žurnalo JUODRAŠTIS pristatymą liepos 31 d. GALEROJE
       Liepos 31 d. - radikalios kairiosios minties žurnalo "JUODRAŠTIS" pristatymas
       THE FIRST RADICAL LEFT/ANARCHIST MAGAZINE IN LITHUANIA
       Išleistas naujas nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas JUODRAŠTIS
       Lietuvos anarchistai turės savo leidinį
       "Juodraštis“ kurs erdvę, laisvą nuo kapitalizmo?
       “Juodraštis” - naujas radikalios kairiosios minties leidinys
       JUODRAŠTIS kurs erdvę, laisvą nuo kapitalizmo? (interviu su JUODRAŠČIO redkolegijos nariais)
       Vieša diskusija: Koks turi būti JUODRAŠTIS?
       Žurnalas JUODRAŠTIS pristato: radikalios knygos, kurias išleis KITŲ KNYGŲ leidykla
       Gediminas Baranauskas. Intelektualinės terpės dekomercializacijos ir išvalstybinimo trajektorijos: Kitos knygos, Juodraštis, Laisvasis universitetas

        Pirmasis „Juodraščio“ numeris pasirodė 2008 m. liepos mėn. Jis buvo pristatytas liepos 31 d. alternatyvaus meno galerijoje „Galera“, Vilniuje. Žurnalas JUODRAŠTIS platinamas aktyvistų susibūrimo vietose ir savuose platinimo taškuose. Oficialiai jį galima įsigyti knygynuose.

Atsisiųsti JUODRAŠTĮ Nr. 1 pdf formatu

Žurnalo JUODRAŠTIS 2008 Nr.1 straipsniai 

Redakcijos žodis
David Graeber. Anarchistinės antropologijos fragmentai
Loren Goldner. Fiktyvus kapitalas pradedantiesiems (1)
Loren Goldner. Fiktyvus kapitalas pradedantiesiems (2)
Don LaCoss. Amerikos korporacijų banditai
Ne darbo išlaisvinimas, o išsilaisvinimas nuo darbo! Žurnalo JUODRAŠTIS interviu su Michaeliu Hardtu
Saulius Užpelkis. Kada Baltijos tigrai pradės kandžioti savo dresuotojus, arba Savalaikiai pasvarstymai apie prekariatą
Stevphen Shukaitis. Sizifiškas savivaldos triūsas
Tomas Tengmark. Švediškas modelis, sindikalizmas ir SAC
Kasparas Pocius. Laikas kurti laisvąjį universitetą
Edu-factory.org kolektyvo manifestas
Antanas Alkevičius. Raudonosios Armijos Frakcija (RAF)
Ulrike Meinhof. NAPALMAS IR PUDINGAS (1967)
Ulrike Meinhof. PREKYBOS CENTRO PADEGIMAS (1968)
Ulrike Meinhof. NUO PROTESTO – PRIE PASIPRIEŠINIMO (1968)
Jean-Gabriel Periot. Keli kitokios žiūros į RAF istoriją elementai
Ben Holtzman, Craig Hughes, Kevin Van Meter. PASIDARYK PATS... IR JUDĖJIMAS ANAPUS KAPITALIZMO
Lukas. NEBĖK: Visos mašinos, išskyrus kopijavimo, yra per greitos
Ugnė. Food not bombs! – Vilnius
Fiokla. Aktyvizmas Lietuvoje. Anarchistų stovyklos
Anarchija.lt: išties nepriklausoma informacija
Redas Diržys. Politinis performansas kaip kultūrinio pasipriešinimo veiksmas
Dmitrij Vilenskij. Apie politines parodas, menininkų Tarybas ir meno radikalizavimą
Darius Pocevičius. Pirmyn, sočių kirmėlių vaikaičiai! (Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti?)
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje
Castor&Pollux knygų apžvalga. Radikalios knygos, kurias išleis KITŲ KNYGŲ leidykla
Castor&Pollux knygų apžvalga. Dėmesio vertos knygos
Kinikas iš Ozo. Guerrilla kinas: Revoliuciniai 1968-ieji (1)
Kinikas iš Ozo. Guerrilla kinas: Revoliuciniai 1968-ieji (2)
Eugenijus Misiūnas. Sugrįžimas į pradžią arba Kaip aš tapau anarchistu
Vilma Pajuodienė-Fiokla. Būti anarchistu (-e)
JUODRAŠTIS NR.2 (2009 balandis)

juodrastis nr.22009 m. balandžio pabaigoje pasirodė 2-asis naujojo nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalo „Juodraštis“ numeris. Tai bandymas sutelkti visas laisvas politines, kultūrines ir menines alternatyvas, kuriomis siekiama pasipriešinti krizę išgyvenančiai kapitalistinei sistemai. „Juodraštis“ nėra vienos politinės srovės ar ideologijos ruporas, jame pateikiamas gana platus antiautoritarinių judėjimų bei nuomonių spektras – nuo laisvamanių ir feminisčių iki kontrkultūros aktyvistų ir kairiųjų libertarų. Didelis dėmesys skirtas policinės valstybės, kokia tampa Lietuva, sukurtoms diskriminacijos problemoms. Šia tema pateikiama įdomi Lietuvos intelektualų bei aktyvistų diskusijos medžiaga, supažindinama su kritinėmis pastabomis apie naujos fašizmo atmainos – postfašizmo – suklestėjimą. Žurnale rasite žymaus socialinio teoretiko Johno Holloway‘aus teorinius pasvarstymus, kaip pakeisti pasaulį neužgrobiant valdžios, anarchistų patriarcho Piotro Kropotkino patarimus jaunimui. Kolektyvinių alternatyvų kapitalizmui patirtimi dalinsis „Pasidaryk pats“ judėjimų aktyvistai, alternatyvaus aukštojo mokslo teoriją paremsime mūsų jau išbandyta Laisvojo universiteto praktika. Istorijos skiltyje rasite pasakojimą apie tarpukario Lietuvos aktyvistus, kultūros skiltyje „meno“ sampratas svarstys meno streiko organizatoriai Redas Diržys ir Stewartas Home‘as. Dar viena tema – laisvamanybė pasaulyje ir Lietuvoje. Numerį užbaigs įdomi aktyvisto iš Šiaulių Evaldo Balčiūno „autobiografija“. „Juodraštis“ stengiasi kurti alternatyvas valdančiųjų galią įtvirtinančiai korporacinei žinisklaidai ir neofašistinių idejų sklaidai Lietuvoje. Tikimės, kad jis suteiks daug naudingų žinių, kaip atsispirti valdžios represijoms ir keisti pasaulį, kad jame galėtų apsigyventi laisvi ateities žmonės. Žurnalas platinamas aktyvistų susibūrimo vietose ir savuose platinimo taškuose. Oficialiai jį galima įsigyti knygynuose. 

JUODRAŠTĮ NR. 2 pigiau įsigysite:
Vilniuje: Rūdninkų knygyne, Rūdninkų g. 20, tel. (5) 2610266. Knygyne „Eureka, S. Daukanto a. 2 / Universiteto g. 10, netoli Katedros, tel. (5) 2629146. Kaune: „Replique Boutique“, A. Mickevičiaus g. 8, tel. 8 600 24854. JUODRAŠTĮ NR. 2 platina: Vilniuje: Darius, tel. 8 699 64287, Kaune: Rima, tel. 8 648 29680, Klaipėdoje: Darius, tel. 8 615 49470, Šiauliuose: Kristina, tel. 8 682 11690, Panevėžyje: Vilma, tel. 8 658 30692, Alytuje: Mantas, tel. 8 678 07884 Tapk „Juodraščio“ platintoju savo mieste. Tel. 8 699 64287, [email protected]

 

Atsisiųsti JUODRAŠTĮ Nr. 2 pdf formatu

 

Žurnalo JUODRAŠTIS Nr. 2 straipsniai

Lech L. Przychodzki. Baladė apie tuos, kurie nugalėjo baimę
Lenkijos „Darbininkų iniciatyva“ – už tiesioginį veiksmą ir tikrąją savivaldą
Jarosław Urbański. Lenkijos darbininkų protesto anatomija
„Juodraščio“ redakcinės kolegijos žodis
John Holloway. Dvylika tezių kaip pakeisti pasaulį neužimant valdžios
Michail Magid. Anarchokomunizmas – seniausias žmonijos egzistencijos būdas
Arnoldas „Nindzė“ Blumberg. Aktyvizmas ir ne pelno industrijos kompleksas
Panieka kitokiam žmogui – „lietuviškumo“ įrodymas (antidiskriminacinio apvalaus stalo diskusija) (1)
Panieka kitokiam žmogui – „lietuviškumo“ įrodymas (antidiskriminacinio apvalaus stalo diskusija) (2)
Silvia Federici. Moterys, reprodukcija ir nebaigta feministinė revoliucija
Vadim Grajevskij. Anarchosindikalistų „revoliucijos mokykla“ (interviu)
„Krizės“ grupė. Kolektyvinės alternatyvos tampa realybe
Jeff Shantz. Nepaisant nieko. Ontario koalicija prieš skurdą
Prole.info: Darbas, komuna, politika, karas (komiksų pamfletas)
Richard J. F. Day. Universitetas kaip anarchistinė bendruomenė
Piotr Kropotkin. Žodis jaunimui (1880) (1)
Piotr Kropotkin. Žodis jaunimui (1880) (2)
Gáspár Miklós Tamás. Apie postfašizmą
Kasparas Pocius. Šūviai į fašizmą: nutylėta atentato istorija
Andrius Bulota. Limuzinas Nr. 4 (fragmentai)
Stewart Home. Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „Klasių kovos” (fragmentai)
Tarptautinė ateistų federacija (FIdA). Ekskomunikos manifestas
Lietuvos laisvamanių manifestas
Enric Duran. Aš nusavinau 492 000 eurų iš tų, kurie mus apiplėšinėja
Evaldas Balčiūnas. Kaip netapau revoliucionieriumi
JUODRAŠTIS NR.3 (2011 liepa)

Juodrastis Nr3 virselisVisą pasaulį apėmusios ekonominės krizės sutemose pasirodė „Kitų knygų“ leidyklos ir „Juodraščio“ leidybos grupės išleistas 3-iasis nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalo „Juodraštis“ numeris. Kaip ir pridera krizės sąlygomis, Lietuvos anarchistų bei kairiųjų libertarų žurnalas šįkart buvo atspausdintas pačiomis mažiausiomis sąnaudomis – nespalvotu viršeliu, minimaliu 500 egz. tiražu, tačiau jo turinys nenukentėjo. „Juodraščio“ redkolegija tiki, kad 176 psl. leidinys, kuriame pateikti 25 užsienio bei Lietuvos autorių straipsniai, perteikia išsamų sisteminės neoliberalaus kapitalizmo ir jam tarnaujančių valstybių krizės vaizdą.

3-ajame „Juodraščio“ numeryje pateikti straipsniai padės suvokti globalų krizės mastą, jos priežastis ir pasekmes. Nors pagrindinis dėmesys šiame „Juodraščio“ numeryje kreipiamas į ekonomines krizės problemas, žurnale išliko tradicinės rubrikos, apžvelgiančios kitus socialinio gyvenimo aspektus.

Kur ir kaip įsigyti „Juodraštį“?

POPIERINĖ VERSIJA. 3-iąjį „Juodraščio“ numerį galima įsigyti daugelyje Lietuvos knygynų. Pigiau jį galima įsigyti paštu arba iš „Juodraščio“ platintojų įvairiuose Lietuvos miestuose.

Įsigyti žurnalą paštu galite pervedę 12,5 Lt į nurodytą sąskaitą (10 Lt – už žurnalą, 2,5 Lt – už pašto paslaugas). Per kelias dienas žurnalą jums pristatys „Lietuvos paštas“. Sąskaitos Nr.: LT314010042403263676, pavadinimas: VšĮ „Neformalaus švietimo iniciatyvos“, juridinio asmens kodas: 302620750, suma: 12,5 Lt, mokėjimo paskirtis: Už „Juodraštį“. Pastaba: grafoje „Mokėjimo paskirtis“ nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kad pašto siunta jus pasiektų. Pvz. : Už „Juodraštį“, Dainius Petraitis, Eglių g. 3-4, Vilnius.

Dar paprasčiau žurnalą įsigysite iš „Juodraščio“ platintojų įvairiuose Lietuvos miestuose. Tiesiog paskambinkite vienu iš nurodytų telefonų ir susitarkite. Žurnalas kainuos 10 Lt. Vilniuje: Arnoldas, tel. 8 613 98600, Kaune: Lukas, tel. 8 614 68353, Klaipėdoje: Darius, tel. 8 615 49470, Šiauliuose: Kristina, tel. 8 682 11690, Alytuje: Mantas, tel. 8 699 03173.

SKAITMENINĖ VERSIJA. Skaitmeninė žurnalo versija bus prieinama nemokamai adresu www.anarchija.lt/ juodrastis3

Krizės sutemose pasirodė 3-iasis žurnalo „Juodraštis“ numeris

„Juodraščio“ Nr. 3 straipsniai

Juodraštis Nr. 3. „Juodraščio“ pokalbis su Terence‘u Kissacku. Anarchistinė seksualumo politika
Juodraštis Nr. 3. Piotr Riabov. Anarchizmas – prabudusio žmogaus filosofija
Juodraštis Nr. 3. Comité Invisible. Artėjantis sukilimas (ištrauka)
Juodraštis Nr. 3. Kapitalizmas ir klimato kaitos problematika
Juodraštis Nr. 3. P. M. Ateities receptai bulvėms ir kompiuteriams (2)
Juodraštis Nr. 3. P. M. Ateities receptai bulvėms ir kompiuteriams (1)
Juodraštis Nr. 3. Marina Gržinić. Krizė, kapitalo ir institucijų financializacija
Juodraštis Nr. 3. Franco Berardi-Bifo. Modernaus kapitalizmo istorija – baigta. O kas toliau?
Juodraštis Nr. 3. Evaldas Balčiūnas. Bėgdavai iš pamokų? Būsi geras streikininkas!
Juodraštis Nr. 3. Vadim Damje. Laisvės ekonomika
Juodraštis Nr. 3. Eugenijus Misiūnas, Streikuoti ar emigruoti?
Juodraštis Nr. 3. Ivan Illich. Mokyklos fenomenologija
Juodraštis Nr. 3. Jacques Camatte. Prieš prijaukinimą
Juodraštis Nr. 3. „Laimingųjų bedarbių“ manifestas
Juodraštis Nr. 3. „Research and Destroy“ kolektyvas. Komunikatas iš nesamos ateities
Juodraštis Nr. 3. „Midnight notes” kolektyvas ir draugai. Pažadėtieji vekseliai. Nuo krizės iki bendrijų (2)
Juodraštis Nr. 3. „Midnight notes” kolektyvas ir draugai. Pažadėtieji vekseliai. Nuo krizės iki bendrijų (1)
Juodraštis Nr. 3. Vlad Tupikin. Kam kovoti?
Juodraštis Nr. 3. Jeffrey Sommers. Baltiškojo neoliberalizmo ypatumai: Latvijos atvejis
Juodraštis Nr. 3. „Juodraščio” grupė. Krizena tas, kas krizena paskutinis...
Naomi Klein. ŠOKO DOKTRINA

naomi klein soko dokrtinaNaomi Klein (g. 1970) – jauna Kanados žurnalistė ir politikos apžvalgininkė, viena įtakingiausių šiuolaikinių kairiųjų politinių mąstytojų, keliančių esminį klausimą: ar kapitalizmas suderinamas su demokratija? Gimė Kanadoje, kur buvo pasitraukę jos tėvai, kad išvengtų šaukimo į karą Vietname. N. Klein tėvas, gydytojas, dirbo visuomeninės sveikatos apsaugos sistemoje, o motina priklausė feminisčių filmų kūrėjų kolektyvui. N. Klein mokėsi Toronto universitete, rašė straipsnius į studentų laikraštį, bet buvo nuvilta kairiųjų menkumo. „Mūsų politika tebuvo smulkmė“, - taip ji apibūdino savo jaunystės metus. Šią autorę išgarsino 2000 m. išleista knyga „No Logo“ („Jokių prekinių ženklų“), kuri laikoma antiglobalizmo evangelija. Kitas jos bestseleris – 2007 m. vasarą šešiomis kalbomis vienu metu išėjusi „Šoko doktrina“, kuri parodo, kaip radikalūs „reformatoriai“ pasinaudoja įvairiomis krizėmis, kad primestų šoko ištiktai visuomenei ekonominį modelį, naudingą tik patiems turtingiausiems jos sluoksniams. Ši knyga meta iššūkį pagrindinei ir labiausiai išpuoselėtai oficialiosios istorijos versijai, anot kurios, nereguliuojamo kapitalizmo triumfą pagimdė laisvė, o nežabota laisvoji rinka žengia koja kojon kartu su demokratija. Knygos autorė pažada: „Aš įrodysiu, kad šis fundamentalistinis kapitalizmo pavidalas nuolat būdavo gimdomas pasitelkiant brutaliausias prievartos, nukreiptos tiek prieš valstybines struktūras, tiek prieš nesuskaičiuojamą galybę privačių asmenų, formas. Šiuolaikinės laisvosios rinkos istorija – geriau suvokiama kaip korporatizmo iškilimas – buvo rašoma šoku.“ Šioje knygoje pateikti faktai puikiai įrodo, kad laisvosios rinkos plėtra negali vykti be brutalių sukrėtimų. Jei šiandien išgirsite, kad pasaulinės žinių agentūros perduoda naujienas apie neramumus kuriame nors pasaulio taške, galime būti tikri – toji šalis „nusipelnė“ gyventi pagal laisvosios rinkos dėsnius.    

Naomi Klein. Šoko doktrina (fragmentai)

Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Įvadas 1. Nuostabioji tuštuma
Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Įvadas 2. Šoko terapija grįžta namo
Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Įvadas 3. Kankinimas kaip metafora
Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Įvadas 4. Didysis melas
Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Šoko būsenos (1)
Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Šoko būsenos (2)
Naomi Klein. Šoko doktrina. Jaunos demokratijos liepsna. Rusija renkasi „Pinocheto variantą“ (1)
Naomi Klein. Šoko doktrina. Jaunos demokratijos liepsna. Rusija renkasi „Pinocheto variantą“ (2)
Revoliucinių socialistų laikraštis „KOVOS VĖLIAVA“

kovos veliavaLietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija (LRSLP) susikūrė 1918 m. gegužės mėn. Vilniuje, kai nuo 1917 m. Peterburge įkurtos Lietuvos socialistų liaudininkų partijos atsiskyrė kairieji veikėjai. Šios partijos programa buvo artima Rusijos kairiesiems eserams (socialistams revoliucionieriams), tačiau turėjo ir daug nacionalinių ypatumų – ji pasisakė už visišką savivaldą ir ragino Lietuvoje kurti demokratiškai išrinktas vietines tarybas, kurios būtų nepriklausomos nuo bet kokios užsienio įtakos. Pagrindiniai LRSLP veikėjai – dr. Mykolas Januškevičius, Albinas Iešmanta, rašytojas Butkų Juzė (J. Butkus), Vaclovas Bielskis, Vladas Karosa, Antanas Sugintas. Apie 1922 m. prie partijos veiklos smarkiai prisidėjo rašytojas Kazys Boruta. Beveik visą laiką partija veikė nelegaliai, jai pavyko legalizuotis tik 1926 m. antrojoje pusėje. Nepaisant to, 1923–1926 m. legaliai veikė jos įkurta jaunimo organizacija „Draugas“. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija leido laikraščius „Kovos vėliava“ (1918-1919 m.), „Draugas“ (1920-1924; 1926 m.), „Kovos kelias“ (1926 m.), „Socialistas liaudininkas“ (1926 m.). 1927 m. balandžio mėn. Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija persitvarkė į Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungą. 1918-1919 m. išėjo keturi laikraščio „Kovos vėliava“ numeriai. Deja, pirmasis šio laikraščio numeris greičiausiai neišliko – jo nėra jokiuose Lietuvos archyvuose. Tačiau ir iš likusių trijų numerių galima susidaryti bendrą vaizdą, kaip Lietuvos revoliuciniai socialistai kovojo prieš Rusijos bolševikų-komisarų norą vietoj darbo žmo­nių Tarybų valdžios Lietuvoje įvesti komisarų patvaldišką biurokratinę tvarką ir prieš kaizeriui parsidavusią Lietuvos Tarybą, norinčią „amžinais“ ryšiais prijungti Lietuvą prie Vokietijos.

Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų laikraščio „Kovos vėliava“ straipsniai

Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų laikraštis „Kovos vėliava“ (1918-1919) – prieš bolševikų ir tautininkų diktatūrą
Piotr Kropotkin. ANARCHISTŲ DORA

anarchistu doraPrieš jūsų akis – istorinis Piotro Kropotkino esė „Anarchistų dora“ vertimas, kurį 1909 kartu su savo paties rašiniu „Ko mums reikia pirmiausia“ išleido Čikagoje gyvenęs lietuvis Juozas Laukis (tikr. Domininkas Kaleininkas, 1866-1947). Pirmą kartą ši esė, pavadinta „La morale anarchiste au point de vue de sa réalisation pratique“ buvo išspausdinta 1890 m. prancūzų anarchistų žurnale „Le Révolté“. Po metų, 1891-aisiais, ji buvo išleista atskira brošiūra „La morale anarchiste“. Įdomus ir audringas buvo P. Kropotkino vertėjo gyvenimas. Domininkas Kaleininkas (Jonas Laukis) 1889 m. atvykęs į Ameriką, kurį laiką dalyvavo lietuvių socialistiniame judėjime, bet, apsigyvenęs Čikagoje, tapo anarchistu. Ypač vertino P. Kropotkino idėjas. Nuo 1899 m. J. Laukis leido mėnesinį „Anarchisto“ laikraštį, o nuo 1900-ųjų – anarchistinį laikraštį „Kūrėjas“, kurio buvo išleisti 23 numeriai. Prieš karą įsijungė į radikalaus profsąjungų susivienijimo – Pasaulio pramonės darbininkų (IWW) veiklą, leido lietuvių „pramoniečių“ laikraštį „Darbininkų balsas“, laikraštį „Proletaras“. 1917 metais už pasisakymus prieš JAV įstojimą į Pirmąjį pasaulinį karą valdžios buvo areštuotas, o „Darbininkų balsas“ –  uždarytas. Pasibaigus karui, buvo grįžęs į Lietuvą ir po to „sudešinėjo“. Be čia pateikiamo teksto, išvertė P. Kropotkino „Žodį jaunimui“, Guy de Maupassanto, Gerhardo Hauptmanno, Teophilio Gauthier knygas. 

Piotr Kropotkin. Anarchistų dora

parsisiųsti pdf formatu:

skaityti svetainėje:

Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 1 skyrius
Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 2 skyrius
Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 3 skyrius
Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 4 skyrius
Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 5 skyrius
Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 6 skyrius
Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 7 skyrius
Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 8 skyrius
Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 9 skyrius
Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 10 skyrius
Piotr Kropotkin. MAIŠTININKO KALBOS

maistininko kalbosPiotras Kropotkinas (1842-1921) visame pasaulyje garbingai tituluojamas „anarchizmo tėvu“ ir „rusų revoliucijos seneliu“. Šviesiausius žmonijos protus turbūt dar ilgai veiks jo sukurta anarchistinė filosofinė sistema, kurios pagrindas –  vadinamasis „biosociologinis tarpusavio pagalbos dėsnis“. P. Kropotkinas teigė, jog Darwino evoliucijos teorija pervertina tarpusavio kovą bei konkurenciją tarp vienos rūšies gyvūnų, kad gamtoje veikia ne tik tarpusavio kovos, bet ir tarpusavio pagalbos dėsnis. Būtent pagal šį „tarpusavio pagalbos dėsnį“ formuojasi pirmykštės giminės, bendruomenės, viduramžių cechai, gildijos, laisvieji miestai, šiuolaikiniai kooperatyvai, draugijos ir pan. Dėl savo pažiūrų ir keliamų idėjų P. Kropotkinas buvo priverstas ilgą laiką gyventi emigracijoje. Emigracijoje – Šveicarijoje, Prancūzijoje, Anglijoje – „anarchizmo tėvui“ teks praleisti ištisus 40 metų. Vakarų Europoje jis parašė svarbiausius savo kūrinius: „Maištininko kalbos“ (1885), „Duonos užkariavimas“ (1892), „Revoliucionieriaus užrašai“ (1899), „Šiuolaikinis mokslas ir anarchija“ (1901), „Tarpusavio pagalba“ (1902), „Didžioji prancūzų revoliucija. 1789–1793“ (1909), „Valstybė: istorinis jos vaidmuo“ (1911). XIX a. pabaigoje davo idėjas P. Kropotkinas ilgą laiką viešino prancūzų anarchistų žurnale „Le Révolté“, jų pagrindu 1885 m. Prancūzijoje išleista P. Kropotkino knyga „Paroles d'un révolté“ („Maištininko kalbos“). Rusijoje ji išleista 1906 m. Grįžęs į tėvynę 1917 m., P. Kropotkinas dar kartą suredagavo šią knygą, papildė ją komentarais bei išnašomis. „Maištininko kalbos“ laikomos anarchokomunizmo pradmenų vadovėliu.  

Piotr Kropotkin. Maištininko kalbos (fragmentai)

Darius Pocevičius. Laisvė prasideda nuo anarchijos (Piotras Kropotkinas)
Piotr Kropotkin. Maištininko kalbos. 3 skyrius. Revoliucijos būtinybė
Piotr Kropotkin. Maištininko kalbos. 5 skyrius. Politinės teisės
Piotr Kropotkin. Maištininko kalbos. 10 skyrius. Kas yra Komuna
Piotr Kropotkin. VALSTYBĖ IR JOS ISTORINIS VAIDMUO

kropotkinas valstybe ir jos vaidmuoPiotras Aleksejevičius Kropotkinas (1842–1921) buvo vienas žymiausių anarchizmo anarchokomunizmo teoretikų. Jis išplėtojo zoologo F. Keslerio idėją apie tarpusavio pagalbą kaip natūralų dėsnį, lemiantį progresyvų rūšies vystymąsi ir savo reikšme pranokstantį kovą už būvį. Gyvūnų pasaulyje naudingesnis esąs bendradarbiavimas, o ne visų kova su visais. Šia tema P. Kropotkinas parašė veikalą „Tarpusavio pagalba kaip evoliucijos veiksnys” (1902). Rusų „anarchistų kunigaikščio“ P. Kropotkino veikalas „Valstybė ir jos istorinis vaidmuo“ pirmąkart išleistas 1896 m. Londone. Jame autorius pradėjo kurti anarchizmo teorijos, kaip visuomeninės filosofijos, pagrindus. P. Kropotkinas, nagrinėdamas valstybės ir visuomenės santykį, prieina išvados, kad valstybė yra tik viena iš daugelio visuomenės organizavimo formų, todėl jos pašalinimas neturės jokių ypatingų pasekmių visuomenei. Šis Kropotkino veikalas 1917 m. buvo išleistas rusų kalba, o vėliau įtrauktas į šio autoriaus darbų rinkinį „Anarchija“.

Piotr Kropotkin. Valstybė ir jos istoriškasai vaidmuo. Įžanga
Piotr Kropotkin. Valstybė ir jos istoriškasai vaidmuo. 1-2 skyriai
Piotr Kropotkin. ŽODIS JAUNIMUI

kropotkin zodis jaunimuiXIX a. pabaigoje savo idėjas P. Kropotkinas ilgą laiką viešino prancūzų anarchistų žurnale „Le Révolté“. 1880 m. birželio numeryje buvo išspausdinta jo esė „Žodis jaunimui“. 1885 m. ši esė įtraukta į Prancūzijoje išleistą P. Kropotkino knygą „Paroles d’un révolté“ („Maištininko kalbos“). Rusijoje ji išleista 1906 m. Grįžęs į tėvynę 1917 m., P. Kropotkinas dar kartą suredagavo šią knygą, papildė ją komentarais bei išnašomis. „Maištininko kalbos“ laikomos anarchokomunizmo pradmenų vadovėliu, o „Žodis jaunimui“ – anarchistinio jaunimo idealų aprašymo pavyzdžiu. 1901 m. istorinę Piotro Kropotkino esė „Žodis jaunimui“ lietuviškai išvertė Čikagoje gyvenęs lietuvis Domininkas Kaleininkas (1866–1947), pasirašinėjęs Juozo Laukio slapyvardžiu. Nuo 1899 m. J. Laukis leido mėnesinį „Anarchisto“ laikraštį, o nuo 1900-ųjų – anarchistinį laikraštį „Kūrėjas“, kurio buvo išleisti 23 numeriai. 1928 m. P. Kropotkino „Žodį jaunimui“ atskira brošiūra išleido Lietuvos socialdemokratų organizacijos užsienyje (LSDOU, vadinamųjų „plečkaitininkų“) laikraštis „Pirmyn“. Brošiūroje nurodomas vertėjo pseudonimas – P. Šnekutis. Manoma, kad laikraščio redakcija pasinaudojo Domininko Kaleininko (Juozo Laukio) vertimu.

parsisiųsti pdf formatu

Nestor Machno. Atsiminimai. 1 tomas

machno atsiminimai Nestoras Machno (1888-1934) – legendinis Ukrainos anarchokomunistas, didžiulės anarchistinės bendruomenės Guliaipolėje įkūrėjas, kovojęs prieš visas to meto valdžias ir režimus. 1917 m. Guliaipolėje paskelbė visuomenės turtu dvarininkų, vienuolynų ir valstybinę žemę. Iš buožių atimta žemė buvo išdalinta valstiečiams bei jų vaikams, o dvaruose įsteigtos komunos. 1919 m. balandžio mėn. surengtame III Guliaipolės suvažiavime Machno pareiškė, kad Tarybų valdžia išdavė revoliuciją, o komunistų partija uzurpavo valdžią ir „atsitvėrė čekistų kordonu”. Birželio mėnesį Tarybų valdžia paskelbė Machno nusikaltėliu. Laikydamas savo tikslu ginti Ukrainos valstiečius, likviduoti bet kokią jų išnaudojimą ir įtvirtinti tikrąją liaudies valdžią, N. Machno kovojo prieš visas tuo metu atsiradusias valdžias ir režimus. Jis kovojo prieš baltuosius, nes tikėjosi, kad Raudonoji armija padės įsteigti „laisvas tarybas”, o kai bolševikai įvedė raudonųjų komisarų diktatūrą, jis ėmė kautis ir prieš ją. N. Machno paliko tris tomus atsiminimų. Pirmąsis tomas „Rusijos revoliucija Ukrainoje (1917 m. kovas – 1918 m. balandis)“ buvo išleistas dar jam esant gyvam – 1927 m. Paryžiuje: „La revolution russe en Ukraine (Mars 1917-Avril 1918). Paris. La brochure mensuelle, 1927. Antrasis tomas vadinasi „Po kontrrevoliucijos smūgiais (1918 m. balandis-birželis)”, trečiasis – „Ukrainos revoliucija (1918 m. liepa-gruodis)”

Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 12 skyrius. Kornilovo žygis į Petrogradą ir kova prieš jį
Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 11 skyrius. P. Kropotkinas sugrįžo į Rusiją. Susitikimas su Jakaterinoslavo anarchistais
Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 10 skyrius. Kova prieš žemės nuomos mokestį
Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 9 skyrius. Kai kurios išvados
Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 8 skyrius. Darbininkų streikas
Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 7 skyrius. Gegužės pirmoji. Valstiečių požiūris į žemę
Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 1 skyrius. Mano išlaisvinimas
Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 2 skyrius. Pirmieji bandymai
Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 3 skyrius. Valstiečių sąjungos organizavimas
Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 4 skyrius. Policijos archyvai
Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 5 skyrius. Visuomeninio komiteto perrinkimas ir jo kontrolė
Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 6 skyrius. Mokytojų vaidmuo, mūsų darbas Visuomeniniame komitete
Errico Malatesta

errico malatestaErrico Malatesta (1853-1932) – Italijos anarchokomunistas, anarchizmo teoretikas ir aktyvistas, radikalių leidinių redaktorius, didžiąją dalį gyvenimo praleidęs tremtyje. Pirmą kartą areštuotas 14 metų už laišką karaliui Victorui Emmanueliui II, kuriame skundėsi vietinės valdžios neteisybe. Studijavo mediciną Neapolio universitete, 1871 m. pašalintas už dalyvavimą demonstracijoje. Nuo 1872 m. ketverius metus dirbo propagandistu Tarptautinės darbininkų asociacijos (Anarchistų internacionalo) Neapolio skyriuje. 1877 m. drauge 30 anarchistų pradėjo sukilimą Benevento provincijoje, be kovos užėmė keletą miestelių, sudegino mokesčių mokėtojų sąrašus. Kariuomenė sukilimą numalšino, pusantrų metų E. Malatesta praleido kalėjime. Revoliucionierius buvo įtrauktas į „juoduosius sąrašus“ ir priverstas palikti Italiją. Ženevoje susipažino su P. Kropotkinu, padėjo jam leisti žurnalą „La Revolte“, bet greitai buvo vėl ištremtas. Nuo 1880 m. gyveno Londone, dirbo ledų pardavėju ir mechaniku. 1882 m. kovėsi prieš britų kolonizatorius Egipte. Tais pačiais metais slapta grįžo į Italiją ir įsteigė anarchistinį savaitraštį „La Questione Sociale“ („Socialiniai klausimai“), kuriame paskelbė savo populiariąją brošiūrą „Fra Contadini“ („Tarp vastiečių“). 1885 m. apsigyveno Buenos Airėse ir kūrė pirmąsias darbininkų sąjungas Argentinoje. 1889 m. grįžo į Europą, leido laikraštį „L’Associazione“, daug keliavo ir skaitė paskaitas. Tuo metu išleido svarbiausią savo veikalą „L’Anarchia“. 1907 m. dalyvavo Tarptautiniame anarchistų kongerese Amsterdame. Po I-ojo pasaulinio karo galų gale sugrįžo į Italiją ir netrukus vėl pateko į kalėjimą. Buvo išleistas likus porai mėnesių iki fašistų įsigalėjimo. Valdant Mussoliniui, buvo priverstas gyventi tylų ir ramų gyvenimą  Leido griežtai cenzūruojamą žurnalą „Pensiero e Volonta“, dirbo elektriku, Metų ir represijų palaužtas revoliucionierius, kalėjimuose praleidęs daugiau nei 10 metų, mirė 1932 m. Romoje. 

Atsisiųsti Errico Malatesta knygas ir straipsnius pdf formatu: 

Errico Malatesta. L'Anarchia (1891). Freedom Press, 1974, 1994     Errico Malatesta. Mutual Aid. An essay (1909)     Errico Malatesta. Anarchists Have Forgotten Their Principles. Freedom, 1914     Errico Malatesta. The Idea of Good Government. Umanità Nova, 1920     Errico Malatesta. About my trial: Class Struggle or Class Hatred? Umanità Nova, 1921     Errico Malatesta. Further thoughts on the question of crime. Umanità Nova, 1921    Errico Malatesta. The revoliutionary „Haste“. Umanità Nova, 1921    Errico Malatesta. Further thoughts on REVOLUTION IN PRACTICE. Umanità Nova, 1922      Errico Malatesta. REVOLUTION IN PRACTICE. Umanità Nova, 1922    Errico Malatesta. What is to be done? Umanità Nova, 1922
Errico Malatesta. Syndicalism and Anarchism (1925)
Errico Malatesta. A Project of Anarchist Organisation (1927)
Errico Malatesta. Against the Constituent Assembly as Against the Dictatorship. Adunata, 1930     Errico Malatesta. The Anarchists In The Present Time. Vogliamo! 1930
Errico Malatesta. Towards Anarchism (1930)    Errico Malatesta. Majorities & Minorities, and other essays. Freedom Press, 1965

Errico Malatesta. Geros valdžios idėja (1920)
Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA

tai as edickaKontrkultūrinio rusų rašytojo Eduardo Limonovo jaunystės laikų šedevras „Tai aš, Edička“ – tai atviras maištas prieš buržuazinę visuomenę ir melu gyvenančią Ameriką, brutalaus sekso ir necenzūrinės leksikos iššūkis, himnas meilei ir prakeiksmas vienatvei, kuriai pasmerkiamas individas šiandieniniame kapitalizmo rojuje. Tai protestas prieš vakarietišką ir ypač amerikietišką visuomenę, prieš abejingumo monstrus, kurie nuolat vapa: „mano duona, mano mėsa, mano pyzda, mano apartamentai“. 1980-aisiais romaną „Tai aš – Edička“, pavadintą „Rusų poetas renkasi didelius negrus“, išleido prancūzų leidykla, o dabar ši knyga leidžiama šimtatūkstantiniais tiražais dešimtyse pasaulio šalių. Šiandien daugelis piktinasi politiniu E. Limonovo angažuotumu (nuo 1993 m. rašytojas vadovauja nelegaliai Nacionalbolševikų  partijai, kuri paprastai vadinama fašistine, nors jai būdingi tiek dešiniojo ir kairiojo radikalizmo elementai). Tačiau autobiografinis romanas „Tasi aš, Edička“ parašytas prieš 30 metų, o tada Edička buvo labaiu anarchistas nei nacbolas. Kita vertus, jokio skirtumo: „Aš pisau jus visus!“ – taip šios knygos pabaigoje visiems mums  į veidą drebia Edička. 

Eduard Limonov. Tai aš, Edička (fragmentai)

Darius Pocevičius. Ar tu – Edička?
Eduard Limonov. Tai aš, Edička. 1 skyrius. „Winslow” viešbutis ir jo gyventojai (1)
Eduard Limonov. Tai aš, Edička. 1 skyrius. „Winslow” viešbutis ir jo gyventojai (2)
Eduard Limovov. Tai aš, Edička. 5 skyrius. Kerol
Eduard Limonov. Tai aš, Edička. 9 skyrius. Rozana (1)
Eduard Limonov. Tai aš, Edička. 9 skyrius. Rozana (2)
Eduard Limonov. Tai aš, Edička. 12 skyrius. Mano draugas Niujorkas
Eduard Limonov. Tai aš, Edička. 13 skyrius. Epilogas
Eduard Limonov. Tai aš, Edička. The ABSOLUTE BEGINNER, arba Tikra „Tai aš – Edička“ sukūrimo istorija
Antonio Negri & Michael Hardt. IMPERIJA

imperijaXX a. 7-8 dešimtmečiais Italijoje susiformavęs autonomizmas skelbia tokį principą: darbininkų klasė turi priešintis kapitalizmui nepriklausomai ir autonomiškai nuo politinių partijų bei profsąjungų. Autonomistai vadinami „kurmių paderme“. „Kurmių padermės“ strategija yra paremta tiesioginiais veiksmais prieš valstybines ir kapitalo struktūras, nepriklausomos informacijos ir laisvo švietimo projektais. Autonomistai iškilo kaip darbininkų klasės judėjimas, bet vėliau jie tapo itin plačia antikapitalistine srove. Didžiausi autonomistų judėjimo ideologai - Michaelis Hardtas ir Antonio Negri – politiniai autonominio marksizmo filosofai, knygų „Empire“, „Multitude“ autoriai. Michaelis Hardtas (g. 1960) - politikos filosofas ir teoretikas, šiuo metu dirbantis Djuko (Duke) universitete.Tonis Negri (g. 1933) - politinis kalinys, aktyvistas ir socialinis visuomenės kritikas. Kartu jie parašė veikalą „Imperija“ (2000), kuris dažnai vadinamas „XXI amžiaus komunistų manifestu“. „Tautinių valstybių galios silpnėjimas nereiškia, kad silpnėja pati galia. Politinė kontrolė, valstybių funkcijos bei reguliavimo mechanizmai ir toliau viešpatauja ekonominės ir socialinės gamybos bei mainų srityse. Mūsų pagrindinė hipotezė tokia: valdymas įgavo naują formą, sudarytą eilės nacionalinių ir viršnacionalinių organų, kurias vienija vieninga valdymo logika. Šią naują valdymo formą mes vadiname Imperija.“ 

Atsisiųsti knygą „IMPERIJA“ (anglų k.) pdf formatu

Antonio Negri & Michael Hardt. Imperija (fragmentai)

Kasparas Pocius. Autonomizmas: ar kurmiai išlįs iš urvo?
Antonio Negri & Michael Hardt. Imperija. Pratarmė
Antonio Negri & Michael Hardt. Imperija. 1 skyrius. Politinė dabarties sankloda
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

dienos paryziujeGeorge'as Orwellas (1903–1950) – vienas didžiausių XX a. politinių rašytojų, prieš totalitarizmą nukreiptos antiutopijos „1984“ ir antistalininės satyros „Gyvulių ūkis“ autorius. Trockistų organizacijos būriuose POUM jis kovojo už Respubliką Ispanijos pilietiniame kare ir tai aprašė knygoje „Homage to Catalonia“ (1937). Tačiau daugelis šio autoriaus gerbėjų geriausiu jo kūriniu laiko autobiografinę apysaką „Dienos Paryžiuje ir Londone” (Down and Out in Paris and London, 1933). Tai realias autoriaus gyvenimo faktais pagrįsti atsiminimai, tikslus reportažas, stulbinančiai sąžiningos ir integralios autoriaus asmenybės liudijimas. George Orwellas, būdamas įsitikinęs socialistas ir kovotojas prieš žmogaus pažeminimą bei socialinę neteisybę, sąmoningai ryžtasi savo kailiu išbandyti žemiausios socialinės klasės gyvenimą. Jis dirba laikinus ir prastai apmokamus darbus Paryžiaus užkandinėse ir restoranuose, vėliau išbando keliaujančio iš vienų nakvynės namų į kitus bastūno likimą Londone. „Dienos Paryžiuje ir Londone“ – tai beveik vadovėlinis pasakojimas apie kovą už būvį mūsų nuostabioje kapitalistinėje visuomenėje. 

Atsisiųsti knygą „DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE“ pdf formatu

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone

Arvydas Sabonis. Apie knygą ir valkatas (George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone)
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 1 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 2 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 3 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 4 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 5 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 6 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 7 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 8 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 9 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 10 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 11 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 12 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 13 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 14 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 15 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 16 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 17 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 18 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 19 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 20 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 21 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 22 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 23 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 24 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 25 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 26 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 27 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 28 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 29 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 30 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 31 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 32 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 33 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 34 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 35 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 36 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 37 skyrius
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 38 skyrius
Pierre Joseph Proudhon

Pierre Joseph ProudonPierre’as Josephas Proudhonas (1809-1865) – prancūzų publicistas, ekonomistas ir teoretikas, vadinamas anarchizmo tėvu. Proudhonas teigė, kad tikrieji visuomenės įstatymai neturi nieko bendro su valdžia, o kyla iš pačios visuomenės prigimties. Todėl jis prognozavo galutinį valdžios žlugimą ir natūralios socialinės tvarkos, t.y. anarchizmo, atsiradimą. Jis sukūrė mutualizmo – socialistinės rinkos ekonomikos teorijos pagrindus, kurie teigia, jog darbininkai ir laisvieji verslininkai (nesamdantys darbuotojų) turi teisę į savo darbo įrankius. P. Proudhono mutalizmo ir federalizmo teorijos aiškiai aprašė, kaip turi funkcionuoti anarchistinis pasaulis ir kaip jis turi būti koordinuojamas. Jo darbai yra pats pirmasis socialinio ir individualistinio anarchizmo šaltinis, iš kurio jau pusantro šimto metų semiamos laisvės ir savivaldos idėjos. P. Proudhonas gimė valstiečių šeimoje, nuo 19 metų pradėjo dirbti Bezansono spaustuvėje.1837 m. parengė brošiūrą apie gramatiką, gavo Prancūzų Akademijos stipendiją, bet vos jos neprarado 1840 m. paviešinęs traktatą „Kas yra nuosavybė?“ („Qu'est-ce que la propriété?“), kurioje buvo pateikta garsioji tezė „Nuosavybė tai vagystė“. Vėliau, 1842-aisiais išspausdinęs traktatą „Įspėjimas sąvininkams“ („Avertissement aux propriétaires“), jis buvo areštuotas, tačiau teismas nesugebėjo įrodyti jo kaltės. 1843-1847 m. Proudhonas gyveno Lione, po to persikėlė į Paryžių ir įsijungė į radikalius judėjimus. Jis leido laikraščius „Liaudies atstovas“ („Représentant du peuple“), „Liaudis“ („Le Peuple“) ir „Liaudies balsas“ („La Voix du peuple“), o 1846 m. išleido savo garsiausią traktatą „Ekonominių prieštaravimų sistema, arba Skurdo filosofija“ („Système des contradictions économiques, ou philosophie de la misère“). Kai kurias savo idėjas P. Proudhonas bandė įgyvendinti ir praktiškai, deja, „Liaudies banko“, išduodančio kreditus be palūkanų, idėja privertė jį bankrutuoti. 1949 m. mokslininkas buvo apkaltintas kurstymu prieš valdžią ir nuteistas 3 metams kalėjimo. Į gyvenimo pabaigą P. Proudhonas prarado ankstesnį radikalumą ir atsidėjo politinių reformų studijoms. „Kaip žmogus siekia teisingumo lygybėje, taip visuomenė siekia tvarkos anarchijoje. Anarchija ─ valdovo nebuvimas ─ tokia yra valdymo forma, į kurią mes kiekvieną dieną artėjame.“ (J. P. Proudhon) 

Atsisiųsti Pierre'o J. Proudhono knygas ir straipsnius pdf formatu:  

Denis William Brogan. PROUDHON (1934)     Pierre Joseph Proudon. What is Property? An Inquiry into the Principle of Right and of Government (1840)     Pierre Joseph Proudon. Interest and Principal. Letters, addressed to Frederic Bastiat (1845)     Pierre Joseph Proudon. SYSTEM OF ECONOMICAL CONTRADICTIONS OR, THE PHILOSOPHY OF MISERY (1846) 

PROLIŲ MANIFESTAS (2005)

2005 m. aktyvistai, save vadinantys „proliais“, sukūrė komiksų forma perteiktą klasių kovos manifestą „Darbas, komuna, politika, karas“. „Mes visi esame šios klasės nariai, neturintys nuosavybės, neužsiimantys verslu ir negaunantys iš jo pinigų, todėl turime parduoti savo laiką ir jėgas bosams. Mūsų darbas – šios visuomenės pagrindas. Tačiau mes – ne paprasta dirbančiųjų klasė, mes – dirbančiųjų klasė, siekianti nusikratyti ir darbo, ir klasių, ir bosų sukurtos visuomenės. Mums nereikia, kad įgyvendinti šiuos siekius mums padėtų kokios nors politinės grupės – kaip kovoti, sugalvosime patys“, – sako manifesto kūrėjai.

„Prolių“ manifestas: Darbas, komuna, politika, karas (4)
„Prolių“ manifestas: Darbas, komuna, politika, karas (3)
„Prolių“ manifestas: Darbas, komuna, politika, karas (1)
„Prolių“ manifestas: Darbas, komuna, politika, karas (2)
Rudolf Rocker

rudolf rockerJohannas Rudolfas Rockeris (1873-1958) – vokiečių kilmės anarchosindikalistas, daugybės knygų autorius, teoretikas ir aktyvistas, tikėjęs, kad skirtingos anarchizmo mokyklos atstovauja tik skirtingus ekonomijų tipus, o svarbiausias anarchistų uždavinys – „saugoti asmeninę ir socialinę žmonių laisvę“. Jaunystėje tapo socialistu, bet už kairiosios opozicijos partijos viduje rėmimą buvo pašalintas. Vėliau, gyvendamas Londone, jis, nebūdamas žydas, prisijungė prie žydų anarchistų judėjimo. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, kuriam įnirtingai priešinosi, buvo internuotas kaip svetimšalis priešas. Pasibaigus karui grįžo į Vokietiją. Kurį laiką rėmė bolševikų revoliuciją, vėliau organizavo libertarinę opoziciją kylantiems naciams. Hitleriui atėjus į valdžią, pasitraukė į JAV ir toliau tęsė anarchistinę veiklą, buvo aktyvus fašizmo ir komunizmo priešininkas. Iki mirties R. Rockeris buvo laikomas garsiausiu JAV anarchistu. Antrojo pasaulinio karo metu rėmė sąjungininkus ir dėl to turėjo konfliktų su bičiuliais. R. Rockeris savo įtaka pasaulinio anarchizmo kūrimuisi prilygo P. Kropotkinui ir E. Malatestai. „Politinės teisės nesukuriamos parlamentuose, jas kurti parlamentarai priverčiami iš išorės. Ir net tada, kai jos įsigalioja, nėra garantijos, kad jos išliks. Politinės teisės neegzistuoja vien dėl to, kad teisininkai jas užrašė popieriuje, jos pradeda egzistuoti tik tada, kai įsišaknija žmonių tarpe. Bet koks bandymas jas riboti visada susiduria su nuožmiu gyventojų pasipriešinimu“. (Rudolfas Rockeris) 

Atsisiųsti Rudolfo Rockerio knygas ir straipsnius pdf formatu:   

Rudolf Rocker. Karl Marx and Anarchism. Grupo Cultural Ricardo Flores magon, Mexico, 1925
Rudolf Rocker. Anarchism and Anarcho-Syndicalism. Phoenix Press, London, ?
Rudolf Rocker. The Tragedy of Spain. Freie Arbeiter Stimme, New York, 1937
Rudolf Rocker. Anarcho-Syndicalism. Martin Secker and Wartburg Ltd. 1938
Rudolf Rocker. HISTORY OF ANARCHIST PHILOSOPHY. 1938
Rudolf Rocker. Socialism and State. Modern Publishers of Indore City, 1947
Rudolf Rocker. Anarchism and Sovietism. CNT, Paris, 1973
Rudolf Rocker. The Soviet System of the Dictatorship of the Proletariat. Spartacus, Paris, 1973
Rudolf Rocker. The Nation in the Light of Modern Race Theories. 1978
Rudolf Rocker. Nationalism and Culture. Michael E. Coughlin, Minnesota, USA, 1978

V. Solanas. VYRŲ IŠNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS

valerie solanas vyru isnaikinimoValerie Solanas (1936–1988) šiandien dauguma žino (jei žino) kaip pamišėlę, šovusią į Andy Warholą. Tai neteisinga! Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą“ – ne tik per šviesmetį nuo savojo laiko nutolusi radikali feministinės analizė, numačiusi dirbtinį apvaisinimą, pinigų automatus, feministinį sukilimą prieš žeminančią moters reprezentaciją mene, bet ir stulbinantis skurstančios ir įžeistos moters pykčio liudijimas. Solanas nėra nei pranašė, nei burtininkė, nei mirtinų visuomenės virusų užkalbėtoja. Nereikia plėšyti jos manifesto lapų ir klijuoti ant krūtinės kad kaip garstyčios ištrauktų ydingus įsitikinimus. Užkietėjusių seksistų ir homofobų neišgelbės jokie vaistai. Bet putojantis padugnių balsas turėtų priversti suklusti ir susierzinti. Tokia ir yra Solanas teksto paskirtis – ardyti ir trikdyti. Drastiškai ir net grubiai kvestionuoti mąstymo stereotipus. Ir ryžtingai giljotinuoti dvigalvio vyro-žmogaus, apsimetančio vienu, pretenzijas. Angliškas Solanas manifesto pavadinimo akronimas SCUM („Society for Cutting Up Men“) yra ir žodis, reiškiantis putas, nuoviras, padugnes. Todėl skaityti jį reikia kaip kultūros putas, kaip nubėgusios kojinės akies raštą. Nereikia jo teisinti. Nesiūloma jo įgyvendinti. Nebūtina juo tikėti. Tačiau pradėjus skaityti privaloma perskaityti iki galo. Ir rimtai apie tai pagalvoti. Nes abejingiems gresia Valerie šūvis – iš anapus. 

Atsisiųsti knygą „VYRŲ IŠNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS“ pdf formatu

Valerie Solanas. Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas

Laima Kreivytė: Mirtinas ginklas (Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“)
Avital Ronell. Netaiklus atkirtis: Valerie Solanas taikiniai (1)
Avital Ronell. Netaiklus atkirtis: Valerie Solanas taikiniai (2)
Valerie Solanas. Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas (1)
Valerie Solanas. Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas (2)
Valerie Solanas biografija
H.D.Thoreau. APIE PILIETINIO NEPAKLUSNUMO PAREIGĄ

thoreau voldenasLegendinis Henry Davido Thoreau (1817-1862) rašinys „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“, įkvėpęs Mahatmą Gandį ir Martiną Lutherį Kingą, buvo sukurtas... autoriui išėjus iš belangės, į kurią jis buvo patupdytas už mokesčių nemokėjimą. Jo atsiminimai, pavadinti „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ (1854), tapo klasika ir iki šiol yra aktualūs. Savo noru atsisakęs civilizacijos patogumų, Thoreau pasirinko paprastą gyvenimą gamtoje: be parduotuvių, be darbo, tik su gamta, knyga ir savo mintimis. Kalbėdamas apie miške patirtus išgyvenimus, autorius nuosekliai įrodinėja, kad žmogus gali kuo puikiausiai gyventi ir be visų tų visuomenės teikiamų „patogumų“ – t.y. akmenų, kuriuos žmogus pats pasiriša po kaklu. Esė „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“ nagrinėjama valstybės ir individo santykio problema. Savo laiku Thoreau buvo žinomas kaip prisiekęs mokesčių nemokėtojas ir tuometinei santvarkai apskritai priešiškas asmuo. Tarnavimas valstybei, anot Thoreau, galimas kūnu, protu ir sąžine, tačiau, jo nuomone, sąžiningus žmones valstybė „paprastai traktuoja kaip priešus“. Todėl  Thoreau pabrėžia žmogaus pareigą nepaklusti tokiems valstybės reikalavimams, kurie prieštarauja asmens sąžinei. Pilietinis nepaklusnumas, anot jo, yra būtinybė, nes visų pirma turime būti žmonės, o tik paskui piliečiai. „Niekuomet nebus iš tikrųjų laisvos ir apšviestos Valstybės, kol ji nepripažins individo kaip aukštesnės ir nepriklausomos galios...“ 

Henry David Thoreau. Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą

Henry David Thoreau. Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą (1)
Henry David Thoreau. Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą (2)
Alfredas Tytmonas. ŽANAS MELJĖ
Alfredas Tytmonas. Žanas Meljė (3). Pastangos išsaugoti „Testamentą”
Alfredas Tytmonas. Žanas Meljė (2). Idėjų ištakos
Alfredas Tytmonas. Žanas Meljė (1). Kaimo amatininko sūnaus kelias į kunigus
Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

zmogus be tevynesKurtas Vonnegutas (1922-2007) – amerikiečių rašytojas, groteskiniuose alegoriniuose romanuose smerkęs šiuolaikinės visuomenės nužmogėjimą, JAV militarizmą ir pasaulinį kapitalizmą. Žymiausi jo kūriniai: „Katės lopšys“ (1963), „Skerdykla Nr. 5“ (1969), „Čempionų pusryčiai“ (1973). K. Vonnegutas gimė vokiečių kilmės amerikiečių šeimoje, ruošėsi mokslininko karjerai: prieš Antrąjį pasaulinį karą studijavo chemiją, po karo – antropologiją. Per karą K. Vonnegutas buvo mobilizuotas į JAV armiją, Vokietijoje paimtas į nelaisvę ir tapo vienu iš nedaugelio, išgyvenusių Drezdeno bombardavimą. Šią patirtį vėliau aprašė romane „Skerdykla Nr. 5“. Po studijų kurį laiką dirbo kompanijos „General Electric“ ryšių su visuomene skyriuje. Tam, kad galėtų mesti nemėgstamą darbą, pradėjo rašyti trumpas noveles. 1952 m. pasirodė pirmasis K. Vonneguto romanas „Pianola“, 1959 m. buvo išleistas antrasis rašytojo romanas – „Titano sirenos“, kulminacija tapo „Skerdykla Nr. 5“, kuri iki šiol laikomas geriausia K. Vonneguto knyga. Paskutinėje savo knygoje, juodojo humoro esė „A Man Without Country“ („Žmogus be tėvynės“), rašytose žurnalui „In these Times”, K. Vonnegutas dėsto ironišką požiūrį į gyvenimą G. W. Busho Amerikoje, cituoja Jėzų Kristų, Marką Twainą, Bokononą, Abraomą Lincolną, Kilgorą Trautą ir žiba savo firminėmis „nepatogiomis tiesomis“. 

Atsisiųsti knygą „ŽMOGUS BE TĖVYNĖS“ pdf formatu

Kurt Vonnegut. Žmogus be tėvynės

Kurt Vonnegut. Vaikystėje buvau jauniausias
Kurt Vonnegut. Ar žinot, kas yra šmikis?
Kurt Vonnegut. Kūrybinio rašymo pamoka
Kurt Vonnegut. Pasakysiu jums naujieną
Kurt Vonnegut. Gerai, truputį pasilinksminkime
Kurt Vonnegut. Kai kas vadino mane luditu
Kurt Vonnegut. Lapkričio 11-ąją man suėjo aštuoniasdešimt dveji
Kurt Vonnegut. Ar žinote, kas yra humanistas?
Kurt Vonnegut. Nedaryk kitam
Kurt Vonnegut. Kvaištelėjusi moteris iš Ipsilančio
Kurt Vonnegut. Tai štai: turiu jums gerą naujieną
Kurt Vonnegut. Kadaise buvau automobilių prekybos bendrovės savininkas ir vadybininkas
Kurt Vonnegut. Žmogus be tėvynės. Requiem
Kurt Vonnegut. Žmogus be tėvynės. Autoriaus pastaba
John Zerzan

john zerzan Johnas Zerzanas – bene pats garsiausias šių laikų anarchoprimityvistas – gimė 1943 m. JAV, Oregono valstijoje. Studijavo istoriją, parašė disertaciją profesoriaus laipsniui dauti, bet taip ir neapsigynė. Dirbo socialiniu darbuotoju, kūrė profsąjungas. 1969 m. J. Zerzanas buvo suimtas maršo prieš Vietnamo karą metu ir dvi savaites praleido kalėjime. 1974 m. pradėjo bendradarbiauti su „Fifth estate”, „Anarchy: a journal of desire armed”, „Demolition derby” ir kitais anarchistų leidiniais. Išstudijavęs F. Perlmano, D. Watsono ir kitų autorių darbus jis pamažu suprato, kad pasaulio problemų priežastis yra pati civilizacija. 1990 m. J. Zerzanas susipažino su unabomberio Th. Kaczynskio manifestu „Pramoninė visuomenė ir jos ateitis” ir tapo aršiu jo gynėju. Jis palaikė glaudžius ryšius su Oregono anarchistais, kurie tapo varomąja juodojo bloko jėga per 1999 m. protestus prieš Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) Sietle. Po riaušių J. Zerzanas buvo vienas karščiausių juodojo bloko gynėjų – jis noriai kalbėjo su žiniasklaida ir aiškino demonstrantų nuostatas bei veiksmus. Tapęs populiarus, J. Zerzanas ėmė skaityti paskaitas ir aiškinti anarchoprimityvizmo ir Pasaulinio teisingumo judėjimo idėjas. Šiandien J. Zerzanas yra vienas iš žurnalo „Green anarchy” redaktorių. Jis veda „Anarchy radio” laidas KWVA radijo stotyje, rašo į „Anarchy magazine” ir „Adbuster”. Atlikęs antropologines primityvių visuomenių studijas, J. Zerzanas sukonstavo civilizacijos, kaip vis didėjančios susvetimėjimo sankaupos, teoriją. Šiuolaikinę visuomenę jis vadina vargo visuomene, paremta psichologinio nepritekliaus jausmu. Civilizacijos istorija, anot J. Zerzano. yra atsižadėjimo istorija. Šiuolaikinė civilizacija – ne progresas, o utopija, kylanti iš neigimo. J. Zerzanas atmeta ne tik valstybę, bet ir visas hierarchinių bei autoritarinių santykių formas. Jis teigia: „Gali būti, kad vienintelė viltis yra atkurti socialinę būtį, pagrįstą „akis į akį” principu, atlikti radikalią decentralizaciją ir sunaikinti skurdinančių gamybos bei aukštųjų technologijų dominavimą”.  

Atsisiųsti Johno Zerzano knygas ir straipsnius pdf formatu: 

John Zerzan. Why primitivism? (2002)
John Zerzan. No way out? (2003)
John Zerzan. Seize the day (2006)
John Zerzan. Silence (2007)
John Zerzan. The left? No thanks! (2008)
John Zerzan. Youth and regression in an infantile society (2009)
John Zerzan. Age of grief (2009)
John Zerzan. A dialog on primitivism (2009)
John Zerzan. The mass psychology of misery (2009)
John Zerzan. The catastrophe of postmodernism (2009)
John Zerzan. Number: its origin and evolution (2009)
John Zerzan. Language: origin and meaning (2009)
John Zerzan. The case against art (2009)
John Zerzan. Running on emptiness: the failure of symbolic (2009)
John Zerzan. Time and discontents (2009)
John Zerzan. Future primitive (2009)

Atsisiųsti filmus apie Johną Zerzaną ir jo idėjas:

Thomas Toivonen. Dead Society (2007) 55 min., 389 MB, avi

Pats garsiausias anarchoprimityvistas
Slavoj Žižek. SMURTAS

zizek_smurtasKnygoje „Smurtas“ slovėnų filosofas ir socialinis kritikas Slavojus Žižekas analizuoja dvi objektyvaus smurto rūšis: „simbolinį“ smurtą, kurį įkūnija kalba ir jos formos, bei „sisteminį“ smurtą, kuris apibūdinamas kaip katastrofiškas mūsų pasaulyje funkcionuojančių ekonominių ir politinių sistemų padarinys. Pasak S. Žižeko, mes susikoncentruojame ties subjektyviomis smurto išraiškomis, tokiomis kaip prievarta, žmogžudystė, terorizmas ar karas, ir nekreipiame dėmesio į objektyvųjį smurtą. Daugiausia dėmesio knygoje skiriama sisteminiam smurtui. Autorius teigia, kad mūsų subjektyvus pasipiktinimas tokiomis smurto išraiškomis kaip terorizmo atakos, svarbaus politiko nužudymas ar savižudžiai sprogdintojai mus apakina, ir mes nebepastebime objektyvaus smurto pasaulyje, t.y. smurto, kuriame mes esame smurtautojai, o ne tik nekalti stebėtojai. S. Žižeko knygą „Smurtas“ 2010-ųjų pabaigoje išleido DEMOS kritinės minties institutas.

Slavoj Žižek. Smurtas (4). Pirmas skyrius. SOS smurtas (2)
Slavoj Žižek. Smurtas (3). Pirmas skyrius. SOS smurtas (1)
Slavoj Žižek. Smurtas (1). Lietuviško vertimo redakcijos žodis ir lietuviško leidimo pratarmė
Slavoj Žižek. Smurtas (2). Įvadas. Kruvina tirono mantija
Ted Kaczynski. Unabomberio manifestas

Unabomber-sketch       Pateikiame Unabomberio slapyvardžiu išgarsėjusio Tedo Kaczynskio – matematiko, visuomenės kritiko, anarchoprimityvisto ir neoludito – parašytą manifestą, kuriuo jis siekė atkreipti dėmesį į šiuolaikinės technologinės-industrinės sistemos problemas, pateikti savo požiūrį, kokiais būdais galima ją pakeisti ir paaiškinti savo sprogdinimų motyvus bei siekius. Tekstas įtaigiai padeda atkreipti ne tik į bendrasios visuomenės problemas, bet ir į kairiųjų judėjimuose išplitusias ydas bei įvairius veidmainystės atvejus, kuomet kairieji judėjimai vietoj maištautojų prieš sistemą tampa tik dar viena sistemos dalimi.

Ted Kaczynski. Unabomberio manifestas (4). Industrinė visuomenė ir jos ateitis
Ted Kaczynski. Unabomberio manifestas (3). Industrinė visuomenė ir jos ateitis
Ted Kaczynski. Unabomberio manifestas (2). Industrinė visuomenė ir jos ateitis
Ted Kaczynski. Unabomberio manifestas. Industrinė visuomenė ir jos ateitis (1)
Lev Tolstoj. PATRIOTIZMAS IR VYRIAUSYBĖ

Tolstojus_patriotizmas_00Net ir šiandien retas žino, kad didysis rusų rašytojas Levas Tolstojus (1828–1910) buvo didelis krikščioniškojo anarchizmo – taikaus, neigiančio bet kokią prievartą, kiaurai persmelkto religine dvasią – šalininkas. Politiniai jo rašiniai, nukreipti prieš valstybę, patriotizmą ir karą, nebuvo spausdinami ilgus dešimtmečius. Straipsnyje „Patriotizmas ir vyriausybė“, parašytame 1900 metais, L. Tolstojus argumentuotai įrodo, kad patriotizmas yra absoliutus blogis, sukeliantis bjaurią neapykantą ir kruvinus karus. Jis mano, kad žmonija turi sukti kitu – ne tautinės izoliacijos, o visuotinės bendrystės – keliu. Straipsnis parašytas daugiau nei prieš 100 metų, kada pasaulis buvo padalintas į tarpusavyje besiriejančias didžiules imperijas – Rusijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos-Vengrijos. Tačiau neprarado savo aktualumo ir šiandien, kada pasaulis draskomas kvailų tautinių valstybėlių konfliktų

Levas Tolstojus. Patriotizmas ir vyriausybė (9)
Levas Tolstojus. Patriotizmas ir vyriausybė (8)
Levas Tolstojus. Patriotizmas ir vyriausybė (7)
Levas Tolstojus. Patriotizmas ir vyriausybė (6)
Levas Tolstojus. Patriotizmas ir vyriausybė (5)
Levas Tolstojus. Patriotizmas ir vyriausybė (4)
Levas Tolstojus. Patriotizmas ir vyriausybė (3)
Levas Tolstojus. Patriotizmas ir vyriausybė (2)
Levas Tolstojus. Patriotizmas ir vyriausybė (1)
Alexander Berkman. KRONŠTATO SUKILIMAS

kronstato sukilimas - virselis       Vienas žymiausių XX a. pradžios anarchistų Aleksandras Berkmanas (g. 1870 m. Vilniuje) buvo tiesiogiai susijęs su 1921 m. Kronštato sukilimu. 14 metų praleidęs Amerikos kalėjimuose, 1917 m. birželį jis, kartu su savo kovų drauge Emma Goldman (g. 1869 m. Kaune), buvo suimtas už antivalstybinę propagandą ir nuteistas 2 metams kalėjimo. 1919 m. gruodį Berkmanas, Goldman ir dar 248 kairieji buvo deportuoti į Sovietų Rusiją. Iš arčiau susipažinus su Sovietų Rusijos gyvenimu, pasitvirtino patys blogiausi gandai apie čia įvestą bolševikų komisarų diktatūrą. Savo akimis A. Berkmanas pamatė valdžios savivalę, korupciją ir represijas prieš liaudį, kuriai ji neva atstovavo. Didžiausias smūgis jam buvo 1921 m. kovo mėn. sukilusių Kronštato anarchistų sutriuškinimas. Berkmanas su Goldman bandė užstoti sukilėlius, tačiau nesėkmingai. 1921 m. gruodį jie pasitraukė į Latvijos sostinę Rygą, iš jos – į Stokholmą, o vėliau – į Berlyną. 1922 m. Vokietijoje A. Berkmanas išleido dvi knygas – „Rusų tragedija“ ir „Kronštato sukilimas“, kuriose papasakojo istorinę tiesą apie bolševikų valdžios terorą.

Alexander Berkman. Kronštato sukilimas (5). Kronštato tikslai
Alexander Berkman. Kronštato sukilimas (4). Bolševikų kampanija prieš Kronštatą
Alexander Berkman. Kronštato sukilimas (3). Judėjimai Kronštate
Alexander Berkman. Kronštato sukilimas (2). Darbininkų neramumai Petrograde
Alexander Berkman. Kronštato sukilimas (1). Pratarmė
KVIETIMAS (APPEL, 2004)

call appel kvietimas 0      2004 m. prancūzų kalba buvo paviešintas anoniminis esė „Kvietimas” (pranc. „Appel”). Netrukus jis buvo išverstas į anglų kalbą („Call”, vertė Lawrence’as Jarachas) ir susilaukė itin kontroversiškų vertinimų. Esė, kildinamas iš 1999–2001 metais Prancūzijoje leisto žurnalo „Tiqqun“ tekstų, metaforiškai (ir kartu radikaliai) kritikuoja tradicines kairiąsias ir anarchistines pozicijas, siūlo atsisakyti ideologinių kairės bei dešinės prieštarų ir ieškoti kitokios bendrystės kuriant naują pasipriešinimo sistemai internacionalą. „Jaunimas laukia, diena po dienos. Laukia savo meto, visai kaip darbininkai, net ir tie, kurie jau paseno. Laukia visi – tie, kurie nepatenkinti, ir tie, kurie susimąsto. Jie laukia, kol atsiras jėga, prie kurios galės prisijungti – naujas internacionalas, darysiantis tas pačias klaidas kaip ir seniau. Jie laukia galimybės atsikratyti praeities kartą ir visiems laikams – kad galėtų pradėti ką nors nauja. MES JAU PRADĖJOME.”

Kvietimas (Appel, 2004). Pirmasis siūlymas
Michail Bakunin. LAIŠKAI APIE PATRIOTIZMĄ

bakunin foto1869 m. pradžioje Šveicarijos miesto Le Loklio „Internacionalo” grupės nariams M. Bakuninas (1814-1876) perskaitė paskaitą, pavadintą „Liaudies filosofija”. Šią paskaitą jis vėliau suskirstė į straipsnius, kuriuos išspausdino šiame mieste leistas „Le Progrés” laikraštis. Rusų kalba M. Bakunino „Laiškai apie patriotizmą” pasirodė 1873 m. Ciuriche išleisto rinkinio „Istorijis Internacionalo vystymasis” I-ajame tome. Į lietuvių kalba tekstas verstas iš 1920 m. išleistų M. Bakunino „Rinktinių raštų”. Skaitant šį tekstą verta atminti, kad revoliucinio maištingojo anarchizmo pradininkas M. Bakuninas, savo darbuose daug dėmesio skyręs masonų organizacijoms, pats buvo masonas ir tikėjo, kad „laisvųjų mūrininkų” principai gali pasitarnayti socialinei revoliucijai. 1845 m. priimtas į vieną Prancūzijos masonų ložę, vėliau jis ilgą laiką priklausė Florencijos „Socialinės pažangos” ložei. 1964 m. M. Bakuninas parašė veikalą „Tarptautinė slaptoji žmonijos išlaisvinimo draugija“ ir įkūrė Tarptautinę revoliucionierių draugiją, vėliau pervadintą Tarptautine brolija, į kurią verbavo aktyviausius Europos revoliucionierius.

Michail Bakunin. Laiškai apie patriotizmą (4). Ketvirtasis laiškas
Michail Bakunin. Laiškai apie patriotizmą (2). Antrasis laiškas
Michail Bakunin. Laiškai apie patriotizmą (1). Pirmasis laiškas
Piotr Kropotkin. SAVITARPIO PAGALBA (1902)

kropotkin savitarpio pagalbaGyvūnų ir žmonių pasaulyje naudingesnis yra bendradarbiavimas, o ne visų kova su visais. Šią tezę 1902 m. pagrindė rusų anarchistas P. Kropotkinas, parašęs veikalą „Savitarpio pagalba kaip evoliucijos veiksnys” (1902). Jis paneigė Ch. Darwino teoriją, teigusią, jog nuolatinė tarpusavio kova yra esminis žmonijos bei visos gamtos evoliucijos principas. Šiame veikale P. Kropotkinas sukūrė filosofinę sistemą, kurios pamatas – biosociologinis savitarpio pagalbos dėsnis. Jis teigė, jog Ch. Darwino evoliucijos teorija pervertina tarpusavio kovą bei konkurenciją tarp vienos rūšies gyvūnų, nes gamtoje veikia ne tik tarpusavio kovos, bet ir savitarpio pagalbos dėsnis. Šiuo bendravimo instinktu vadovaujasi visi visuomeniniai gyvūnai (skruzdės, bitės, žmonės), nes savitarpio pagalba yra prigimtinė jų elgsena. Tik tos rūšys, kurios sugebėjo kooperuotis ir kurių individai aukojosi vienas dėl kito, įstengė tęsti savo egzistenciją. Kas tinka gyvūnams – tinka ir žmonėms. P. Kropotkinas, ištyręs bušmenų, hugentotų, eskimų genčių gyvenimo būdą, pagrindė idėją, kad būtent pagal savitarpio pagalbos dėsnį formavosi pirmykštės giminės, bendruomenės, viduramžių cechai, gildijos, laisvieji miestai, šiuolaikiniai kooperatyvai, draugijos ir pan. Knygą „Mutual Aid: A Factor of Evolution” P. Kropotkinas parašė 1902 m. būdamas tremtyje Anglijoje. 1917 m. grįžęs į tėvynę, jis paruošė šią knygą rusiškai, suredagavo ir papildė komentarais bei išnašomis.

Piotr Kropotkin. Savitarpio pagalba kaip evoliucijos veiksnys (1). Įžangos
Bronius Laucevičius-Vargšas. Streikas (1907)

Laucevicius VargsasPateikiame Broniaus Laucevičiaus-Vargšo apsakymą "Streikas".  Bronius Laucevičius-Vargšas yra iš Kelmės gimęs prozininkas ir dramaturgas. 1900-1904 gyvendamas Šiauliuose įsitraukė į revoliucinę veiklą. Persekiojamų metu išvyko į Čikagą, JAV, kur gyveno iki pat mirties 1916 m. Prozininkas kūrybos tikslu laikė revoliucinę kovą, pjesėse atsispindi 1905-1907 metų revoliucijos įvykiai Lietuvoje.

Bronius Laucevičius-Vargšas. Streikas
Delo Truda. Anarchistų Organizacinė Platforma

platformaPateikiame Visuotinės Anarchistų Sąjungos Organizacinės Platformos projektą. Prancūzijoje įsikūrusio Delo Truda žurnalo kolektyvo (Nestoro Makhno, Piotro Aršinovo, Ida Mett ir kt.) parengtas "Platformos" projektas apvienijo Rusijos revoliucijos metu patirtas anarchistų patirtis ir požiūrį į anarchistų organizavimąsi, kuris buvo smarkiai įtakotas Nestoro Makhno pažiūrų. Platformos pamfleto paviešinimas sukėlė dideles diskusijas tarp anarchistų visame pasaulyje ir sulaukė prieštaringų reakcijų. "Platformizmas" atstovauja centralizuotesnį anarchistų organizavimosi modelį, kuriame pabrėžiama anarchistų stipraus organizuotumo, atsakomybės ir atskaitomybės būtinybė bei kritikuojamas "chaotiškas" ir individualistinis anarchizmas.

Visuotinės Anarchistų Sąjungos Organizacinė Platforma. Įvadas
Martin Luther King, Jr.

martinlutherkingjrMartinas Liuteris Kingas Jaunesnysis (1929-1968) buvo iškilus afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderis ir aktyvistas. Savo 1963 m. pasakytos garsiosios kalbos "Aš turiu svajonę" dėka tapo afroamerikiečių rasinio išsilaisvinimo simboliu.

Martin Luther King, Jr. Aš turiu svajonę
V - tai vendeta

vendetta logoPateikiame legendinį Alan Moore ir David Lloyd grafinį romaną. "V - tai vendeta" pasakoja apie anarchistą "V", kuris kovoja prieš totalitarinę Britanijos valdžią distopinėje visuomenėje.

V - tai vendeta. 1 skyrius: Piktadarys