Tai pasakojimas apie du miestus. Oficialiai jie abu yra to paties smunkančios pramonės didmiesčio pakraščio rajonai, nors ir pakankamai dideli, kad galėtų būti laikomi savarankiškais miestais. Jie dalinasi ta pačia vietine viešojo transporto sistema ir turi bendrą dienraštį. Juos skiria tik penkiolika kilometrų padriko priemiesčio ir milžiniška klasinių privilegijų praraja.
Pirmasis miestas, kurį pavadinsiu Huffmanville’iu, yra būtent toks, apie kokį pagalvoji išgirdęs žodį „priemiestis”. Palei ištisus kilometrus gatvių be šaligatvių išstatyti rūmai su cheminio žalumo pievelėmis. Nedidelis centre įsikūręs verslo rajonas reklamuojamas kaip „gera vieta apsipirkti”, o pats miestelis nacionalinių verslo žurnalų nuolat įvertinamas kaip „gera vieta gyventi ir turėti nuosavybės“. Istoriniuose pastatuose, iš kurių kelių kartų senumo verslai buvo priversti išsikelti dėl per aukštų nuomos kainų, dabar įsikūrusios aukštos klasės drabužių parduotuvės, vyno krautuvės ir Barnes & Noble knygynas. Vietiniai madingi ir brangūs restoranai neatsilieka nuo savo konkurentų didmiestyje. Vaikščiojant dviračių takais galima sutikti patrauklių baltųjų žmonių, bėgiojančių krosus su spandex’ais ant užpakalių ir elektronika ant galvų.
Kitas miestas, kurį pavadinsiu New Stolp‘u, yra tai, ką demografai veikiau vadina „satelitiniu miestu“, o ne priemiesčiu. Tai reiškia, kad kadaise, kol jo neaprėpė besiplečiantys priemiesčiai, jis buvo savarankiškas miestas, ir jame vis dar yra didelis bei gana senas ir tankus miestiškas branduolys. Gyvenantiesiems Rytinėje pakrantėje jis galėtų priminti Newark’ą ar Paterson’ą; Vakarų pakrantėje jis panašus į San Bernardino.
Šioje centrinėje New Stolp‘o dalyje gyvena daugiausiai žemesnioji ir dirbančioji klasė bei didelė imigrantų iš Meksikos bendruomenė. Užrašai skelbimų lentose – ispaniški, o pagrindinė gatvė nusėta meksikietiškų mėsos krautuvių, alkoholio parduotuvių, lombardų ir grobuoniškų trumpalaikių paskolų pardavinėtojų. Čia aktyviai veikia Lotynų Karaliai, o rytinio New Stolp‘o moksleiviai kas rytą atvykę į mokyklą būna apieškomi metalo detektoriumi. Policija patruliuoja rajonus labiau stebėdama pačius gyventojus nei saugodama nuo įsibrovėlių bei periodiškai išvija miegančius benamius iš autobusų stoties ir parkų. Didžioji dalis senų akmeninių pastatų centrinėje miesto dalyje stovi apleisti. Verslininkai jau ilgus metus reikalauja „atgaivinimo“, bet gentrifikacijos procesas tik neseniai pradėjo plisti paupiu.
Priemiesčiuose aplink New Stolp‘ą gyvenantys žmonės nesitapatina su miesto branduoliu. Kai pasakoja, kur gyvena, jie visada prideda kokį nors vertinamąjį teiginį: „…tai visai gera apylinkė…“. Galiausiai, tarsi norint formalizuoti šią skirtį, apygardos riba taip padalina savivaldybės teritoriją, kad Huffmanville’is ir priemiestinė New Stolp‘o dalis atsiduria vienoje apygardoje, o senoji, skurdi, miestiška – kitoje.
Prieš keletą metų aš kasdien kirsdavau šią ribą tarp dviejų skirtingų pasaulių: New Stolp‘o miestiškoje dalyje gyvenau ir dirbau, o Huffmanville’yje studijavau privačiame humanitariniame koledže su medžiais apsodintu studentų miesteliu. Mokslas kainavo brangiai ir buvo mažai vilčių iš koledžo gauti kokią nors stipendiją ar finansinę paramą. Tačiau aš buvau pasiryžęs neįsiskolinti – jau žinojau, kad skola paverčia žmogų vergu. Taigi dar prieš pradėdamas mokytis buvau nusprendęs, kad nežadu imti paskolos – niekada: planavau mokytis tik tol, kol sugebėsiu pats ir iš karto už tai mokėti grynais.
Ilgą laiką mokiausi įpirkdamas tik vieną trijų kreditų kursą per semestrą. Dienomis, kai turėdavau paskaitų, važiuodavau autobusu į Huffmanville’į, o kai neturėdavau, kiaurą dieną dirbdavau. Tai mane demoralizavo. Dalykai taip galėjo tęstis: vienas kursas per semestrą, trys dienos per savaitę – ir už maždaug dešimt metų pagaliau būčiau galėjęs gauti laipsnį. Tačiau tai man buvo nepriimtina. „Kodėl tas gražus, žalias studentų miestelis turėtų būti prieinamas tik turtingų tėvų iš Huffmanville’io vaikams?“, – rūkiau iš pykčio, suprasdamas, kad jei noriu greitu metu baigti mokslus, turėsiu imtis kažko kito. Turėjau rasti kitą kelią pamaitinti iždo kiaulę. Supratau, kad reikia susikurti savo paties finansinę paramą.
Per metus nuo šio sprendimo iš savo darbovietės – dviem Huffmanville’io verslininkams priklausančios buitinių prekių parduotuvės, kurioje dirbau kasininku – pavogiau dvidešimt penkis tūkstančius dolerių. Manęs niekada nepričiupo ir neatleido. Koledžą baigiau po metų.
***
Parduotuvė, kurioje dirbau, priklausė regioninei parduotuvių grandinei kartu su tuzinu kitų, išsidėsčiusių aplink pagrindinį centrą Huffmanville’yje. Tikrai ne šeimos verslas, bet ir ne Wal-Mart‘as. Tiesą sakant, žvelgdamas atgal matau, kad kompanijos dydis tikriausiai buvo idealus: jei ji būtų buvusi daug mažesnė (viena ar pora parduotuvių), būčiau galėjęs jaustis kaltas iš jų vogdamas – dar labiau apsunkindamas reikalus ir taip sunkiai besiverčiantiesiems. Kita vertus, jei tai būtų buvusi tarptautinė korporacija, ji tikriausiai būtų turėjusi per daug apsaugos priemonių, kad būčiau galėjęs įvykdyti tai, ką norėjau.
Šiuo atveju grandinės savininkai buvo tėvas ir sūnus, abu stambūs Huffmanville’io elito verslininkai – mano koledže netgi buvo jų pavarde pavadintas pastatas. Kompaniją ir pirmąją parduotuvę Huffmanville’yje įkūrė tėvas, o dabar jos prezidentas – sūnus. Tai man puikiai tiko: kitaip nei daugeliu vagysčių iš darboviečių atvejų, aš tiksliai žinojau, iš ko vagiu – kai jie buvo užsukę į parduotuvę netikėtam patikrinimui, aš jiems abiems žiūrėjau į akis.
Ši konkreti parduotuvė, kurioje dirbau, tikriausiai taip pat buvo tinkamiausia stambaus masto pinigų išlaisvinimui. Nors grandinę sudarė keletas parduotuvių Huffmanville’yje bei kituose miesteliuose ir priemiesčiuose, mūsiškė buvo vienintelė New Stolp‘e, vieno iš miesto skurdžiausių rajonų pakraštyje. Iš savininkų ji sulaukdavo mažiausiai dėmesio, nes uždirbdavo mažiausiai pinigų – nors pakankamai, kad būtų nepastebėti pradingę dvidešimt penki tūkstančiai dolerių. Parduotuvė neturėjo jokių apsaugos kamerų; vadovybė teigė, kad jos paslėptos, bet visi darbuotojai žinojo, kad tai melas. Dėl seno stiliaus erdvės išdėstymo ir beveik lubas siekiančių lentynų parduotuvės matymas buvo labai ribotas. Galiausiai kasos aparatai naudojo atgyvenusią kompiuterinę sistemą, kurią savininkai buvo per skūpūs pakeisti.
Įprastas atlygis tokiems pėstininkams kaip aš buvo septyni doleriai per valandą – pakankamai virš minimumo, tikriausiai galvojo darbdaviai, kad nupirktų mūsų ištikimybę. Kai pradėjau ten dirbti, turėjau daryti viską: nuo tualetų valymo ir prekių išdėliojimo iki propano balionų griliams pripildymo ir raktų gaminimo – mes naudojome rankines, o ne automatines stakles.
Tačiau kai vadybininkai pastebėjo, kaip man gerai sekasi dirbti prie kasos ir spręsti su ja susijusias mažas problemas, jie paskyrė mane nuolatiniu kasininku. Jų pasitikėjimui manimi augant ėmiau savo pareigose įgyti vis daugiau autonomijos. Galiausiai likau prižiūrėti kasą visiškai vienas. Tai mane pavertė vertingu darbuotoju. Jiems patiko, kad man nereikia priežiūros, o man taip pat patiko jos nepatirti. Aš išmokau apeiti kompiuterio sistemos problemas, greitai priimdavau sprendimus ir pasirūpindavau nepatenkintais klientais apsieidamas be skambučių vyresniesiems.
Man pasisekė, kad jie niekada nepagalvojo, kad mano sugebėjimas spręsti problemas gali būti pritaikytas ir kitiems tikslams.
***
Apie mane būtų galima pasakyti, kad sugebu gerai apsieiti su skaičiais: juos įsiminti, sudėti ir atimti, išlaikyti tikslias galutines sumas. Visa tai galiu atlikti galvoje – naudingas įgūdis, turint omeny mano darbe vykstantį nuolatinį pinigų judėjimą su minimalia priežiūra. Tai tikriausiai vienas seniausių su kapitalizmu susijusių pasakojimų: suktas buhalteris, apvoginėjantis savo mažiau matematiškai išprususius turtingus klientus. Tačiau buvo ir svarbių skirtumų. Aš jau turėjau laiko susiprasti savo politinėse pažiūrose; aš savo interesus laikiau iš esmės priešingais parduotuvių savininkų interesams. Norėjau jiems sukelti kiek galėdamas daugiau žalos – net ir tokiais būdais, kurie man nenešė tiesioginės naudos.
Vienas iš būdų – pateikti klientams mažesnes sąskaitas nei jos iš tikro būtų turėjusios būti. Kaip jau sakiau, aš puikiai sugebėjau atlikti savo darbą – ir bet kas, kas yra dirbęs kasininku, žino, kad tai reiškia, jog man sekėsi praleisti klientus pro kasą greitai. Kartais mano rankos praslinkdavo prekes pro kasą ir įdėdavo į maišus taip greitai, kad pusė jų nenusiskanuodavo, o klientai gaudavo netikėtą nuolaidą. Kartais prekė tiesiog nenusiskanuodavo ir aš jai priskirdavau kuo mažesnę kainą – jei klientas man pasirodydavo nuovokus ir niekas daugiau nežiūrėdavo – arba tiesiog įmesdavau į krepšį gūžteldamas pečiais. Ar kompiuteris neatpažįsta tų juostinio šlifavimo staklių? Tiesiog įmušk jas kaip „įvairios prekės” už du dolerius ir gali tęsti toliau!
Kai kurios parduotuvės prekės – pavyzdžiui, veržlės ir varžtai – neturėjo kodų, tad mes naudojome „garbės sistemą“, tikėdamiesi, kad klientai patys ant krepšelių užrašys teisingas kainas. Tai buvo absurdiška ir dėl to, kad ši informacija buvo parašyta angliškai, nors didžioji dalis mūsų klientų buvo ispanakalbiai. Jei klientai užrašydavo kainas, jie turėdavo sumokėti tiek, kiek užrašė, tačiau, kai kainų nebūdavo, aš galėdavau užrašyti ką noriu. Pavyzdžiui, žmogus norėdavo nusipirkti 40 varžtų po 59 centus; aš į kasą įrašydavau dvidešimt „įvairių prekių“ po penkis centus. Daugelis klientų būdavo patenkinti naujomis mano pasiūlytomis kainomis. Tačiau kai kurie būdavo sutrikę ir gavę sąskaitą stovėdavo šalia ją apžiūrinėdami ir stebėdamiesi, kodėl nemokėjo daugiau. „Neklausk“,- stengdavaus pasakyti greitu žvilgsniu. „Susirink savo daiktus ir varyk“.
Man visada buvo svarbu, kad mano darbas bent iš pažiūros atrodytų tikslus ir tvarkingas. Visada būdavau labai atsargus, jei prie kasos stovėdavo daugiau žmonių – sutikime, kai kurie klientai taip pat yra skundikai. Galbūt tai skamba neteisingai, bet visada būdavau atsargesnis numušinėdamas kainas baltaodžiams – spėjau, kad iš jų labiausiai galima laukti skundų. Kodėl kai kuriems žmonėms atrodo, kad jie turi ginti parduotuvių savininkų interesus vietoj savo, darbuotojų, aš nesuprantu – bet kai kurie taip daro.
Mano bendradarbiai greitai suprato, kad aš pražiūrėsiu bet ką, ką jie bandys išsinešti į savo mašinas. Taip pat, kai pastebėdavau vogti ketinančius klientus, pasitraukdavau nuo kasos ir apsimesdavau esąs užsiėmęs kažkuo kitu, kad jie galėtų prasliūkinti nepastebėti. Taip pat vogiau viską, ko reikėjo pačiam – dažus, įrankius, lemputes ir taip toliau – tačiau jų nepardavinėdavau. Kad gaučiau pinigų, turėjau imtis kitokių priemonių.
Primityvioje mūsų kompiuterių sistemoje užtekdavo vieno mygtuko paspaudimo, kad pardavimas virstų pinigų grąžinimu. Matematiškai tariant, visi kainų rodmenys paverčiami iš teigiamų į neigiamus – o tai reiškia, kad kompiuteris tikisi, jog pinigai iš kasos turi būti išimami, o ne įdedami. Kitaip tariant, jei kasininkas norėtų, kad pinigų kiekis kasoje sutaptų su bendra dienos pardavimų suma, jam pakaktų išimti iš kasos perteklių ir įsidėti jį į kišenę.
Idėja paprasta, bet netikėtai sunkiai įvykdoma pakartotinai ir išliekant nepastebėtam. Tad kaip man pavyko taip pasisavinti dvidešimt penkis tūkstančius? Atsakymas slypi pusiausvyros principe: kantrybėje, žinojime, kada gana yra gana ir jaučiant savo ribas bei jų neperžengiant. Kiti kasininkai taip pat vogė – juk aš, žinoma, nebuvau pirmasis sugalvojęs tokį metodą – tačiau jie buvo per godūs arba per drąsūs, arba per nekantrūs. Kai kurie per pamainą ištuštindavo pusę kasos ir būdavo pričiupti. Man pavykdavo nugriebti po šimtą dolerių per dieną išlaikant stropaus darbuotojo įvaizdį ir nesukeliant jokių įtarimų.
Kartą parduotuvė buvo apiplėšta. Plėšikai buvo gudrūs: jie įsiveržė į parduotuvę prieš pat jai užsidarant didžiausių pirkimų dieną prieš pat Kalėdas, kai seifas buvo pilnesnis nei bet kada. Tą naktį aš nedirbau, o savininkai neatskleidė, kiek buvo paimta, tačiau, mano manymu, tai negalėjo būti daugiau nei penki ar šeši tūkstančiai dolerių. Aš vis dar nusišypsau, kai pagalvoju, kad man pavyko nusukti kur kas daugiau nei tiems plėšikams. Žinoma, tai užtruko ilgiau – tačiau aš neturėjau nieko gąsdinti ar rizikuoti kieno nors mirtimi.
Aš išties gailėjausi pagalbinės darbuotojos, kuriai į galvą buvo įremtas šautuvas; ji tikrai to nenusipelnė. Mano žiniomis, ji niekada nesulaukė jokio dėmesio iš savininkų už tai, kad jos gyvybei dėl jų pinigų buvo kilęs pavojus. Ji net turėjo dirbti sekančią dieną.
***
Kiek man žinoma, niekas iš parduotuvės vadybininkų niekada nesužinojo, ką aš rezgiau. Net jei ir žinojo, tai neturėjo būdo, kaip tai įrodyti – aš buvau per atsargus – tačiau vis dėlto manau, kad jiems nebuvo kilęs joks įtarimas. Bet kuris su samdomo darbo dinamika susipažinęs žmogus žino, kad viršininkams pakanka net menkiausių atsitiktinių įkalčių, kad atleistų darbuotoją. Jei jie būtų ką nors įtarę, jie būtų ką nors darę. Jie tikriausiai numanė, kad užsiiminėju kokiomis nors smulkiomis vagystėmis (pabandyk surasti darbuotoją, kuris tuo neužsiimtų, ypač tokioje vietoje kaip New Stolp‘as), tačiau nenutuokė apie jų mastą – kitaip būtų tuoj pat išspyrę mane lauk ir galbūt net padavę į teismą.
Galbūt ironiška, kad parduotuvėje baigiau dirbti tada, kai pasiekiau savo tikslą: savo pavogtų pinigų dėka pagaliau tapau nuolatiniu studentu. Tačiau tikrai ironiška yra tai, kad dabar to gailiuosi – ne pinigų vogimo, bet jų išleidimo mokesčiams už mokslą. Svajoju apie visus kitus dalykus, kuriuos būčiau galėjęs nuveikti su dvidešimt penkiais tūkstančiais dolerių užuot juos išleidęs laipsniui, kurį dabar laikau beverčiu. Būčiau galėjęs nusipirkti namą ir sukūręs jame kolektyvą; būčiau galėjęs atidaryti kavinę su biblioteka; būčiau galėjęs atiduoti pinigus sunkiai besiverčiančiai nemokamai ligoninei arba bendruomenės centrui. Geriau būčiau juos išleidęs kažkam, kas būtų sujungę mane su kitais į mane panašiais žmonėmis, o ne pastūmėję priekin tik save vieną.
Šiandien aš vis dar darbo rinkoje. Žmonės iš New Stolp‘o vis dar užsiima sodų projektavimais ir Huffmanville’io gyventojų namų priežiūra. Gal aš ir apsukau savo darbdavius, bet koledžo iždininkas juokėsi paskutinis.
Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas
Kitos teksto dalys: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14.
Sociologai.lt
