Išvykau iš Kijevo namo. Galima apibendrinti penkių parų patyrimus. Manau, svarbu pažymėti, kokie socialiniai žmonės kelią orią galvą laisvai gyventi. Tai daugiau nei noras būti ES, daugiau nei blankių opozicijos lyderių palaikymas, daugiau nei oranžinė 2004 m. revoliucija, kuri virto tik dar viena oligarchų pergale. Naujasis Maidanas yra pilietinės savivaldžios visuomenės, sudarytos iš daugelio autonominių ir tiesioginės komunikacijos būdu sutariančių bendruomenių, augimas.
Todėl ir daugelis laikraščių, net politinių analitikų žiūri ne ten. Jie mato tik sceną, spektaklį, pagrindines dvi kameras, bet ne stiprėjantį margumyną; ne tai, kas išauga iš istorinės Ukrainos atminties ir paskutinių revoliucijų gyvos patirties. Nematyti šios augančios savivaldos, kuri remiasi savanoryste, saviorganizacija, autonomija, tiesiogine demokratija (večė yra jos didžiausia išraiška), vadinasi, šnekėti tik apie įspūdingą spektaklį.
Vis dėlto ne visi žmonės geba dalyvauti savarankiškai sprendžiant ir organizuojant šimtus veiklų (turėjau, laimei, progos ir savanoriauti kartu su jais). Bet norint tai paaiškinti reikia prisiminti, kad dažniausiai apie Ukrainą teigiama, jog ją skiria rytų-vakarų atitolimas, „chacholų ir maskolių“ stereotipai. Žinoma, vakariečių vėliavos ir Kijevo aktyvizmas iš dalies tai rodo. Tačiau yra ir kitoks didelis socialinis susisluoksniavimas.
Į Maidaną žmonės įsitraukę skirtingu mastu. Dominuoja išsilavinusi, pasaulį mačiusi, kūrybinė ir proto darbą dirbanti vidurinioji klasė (Kijevo mastais). Jie, o ne proletariatas, ne darbininkai yra pagrindinė Maidano jėga. Tai studentai, dėstytojai, žurnalistai, reklaminių ir kitų agentūrų darbuotojai, savivaldos tarnautojai, smulkūs ir vidutiniai verslininkai, mokytojai, labai daug įvairių socialinių darbuotojų...
Žinoma yra ir darbininkų, bet dažniausiai jie yra išsilavinę ir jau, mano suvokimu, gali patys įkurti individualias įmones. Jie yra savo reikalo meistrai. Tai išsilavinusių meistrų ir saviugdos laimę patyrusių žmonių, menininkų revoliucija. Ją remia labiau jautri ir mažiau revoliucinga, tik savaitgaliais mitinguose pasirodanti ir turtingesnė bohema, galiausiai toli nuo Maidano žmonių esantys politikai, partijų nariai ir oligarchai.
Čia daug laisvų, mažų, subtilių vietelių ir pasaulėlių: unikalių kultūrinių kavinių (tokių kaip D. Charmso knygynas-kavinukė), teatrų ir galerijų (tokių kaip Pinčuko meno centras), kur galima laisvai ir be jokios propagandos ugdyti savo meninį skonį... Žinoma, dalį jų veikia vakarų menas (Damieno Hirsto fanai), kitus – sava literatūra (daugelis Maidane kalba ir žavisi Vasiliu Škliaru, Васи́ль Шкляр), trečius – tautos mitai (S. Bandera ir jo nacionalistais ОУН, kiti – N. Machno), ketvirti yra kupini Golodomoro prisiminimų skausmo.
Susikalbėti nacionalistams, anarchistams, skirtingoms bažnyčioms, bohemai ir tautinių mitų nešiotojams yra sunku, bet tai daroma, kalbamasi, bendraujama aikštėje ištisas savaites, dieną ir naktį. Kalbama ne per feisbukus, ne degant vienas kitam neapykanta, o vienas prie kito, veidas į veidą, padedant vienas kitam sušilti ir atsispirti Berkutui.
O kitoje pusėje yra tie, kuriems dizaino subtilybės yra moralinio nuosmukio ir gėdos požymis, kuriems nacionalizmas yra tik nacizmas, kuriems anarchija yra degradavimas, o ES – tik homoseksualios santuokos. Ši kita pusė auga iš Pobužos nikelio fabriko cechų, iš Donbaso šachtų, iš Mykolajivo laivų statybos įmonių, iš Sevastopolio mito... Jie pripratę paklusti inžineriniams projektams ir paniškai bijo savivalės, abejoja bet kokia iniciatyva ir pripažįsta tvarką ir tvirtą ranką.
Ši perskyra tarp išsilavinusios naujosios petty bourgeoisie kūrybinės klasės ir klasikinio proletariato, tarp akademinio pasaulio ir partinės nomenklatūros yra milžiniška, sunkiai įveikiama. Visa beveik šimtu procentų Kijevo Mogiliansko akademija išėjo į gatves ir susidūrė su Donbaso šachtininkais...
Proletariatas dažnai yra ne ne pirmaujanti, ne revoliucinė klasė, o viso, kas labiausiai konservatyvu, pilka, baigštu, atstovai. Jie yra žmonės, kuriais nuolatos manipuliuojama ir kurie lengvai paperkami, įbauginami, kam galima įsakinėti. Minsko opozicija, Maskvos Bolotnajos aikštės ir Stambulo protestai, Kijevo Maidanas neigia K. Marxo idėją, esą proletariatas yra revoliucinė klasė.
Tam, kad darbininkai būtų pilietiškai kūrybingi, autonomiški ir viešai aktyvūs, dar reikalingas metų metus trunkantis išlaisvinantis, individualizuojantis švietimas, saviugdos būreliai, kurių dėka jiems taps aišku, kam reikia hirstų, škliarų, charmsų, universtetų ir laisvos saviorganizacijos. O valstybinė, daugiausiai pusiau propagandinė spauda ne tik nepadeda tokiai saviugdai, o priešingai, naikina jos galimybes, žlugdo savarankiškumą, skiepija viešumo baimę, diegia intelektualumo traumą.
Nesuabsoliutinu savo pastabų, bet mano minima, mano dalyvauta (Sąjūdžio ir Maidano mitingai) ar stebėta (tiesioginis on-line bendravimas su Minsko, Bolotnajos aikštė ir Stambulo aktyvistais) spalvotųjų revoliucijų patirtis rodo, kad proletariatas kaip revoliucinė klasė yra mitas, o ne socialinė tikrovė. Žmones laisvina savo išsilavinimą ir savarankiškumą gerbiantys, veiklos ir komunikacijos, kūrybos laisvių reikalaujantys asmenys. O indoktrinuotas ir manipuliuojamas proletariatas yra gabus keršto maištui, komunistinei ar nacistinei nuostatai nubausti tuos, kas skaito, rašo, groja, braižo, kuria, plačiai bendrauja.
Išlaisvinti darbininkus, vadinasi, juos kasdien šviesti, įtraukti į saviveiklą, viešą savo intereso diskusiją, į savanorystę, atidaryti jiems dvasios duris. Maidanas šeštadienį (kai susidūrė Maidanas ir Antimaidanas) tą darė: valgydino ir mylėjo priešiškai nusiteikusius ir valdžios suvežtus Ukrainos darbininkus, ir jų Mordoro kerų apžavai išnyko, bent kuriam laikui.
Gintautas Mažeikis
2013 12 15
