Nesaugumas ir svaigulys
Kad ir kokį laiptelį užimtum piramidėje, užtenka vieno neteisingo žingsnio, kad nusiristum žemyn – kas nors visada pasirengęs užimti tavo vietą.
Kai reikia išlaikyti pozicijas, turtingieji visada turi pranašumą, nes pinigai paprastai atneša daugiau pinigų, o dirbantieji turi darbo judėjimo iškovotas pagalbos priemones: sąjungas, sutartis ir teises. Tačiau kai rinkos darosi vis labiau globalios, o darbą taupančios technologijos perkelia dirbančiuosius iš gamybos į paslaugų sektorių, pastovus pilno etato darbas keičiamas nepastoviu dalinio etato darbu. Tai pasireiškia skirtingomis formomis: sezoniniu, pusės dienos, laikinu/terminuotu darbu ir pan. Bendras vardiklis yra žemas atlyginimas, mažai teisių bei perspektyvų kilti aukštyn, jokių socialinių garantijų ir sunkumai norint kooperuotis su kitais darbuotojais.
Puolami skolos, kiekvieną mėnesį ateinančių sąskaitų ir neturėdami jokių santaupų, dirbantieji gyvena nuolatinio neužtikrintumo ir spaudimo būklėje. Pasekmės neapsiriboja viena klase: nuolat jausdami tokios nesaugios egzistencijos galimybę net ir turtingieji gyvena baimėje. Juodąjį Pirmadienį pro langą iššokę akcijų brokeriai verčiau leidosi į mirtį nei į žemesnį ekonominį statusą.
Tačiau rezignacijoje ir pasitraukime iš žiurkių lenktynių yra kažkas viliojančio – taip, kaip ir skęstančiam žmogui gali kilti pagunda nebesipriešinti. Tai ne tas būdas, kuriuo tariamai turėtume gyventi – nuolat kovodami, nuolat skaičiuodami. Atsisakymas konkuruoti yra būdas pasirinkti kitas vertybes nei tas, kurios diktuojamos mažai alternatyvų siūlančios rinkos; tai gali būti būdas ieškoti kitų, kurie taip pat nori gyventi kitokiame pasaulyje. Tačiau pasitraukusieji neatsiduria kitame pasaulyje – jie išlieka čia, tik krentantys žemyn.
Nuolatinio judėjimo ir perstruktūravimo laikais žemė pilna izoliuotų žmonių. Tiek jų daug prarado savo vietą visuomenėje – ne tik savo darbą, bet ir socialinius ryšius, tradicijas, savo tapatumo pojūtį. Rinką varantys procesai sukūrė milžinišką atomiškų individų populiaciją – bėglius be namų ar tėvynės, kurių didžioji dalis nepasirodo Jungtinių Tautų krizių ataskaitose. Jei yra kokia nors gyvenimo po kapitalizmo viltis, tai pirmiausia turime rasti vieni kitus ir sukurti naujus ryšius.
Visi, kurių tikslas yra „kažkas aukščiau“, turi būti pasiruošę vieną dieną patirti svaigulį. Kas yra svaigulys? Kritimo baimė? Bet kodėl jį jaučiame net tada, kai stebėjimo bokštas turi tvirtus turėklus? Ne, svaigulys yra kažkas kita nei kritimo baimė. Tai gundantis ir iš po mumis esančios tuštumos kviečiantis balsas, tai troškimas pasiduoti tam, nuo ko mes persigandę ginamės. (Milanas Kundera, Nepakeliamas būties lengvumas)
Reformizmas
XX-ojo amžiaus pradžios darbininkų judėjimai buvo numalšinti darbo reformų ir biurokratinių sąjungų; tie, kurie nenustojo reikalauti revoliucijos, buvo palikti antikomunistinėms raganų medžioklėms. Pasipriešinimo Pinocheto diktatūrai judėjimai Čilėje padėjo priversti diktatorių atsisakyti valdžios, tačiau perėjus į demokratinę santvarką toliau prieš nuo diktatūros išlikusią ekonomikos politiką kovoję atskalūnai buvo be gailesčio sudoroti savo buvusių kolegų disidentų. Po to, kai viena JAV gyvūnų teisių judėjimo dalis ėmė skatinti vartotojišką veganizmą, likusiesiems buvo pradėti taikyti stiprūs apribojimai, įskaitant šį įstatymą.
Kiekvieną kartą, kai žmonės meta rimtą iššūkį kuriam nors kapitalistinės sistemos aspektui, įvyksta tas pats scenarijus. Status quo gynėjai sutramdo kai kuriuos savo priešus, o tada sunaikina tuos, kurie nesutinka su kompromisais. Šitaip opozicija per vilionių ir smurto mišinį padalinama į dvi dalis, o dominuojanti tvarka perdaroma taip, kad apimtų dalį buvusių disidentų ir numalšintų likusiuosius.
Gavę tokį pasirinkimą nuovokesnieji verčiau paskuba pasiekti susitarimą nei rizikuoja represijomis. Ironiška, kad šis pasirinkimas tampa protingu iš esmės todėl, kad jį renkasi daugelis. Kai kritinė masė sumano derėtis dėl taikos, visi, išskyrus nesukalbamiausius, skuba prisijungti kaip iš skęstančio laivo bėgančios žiurkės. Tie, kurie taip nepadaro – kurie siekia išvis panaikinti išnaudojimą ir priespaudą, o ne susitaikyti su mažesniais jų laipsniais – yra kriminalizuojami naujų įstatymų, viešo šmeižto kampanijų ir negailestingų užpuolimų.
Ir vis dėlto reformistai už gautas nuolaidas dažnai būna skolingi tiems, kurie atsisako kompromisų. Liberalai ir reakcionieriai tvirtina, kad konfrontacinis pasipriešinimas delegitimizuoja nesutikimą, tačiau iš tiesų jis priverčia valstybę legitimizuoti reformistus. Judėjimas už juodųjų pilietines teises niekada nebūtų tiek pasiekęs, jei ne tokių kovotojų kaip Malcolm X, o vėliau ir Juodosios Panteros, keliama grėsmė. Reformų šalininkai savo pergales ir apdovanojimus pasiekia buvusių bendražygių įkalinimų ir mirčių sąskaita – išties, šios pergalės ir apdovanojimai suteikiami su sąlyga, kad reformistai tylės, kol sukilėliai bus sutraiškyti ir pašalinti iš istorijos. Sekančioms kartoms tai sukuria klaidingą įspūdį apie socialinių pokyčių vyksmą, ir verčia manyti, kad prie jų galima prieiti tik kreipiantis į galinguosius per tinkamus institucinius kanalus.
Šio proceso metu senojo pasipriešinimo likučiai tampa įpinti į dominuojančią socialinę tvarką; tai gali labai komplikuoti reikalus. Pavyzdžiui, Afrikos Nacionalinis Kongresas (ANK), anksčiau buvęs vienu iš aršiausių apartheido Pietų Afrikos respublikoje priešų, dabar šalį valdo palaikydamas ekonominę nelygybę, kurią galima lyginti su rasine segregacija, kuriai jis taip priešinosi. Daugelis tų, kurie iš pradžių rėmė ANK dėl jų revoliucingos politikos, jį remia toliau, nors ši politika jau apleista; bendruomenės, kurios vis dar konfliktuoja su Pietų Afrikos vyriausybe, turi kovoti su savo buvusiais bendražygiais.
Taigi taikos siekimas gali būti pradėtas netikėtose vietose ar įgauti subtilias formas. Ne visada lengva pasakyti, ar tie, kurie tariasi kovojantys su status quo, iš tiesų jo negina.
JAV vienas iš pagrindinių potencialiai pasipriešinimą neutralizuojančių faktorių yra finansavimas. Tie, kurie ryžtasi keisti dalykus, turi iš kažkur gauti tam išteklių. Kai beveik viskas privatizuota, tai reiškia varžymąsi rinkoje, paramos ieškojimą ar tiesioginį pasisavinimą. Paskutinį variantą sunku įgyvendinti, ir nesunku pamatyti, kaip pirmieji du gali formuoti grupės interesus. Šitaip selektyvų finansavimą taikydami turtingieji gali turėti didelę įtaką socialinių pokyčių siekiantiems judėjimams.
Finansavimą dalinančios struktūros atsirado prieš šimtą metų – laikais, kai tokie magnatai kaip Rockefelleris ar Carnegie’is įkūrė paramos fondus. Jų paskirtis buvo nuraminti neturtinguosius ir nerimstančiuosius, tuo pačiu performuojant visuomenę pagal savo interesus; filantropija dar iki tol veikė kaip sisteminių ligų simptomų gydymo priemonė. Iki šių dienų nuo mokesčių nuskaičiuojama parama suteikia galimybę turtingiesiems apeiti mokesčių mokėjimą, kad panaudotų savo pinigus „labdaringiems“ tikslams (pavyzdžiui, remti meno programas ir dešiniųjų pažiūrų idėjų laboratorijas – daugiausiai naudos jų pačių klasei atnešančius dalykus).
Didžioji dalis finansavimo pasiekia išskirtinai reakcingas organizacijas ir suteikia joms galimybę veikti išvien su vyriausybės agentūromis, korporacine žiniasklaida ir kitomis institucijomis, kad būtų palaikomas status quo ir iliuzija, kad jis pasirinktas savanoriškai. Taip pat dalis atitenka grupėms, kurios tariasi siekiančios socialinių pokyčių, tačiau kartu su finansavimu perima ir finansuotojų klasės programą. Sierra Club siekiamos reformos iš esmės nepakeistų mūsų visuomenės ryšio su aplinka taip pat, kaip ir Humane Society norimos reformos nepakeistų žmonių santykių su gyvūnais. Tokios reformos pirmiausiai yra nukreiptos į viduriniosios klasės liberalų, kuriems socialinė atsakomybė tėra dar vienas vartojimo pasirinkimas, sąžinių palengvinimą.
Tas pats galioja ir prieš karą kovojančioms koalicijoms, kurios priešinasi konkretiems karams, bet nedaro nieko dėl gilesnių karo ir okupacijos priežasčių. Jų eisenas vedantys protestų maršalai akivaizdžiai parodo, kad organizatoriai vis dar širdingai tiki kontrole iš viršaus į apačią. Tad daugelis nevyriausybinių organizacijų paprasčiausiai pasitarnauja visuomenės valdymui kitais būdais; daugelis ne pelno siekiančių organizacijų tiesiog pagerina pelnu iš išnaudojimo pagrįstą sistemą.
Dar kiti imasi siekti tikrų pokyčių, bet beieškodami finansavimo yra subtiliai nukreipiami kitais keliais. Tie, kurie priklauso nuo dotacijų, dažniausiai (net jei ir nesąmoningai) koncentruosis į tai, kas patiks rėmėjams. Vietoj to, kad puoselėtų judėjimų iš apačios ryšius, jie įsteigia profesionalių organizuotojų ir filantropų tinklą; vietoj to, kad kurtų autonomiškus socialinius judėjimus, jie susikoncentruoja į gero įvaizdžio potencialiems išlaikytojams kūrimą. Natūralios atrankos procesas pašalina nuo finansavimo priklausomas organizacijas, kurios atsisako save kontroliuoti. Visa tai sustiprina idėją, kad niekas nėra pasirengęs radikaliems sprendimams – nors tie, kurie remia ne pelno siekiantį sektorių, vargiai reprezentuoja plačiąją visuomenę.
Gerai finansuojamų grupių aktyvistai į revoliucionieriais norinčius tapti skurdžius žvelgia su panieka, net sutrikimu. Kodėl jie negali susiimti? Kaip jie gali tikėtis ką nors pasiekti bent truputį nenusileidę? Dieve, kokie jie nepraktiški! Argi jie nežino, kad fondai tiesiog dalina pinigus nemokamai, jei tik žinai, kaip teisingai elgtis?
Kai kurie iš šių aktyvistų galbūt mano, kad apsuka savo finansuotojus, perimdami liberalų paramos pinigus subversyviems tikslams. Gal ir taip, tačiau ne visada aišku, kas ką apgauna. Tokių aktyvistų aistra dažnai dera su nepatyrimu, o paramą dalinantys dažnai yra profesionalai, į pagalbą galintys pasitelkti ištisų kartų institucinę atmintį; būtų klaida manyti, kad jie nežino, ką daro.
Pačios radikaliausios grupės vis tiek gali pasitarnauti ekonomikos tikslams, pavyzdžiui, suteikdamos nemokamo darbo. Savanoriams mielai atiduodami su baisiausiomis kapitalizmo pasekmėmis – tokiomis kaip benamystė ar naftos išsiliejimai – susiję ir pačią sistemą stabilizuojantys darbai. Tokie vaidmenys gali lengvai atskirti radikalus, priversdami juos žvelgti į kitus ne kaip į galimus bendražygius, o kaip į aukas. Perėjimas nuo socialinių pokyčių kūrimo prie socialinių paslaugų teikimo reiškia, kad gali visą gyvenimą pradirbti gydydamas simptomus ir taip niekada ir neprisikasti iki priežasčių. Tai gal ir nepagerins pasaulio, bet užtikrins darbo vietas. Kapitalizmo krizei bekuriant naujas rinkas ir verslo modelius, atsiranda nemalonūs simbiotiniai ryšiai – pavyzdžiui, klimato pokyčiai tiesiogiai pasiūlo darbo galimybių ir atlyginimų per aplinkosaugines NVO.
Geriau finansuojamos reformistų organizacijos galiausiai įtraukia visus, net tuos, kurie atsiduoda visą gyvenimą trunkančiai kovai, išskyrus labiausiai užsispyrusius; taip jos pasitarnauja kaip paskutinis apsauginis tinklas nuo žmonių, visas savo galias paskiriančių kapitalistinės sistemos griovimui. Progresyvios NVO darbus siūlo efektyviausiai dirbantiems organizuotojams – o kuriam radikalui nereikia darbo, ypač etiško? Tačiau aktyvistų bandymai iš pasaulio gelbėjimo padaryti profesionalią karjerą turi apsiriboti savarankiškomis pastangomis laisvalaikiu – kaip hobiu. Paskirdami didžiąją dalį savo laiko ir energijos apmokamam darbui, jie galiausiai ima manyti, kad jų apmokamas darbas yra efektyvesnis.
Kalbos apie „lyderystės“ skatinimą dažnai reiškia efektyvių organizuotojų atskyrimą nuo jų kolegų ir mokymą, kaip pasiekti realistiškus tikslus, t. y. kaip internalizuoti kapitalistinę realybę. Kai imi matyti save kaip lyderį, kitų grupių elitą taip pat pamatai kaip legitimius atstovus: namų savininkų asociacija juodaodžių rajone suprantama kaip atstovaujanti visą juodaodžių bendruomenę, iškilus oratorius ima atstovauti visą socialinį judėjimą ir pan. Lyderių tinklai gali sudaryti didžiules koalicijas taip, kad augtų tik elito galia – tai yra politinio kapitalo kaupimas.
Naujiems lyderiams įgaunant galią, jie pasąmoningai pritaiko savo pačių įtakos kaupimo patirtį kaip visiems tinkamo progreso modelį. Tačiau politinio aktyvizmo piramidė niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos piramidės: viršūnėje vietos visiems nepakanka.
Šitaip tos pačios hierarchijos, su kuriomis kovojame, randasi pačiame pasipriešinime; dažnai jos primetamos tų, kurie apie pasipriešinimą šneka išraiškingiausiai, kurie atrodo labiausiai kompetentingi apie jį šnekėti. Kartais tokie lyderiai panaudoja pasipriešinimo priespaudai ir privilegijoms retoriką, kad užčiauptų kritiką ir pakirstų tikrus pasipriešinimo judėjimus. Bet kas, kas grasina kapitalizmui, tikriausiai grasina ir jų statusui.
Visame šitame kontekste nepakanka klausti, ar organizacija, ar kampanija padalina galią piramidės apačioje – net tai gali būti paprasčiausias piramidės stabilizavimo būdas. Klausimas, kurio reikėtų klausti, yra ar ji prisideda prie struktūrų, kurios palaiko piramidę, sunaikinimo. Reformizmas gali būti žingsnis ta kryptimi, tačiau jis taip pat lengvai gali ir užkirsti tam kelią.
Kultūra ir subkultūra
Kultūra – plačiai suprasta kaip vertybės, praktikos, idėjos ir ideologijos – yra socialinio gyvenimo audinys. Nuo pat mūsų gimimo ji konstruoja mus, o mes – ją. Visa mūsų visuomenė buvo perdaryta pagal kapitalistinės ekonomikos vaizdinį, tačiau ji išlaiko ir anapus kapitalizmo logikos esančius fragmentus. Kultūra nėra statiška: kadangi ji nuolat perkuriama, kiekviena nauja karta siūlo galimybę atsisakyti senųjų įpročių.
Atrodo, kad kapitalizmas save pratęsia nepriklausomai nuo kultūros: jis sudaro įspūdį, jog jam nereikia, kad žmonės jam ideologiškai pritartų, kol jie jame dalyvauja norėdami išgyventi. Tačiau yra kitas pasirinkimas. Milijonai žmonių taip vadinamame Naujajame Pasaulyje ir kitur renkasi verčiau kovoti ir mirti nei išgyventi kapitalistinėmis sąlygomis. Tai parodo, kad ekonomiką varantys „materialūs poreikiai“ taip pat yra socialiai produkuojami – taip, kaip ir jos reikalaujamas paklusnumas yra diegiamas kultūriškai.
Taigi pasipriešinimas kapitalizmui yra ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis, nes reikalauja vertybių ir praktikų pokyčio. Tie, kurie atmeta išnaudojimą ir priespaudą neišvengiamai atrodys kultūriškai kitokie. Tai gali pasireikšti kaip išorinis skirtumas, pavyzdžiui, vietinių gyventojų kova už savo gyvenimo būdo išsaugojimą, arba kaip kontrkultūra kapitalistinės visuomenės viduje. Tuo pačiu metu kultūra gali atrodyti „kitokia“ ir net opoziciška iš tikrųjų visiškai nesipriešindama kapitalizmui.
Kolonizacija išnaikino arba homogenizavo milžinišką visuomenių įvairovę, kartu sunaikindama didžiąją dalį senųjų alternatyvų kapitalizmui. Naujoms tautoms tampant pajungtoms kaip darbo jėgai, kapitalistai pasinaudojo jų kultūriniais skirtumais, kad padalintų dirbančiuosius ir užkirstų jiems kelią surasti bendrų tikslų. Tačiau net šimtus metų kolonizuotos kultūros gali išlaikyti pasipriešinimo kibirkštį, o kultūrinės mažumos dažnai pasiūlo derlingą dirvą naujiems sukilimams. Pavyzdžiui, daugelis kovingų pirmojo JAV darbo judėjimo atšakų atsirado imigrantų bendruomenėse. JAV, kaip tautų katilo – vietos, kurioje susitinka ir susimaišo daug tautų – mitologija iškėlė visų šių potencialiai maištingų kultūrų pakeitimo nauja masine kultūra projektą.
Tačiau ši nauja masinė kultūra taip pat gali būti pavojinga. Kai H. Fordo inicijuotas atlyginimų kompromisas stabilizavo pasipriešinimus darbovietėse, fronto linijos pasislinko į vartojimo erdves. Per bendrą vartojimo veiklą susidariusiems milžiniškiems socialiniams kūnams ėmus maištauti prieš konformizmą ir susvetimėjimą, masiškai gaminama kultūra sukūrė masinio atsisakymo galimybę. Savo knygos Do It! pradžioje kontrkultūros ikona J. Rubinas šiuo fenomenu grindžia 60-ųjų neramumus: „Naujoji Kairė – iš anksto nulemtas įtūžęs vaikas – atsirado iš besisukančio Elvio dubens.” Prieš savo tėvų seksualines represijas pradėjusi maištauti karta galiausiai išėjo į gatves.
Atsakydami į tai kapitalistai inkorporavo šiuos individualumo ir įvairovės poreikius į rinką. Tai sutapo su perėjimu nuo paprastos masinės gamybos prie vis įvairesnių vartojimo prekių ir tapatybių. Nuo to laiko vietoj masinės kultūros ėmė rastis vis didesnis spektras subkultūrų. Tai galėtų atrodyti kaip sugrįžimas į įvairovės erą, buvusią iki masinės kultūros, tačiau yra svarbus skirtumas: etniniai skirtumai egzistavo iki kapitalizmo, o subkultūriniai skirtumai buvo pagaminti ir išplatinti rinkos, net jei ir atmetė jos vertybes. Tuo pačiu jie sukūrė naujus senesnes kultūrines ir socialines skirtis peržengiančius bendrus kultūrinius referentus.
Jei bitlomanija buvo masinės kultūros – pardavusios dar negirdėtą kiekį įrašų, tačiau tapusios nebevaldoma, kai milijonai fanų perėmė savo dievaičių kontrkultūrinius polinkius – pavyzdys, tai metalo, pankroko ir hip-hopo atsiradimas 70-aisiais iliustruoja „postfordistinį“ subkultūrų daugėjimą. Jie vis dar buvo superžvaigždės, tačiau muzikos rinka sklido aplink juos horizontaliai.
Po 70-ųjų beveik visi, kas turėjo konfrontacinių polinkių, buvo efektyviai išskirti į aiškią subkultūrą. Tačiau tai dar kartą sukėlė naujų pavojų kapitalizmui, nes radikalams mažose grupėse buvo lengviau daryti įtaką. Ankstyvasis hip-hopas sukūrė tiesioginius ryšius su 60-ųjų juodaodžių judėjimais, padrąsindamas naują atskirtųjų kartą. Pogrindinės pankroko grupės pačios leido savo įrašus ir kūrė susirinkimo vietas, taip paskatindamos alternatyvią „pasidaryk pats“ tinklais ir antikapitalistinėmis vertybėmis pagrįstą ekonomiką. Tai buvo proveržis tuo atžvilgiu, kad jie naudojo anksčiau darbininkų klasei neprieinamus formatus, kad skleistų subversyvias žinutes; tuo pačiu metu jie tapo naujos verslumo formos pradininkais ir skleidėjais, praskindami kelią mažiau politizuotiems verslininkams.
Antikapitalistinių vertybių ir smulkaus kapitalizmo kombinacija buvo trapi, bet veiksminga. Rinkai skleidžiant vakarietišką kultūrą po visą pasaulį, naujos kontrkultūros sujungė antikapitalistinius judėjimus nuo Čilės iki Turkijos ir Filipinų, suteikdamos sekančios kartos pasipriešinimo formoms tarptautinį pobūdį. Savo viršūnę jis pasiekė amžių sandūroje su protestų banga prieš korporacinę globalizaciją, kai įnirtingos jaunimo kontrkultūros judėjimui (kuris vienijo vietines tautas, NVO ir darbininkų pasipriešinimų likučius) suteikė kovingumo.
XXI-ojo amžiaus pradžioje naujos technologijos universalizavo tinklines struktūras, kurios sudarė „pasidaryk pats“ pogrindžio stuburą. Internetas kiekvieną Facebook anketą turintį žmogų pavertė „nepriklausomu menininku“ vienu metu perimdamas ir peržengdamas „pasidaryk pats“ kultūros pažadą. Lengvumas ir greitis, kuriais kultūra tapo prieinama vartojimui, pavertė subkultūras takiomis ir paviršutiniškomis. Tai išsėmė buvusį politinį pogrindžio turinį ir paliko tik estetinį kiautą.
Šiandien dominuojanti jaunimo kultūros medija yra ne vinilinės plokštelės, o YouTube vaizdai: momentiški ir užmirštami. Buvusios kartos subkultūros dalinasi į vis mažesnes ir mažesnes sub-nišas. Tai yra bendros išnaudojamųjų ir pašalintųjų atomizacijos poaibis. Vartotojų skoniai nebesukuria vientisų socialinių kūnų, kurie galėtų išvystyti radikalias savo interesų koncepcijas. Vietoj to pats radikalizmas tapo panašus į nišą, o naujausios subkultūros kuriasi virtualioje interneto realybėje.
Ką mes dar turime bendra šioje kultūrinės fragmentacijos eroje? Jei nieko daugiau, tai bent tai, ką praradome. Mums nebeleidžiama paveikti pasaulio niekaip kitaip nei paverčiant save ir kitus prekėmis. Mes visi verčiami paklusti taisyklėms ir nuostatoms, prie kurių kūrimo neprisidėjome. Visi gyvename superžvaigždių šešėlyje (net superžvaigždės gyvena savo įvaizdžių šešėlyje), pasaulyje, kuriame realybė subordinuojama reprezentacijai. Mes visi vertinami pagal rinkos normas; jei norime išpildyti savo potencialą, panašu, kad tai galime padaryti tik per rinką. Vietoj bendrumo jausmo, kurį anksčiau teikė kultūra, dalinamės universaliu atskirtumu, didele dalimi egzistuojančiu dėl mūsų nusiteikimo jį toleruoti.
Tai nieko nauja, tačiau taip pat tai niekada nebuvo taip universalu. Pasikeitė ir dar vienas dalykas: kai žmonės kur nors sukyla, visi visur tuoj pat apie tai išgirsta.
Ekonomistai žadėjo mums nesibaigiantį augimą. Visi turės savo nuosavybę ir investicijų – visi bus kapitalistais. Mes išsiėmėme paskolas, kad gautume mokslo laipsnius darbams, kurie neegzistavo, užstatėme tai, ko negalėjome išpirkti, prikaupėme kreditinių kortelių sąskaitų, apsimesdami, kad mes taip pat esame vidurinioji klasė.
Dabar jau aišku, kad viršuje mums vietos nėra. Kapitalizmas yra piramidinė schema, kuriai nebėra vietos plėstis. Žmonės kelia riaušes Graikijoje, streikuoja Kvebeke, verčia vyriausybes šiaurinėje Afrikoje. Ryškėjant recesijos pasekmėms, maištas keliauja pirmyn ir atgal po pasaulį. JAV ši sukilimų banga pasieks paskutinę, tačiau ji jau artėja. Dominuojanti tvarka atrodys nepažeidžiama iki tos dienos, kol bus sugriauta.
Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas
Kitos teksto dalys: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16.
Sociologai.lt
