Kiek pavėluoju į mitingo prie seimo pradžią. Jaučiasi, kad žmonių tikrai daug. Kol dairausi pažįstamų veidų, žiūriu, kad pradėjo lipdyti koloną. Kurį laiką judu su ja kartu. Paskui stabteliu kelkraštyje, kad galėčiau geriau apžiūrėti dalyvaujančius. Kas čia vyksta, klausia moteriškas balsas šone. Sakau, žmonės nepatenkinti valdžia ir mano, kad išrinkus kitą valdžią bus geriau. Dar persimetam keliomis frazėmis. Tai gal jūs anarchistas, paklausia nei iš šio, nei iš to. Nustebęs atsisuku. Senyva, paprastai, bet tvarkingai apsirengusi moteris. Na taip, sakau. Aš irgi anarchistė. Nieko nenoriu iš valdžios, sako, noriu, kad tik paliktų mane ramybėje. Šalia pritariamai linksi galva turbūt anūkė. Kolona jau beveik praėjo, pajudu ir aš. Atsisukęs dar pamatau, kaip abi pasuka į šoninę gatvę. Kiekvienam savo.
Prie vyriausybės rūmų žmonių minia gerokai aptirpusi. Rėžiamos kažkokios bedantės kalbos. Paskui suerzina glušas, kuris per visas kolonkes transliuoja savo homofobijas ir net sulaukia pritarimo. Gerai nematau, bet, atrodo, kažkas iš arčiau stovėjusių sutrukdo jam baigti savo skiedalus. Sutinku kelis žmones iš anarchistų. Trumpai pasišnekam, bet mūsų keliai išsiskiria.
Panašu, kad viskas artėja prie pabaigos. Kartu su dalimi mitingo dalyvių pasuku atgal, link seimo. Čia yra judėjimo. Nustembu, kai iš autobusiukų iššokę robokopai išsirikiuoja į liniją, dalinai užtverdami Gedimino pr. Keistai atrodo tie skydai, šautuvai. Su kuo jie čia ruošiasi kariauti? Prospektu priartėjus gerokai suskystėjusiai kolonai, vienas jų kažką postringauja apie įstatymų pažeidimus. Garsas prastas, tai net ne viską suprantu.
Dar keisčiau atrodo tuoj už robokopų besibūriuojantys murzilkos su savo vadu.
Netoliese pastebiu ir du pakiliai nusiteikusius vyrukus, laikančius maaažą plakatėlį su užrašu forza Vilnius. Įvairovės netrūksta. Pajudu upės link ir tuoj pat papuolu į ašarinių dujų debesį. Bliamba, nieko nebematau, judu apytiksliai. Po kiek laiko jau matau, kaip kažkodėl prie upės susispietęs farų būrelis apmėtomas sniegu, ledu ir retkartčiais –akmenimis. Atrodo nevykusiai, bet užtai jie turi dujų, kuriomis vis pyškina tai į vieną, tai į kitą pusę. Krantine lyg niekur nieko vyksta eismas. Greitoji priiminėja pirmus sužeistuosius. Toks gyvenimas.
Pasigirsta dūžtančių langų garsai. Gaila tų vaikinukų, kurie daužydami langus net nesivargina užsidengti veido. Juos vėliau beveik visus sugaudys ir bandys suniokoti jų gyvenimus, nes aikštėje pilna persirengusių policijos operatorių. Čia vienas jų, ką tik su pareigūnais aptaręs tolimesnius veiksmus.
Pasipriešinimo dvasia persunkusi visą aikštę. Vyresnio amžiaus žmonės bando įtikinėti robokopus, skanduoja šūkius ir pritarimo šūksniais palydi kiekvieną dūžtantį stiklą. Jaunimas zuja ieškodamas veiklos, mėto į tas uniformuotas utėles viską, kas po ranka pakliūna. Vienu metu praktiškai visa aikštė paskendo ašarinių dujų debesyje.
Vėjas nuginė tą debesį Gedimino prospektu. Tada mačiau, kaip nešė apalpusią senutę, kaip vengdami dujų bėgo suaugę vyrai ir moterys. Didžioji jų dalis į aikštę jau nebegrįžo. Taip, tarp likusių buvo koks trečdalis tokių, kurių nenorėtum sutikti vėlų vakarą gatvėje, bet kas juos tokius padarė? Buvo ir įgėrusių, bet ne iki tiek, kad nežinotų, ką daro. Farų tarpe mačiau nei kiek ne geresnių, ir su bet kuriuo iš jų nenorėčiau susitikti net dienos metu. Išskyrus šitą vienišą gaisrininką, aiškiai nuobodžiaujantį ir, ko gero, apgailestaujantį, kad jam tenka stypsoti aikštėje ir gerti į save tą neapykantą, su kuria jis vėliau grįš namo, į šeimą, pas savo vaikus ir turės kažkaip su visu tuo gniutulu susitvarkyti.
Jau darosi juokinga žiūrint į pristatomu žingsneliu tai viena, tai kita kryptimi judančius išsirikiavusius robokopus ir „žvėrišku“ balsu duodamas komandas. Pradedami valyti aikštės pakraščiai. Valymas daromas taip. Liepia trauktis. Jei nesutinki, stumdo. Jei priešiniesi (žodžiu ar veiksmais), guldo ant žemės ir suiminėja. Seniai neteko matyti paprastų, normaliai atrodančių įvairaus amžiaus žmonių, klūpančių sniege su iškeltomis rankomis. Betrūksta tik vamzdžio prie galvos.
Apie penktą valandą veiksmas išvėsta. Jaučiuosi pavargęs, nuo dujų peršti veido oda ir akys, maudžia sutrenktas kelio sąnarys. Patraukiu namų link. Prie Lukiškių laisvai kertu dar vieną užkardos kordoną ir, o stebukle, patenku į įprastą, kasdienį gyvenimą. Stotelėse lūkuriuoja žmonės, pilni troleibusai juda įprastomis trajektorijomis, parduotuvės daro savo įprastą penktadienio apyvartą. Ar iš viso kas nors buvo?
Vis tik buvo. Visų pirma – gera pamoka. Visiems. Net ir tiems, kurie apie realybę sužino spaudydami pultelio mygtukus. Net ir tiems, kurie realų gyvenimą mato tik pro užtamsintą limuzino langą. Manau, kad visi mes kažko išmokome. Kiti kartai bus visai kitokie. Toks pasipriešinimas nesibaigia parklupdžius žmogų, nesibaigia jį peršovus, pažeminus ar privertus sumokėti baudą. Mes dar susitiksime.
