Sausio 22 d., ketvirtadienį, 17:30 val. Laisvajame universitete (LUNI) Vilniuje svečiuosis socialinės informatikos specialistas Saulius Norvaišas, kuris perskaitys pranešimą „Technologijos, tinklai ir žmonės: Didysis Sprogimas“. Lektorius kalbės apie inovacijas, nenormalumų dėsnį, chaoso teoriją, dirbtinį intelektą, mokslų susiliejimą. Vienas įdomiausių svarstomų klausimų – naujos bendrabūvio technologijos, kurios, lektoriaus teigimu, leidžia atsirasti bepartinei visuomenei, paremtai tiesiogine demokratija, – omnikratijai. Omnikratija – tai nauja visuomenės gyvenimo forma, kai pašalinami visi apribojimai, trukdantys bendruomenei dalyvauti sprendimų priėmime. Tokiai visuomenei nereikia nei parlamento, nei centralizuotos valdžios, nes valdžia tampa patys žmonės.
S. Norvaišas prognozuoja, kad parlamentas taps nereikalingas, nes partijų funkcijas netrukus elektronininėmis priemonėmis atliks patys valstybės piliečiai. Tokią tiesioginę elektroninę demokratiją lektorius vadina omnikratija.
„Esu tikras, kad omnikratija anksčiau ar vėliau ateis, nes atstovaujamoji demokratija nėra efektyvi. Omnikratijos veikimo modelis yra paprastas: kas nors pasiūlo įstatymo projektą ar jo pataisas, o aktyvios visuomenės grupės (pavyzdžiui, mokslininkų) nusprendžia, ar pasiūlymas yra tinkamas balsuoti. Savo ruožtu ekspertai prognozuoja galimą įstatymo poveikį. Jei nusprendžiama, jog pateiktas pasiūlymas vertas dėmesio, piliečiai elektroniniu būdu balsuoja. Tuomet taip pat kompiuteriai suskaičiuoja ir paskelbia balsavimo rezultatus, o teisėtvarkos institucijos užtikrina, kad priimto įstatymo ar kito sprendimo būtų laikomasi. Įstatymų projektus, jų pataisas ar kitas idėjas tokiam visuomenės teismui siūlyti gali visi valstybės piliečiai, nepaisant jų amžiaus ar kitų savybių. Visi apribojimai, kada nors egzistavę istorijoje, omnikratijoje neegzistuotų“, – teigia lektorius.
Tam, kad imtų veikti naujas demokratijos modelis – omnikratija – reikalingos kelios sąlygos. Visų pirma būtinas tam tikras technologijų išsivystymas, kurį Lietuva jau yra pasiekusi. Svarbus ir valstybės dydis – kuo didesnė šalis, tuo omnikratijos įgyvendinimo galimybės mažesnės. Ne mažiau svarbus ir pačios valdžios požiūris į tiesioginę elektroninę demokratiją. Omnikratijai įgyvendinti reikalinga politinė valia. Tačiau norą gyventi valstybėje be parlamento galėtų parodyti ir verslo organizacijos ar patys piliečiai.
Vienas iš dažniausiai akcentuojamų tiesioginės demokratijos minusų – tai, kad, kitaip nei Senovės Graikijoje, šiuolaikinių valstybių piliečiai, norėdami priimti įstatymą arba kokį kitą sprendimą, negalėtų susirinkti vienoje vietoje. Tačiau šiuolaikinės elektroninės priemonės sudaro galimybes šio reikalavimo nepaisyti: jos leidžia net skirtingose pasaulio vietose esantiems žmonėms bendrauti taip, tarytum jie būtų tame pačiame kambaryje.
Dar vienas tiesioginei demokratijai priskiriamų minusų – mažesnis operatyvumas nei atstovaujamosios demokratijos. Dažnai teigiama, esą tiesioginės demokratijos atveju ne taip greitai būtų galima paskelbti referendumą, balsavimą ir pan. Tačiau, jo įsitikinimu, greitis priimant sprendimus šiandieninio technologinio įgyvendinimo dėka gali padidėti, be to, greitai priimtas įstatymas nereiškia, kad jis yra geras.
S. Norvaišas mano, kad inertiškai mąstantys žmonės gali bijoti tokios sistemos, teigdami, kad ji yra nevaldoma. Tačiau tokie teiginiai yra tik įpročio būti tiesiogiai valdomiems pasekmė.
LUNI užsiėmimai vyks sausio 22 d., ketvirtadienį, 17:30 val. Universiteto g. 3, Vilniuje, Vilniaus Universiteto centrinėje bibliotekoje, B3 auditorijoje.
S. Norvaišo pranešimo „Technologijos, tinklai ir žmonės: Didysis Sprogimas“ santrauka
Daugiau info: www.luni.lt
2009 01 20
