Praėjo devynios dienos, kai Maskvoje buvo nužudyti Stanislavas Markelovas ir Anastasija Baburova. Juos sušaudė prie visų žmonių, pačiame centre, Prečistenkoje, netoli nuo Kremliaus, vidury baltos dienos. Priminsiu: 34 metų Stanislavas Markelovas – čečėnės Elzės Kungajevos šeimos advokatas, gynęs merginą, kurią išprievartavo ir uždusino buvęs pulkininkas Budanovas (išlaisvintas prieš dvi dienas iki tragedijos), 25 metų Anastasija Baburova – žurnalistė iš Ukrainos, neetatinė laikraščio „Novaja gazeta“ korespondentė. Abu – aktyvūs žmogaus teisių gynėjai, antifašistinio judėjimo dalyviai, Rusijos valdžios oponentai.
Mažiau dėmesio pritraukė kitas įvykis Rusijos sostinėje, įvykęs rytojaus dieną po žmogžudysčių. Maskvos jaunimas bandė surengti protesto demonstraciją. Jau pirmojoje susibūrimo vietoje – be jokio įspėjimo, kuri būtinas pagal įstatymą, su šūksniais „Dirbam!“ – demonstrantus užpuolė OMON’as. Viskas pasikartojo dar vienoje vietoje. Manifestacija pavyko tik iš trečio karto. Vaikinai ir merginos pražygiavo Maskvos centru nešdami prieš valdžią ir nacizmą nukreiptus lozungus. Emocijos veržėsi per kraštus, demonstrantai sudaužė keletą banko ir „McDonald’s“ vitrinų, o metro, kai juos vėl užpuolė žmonės pilkais drabužiais, pažiro plafonai.
Žiniasklaida ir daugelis interneto vartotojų, tarp jų – ir tie, kurie save priskiria opozicionieriams, su prastai slepiama piktdžiuga ėmėsi komentuoti sudažytų stiklų problemą. Pasak jų, netinka taip paminėti žuvusiųjų atminimą, jų manymu, tai neva chuliganizmas, parodantis tikrąjį antifašistų veidą, ir pan. Tačiau reikia pabrėžti, kad žmonės, nušovę Markelovą, iš Rusijos jaunimo pasipriešinimo atėmė paskutinę galimybę taikiu būdu spręsti konfliktus su vyriausybe. Iškart po šių įvykių internete (Rusijoje, kaip ir kadaise pas mus, internetas atstoja laisvąją spaudą) atsirado laiškas merginos, pasirašančios pseudonimu „taoom“, kuri prisipažino, kad iki šiol ji nėra išdaužusi nė vieno lango. Tekstas nelygus, banguotas, su stiliaus klaidomis, tačiau man atrodo, kad jame yra tikslios frazės, kurios viską paaiškina.
„Stasas ir Nastia buvo sąžiningiausi ir protingiausi iš visų mūsų. Šios šukės – tai mūsų ašaros juos apverkiant. Mūsų įtūžio ašaros. Ašaros aštriais kraštais, kurios niekada nenudžiūs. Šis trumpas, niekieno nesuprastas maršas – mūsų nevilties klyksmas. Man visiškai tas pats, ką apie mus pagalvos aplinkiniai. Nevilties klyksmas džiaugsmo nesuteikia. Dėl komforto galima užsikimšti ausis, bet tada reikia tikėtis, kad ir tu neprisišauksi pagalbos.“
Galima pamanyti: o koks mano reikalas? Tačiau man tai rūpi. Kai jie žudo žurnalistus, mano kolegas, tuo pačiu jie taikosi ir į mane. Manau, kad budanovai ir jų sekėjai neonaciai neturi jaustis šeimininkais nei Rusijoje, nei Ukrainoje, nei kokioje nors kitoje šalyje. Valdžia taip suįžūlėjo, kad valosi kojas į paprastą liaudį, ji turi gauti grąžos bent iš nedidelės žmonių dalies, kaip, beje, ir buvo pas mus „Ukrainos be Kučmos“ laikais.
Žmonės turi teisę sukilti, turi teisę išdaužti nors kelis langus banke, kuris finansuoja tokią valdžią, ir kelias vitrinas nekokybiško maisto užkandinėje, kuri sukelia gerovės iliuziją režimo nuskurdintai ir pažemintai liaudžiai. Žmonės turi teisę užvažiuoti į snukį nacistiniam išgamai, kuriam nuolaidžiauja valdžia.
Jei nebelieka nieko, tik ašaros, tai tegul jos būna panašios į šukes. Galbūt jos – aštrios, kietos, erzinančios – išjudins „moralinę daugumą“. Ir tada galbūt visuomenė neleis, kad mūsų gatvėse lietųsi kraujas.
S. Markelovo kalba mitinge, nukreiptame prieš M. Beketovo užpuolimą
2008 m. lapkritis
