Revoliucinė savaitė tęsiasi. Einu iš manifestacijos – veidas raudonas praleidus šešias valandas po svilinančia Paryžiaus viduržiemio saule. Būtent tiek laiko prisireikė pražygiuoti šimtatūkstantinei protestuojančių prancūzų kolonai nuo Bastilijos aikštės iki Respublikos aikštės (iki Operos, kur viskas ir pasibaigė, nebeliko jėgų, be to, ir mūsų mokyklos kolona, žygiavusi su raudonu transparantu ir užrašu EHESS, pakeliui netyčia pasiplovė į metro, kitų neperspėjusi). Statistikos duomenimis, 67 procentai prancūzų palaikė visuotinį profsąjungų streiką, daugiau nei milijonas jų išėjo į gatves.
Ramus, savimi pasitikintis didžiulės, bet disciplinuotos minios solidarumas. Liaudis išėjo ginti savo socialinių iškovojimų, savo atlyginimų, pareigų ir privilegijų, dėl kurių ilgus metus kovojo profsąjungos. Liaudis išėjo civilizuotai pareikšti savo pyktį dėl planingo valstybinio sektoriaus griovimo, dėl pašto ir ikimokyklinio auklėjimo įstaigų privatizacijos, dėl darbo vietų sumažinimo mokslo įstaigose ir universitetuose, dėl pasikėsinimo į fundamentalaus mokslo nepriklausomybę, dėl aukštųjų mokyklų autonomijos, kuri pasmerks juos pinigų diktatui, dėl valstybinės medicinos ir socialinių tarnybų biudžeto sumažinimo, dėl psichiatrijos „supolicinimo“ (nauja sarkozizmo kryptis)... Beje, buvo ir privatininkų, kuriuos negailestingai atleidinėja verslo patronai, bet jų beveik nesimatė.
Vieninteliai, kurie, mano nuomone, nieko nereikalavo ir prieš nieką neprotestavo, - tai dešinysioji kopų profsąjunga „Alliance“, jie čia buvo turbūt tik tam, kad palaikytų „pilietinę taiką“. Vienu metu jie užkirto kelią mūsų kolonai, kai mes norėjome šaligatviu aplenkti įžūliai prieš mus įsiterpusią didžiulio CFDT (vienos nuosaikiausių ir masiškiausių Prancūzijos profsąjungų) kortežo nosį. Jie buvo su raiščiais „Alliance“ ant rankovių. Iš pradžių pamaniau, kad tai saugumo tarnyba, bet vėliau paaiškėjo, kad jie tokie patys manifestantai, kaip ir mes, tik kopai, todėl juose prabilo instinktas „Neleisk“. Trumpai pasistumdę su mūsų vėliavnešiais, jie atsipeikėjo ir leido praeiti.
Viskas prasidėjo 13:30 prie Jussieu universiteto, kuris dažnai atsiduria studentų pasipriešinimo centre. Buvo numatyta, kad šioje vietoje susitiks mokslininkų ir asociacijos „Sauvons la recherche“ („Išgelbėsim mokslą“) kolonos, kurios vėliau įsilies į Bastilijos aikštę. Atėjusi pamatau mano masteliais labai padorią minią ir išgirstu pirmuosius kolegų nusivylimo atodūsius: fu, kokia šiandien silpna mobilizacija, kokie neaktyvūs mūsų mokslininkai, štai 2004-aisiais tai buvo... Kad juos padrąsinčiau, imu pasakoti apie įprastą protesto demonstracijų dydį Rusijoje, bet tai jų nenuramina...
Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad greta mūsų žygiuojančios mokslininkų, Prancūzijos mokslų akademijos darbuotojų (CNRS) kolonos – ne pačios linksmiausios, o mūsiškė išsiskyrė ypatingai – reta ir be plakatų. Skirtingai nei studentų kolonose, čia beveik niekas nešoko ir nerėkavo skanduočių. Tad aspirantė su kurtinančiu dūdmaišiu atrodė tiesiog išsišokėlė. Bet užtai gali susitikti ir paplepėti su tais, kurių seniai nematei, atsigerti kavos su moksliniu vadovu, kol kolonos mindžikuoja vietoje, sušilti artimiausioje kavinukėje ir pan.
Taip, demonstracija šiek tiek skiriasi nuo prieš tris metus vykusių protestų „prieš pirmąją samdos sutartį“ – tada reikėjo „petys į petį“ bėgti pagal būgnų ritmą kartu su manifestantų kortežais –vyresniųjų klasių mokiniais. Tačiau šiandieninė minia savo dydžiu atrodė labai panaši, gal net didesnė.
„Neliesk mano laisvės“, „Taip – privilegijuotoms darbo vietoms“, „Liaudis kovoja – teisingumas nugalės“, „Bankai spekuliuoja, vyriausybė pritaria, o liaudis už viską sumoka“, „Šiandien aspirantas – rytoj bedarbis“, „SMIC ta mère“ ir dar daugybė kitokių lozungų. Kai kurie ant krūtinės nešėsi ištisas miniatiūrinių komiksų istorijas... Įsiminė prieš studentų miestelio iškeldinimą protestuojančiųjų piešinys – kartoninių dėžučių piramidė, pro kurią dantis rodo valkatomis virtusių apskurusių studentų snukiai...
Linksmi studentai iš Paryžiaus-10 atėjo apsirėdę kažkokiomis baisiomis lokių skrandomis, panašiomis į Šiaurės šalių etnografijos muziejaus eksponatus. Dar vienas kailis buvo ištemptas ant kryžiaus, kurį jie kratė ir garsiai rėkė: „Sarkozy, tu nenudirsi mums kailio!“
Daugelis nešė plakatus arba skandavo frazę „Dink, nelaimingas kvaily!“ („Casse toipauvre con!“ – visiems prancūzams suprantama paties Sarkozy citata. Prancūzijos ūkio pasiekimų parodoje Sarkozy bendravo su žmonėmis „sveiki, dėkui“ ir spaudė jiems rankas. O vienas jam ir tarė: „Neliesk manęs, nenoriu rankų purvintis!“. Sarkozy jam: „Casse toipauvre con!“! Vėliau visi politikai – ir kairieji, ir dešinieji – komentavo, ar dera civilizuotos šalies prezidentui tokiu būdu bendrauti su liaudimi...)
Ant daugelio krūtinių ir rankovių – lipdukas „Rêve Générale“. Išvertus – „Visuotinė viltis“. O „visuotinė viltis“ prancūzų kalboje rimuojasi su „visuotiniu streiku: Rêve Générale => Grève Générale.
Tipiška prancūzų demonstracija. Masinė šventė. Visi susitinka, valandų valandas kalbasi, iš termosų geria arbatą ir kavą, perka keptas dešreles ir alų, iš spalvingai išdažytų automobilių skamba techno ir repas, žmonės nuo šalčio ima šokti ir trepsėti, vaikai su balionėliais, šypsenos, juokas, bon enfant atmosfera. Be ypatingų pastangų, rizikos ir pasiaukojimo. Užtat su visaverčiu savigarbos jausmu ir pilietinės pareigos supratimu. Kolegė iš laboratorijos prasitarė: „Nors manęs namuose laukia vaikas, aš turiu eiti į Respublikos aikštę, nes ten, girdėjau, skaičiuos manifestantus. Noriu, kad mane irgi priskaičiuotų. mane siutina, kai policija sumažina skaičių...“.
