Ar įsivaizduojate gyvenimą be pinigų? 67 metų psichoterapeutė ir knygų autorė Heidemarie Schwermer ne tik įsivaizduoja, bet ir gyvena – jau 13 metų. Moteris gyventi be pinigų sugeba ne kur nors džiunglėse, o Vokietijoje, daugiausia Dortmunde. Pasirodo, toks gyvenimas turi daugybę privalumų, ypač finansų krizės laikais. Svarbiausias jų – moteris nesibaimina prarasti santaupų, padėtų banke. Nes jų paprasčiausiai nėra.
Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko? Tikrai – moteris sako esanti turtinga ir laiminga. „Prieš porą dešimtmečių negalėjau netgi įsivaizduoti, kad toks gyvenimas – įmanomas“, – šypsosi vokietė. Nuo praėjusio rudens, kai finansų krizė ėmė krėsti ir Vokietiją, H.Schwermer neatsigina žurnalistų. Jų buvo ir anksčiau, bet mažiau. Daug mažiau. O dabar visiems norisi sužinoti, kaip veikia tas stebuklingas gyvenimo be pinigų modelis.
Vieni laiko ją šventąja, kiti – veidmaine. Tačiau H.Schwermer paprasčiausiai šypsosi ir noriai pasakoja, kaip ji sugeba be pinigų nusikirpti plaukus, naudotis internetu ir įsigyti mobilųjį telefoną. Ir kodėl ji nebijo susirgti.
O kiek kartų per šiuos trylika metų moteris nuėjo alkana miegoti? H.Schwermer sako, kad tokių kartų buvo du ar trys. Tikriausiai Dievas pasiuntė juos tam, kad ji nebijotų alkio. „Aš gaunu viską, ko man reikia. Iš pradžių apsirūpindavau per mainų tinklą, kurį pati įkūriau, vėliau ir šiaip“, – vėl šypsosi moteris.
Mainų tinklas „Gib und Nimm“ („Duok ir imk“), kurį H.Schwermer įkūrė 1994 metais, veikia labai paprastai. Nukirpsi man plaukus, pasaugosiu tavo vaikus. Pataisysi man automobilį, nuplausiu tau langus. Beveik sovietinė sistema.
„Tiesą sakant, pirmiausia norėjau padėti Dortmundo benamiams, tačiau netrukus pas mane pradėjo eiti pensininkai ir bedarbiai. Tada ir pamačiau, kad norint pragyventi visai nebūtina turėti daug pinigų. Taip atėjo į galvą mintis atsisakyti buvusio gyvenimo bent metams, bet netrukus pamačiau, kad taip gyventi daug įdomiau“, – pasakojo H.Schwermer.
1996 metais moteris nutraukė buto nuomos sutartį ir visas draudimo sutartis, kurias tik turėjo – Vokietijoje įprasta apsidrausti ne tik sveikatos draudimu, bet ir dar mažiausiai trimis draudimo rūšimis. Savo turtą Heidemarie padovanojo aplinkiniams. Nuo to laiko moteris gyvena be pinigų.
Iš pradžių psichoterapeutė dirbo pagal specialybę: aš tau konsultaciją – tu man duonos. Arba megztinį. Vėliau ji pradėjo „eiti per žmones“ saugodama jų namus. „Bet taip juk neįmanoma pakeisti pasaulio, o būtent toks buvo mano tikslas“, – pasakoja moteris, sėdusi rašyti knygos. „Duok ir imk“ vis dar puikiai veikia. Kaip ir daug kitų mainų sistemų, paplitusių pasaulyje.
Savo tinklalapyje H.Schwermer pristato mainų tinklą kaip žaidimą: nusiperki lipduką, užsiklijuoji ant durų, lango, pašto dėžutės, automobilio šono arba kuprinės ir tampi sistemos dalimi. Lipdukas reiškia: esu pasiruošęs naujovėms! Esu pasiruošęs padėti kaimynams, atiduoti nereikalingus daiktus, atverti savo širdį nepažįstamiems žmonėms, pavežėti pakeleivius savo automobiliu, taip pat daug kitų dalykų. Arba priimti pernakvoti pas save nepažįstamus žmones. Mainais galiu ir pats pernakvoti pas kitus.
„Pasauliui, kuriame vis labiau sutrinka pusiausvyra, reikia, kad kiekvienas iš mūsų taptų aktyvus: ne galvotų, jog nieko negalima pakeisti, o imtųsi talkinti kitiems mažais žingsneliais“, – skelbia H.Schwermer. „Neklausk, ką valstybė gali duoti tau, o paklausk savęs, ką gali nuveikti šalies labui“, – šie Johno F.Kennedy žodžiai nepamiršti iki šiol.
Visi H.Schwermer daiktai telpa viename ne per didžiausiame lagamine. H.Schwermer, prasidėjus finansų krizei, teko pasirodyti televizijos ekrane. Ta proga kažkas padovanojo sijoną. Dar moteris turi tris poras batų, bet ir tų jai esą per daug. Jokių šeimos nuotraukų. Kažkur Vokietijoje gyvena jos vaikai, kurie ir saugo asmeninius prisiminimus. Jai jų nereikia.
Jau nuo 1996 metų H.Schwermer neturi namų. Moteris gyvena vis pas kitus žmones. Kartais ji tai pavadina: „Kaip Jėzus“. Paprastai vienuose namuose moteris būna savaitę, tačiau dabar jau trečią savaitę gyvena pas draugus Dortmunde. Padeda jiems susitvarkyti, nuveikti įvairius darbus, o kartais skaito paskaitas jų draugams, ateinantiems pavakarieniauti.
Ar moteriai netrūksta namų? „Ne, tikrai ne. Atvažiuoju pas draugus, visi džiaugiasi, ir pasijuntu kaip didelėje šeimoje, savo šeimoje“, – vėl šypsosi moteris. Paklausta, ar neteko svetimuose namuose patirti blogų dalykų, H.Schwermer elegantiškai išsisuka. Esą kai reikia ramybės, ji eina pasivaikščioti į mišką.
Ką ji daro, kai suserga? Nieko. H.Schwermer sako jau 20 metų nebuvusi pas gydytoją. Ji tiki žmogaus galia išgyti pačiam. „Žinau, kad tai skamba labai naiviai, bet jei man ką nors skauda, tiesiog uždedu ant tos vietos ranką ir paliepiu savo organizmui suaktyvinti gydomąsias galias. Skausmas tuomet pats išnyksta“, – tikina moteris. Heidemarie tvirtina, jog neitų pas gydytoją netgi tada, jeigu apčiuoptų savo kūne auglį. Du ar tris kartus H.Schwermer buvo taip blogai, jog ji jau buvo pasiruošusi mirti. Bet ir vėl prisikėlė.
Tiesa, visai atsisakyti materialinio pasaulio gėrybių vokietei nepavyko. H.Schwermer tikina, jog patys reikalingiausi jos daiktai yra akiniai ir mobilusis telefonas. Akinius jai per mainų tinklą padovanojo okulistė. H.Schwermer mainais tris savaites prižiūrėjo jos katę. „Šis mano mobilusis telefonas – jau ketvirtas: tiesiog vieną gražią dieną pasakiau, kad man reikia naujo, kažkas atsistojo ir atnešė“, – vėl šypsosi moteris.
Kartais ji vis dėlto eina apsipirkti. Arba pati nusiperka traukinio bilietą. Kokiais pinigais moka? Iš pensijos – ją H.Schwermer ėmė gauti visai neseniai. „Visai nenorėjau jos gauti, tačiau viskas susitvarkė taip paprastai, kad pasiėmiau. Dabar du trečdalius jos išdalinu žmonėms.Likusiu trečdaliu bandau pakeisti pasaulį“, – paaiškina H.Schwermer.
Moteris įsitikinusi, kad pragyventi be pinigų visiškai įmanoma. Žmonių, gyvenančių be pinigų, yra daug – ne tiktai kur nors džiunglėse, bet ir Sibire. Tačiau kad sistema veiktų, reikia, kad žmonės norėtų paremti vieni kitus. Dalintis tuo, ką turi. Ne taip, kaip Vokietijoje. Skeptikai tikriausiai atrėžtų, jog bandymų gyventi beveik be pinigų jau buvo, bet tokios socialistinės sistemos neišsilaikė. H.Schwermer tikina, kad žmonės joms tiesiog dar nebuvo pribrendę. „Vaikams aš aiškinu taip: pinigai – kaip pažymiai, bet juk veikia ir mokyklos be pažymių, vaikai jose vis tiek mokosi, nes tai teikia jiems džiaugsmo“, – šypsosi moteris. Pažvelgus į Heidemarie atrodo, kad sistema vis dėlto veikia.
Heidemarie Schwermer – klaipėdietė. Moteris, kuri jau 13 metų gyvena neturėdama pinigų, gimė 1942 metais Klaipėdoje. Būdama vos dvejų, kartu su tėvais ji pabėgo nuo sovietų į Vokietiją. 1965 metais moteris pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja Kylyje. 1982 metais metė darbą pagal profesiją ir persikėlė gyventi į Liuneburgą, kur ėmė studijuoti psichologiją, sociologiją ir psichoterapiją. Netrukus H.Schwermer Dortmunde atidarė savo psichoterapijos kabinetą. 1994 metais H.Schwermer įkūrė draugiją „Gib und Nimm“ („Duok ir imk“), o po dvejų metų padovanojo aplinkiniams visą savo turtą ir nuo to laiko gyvena be pinigų. Žymiausia H.Schwermer knyga – „Das Sterntalerexperiment. Mein Leben ohne Geld“ („Pinigų iš dangaus eksperimentas. Mano gyvenimas be pinigų“), išleista 2003 metais.
