2009 m. vasario 9-10 d. daugelyje Prancūzijos universitetų paskaitos buvo pakeistos į Generalinės Asamblėjos susirinkimus, kurių metu studentai ir dėstytojai pareiškė savo pasipiktinimą Sarkozy aukštojo mokslo reformos planais. Keliolikos žinomų valstybinių universitetų profesoriai Sorbonoje paskelbė visiškai palaiką dėstytojų ir studentų judėjimo reikalavimus. Jie pasirašė deklaraciją, pavadintą „Appel de Paris“, kurioje oficialiai reikalaujama atšaukti Sarkozy reformų planą LRU („Law about the Liberties and Responsibilities of the Universities“).
Deklaracijoje teigiama, kad LRU grasina sumažinti socialinę Prancūzijos universitetų reikšmę. Sarkozy reforma įtvirtina finansinę universitetų autonomiją ir tuo pačiu faktiškai panaikina vieną svarbiausių teisių – teisę į laisvą ir visiems prieinamą išsilavinimą, kuri ilgus dešimtmečius buvo kertinis socialinės šalies sistemos akmuo. Prancūzijos vyriausybė universitetams neskirs didžiosios dalies lėšų, kuriomis šiandien juos aprūpina, ir vers kitur ieškoti gyvybiškai trūkstamų pinigų. Kas gi kitas duos pinigų, jeigu ne firmos?
Tokiu būdu įmonės (firmos) privers švietimo sistemą veikti pagal rinkos logiką, t.y. universitetams teks paklusti rinkos dėsniams ir siūlyti tokias specialybes, kurios neša finansinę naudą. Vadinasi, tokios „nereikalingos“ specialybės, kaip filosofija, scenos menas ir humanitariniai mokslai, paprasčiausiai išnyks, o studentai, turintys ribotas finansines galimybes, atsidurs švietimo sistemos užribyje. Be to, universitetai bus dirbtinai įtraukti į konkurencinę kovą siekiant pritraukti rėmėjų lėšas, o tai sukelia grėsmę išduodamų diplomų lygiavertiškumui.
Dar vienas aspektas – aukštojo mokslo reforma nori perkelti į universitetus visą Sarkozy valdymo modelį. Universitetuose bus žymiai sustiprinta rektorių valdžia, jiems bus suteiktos privilegijos nulemti universiteto darbuotojų karjerą, todėl iškyla korupcijos suklestėjimo pavojus. Trečiasis aspektas liečia dėstytojų ir mokslininkų darbo krūvį: įstatymas numato padidinti ne tik mokslinių publikacijų skaičių, bet ir pedagoginio darbo valandas.
LRU sukėlė didžiulį studentų nepasitenkinimą jau praeitais metais, kai pirmą kartą buvo paviešintas visuomenei. Vyko demonstracijos, tačiau jos buvo neefektyvios, nes jose nedalyvavo dėstytojai ir mokslininkai. Šiais metais įstatymas buvo priimtas su pataisomis, keičiančiomis dėstytojų statusą, be to, jos buvo priimtos net nepasitarus su jas liečiančiomis žmonių grupėmis. Būtent jos pastūmėjo universitetų dėstytojus šių metų vasario 2 dieną paskelbti visuotinį neterminuotą streiką.
Vasario 9-10 d. tapo svarbios judėjimui prieš LRU. Surengtos Generalinės Asamblėjos įrodė, kad judėjimas apėmė plačius visuomenės sluoksnius. Studentai prabalsavo už visuotinį streiką, siekiantį atšaukti Sarkozy įstatymą. Asamblėja baigėsi didžiule 50 tūkstančių žmonių demonstracija, pražygiavusią nuo Panteono iki Nacionalinio Susirinkimo rūmų.
