Šiuolaikinio žmogaus egzistencija dažnai slenka verslo ar sociumo iš anksto užprogramuotomis trajektorijomis. Iš anksto numatomi mūsų poelgiai ir lankomos vietos, tokiu būdu stengiamasi valdyti mūsų pojūčius, emocijas ir patirtį. Būtų nesunku surasti žmogų, kuris visą gyvenimą į darbą vaikščiojo tuo pačiu, metų metus nekintančiu maršrutu, dūmojo vis tas pačias godas ir sutikdavo vis tuos pačius žmones. Tokie žmonės idealiai tinka sistemai. Tai tipinis, standartizuotas, lengvai kontroliuojamas ir prognozuojamas žmogus. Bet žmogus juk nėra robotas, todėl jam kartais reikia atsijungti nuo rutinos – bent jau tam, kad neišprotėtų ir vėl galėtų produktyviai dirbti.
Šitai suprato net darbdaviai. Šitai suprato ir turizmo industrija, kuri mikliai pasiūlė įprastas trajektorijas, patirtį ir emocijas papildyti šiek tiek kitokiais, bet.lygiai taip pat iš anksto programuojamais įspūdžiais Mokėk pinigus ir tave nuveš, pirštu parodys, į ką žiūrėti, ant stalo padės valgyti, paaiškins, kaip viską reikia suprasti, kaip elgtis ir kur eiti vakare. Kitaip tariant, žmogų kaip sraigtelį išsuka iš vieno mechanizmo – darbo, ir įsuka į kitą mechanizmą – poilsio. Abiem atvejais žmogus generuoja jiems pelną. Abiem atvejais žmogus paprasčiausiai dirba.
Sakote, atostogų metu nedirbama? Abejoju. Ar jums niekada neteko susidurti su keistu reiškiniu, kai žmogus, po atostogų sugrįžęs į savo darbo vietą. palaimingai atsikvepia: „Na va, pagaliau atostogos baigėsi”. Ir tuojau pat įninka į darbus. Kažkam juk to ir reikėjo, tiesa? Tokia ir yra turizmo industrijos esmė.
Jau yra susiformavęs ir tas apgailėtinas specifinis žmonių sluoksnis, kuris visus metus sunkiai dirba vien tam, kad vieną mėnesį, tapęs „gerbiamu” turizmo industrijos klientu, galėtų mostelėti į kokią Boliviją ar Malaiziją...
Tačiau jau susiformavo ir kitas žmonių sluoksnis, kuris suprato turizmo tuštybę, už jo slypintį išnaudojimą, kultūrinę niveliaciją ar tiesiog beprasmį pinigų švaistymą. Tokie žmonės mano, kad turizmo industrija apskritai nereikalinga. Suplanuotas nuotykis nėra nuotykis, apskaičiuotas pavojus nėra pavojus, o užprogramuotos emocijos ir turistams skirta egzotika tėra blyškus tikro gyvenimo ir tikros patirties pakaitalas.
Pagaliau, viską galima susikurti patiems. Galbūt tai jau nebebus turizmas plačiąja šio žodžio prasme. Greičiau tai kelionė (o gal net gyvenimo būdas). Kelionė į kažkur ir kartu į save, kai labai asmeniška, unikali patirtis susipina su netikėtomis aplinkybėmis ir atradimais. Tokioms kelionėms nereikalingi bilietai į abi puses, nereikalingi daugybės žvaigždučių viešbučiai, o kartais nereikalingi net geri batai.
Viena tokių kelionių yra apleistų pastatų ir vietovių tyrinėjimas. Jų nerasite turistams skirtuose aprašymuose, bet jie yra kažkur čia, visai šalia, galbūt pasiekiami pėstute, o gal dviračiu. Jų yra visuose miestuose, visose šalyse. Ten galima pajusti, kaip teka laikas...
Susiruošus į tokią kelionę, verta apsivilkti patogius ir ne pačiais geriausius rūbus, apsiauti paprastus, bet tvirtus batus be guminių padų. Neprošal prigriebti žibintuvėlį (pravers rūsiuose ar kitose tamsiose patalpose), žiūronus (smagu apžvelgti apylinkes nuo stogo). Aš pasiimu ir tvirtą krepšį ar kuprinę, nes mėgstu senus ir keistus daiktus, o tokiose vietose jų paprastai netrūksta. Labai patartina laikytis tylos, ypač, jei pastatas ar teritorija saugoma. Antra vertus, tokiose vietose dažnai galima stebėti miestui nebūdingus gyvūnus, paukščius, kuriuos triukšmas išbaidytų.
Apleista vieta dar nereiškia, kad čia nėra žmonių. Stebėk ir vertink juos. Vienas ar keli žmonės gali tapti įdomiais pašnekovais ar bendražygiais, bet didesnė jų grupė gali būti pavojinga, tuomet savo tyrinėjimus gariau atidėk kitam kartui. Neužsimiršk. Išdraskytos rozetės dar nereiškia, kad elektros srovė atjungta. Man yra tekę patekti į patalpą, kurioje metalo vagys buvo nulaužę dujų tiekimo vamzdį ir tik po kiek laiko supratau, iš kur tas keistas kvapas...
Būk pasiruošęs pačioms įvairioms emocijoms. Čia grožis ir bjaurastis keistais pavidalais egzistuoja greta vienas kito. Čia vienoje vietoje gali nusijuokti perskaičius kvailą sovietinių laikų skydelį „Na cirkuliarnoj pilie rabotajet tolko prikreplionnyj k nej rabočij” („Diskiniu pjūklu dirba tik prie jo pritvirtintas darbininkas“), o už kelių žingsnių krūptelėti išvydus deformuotą katės mumiją. Bet tai įdomu ir tikra. Tai – tavo paties pastangomis ir galva įgauta patirtis.
Apleista kelininkų įmonė šalia pietinio Vilniaus apvažiavimo, netoli Burbiškių: picturetrail.com
Apleista tekstilės gamykla „Vilija” Užupyje: jog.blogas.lt
Apleista vandentvarkos stotis prie Neries, netoli Vilniaus: picturetrail.com
Apleistos vietovės ir pastatai iš viso pasaulio: artificialowl.net
