Balandžio 23 d., ketvirtadienį, 18:00 val. Laisvajame universitete (LUNI) Vilniuje svečiuosis Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos vicepirmininkė, Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė ir „Žaliosios Lietuvos“ redaktorius, Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos narys Andrejus Gaidamavičius. Janina Gadliauskienė papasakos apie bendruomenių veiklą ir jų tikslus, o Andrejus Gaidamavičius supažindins su Lietuvos žaliųjų judėjimu ir ekologinių organizacijų sprendžiamomis problemomis. Susitikimo metu bus parodytas 15 min. trukmės filmukas apie Kauno žaliųjų klubo veiklą. Užsiėmimas vyks Vilniaus universiteto centrinėje bibliotekoje, B3 auditorijoje Universiteto g. 3, Vilnius).

Visuomeninės organizacijos kaip alternatyva valdžios institucijoms

Vietoje greito ekonominio pakilimo – murdomės toje pačioje vietoje, atrodo, visose srityse, ir koneveikiame vieni kitus. Valdančiosios kairiosios ir dešiniosios pakraipos politikai supanašėjo ir tarnauja vien verslo struktūroms. Neveikiant kontrolės mechanizmams, įstatymai galioja tik tam tikrai socialinei žmonių daliai. Yra daugybė pavyzdžių, kad politikai, priklausantys tam tikroms verslo ar politinėms struktūroms, pažeidinėja įstatymus ir jų nepaiso. Kodėl taip atsitiko?

Manyčiau, 50-ies metų laikotarpis tarybinėje terpėje suformavo ištisas kartas žmonių, socialinių grupių, kurie pratę klausyti ir vykdyti. Arba pasyviai viskuo piktintis. Tačiau patys jie nenori reikalauti, keisti, priešintis, nes netiki savo jėgomis ir bijo. Tuo tarpu visose valdžios kadencijose išliko daugybė valdininkų, politikų, pareigūnų, anksčiau užėmusių atsakingas pareigas sovietinėje sistemoje. Susidarė posovietinėms šalims būdinga terpė, kai vieni yra suinteresuoti šalies paveldu, žemės turtais, lėšomis ir žino, kaip įvairiomis formomis jas nusavinti, o kiti – neveiksnūs.

Todėl bendruomenės, kitos visuomeninės organizacijos gali būti kaip atsvara valdininkų vykdomai politikai ir konkrečiais veiksmais stabdyti pastarųjų siautėjimą. Juk jeigu valdantiesiems visuomenė nenurodo ribos, kurios nevalia peržengti, tai jie patys jos ir nemato. Valdančioji dauguma pradės prisiimti atsakomybę tik tada, kai žinos, kad priėmusi visuomenei nenaudingą sprendimą, patirs aršų pasipriešinimą.

Bendruomenės, kaip alternatyva valdžios institucijų vykdomai veiklai, pradėjo kurtis apie 2000 metus. Bendruomenes pagal kūrimosi tikslus ir vykdomą veiklą skirstyčiau į tris grupes:

1. Projektines – rašančias ir įgyvendinančias projektus,

2. Įtakojamas – įkurtas arba paskatintas kurtis prie seniūnijų,

3. Pilietines – įsikūrusias savo iniciatyva siekti tam tikrų tikslų.

Pirmosios grupės bendruomenės dažniausiai suinteresuotos rašyti projektus, iš atskirų institucijų gauti lėšas ir joms atsiskaityti. Aktyvesne veikla bei pilietiškumu jos dažniausiai nepasižymi. Arba tas pilietiškumas yra aiškiai tikslingas, ribotas (tiek, kiek apima pats projektas). Šių bendruomenių veikla trunka tol, kol tęsiasi projekai.

Antrosios grupės bendruomenės dažniausiai įkuriamos prie seniūnijų ir užsiima seniūnijų įtakojama socialine bei kultūrine veikla. Tokių bendruomenių veiklą dažniausiai reguliuoja seniūnai, kurie, savo ruožtu, yra pavaldūs savivaldybės administracijai. Todėl tokių bendruomenių pilietiškumui pasireikšti nėra jokių galimybių. Jos vienaip ar kitaip yra blokuojamos. Tačiau tokios bendruomenė veikia nuolat, jų veikla trunka gana ilgai.

Trečioji bendruomenių grupė paprastai susikuria, kai reikia spręsti susidariusias problemas. Kadangi tokios bendruomenės susikuria pačių piliečių iniciatyva ir dažnai veikia prieš vietines bei kitas valdžios institucijas, jos yra pačios pilietiškiausios. Jeigu bendruomenės branduolys vieningas, tada pasiekiama savo tikslų. Pasiekusios tikslą, vienos bendruomenės išnyksta, kitos – pakeičia veiklos kryptį, dar kitos – susivienija su panašiomis visuomeninėmis struktūromis ir savo pilietinę veiklą vykdo toliau.

Visuomeninės organizacijos tuo ir įdomios, kad po kojomis jos neturi nuolatinio materialaus pagrindo. Tai verčia nesustabarėti, nuolat keistis, vystytis arba numirti, užgesti. Kito kelio neduota. Materialus pagrindas – jų veiklai skiriamos milijoninės lėšos –visuomenines organizacijas padaro konservatyvias, dažnai priklausomas nuo valdžios institucijų. Dingsta pilietiškumas, pasipriešinimas valdžios institucijų priimamiems sprendimams. Nors užsienio praktikoje, atrodo, galimi ir tokie variantai. Manyčiau, kad tuomet visuomeninės organizacijos atliktų panašią veiklą, kaip profsąjungos.