Helsinkio aktyvistai kviečia akcijose pasmerkti ekonominės krizės kaltininkus ir reikalauti didesnės lygybės mokesčių perskirstymo srityje. Ketvirtadienį, Gegužės 1-osios išvakarėse, didžėjų grojamos muzikos palaikoma minia pradės eitynes trijose Suomijos sostinės vietose ir vėliau susijungs protesto eitynėse.
Naujausių laikų Suomijos istorijoje ši krizė jau ne pirma – pirmoji šalį siaubė 1993-aisiais. 700.000 žmonių liko be darbo. Tų metų lapkričio 4-ąją, taip pat ketvirtadienį, 20.000 bedarbių susirinko į piktą demonstraciją prie parlamento.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje visa suomių karta patyrė, ką reiškia nacionalinė ekonomikos krizė – vyravo bedarbystė, daug kas neteko namų, stovėjo eilėse prie duonos. Struktūriniai darbo ir gamybos pertvarkymai atvedė Suomiją į pasaulinę rinką, sukurdama naujas rinkas naujai gamybai. Nepaisant to, dešimtys tūkstančių žmonių liko be darbo, be to, prisidėjo ir paskolų našta. Nuo to ketvirtadienio liko dar ir užtvaros nuo riaušininkų. Daugelis pasijuto praradę galimybę.
2009-aisiais mes atsidūrėme globalinės ekonominės krizės akivaizdoje. Jungtinėse Valstijose nuo lapkričio kas mėnesį atsiranda 600.000 bedarbių. Kinijoje tuštėja fabrikai, darbininkai grįžta į kaimą. Krizė palietė ir Suomiją. Vis dažnesni teisėti ir neteisėti etatų mažinimai ir atleidinėjimai. Tikėtina, kad panaši padėtis išsilaikys ir kitais metais.
Šios krizės globaliniu mastu negalima nelyginti su XX a. ketvirtojo dešimtmečio krize. Ši krizė ne tik nubloškė pasaulio ekonomiką dvidešimčia metų atgal, bet suteikė pagrindus totalitarizmo erai, masiniam mažumų naikinimui ir pasauliniam karui. Šiandien ir vėl atsiranda kraštutiniųjų dešiniųjų grupių. Visuomenėje trypiamos imigrantų teisės. Tarptautiniu mastu galvas kelia protekcionizmas ir nacionalizmas.
Ar galima tikėtis, kad asmenys, doktrinos ir modeliai, kurių dėka kilo krizė, pataisys situaciją? Atsakymas turbūt aiškus. Ekonomikos depresija žmones veikia nevienodai. Kai kurie turtėja, kiti skursta. Auga pajamų skirtumai. Šio proceso priežastis – ne individai, o struktūra, kuros „logika“ lemia iracionalius sprendimus. Konfrontacijų laikas nesibaigė. Klasių konflikto laikas nesibaigė. Mes, darbininkai, studentai, žmonės, gaunantys mažas pajamas, jaunimas, imigrantai ir benamiai, nuo krizės kenčiame labiausiai. Atleidinėjimai, etatų mažinimai, socialinių išmokų ir viešųjų paslaugų apkarpymai gresia mūsų gyvybei. Mes su tuo nesitaikysime!
Už krizę turi sumokėti tie, kurie ją sukėlė ir iš jos pasipelnė: didysis privatus kapitalas, bankininkai ir biržų spekuliantai. Ketvirtadienio protrūkis reiškia – mes nepasirašysime jų sąskaitų. Jas turi apmokėti kapitalistai.
Mūsų antikrizinis planas labai paprastas: skirti pinigus ne turtingiesiems, ne akcijų biržoms, ne bankams. Antikrizinio plano lėšos turi būti skiriamos toms sritims, nuo kurių priklauso žmonių gyvenimas. Lėšos turi būti skirtos masių gyvenimui, o ne atiduotos į jas kaupiančios mažumos rankas.
Ketvirtadienio protrūkis‘2009 suvienys kelias demonstracijas. Helsinkio gatvėse norime matyti studentus iš universitetų, kurių „reformoms“ sąlygas kėlė kapitalas, bedarbius, atleistus iš darbo žmones, imigrantus, kurie susiduria ne tik su pasunkėjusiomis gyvenimo sąlygomis, bet ir yra terorizuojami dešiniųjų ekstremistų, o taip pat ir mūsų metropolijos, laisvojo Helsinkio, jaunimą, kurio ateitis darosi vis nesaugesnė, kuris vis dažniau susiduria su laisvos išraiškos ir judėjimo kontrole bei ribojimu.
Vienintelis receptas, garantuojantis žmonėms saugų gyvenimą spekuliantų grėsmės akivaizdoje, yra pajamų garantavimas visiems žmonėms.
Šį ketvirtadienį mes skelbiame protrūkį ir dar sykį išreiškiame prieštaravimus tarp kapitalistinės finansinės galios ir mūsų klasės.
Pagal indymedia parengė kp
2009.04.27.
