Pasaulyje kasdien išmetamos tonos gero, vis dar tinkamo vartoti maisto. Nors sunku pasakyti, kokia yra pasaulinė statistika (kai kurie šaltiniai teigia, kad išmetamo maisto kiekis išsivysčiusiuose šalyse gali siekti 40% viso pagaminto maisto), yra apskaičiuota, kad JAV per metus sąvartynuose atsiduria 29 mln. tonų maisto produktų, o Didžiojoje Britanijoje – 3.6 mln tonų. Ir tai nepaisant fakto, kad 850 milijonų žmonių šiuo metu badauja arba kenčia nuo nepakankamo maitinimosi.

Maistą išmeta visi, pradedant paprastais žmonėmis, baigiant parduotuvėmis, restoranais ar didmeninės prekybos vietomis. Žinoma, paprasti gyventojai dažniausiai išmeta tai, kas jau tinka tik į kompostą, mažos parduotuvės taip pat stengiasi taupyti ir neužsakyti tiek prekių, kad vėliau jas reikėtų išmesti, bet didžiųjų prekybos centrų šiukšlių konteineriai neretai prisipildo dar gerų ir tinkamų vartoti produktų. Toks švaistymas sunkiai suvokiamas arba tuo net sunku patikėti, kol nepradedi gilintis, kodėl tai vyksta.

Geri maisto produktai išmetami dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, išmetama dėl to, kad pasibaigė „galiojimo laikas“ arba ta data bus po kelių dienų. Kai kurie prekybos centrai pasirenka tokius produktus išparduoti, bet kiti – meta į konteinerį. Taip maistas, kuris yra dar galiojantis arba ant jo išspausta data po žodžių „geriausias iki“ buvo tik vakar ar užvakar, keliauja į sąvartyną. Reikia turėti omenyje ir tai, kad daugelyje vakarietiškų šalių higienos reikalavimai yra tokie aukšti, kad daugeliu atvejų prekės galiojimo laikas nėra rodiklis, jog produktas sugedęs arba netinkamas vartoti.

Antras atvejis – sugadinta pakuotė arba prekė neatitinka prekinės išvaizdos reikalavimų. Niekas nepirks dribsnių sulamdytoje dėžutėje, jeigu šalia bus tokios pačios gražios. Arba niekas nepirks juodą taškelį turinčio obuolio, jeigu šalia matys daugybę be taškelių. Ir t. t. Parduotuvių iškelti prekinės išvaizdos reikalavimai neretai būna tokie aukšti, kad net geri produktai vien dėl savo „defektų“ gali atsirasti šiukšlių dėžėje. Tuo pačiu vartotojai, skirdami daug dėmesio prekės išvaizdai, o ne jos kokybei (pvz., pavytusi ekologiška kriaušė gali būti maistingesnė ir sveikesnė nei kriaušė iš chemines medžiagas naudojančio sodo), palaiko tokias normas.

Trečias atvejis – prekių rotacija. Tai dažniausiai galioja didiesiems prekybos centrams, kurie keisdami prekių asortimentą neretai senasias tiesiog išmeta. Pavyzdžiui, yra lentyna su vienos rūšies prastai perkamu arba bandomajam laikotarpiui atvežtu pomidorų padažu. Jeigu parduotuvė gaus kažkokią populiaresnę rūšį arba norės esamą pakeisti pelningesne preke – padažas keliaus į šiukšlyną.

Ketvirtas – ilgalaikiai populiarių prekių užsakymai. Vėlgi galioja didiesiems prekybininkams, kurie dažnai perkamas prekes užsako iš anksto, kad jas vežtų periodiškai tam tikrais kiekiais. Tarkime, duona. Kepykla gali būti sudarius sutartį kasdien atvežti n kepalų duonos, ir jeigu parduotuvė nespėjo parduoti vakarykštės – duona keliaus į konteinerius. Panašiai ir su kepyklomis, kurios parduoda tik šviežiai tą dieną keptą produkciją, o tai, kas lieka vakare – išmeta.

Galiausiai, jau restoranų atveju, lankytojai toli gražu nesuvalgo visko, ką užsisako, ir tai taip pat išmetama, įskaitant ir visiškai nepaliestą duoną ar kitus maistui tinkamus gaminius.

Ateityje toks atsainumas, tikėsimės, bus griežčiau reguliuojamas. Idealiu atveju turėtų būti aktyviau skatinami ir remiami veiksmai, išsaugojantys kuo daugiau maisto. Sprendimu galėtų tapti kad ir paprasčiausias tokių produktų paskirstymas alkstantiems (tarkime, panaudojant labdaringose valgyklose). Tačiau šiuo metu oficialiai į šią problemą daug dėmesio nekreipiama – eilinį kartą matomas politikų trumparegiškumas arba aklas neigimas to, kas vyksta realybėje (tai suprantama, nes jie yra labiau apsaugoti nuo maisto trūkumo ir kainų šuolių).

Tuo pačiu metu ši situacija pagimdė naują judėjimą, kuris stengiasi praktiškai pasinaudoti esama situacija, o tuo pačiu ir atkreipti dėmesį į maisto švaistymo problemą. Jo nariai save vadina fryganais (kildinamas iš angliškų žodžių free (nemokamas) ir vegan (veganas), arba free ir gain (gauti) ir siekia savo kasdieniame gyvenime sumažinti vartojimą, o tuo pačiu ir daryti mažesnė neigiamą įtaką aplinkai.

Kol prekybos centrai išmeta maistą, šie žmonės jį surenka tiesiog iš šiukšlių konteinerių. Internete galima rasti nemažai straipsnių, nuotraukų, video medžiagos, kaip pasinaudojant esama švaistūniška situacija ir neišleidžiant nė cento, galima į namus parsinešti tokias prekes, kokias rastum ir parduotuvių lentynose. Taip freegan gyvenimo būdą praktikuojantys žmonės ne tik sutaupo pinigų, bet ir prisideda (kad ir nesąmoningai) prie Žemės resursų tausojimo. Toks tyčinis ar netyčinis ekologinis sąmoningumas gali būti tik sveikintinas – juk, kaip žinoma, panaudoti (dar kartą) daiktą yra geriau negu jį tiesiog išmesti.

Nors iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad šie žmonės – eiliniai valkataujantys piliečiai, tačiau iš tikrųjų dauguma paprastai yra išsilavinę žmonės, kurie kovoja su besaikiu vartotojiškumu ir švaistymu arba pasinaudoja esama situacija gauti nemokamo maisto, kuris dar prieš 20 min. gulėjo parduotuvės lentynose.

Beje, visa tai galioja ne tik maistui, bet ir bet kokiems daiktams: baldams, rūbams, avalynei, ir pan. Tad jeigu jūs eidami gatve suradote kažką gero arba pasiėmėte prie daugiabučių namų išmesta baldą, galima pasakyti, kad jūs taip pat, nors ir trumpam, tapote fryganu.

Lietuva nėra išimtis – čia išmetamas maistas kasdien galėtų sočiai pramaitinti šimtus (ir daugiau?) žmonių. Vienos fryganės žodžiais:

[Lietuvoje] imanoma lengvai rasti po turgų ant žemės prikritusio maisto, taip pat išmęstų daržovių prie nedidelių daržovių kioskelių… Be maisto lengvai galima rasti puodų ir pan. virtuvės rakandų, žaislų ir t.t., taip pat iš statybinių konteinerių teko prisirankiot daug statybinių medžiagų.

 

 

Vietinės maisto prekių parduotuvės, tiesa, kartais gudrauja lietuvių-fryganų nenaudai: teko girdėti, kad pasibaigus kai kurių produktų galiojimo laikui, jų dažnai (ar tik kartais?) neišmeta, o išpakuoja (jei imanoma) ir išparduoda (tokiu atveju paprasčiausiai nėra matoma pasibaigusi produkto galiojimo laiko data). Kol parduotuvės šitaip gudrauja, kai kurie fryganai irgi nesnaudžia ir, esant maisto trūkumui parduotuvių atliekų konteineriuose, eina dienos metu į pačią parduotuvę ir... slapta gadina kai kurių maisto produktų pakuotes – parduotuvės tada dažnai nusprendžia tokį produktą išmesti darbo dienos pabaigoje – o vėlai vakare, žinoma, viską surenka fryganai. Tokie veiksmai nelieka nepastebėti, ir tarp parduotuvių ir nemokamą maistą ieškančių žmonių tada vyksta karai: parduotuvių vadovybės tokiais atvejais negaili užpilti išmetamą maistą kokiu nors plovikliu („Fairy“ ir pan.) arba supresuoti viską taip, kad iš atliekų jau nebūtų jokios naudos niekam... Tiesa, toli gražu ne visi prekybininkai kovoja su fryganais – kai kurių parduotuvių darbuotojai gražiai surūšiuoja išmetamą maistą ir palieka parduotuvės kieme ant grindų ar dėžių.

Tad – nemokamas maistas yra realybė. Keista tik, kad tuo pačiu metu visai šalia yra ir kita, alkanai besišypsanti realybė – pasaulinis badas. Yra kažkas keisto tame, kad vienoje pasaulio dalyje šiukšlių konteineriai prisikrauna vis dar kuo puikiausiai valgomu maistu, o kitur žmonės krenta kaip musės neturėdami ko valgyti. Žinoma, ką ten paprastam lietuviui iki badaujančio afrikiečio – gi ekonominė krizė dabar: nei naujesnės mašinos nusipirkt neįgalime, nei į kiną ar šokius nenuesi taip dažnai.

Tačiau pasaulis turbūt nebūtų toks įdomus, jei visi būtume panašūs – vis tik yra tokių žmonių, kurie nelieka abejingi tiesiogiai juos neliečiančioms problemoms. Tokių žmonių, kuriems ne vis vien, visąlaik yra tarp mūsų  – ir tai nėra vien (ir net ne daugiausia) turtuoliai, kurie sąžinės prabudimo minutę ištraukia keletą milijonų ir labdaringai atiduoda juos tiems, kuriems to labiausiai reikia. Tai nėra vien tie keli nuoširdūs politikai, kurie moka ne tik didinti sau algas ar suteikinėti premijas vienas kitam, bet ir iš tiesų rūpintis piliečių gerove. Tai nėra vien socialiniai darbuotojai ir labdaringos bei žmogaus teisių organizacijos, kurių pastangų dėka pasaulis nėra toks beviltiškas.

Tai – paprasti žmonės, kaip jūs arba aš, kurie savo gyvenime tiesiog padarė keletą sprendimų arba tie, kurie nuosekliai gyvena tokį gyvenimą, kurio pagrindas yra materialinių vertybių atsisakymas.  Jie – tylūs revoliucionieriai, savotiški herojai. Juos stipriai vienija troškimas sumažinti pasaulio atliekų kiekį bei kuo ekonomiškiau panaudoti turimus išteklius. Praktikoje tai dažnai reiškia produkto, jau skirto sąvartynui, panaudojimą iki tokio lygio, kai jis jau tikrai negali būti panaudotas.

Vienas įprastų tokių žmonių bruožų – rausimasis šiukšlėse. Juos ir vadina fryganais. Nors vieni fryganai labiau akcentuoja gyvenimo „nemokamai“ puikybę, kai nereikia nei maisto pirkti, nei baldų ar kitų daiktų, kiti aiškiai pabrėžia socioekonominius ir ekologinius tokio gyvenimo pliusus boikotuojant pirkimo maniją, t.y. visą tą konsumerizmą, kuriuo persmelkta mūsų išlepinta visuomenė.

Juos galime vadinti tyliaisiais herojais todėl, kad jų nematome kasdien per televizorių, apie juos neskaitome laikraščiuose – tačiau jų įtakos pasauliui negalime neįvertinti – jie padeda mums suprasti, kad kalnas šiukšlių, kuris auga nors ir ne mūsų kieme, bet kažkur netoliese, stiprioje ir sąmoningoje visuomenėje negali turėti alternatyvos augti amžinai  – sprendimai turi būti rasti, o ir bet koks šiukšlių augimo sulėtinimo būdas yra sveikintinas.

Mes gerai gyvename. Taip, net ir Lietuvoje. Jei esame gerai aprengti, turime kompiuterį namuose, pačius namus – ar yra morališkai teisinga skųstis tuo, kad viskas visada blogai? Ar mes iš tikrųjų žinome, kas yra tikrai blogai? Neseniai kalbėjau su pažįstamu iš Čilės – jis man papasakojo, kaip jam prieš kažkiek metų gyvenant Pietų Amerikoje, praktiškai ant jo rankų mirė jo draugas; priežastis to – maisto trūkumas. Man tai buvo protu nesuvokiamas dalykas – visą savo gyvenimą turėjau ne tik pakankamai maisto, bet ir puikų jo pasirinkimą: nuo visos vietinės produkcijos ir valgių įvairovės iki importinės egzotikos. Valgiau tai, ką norėjau, ir tada, kada norėjau.

Po šito pokalbio pradėjau visai kitaip vertinti maistą. Maistas yra būtiniausias dalykas žmogui, kaip ir bet kuriam gyvūnui, ir jei šiuo būtiniausiu dalyku nėra aprūpinti vieni žmonės, o kiti tuo tarpu išmeta lauk trečdalį viso pagaminto maisto (vien vidutinis švedas išmeta apie 100 kg maisto per metus), tai yra pirmas požymis to, kad su šia sistema kažkas negerai.

Tad pradėjau matyti maistą ten, kur paprastai matomos atliekos. Visa tai ir pastumėjo mane prie tam tikro dar vieno eksperimento mano gyvenime, kai susidomėjau maisto paieška konteineriuose grynai iš ekologinių sumetimų, nors mažiau pasiturintiems tai yra ir puikus būdas neleisti savo piniginei beviltiškai ištuštėti. Pradėjau viešą surandamo maisto dokumentaciją – http://picasaweb.google.com/sigurdas/DumpsterDivingFreegan – kad būtų įrodymas skeptikams, galbūt manantiems, kad gerų dalykų žmonės (parduotuvės) neišmeta.

Pasirodo, raustis konteineriuose nėra taip jau blogai:

 

                  {youtube}3HxkJ057VbQ{/youtube}

Pabaigai – trumpa reklama, kurią sukūriau projektui Trashwiki, skatinančiam atsakingesnį požiūrį į tai, kas išmetama:

 

                  {youtube}dBn9nDt4YOs{/youtube}