XX amžiaus viduryje – II-ojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu – buvo įvykdyta daug nusikaltimų žmogiškumui. Lietuvos visuomenėje tas laikotarpis vertinamas labai kontroversiškai. Dalis žmonių mano, kad už kai kuriuos nusikaltimus atsakomybę turi prisiimti Lietuvos Respublika. Be to, pastaruoju metu suaktyvėjo Lietuvos valdžios bandymai „teisiškai sureguliuoti šį laikotarpį vertininančių žmonių nuomones”. Redakcinė antiautoritarinio žurnalo „Juodraštis“ kolegija mano, kad dvigubi vertinimo standartai atsiranda dėl to, kad Lietuvos Respublika nedrįsta tiesiai ir vienareikšmiškai atsakyti į jai keliamus klausimus. Jei Lietuvos valstybės pozicija II-ojo pasaulinio karo ir pokario įvykių atžvilgiu būtų aiški, nuo represijų nukentėję žmonės ir jų artimieji žinotų, ar iš Lietuvos Respublikos reikalauti teisingumo, ar skųsti neteisėtus valstybės veiksmus. Dviprasmybių ir dvigubų vertinimo standartų praktika yra neatsakinga ir kiršina žmones.

Redakcinė „Juodraščio“ kolegija nutarė parašyti prašymą Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui ir Lietuvos istorijos institutui. Šiame rašte prašoma atsakyti, ar Lietuvos rezistencijos vadai ir kiti atstovai, kuriems po 1990-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo reiškiama visuotinė pagarba, nedalyvavo gėdingame nacių okupacijos metu vykdytame žydų ir kitų tautų genocide.

Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui

Lietuvos istorijos institutui

Kaip teigiama oficialioje Lietuvos istoriografijoje: „Juozas Lukša per pirmąją sovietų okupaciją priklausė Lietuvos aktyvistų frontui (LAF). 1941 m. buvo kalinamas, į laisvę išėjo tiktai karui prasidėjus. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo pogrindinėje veikloje prieš vokiečius. Grįžus sovietams, priklausė pogrindžio Lietuvos išlaisvinimo tarybai, o ją sunaikinus, buvo Lietuvos partizanų sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas. Dalyvavo Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrime. Jam buvo suteikti specialūs įgaliojimai atstovauti įkurtam Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiui užsienyje. Grįžęs į Lietuvą, buvo paskirtas Ginkluotųjų pajėgų štabo žvalgybos skyriaus viršininku. 1950 m. jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas, taip pat apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. 1951 m. suteiktas partizanų majoro laipsnis. 1951 m. dvigubo agento išduotas mirė Lietuvos miškuose. Parašė knygą „Partizanai“.

Lietuvos žydų asociacijos internetinėje svetainėje kartu su nuotrauka pateikiamas kitoks Juozo Lukšos apibūdinimas: „Juozas Lukša; žiaurus sadistas. Dešinėje: Kauno „Lietūkio“ garaže įvykusių 68 nekaltų žmonių žudikas – „herojus“ 1941 m. birželio 27 d. Kairėje: po aštuonių metų dalyvavimo tūkstančių žydų skerdynėse Kaune ir kitur. Nužudytas 1951-aisiais.“

Kitas pogrindžio rezistencijos vadas Adolfas Ramanauskas oficialiai pristatomas taip: „1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio 25 d. tapo partizanu. A. Ramanauskas turėjo didžiulį autoritetą tarp partizanų, jo pėdomis sekė daug buvusių mokinių ir vienminčių. Labai gerbė ir gyventojai, ir kovotojai už nuoširdumą, atsidavimą laisvės kovai. 1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. 1951 m. A. Ramanauskas - Vanagas iš tuo metu susirgusio Lietuvos vyriausiojo prtizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas.“

Lietuvos žydų asociacijos internetinėje svetainėje Ramanauskas apibūdinamas kaip „žiaurus masinis žudikas, vienas iš pagrindinių žydų žudikų Druskininkuose, Merkinėje, Butrimonyse, Jiezne ir kitur“.

Neatmetame to, kad nukentėję nuo Holokausto asmenys gali šališkai vertinti valstybę, kurioje žuvo didžiausias jų tėvynainių nuošimtis. Taip pat suvokiame, kad Lietuvos pogrindžio veikėjų kaltintojai galėjo dalyvauti sovietiniame Lietuvos gyventojų genocide. Nemanome, kad partizaninė kova su pokarinėmis sovietinės valdžios struktūromis, kuriose dalyvavo genocidą prieš nekaltus Lietuvos gyventojus vykdę žydų tautybės asmenys, laikytina žydų genocidu. Turėdami visa tai omenyje, prašome jūsų imtis griežtos atsakomybės atskiriant kovos už laisvę ir genocido sąvokas. 

Todėl prašome išsiaiškinti, ar Lietuvos rezistencijos vadai ir kiti atstovai, kuriems po 1990-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo reiškiama visuotinė pagarba, nedalyvavo gėdingame nacių okupacijos metu vykdytame žydų ir kitų tautų genocide. Juos kompromituojančius ar pateisinančius duomenis prašome paviešinti žiniasklaidoje.

Taip pat prašome detalaus įvykių Kauno „Lietūkio“ garaže, kitų Lietuvoje pačių lietuvių vykdytų pogromų ir faktų, kai patys lietuviai buvo paskiriami nacių kalinimo įstaigų prižiūrėtojais, nušvietimo žiniasklaidoje. Prašome nevilkinti asmenų, prisidėjusių prie žydų ir kitų Lietuvoje gyvenusių tautų genocido, teisminio persekiojimo. 

Manome, kad aplaidus požiūris į gėdingus Lietuvos istorijos puslapius ir jų laikymas prasimanymu neteikia šlovės nei istorijos mokslui, nei jį šališkai atspindinčiai politikai.

Redakcinės „Juodraščio“ kolegijos nariai