Europos parlamento rinkimų išvakarėse visa aplinkui esanti erdvė užsipildė standartiniu priešrinkiminiu populizmu. „Išrinktieji“ ir norintys оais tapti neriasi iš kailio, kad visus mus įtikintų dar kartą atlikti šį demokratijos ritualą. Mes vėl turėjome progos įsitikinti, kad žmonės „išrinktiesiems“ reikalingi tik kaip balsuojanti minia – visose aikštėse stovi partijų agitatoriai, visose sankryžose daliоama partinė makulatūra, visuose televizijos kanaluose partijų plepiai eilinį kartą žada mums visuotinį klestėjimą... Tik dalyvaukite rinkimuose!
Mes nusprendėme irgi prisijungti prie rinkiminės agitacijos ir kviečiame palaikyti mūsų programą. Mūsų kandidatų sąrašas – pirmasis, pažymėtas 0 numeriu!
Sukeitus dėmenis vietomis, suma nesikeičia. Šią aksiomą visi išmoksta pradinėse mokyklos klasėse, tačiau kasdieniame gyvenime ja nesinaudoja. Kodėl?
Per praėjusius metus kiekvienas, net labiausiai patiklus ir užsispyręs gyventojas, atrodo, turėjo suprasti, kad jokia, netgi demokratiškai išrinkta valdžia negali žymiai pagerinti mūsų gyvenimo. Susimąstykite, kokia neįveikiama užduotis kliuvo „išrinktiesiems“. Išrinktasis jūsų atstovas privalo turėti savo nuomonę ir balsuoti spręsdamas daugybę problemų – karinių, ekonominių, socialinių... Argi gali vienas žmogus, net jeigu jis nėra šališkas, gerai nusimanyti medicinoje, pramonėje, žemės ūkyje, švietime, visuomeninėse santvarkose? Žinoma, negali. Geriausiu atveju jis bus priverstas pasikliauti kokio nors įtakingo demagogo nuomone ir ja vadovautis priimant sprendimus. Negi jūs manote, kad demagogai yra geriausi ekspertai? Blogiausiu atveju jūsų atstovas balsuos vadovaudamasis savo partijos nurodymais. Negi esate įsitikinę, kad išrinkti atstovai atstovaus jūsų, o ne savo interesus? Nepaisant to, „išrinktiesiems“ suteikiami patys plačiausi įgaliojimai – jų sprendimai tampa įstatymais. Taigi deputatų rinkimų idėja šiandien yra visiškai iškreipta, ji tapo tiesiog nesusipratimu.
„Išrinktieji“ gali uždaryti mokyklas, universitetus, jie gali įsakyti, kokia kalba turite mokytis, kur vaikščioti ir ką žiūrėti per televizorių. „Išrinktieji“ gali įtakoti spartų kokios nors pramonės šakos vystymąsi, tačiau jie gali ir pasielgti priešingai – ją sunaikinti (prisiminkite išvogtas įmones arba uždarytas vadovaujantis ES direktyvomis, prisiminkite ištisas pramonės šakas, kurios išnyko dėl politinių atskirų „išrinktųjų“ ambicijų).
Reikia pabrėžti ir stebėtiną mūsų „išrinktųjų“ neprincipingumą. Mes nuolat stebime, kaip dėl asmeninių valdančiųjų ambicijų „stumiami“ visiškai nesvarbūs arba net žalingi projektai (prisiminkite epinės bibliotekos ir koncertų salės projektus, kurie buvo nenaudingi visuomenei). Jei iš tikro perspektyvus projektas neužtikrina didelio „otkato“, jie yra paprasčiausiai atmetami (prisiminkite sužlugdytą vėjo malūnų, galinčių atpiginti elektros energiją, statybos idėją arba elektroninių bilietų diegimo istoriją Rygos transporto sistemoje). „Išrinktieji“ netgi nesidrovi imti didžiulius atlyginimus už dalyvavimą įmonių stebėtojų tarybose – įstatymiškai įteisintuose valdžios loviuose.
Gyvenimas parodė – politikas, trokštantis patekti į valdžią per kokią nors partiją, visada siekia tik merkantilinių tikslų. Itin retos išimtys tik patvirtina šią taisyklę, be to, šių išimčių per mažai, kad jos galėtų pakeisti bendrą padėtį.
Šios sistemos trūkumai jau nebepriklauso nuo asmenybių, stovinčių prie valdžios vairo, nes tos asmenybės tapo sistemos dalimi. Norint įsisąmoninti šį faktą, reikia suprasti, kad demokratiniu keliu išrinktų valdžios atstovų interesai ne tik nesutampa su juos išrinkusių žmonių interesais, bet ir yra visiškai jiems priešingi. Tarkime, ką tik pasibaigė rinkimai. Ką mes iš karto pastebime? Pirmiausia – žvėriškas pjautynes dėl pačių minkščiausių kėdžių. Po to jie ima triukšmingai stumti „saviškius“ į šiltas vieteles, tarytum dėl vietos muštųsi turgaus prekeiviai, o ne solidūs žmonės. Dar vėliau, kai visos vietos jau apsėstos, prasideda puota – „išrinktieji“, siekdami pasipelnyti, ima prekiauti šalies gėrybėmis, siekdami įsiteikti užkulisių „šeimininkams“, ima naikinti ištisas ekonomikos šakas, siekdami sudaryti dirbančių žmonių įvaizdį, be paliovos perrašinėja antraeilių įstatymų formuluotes. Ir neužmiršta nuolat vykti į darbo komandiruotes, primenančias poilsį kurorte...
Po to visi staiga pastebi, kad iki naujų rinkimų liko visai nedaug laiko. Tada mes tampame politinės tragikomedijos žiūrovais – vieni ima vaidinti nacionalistus ir reikalauti sugriežtinti kalbų įstatymus, kiti ima vaizduoti stambius ūkininkus ir paskubomis ieškoti savo ūkininkavimo įrodymų, treti ima tiesiog viską bukai kritikuoti.
Ar verta atskirai nagrinėti jų priešrinkimines programas? Visos jos vienodai populistinės ir melagingos – kiekvienas, trokštantis tapti „išrinktuoju“, iš pradžių žada aukso kalnus, o vėliau, atsisėdęs į valdžios krėslą, ima skėsčioti rankomis ir kažką nesuprantamai murmėti, neva anksčiau duotų pažadų šiandien įvykdyti neįmanoma, neva šiandien susiklostė kita situacija. Ateina nauji rinkimai – ir viskas prasideda iš naujo... Iš tikro, kaip rūpintis žmonių gerove, jei esi taip užsiėmęs?
Netikite tuo, kas pasakyta? Tada užsukite į vietinį žiniasklaidos portalą ir panaršykite naujienų archyvą – beveik kiekvieną savaitę surasite išrinktų valdžios atstovų demaskavimo faktus (dėl tokių faktų kitose šalyse žmonės žudosi, o pas mus kviečiama už tokius balsuoti). Dar netikite? Tada pasistenkite prisiminti nors vieną „išrinktąjį“, kurio gerovę būtų galima sulyginti su vidutinio šalies gyventojo gerovės lygiu. Nepavyksta? Susimąstykite – už ką jie save apdovanoja tokiais milžiniškais atlyginimais, kai iš šalies ekonomikos liko tik griuvėsiai?
Šiandien mus vėl kviečia atlikti šventą rinkimų ritualą. Kas mes ateitume, šiandien mums vėl meluoja, baugina ir pjudo vienus su kitais. Režimui būtini kuo labiau izoliuoti jo šalininkai. Politinės ir ekonominės valdžios atstovai nesutinka socialinio žmonių pasipriešinimo, todėl jų reikalavimai visuomenei vis griežtėja.
Mums lieka dvi alternatyvos: arba „išrinktieji“ toliau leis įstatymus, ginančius jų privilegijas, o ne žmonių interesus, arba lygūs ir laisvi piliečiai atsisakys perleisti savo teises keliems „išrinktiesiems“ ir ims patys tvarkyti savo reikalus. (Prisiminkite vieno Latvijos banko nacionalizavimą – šimtai milijonų latų, kurie galėjo būti skirti pensininkams ir vargšams, buvo panaudoti banko stabilizavimu, o buvusių savininkų milijonai toliau guli banke ir neša pelnus „bankrutavusiems“ šeimininkams.)
Pažvelgus į visuomenėje susiklosčiusią situaciją, į akis krenta didžiulis neatitikimas tarp žmonių socialinio nepasitenkinimo ir jų pasirengimo imtis kolektyvinių veiksmų, kad ši situacija pasikeistų. Visiems aišku, kad idealių žmogaus egzistencijos formų nėra. Tačiau žmonėms būdingas idealo siekis, o mūsų visuomenė, priešingai, sustingusi ir sukaustyta. Juk šiandien susiklosčiusi padėtis, kai valdžia negali išspręsti iškilusių problemų, pati veda mus į būtinybę veikti savarankiškai – į saviorganizavimą.
Kuo įdomus savarankiško organizavimosi procesas? Jį pasitelkus gali būti išnaudotas milžiniškas mūsų visuomenės potencialas – visuomenės, kuri šiandien yra supriešinta ir net nenujaučia savo turimų galių. Pagaliau, kas gi kitas, jei ne mes patys, geriau žino, ko mums reikia ir ko mes norime? Nejaugi „išrinktieji“, besislepiantys prabangiose Jūrmalos ir Baltežerės vilose, atsitvėrę nuo liaudies policijos kordonais ir turbūt užmiršę, kaip ta liaudis iš tikrųjų atrodo?
Daug savarankiško organizavimosi pavyzdžių galima sutikti kasdieniame gyvenime – ten, kur žmonės glaudžiau bendradarbiauja ir geriau jaučia kolektyvinius interesus, pavyzdžiui, nuolatinėse darbovietėse arba kompaktiškose gyvenvietėse. Be to, visa žmonijos istorija nužymėta gražiais savarankiško organizavimosi pavyzdžiais.
Negrįžtant giliai į praeitį, į priešistorinius laikus, galima iš karto prisiminti ankstyvuosius vienuolynus, susikūrusius savanoriškai, be valdžios kišimosi, vietinių vienuolių tarpusavio sutarimu ir iniciatyva (pavyzdžiui, Solovkų, Valaamo, Uspenskio vienuolynas Kryme). Savarankiškai kūrėsi viduramžių miestų tarnybos (gaisrininkų, kanalizacijos, miesto sienų priežiūros), gildijos ir amatų cechai. Savarankiškai, be valdovų, o dažnai ir prieš jų valią, buvo valdomi patys laisvieji miestai. Ryškūs savarankiško organizavimosi pavyzdžiai – pačios įvairiausios komunos, nuo religinių iki Izraelio kibucų. Saviorganizavimo principu paremta nepriklausomų profsąjungų veikla, savarankiškai kūrėsi, o kai kur ir iki šių dienų išliko įvairūs kooperatyvai – vartotojų, gamybos ir pan. Šiuolaikiniame pasaulyje bent pusė viso darbo atliekama nemokamai ir savanoriškai – tokį darbą atlieka tėvai, giminės ir draugai (tai irgi saviorganizacijos pavyzdys).
Šios iš apačios kilusios iniciatyvos vaizdžiai parodo, kad visur ir visais laikais žmonės mokėjo patys tvarkyti savo gyvenimą. Tad kodėl mes sugebame tik skųstis? Kodėl nepaisome sveiko proto ir vis dar laukiame, kad kas nors už mus pagerintų mūsų pačių gyvenimo sąlygas?
Taip, savarankiškai besiorganizuojantys žmonės kartais patirdavo nesėkmes. Bet kur kas dažniau tokias iniciatyvas užgniauždavo valdžia, nesvarbu – fašistinė, komunistinė ar demokratinė. Bet kokiai valdžiai tokie gyvi žmonių kūrybos, saviveiklos ir saviorganizavimo pavyzdžiai yra kaip krislas akyje, nes puikiai pademonstruoja valdžios nereikalingumą ir parazitavimą.
Kartais žmonės nenori savarankiškai organizuotis, nes baiminasi represijų, o kartais yra neįsitikinę savo sugebėjimais bei jėgomis, pavyzdžiui, prisibijoma ekonominių sunkumų, masinių atleidimų iš darbo ir pan. Tačiau pagalvokime, ką gi mes galime prarasti? Tik „mūsų“ milijardines skolas!
Tačiau dar dažniau žmonės užmiršta arba net neįsivaizduoja, kad savo gyvenimą galima tvarkyti savarankiškai. Ilgus metus jie buvo auginami kaip daržovės, todėl priprato mechaniškai vykdyti savo įsipareigojimus ir iracionaliai ėmė tikėti geraisiais valdovais. Iš pradžių mumyse užmušė norą organizuoti, o vėliau ištrynė istorinę atmintį apie šį gebėjimą. Visiškai kontroliuojant mokyklas, universitetus ir žiniasklaidą, ne taip jau sunku kontroliuoti ir programuoti visuomenės sąmonę. Bet kokiai valdžiai, bet kokiam režimui gyvas savarankiško organizavimosi pavyzdys yra pragaištingas. Tokia informacija kruopščiai nutylima, ignoruojama arba iškreipiama.
Tačiau nepaisant visų sunkumų, mes privalome patys organizuotis – vystyti dovanų ekonomiką, perimti darbo kontrolę ir kurti laisvas komunas.
