Televizijos reportažas prasideda pasakojimu apie du jaunus žmones, kurie kartu uždirba 5000 eurų, bet eina į vietinį turgų prieš pat jo uždarymą, kad susirinktų pardavėjų dėžėse užsilikusius nelabai išvaizdžius vaisius. Kodėl? Nes nieko nereikia išmesti. Be to, mergina lanko gana keistus vieno madų dizainerio kursus – visos jo naudojamos medžiagos yra iš šiukšlyno. Išplautos, išvalytos, jos tampa madingomis skrybėlaitėmis ir rankinėmis. O vaikinas namuose, virtuvinės spintelės stalčiuje, laiko sliekus, kurie suvirškina visas augalinės kilmės atliekas (kitos šiukšlės, žinoma, surūšiuojamos) ir paverčia jas puikiu juodžemiu. „Suvirškina labai greitai, todėl nėra jokio kvapo“, – aiškina jis apstulbusiai žurnalistei.
Kaip sliekai iš stalčiaus neišsišliaužioja – mįslė. Bet šis atvejis dar ne pats radikaliausias. Radikalesnis, kai pardavus „normalų“ namą ir nusipirkus žemės, apsigyvenama jurtoje (vis toje pačioje Prancūzijoje). Negausus maistas laikomas pavėsinėje lauke, lempa žibalinė (jei nepakanka saulės baterijos), prausiamasi saulės pašildytu šaltinio vandeniu, o į tualetą einama į būdelę „už jurtos“ – visai kaip mūsų kaime, tik, pasirodo, norint išvengti blogo kvapo, reikia kaskart užpilti pjuvenomis.
Neverta net minėti, kad gausėja perkančiųjų tik ekologiškus (jokia chemija neapdorotus) drabužius ir maisto produktus, pastaruosius dažnai tiesiai iš vietinio ūkininko. Yra tokių, kurie visiškai atsisako gaminių iš plastiko (įvairių buities rakandų galima nusipirkti sendaikčių turguose), nebenaudoja jokių cheminių valiklių (juos keičia muilu, actu, soda ir kitais močiučių receptais), nebarsto cheminių trąšų savo soduose, daržuose, balkonuose ar terasose, visiškai nebenaudoja arba iki minimumo sumažina elektrinių prietaisų skaičių namuose (kai kurie atsisako net dujinės viryklės ir valgo tik tuos produktus, kurių nereikia termiškai apdoroti).
Gyvena su viena lempa namuose, ir ta pačia – ilgo naudojimo, arba gamina savo elektrą, įsirengę saulės baterijas, o jos perteklių parduoda elektros tinklams, bei surinkinėja lietaus vandenį buitinėms reikmėms. Dar kiti nebesinaudoja mašinomis ir lėktuvais, važinėja tik visuomeniniu transportu, traukiniais, dviračiais, jodinėja arkliais, vaikšto pėsčiomis, bėgioja...
Tai ne Prancūziją apėmusios ekonominės recesijos požymiai, o nauja (sena?) gyvenimo filosofija, užkrečianti vis didesnį skaičių žmonių. Tai – sąmoningas pasirinkimas eiti priešinga, nei kapitalizmas veda, linkme.
Ne tik bandymas nusikratyti ekonomiškai išsivysčiusios visuomenės saviems piliečiams klijuojamos „vartotojo“ etiketės, bet ir tam tikru atžvilgiu „sugrįžti į gamtą“, kaip sakytų Jean-Jacques`as Rousseau.
Vis dažniau žurnalistai pasakoja apie eilinius prancūzus, iškeitusius didmiesčio triukšmą ir smarvę į gamtos ramybę, pradedančius auginti ožkas, vištas, asilus ar avis, renkančius kalnuose gydomąsias žoles ir pardavinėjančius jas internete, ar atidarančius šeimyninius viešbutėlius turistams. Bėda tik ta, kad šiais laikais sugrįžti „visiems kartu“ į gamtą yra dar didesnė utopija nei Rousseau laikais. Ekonominė ir socialinė visuomenės struktūra yra pernelyg sudėtinga, kad galima būtų pakeisti dalį šio įvairiais ryšiais glaudžiai susieto mechanizmo nesugriaunant visumos. O kas galėtų pakeisti visą sistemą in corpore?
Prancūzų sąjūdžio La Décroissance, kuris prasidėjo 2001 m. Lione, pasklido po kitus Prancūzijos regionus ir jau pasiekė Paryžių, apologetai sako, kad viskas įmanoma, tik reikia individualaus sąmoningumo ir kolektyvinių sprendimų. Nepaisant originalių, laikmetį atitinkančių idėjų, šis sąjūdis vis dar mažai žinomas ne tik svetur, bet ir pačioje Prancūzijoje.
2005 m. buvo surengta pirmoji masinė demonstracija ir įkurta nauja politinė partija P.P.L.D (Parti Pour La Décroissance), kurios šūkis – „Negali būti neriboto augimo ribotame pasaulyje“. Ji nuolat organizuoja įvairias visuomenės sąmoningumą žadinančias akcijas – pavyzdžiui, „dienas be pirkinių“. Tačiau jai nepavyko sutelkti pakankamai narių, kad įgautų realų politinį svorį prieš dvejus metus vykusiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose.
Viena vertus, šis sąjūdis yra daugialypis, susideda iš skirtingų atšakų, kiekviena atstovauja vienam ar kitam šios bendros tendencijos aspektui: vieni kovoja už ekologišką žemės ūkį ir prieš genetiškai modifikuotas kultūras, kiti – prieš reklamą kaip pagrindinį kapitalizmo įrankį, treti – prieš atominę energiją, dar kiti – už vandens išteklių nacionalizavimą etc.
Antra vertus, šie pasirinkimai vis dar yra individualūs, o ne kolektyviniai, juolab ne politiniai. Apie juos buvo kalbama retai, rašoma dar rečiau, pagrindinė informacija pateikiama tik internete ir keliuose savilaidos laikraščiuose. Nuo 2006 m., pagausėjus šių idėjų skleidėjų būriui, pasivadinusiam „ Colporteurs de Décroissance “, informacija pradėjo intensyviau skverbtis į žiniasklaidą ir domėjimasis jais padidėjo.
Žinoma, suaktyvėjo ir jų kritikai – esą, negi dabar grįšime į akmens amžių? Tačiau, stiprėjant globalinei krizei, ieškoma lokalinių išeičių, todėl imta plačiau aptarinėti ir šios, „normalaus vartotojo“ akimis žiūrint, keistokos grupuotės idėjas. O gal jie teisūs? – klausia žurnalistai. Tuo pasinaudodami, sąjūdžio už ekonomikos mažinimą teoretikai gilina savo refleksijas ir braižo galimos (būsimos?) visuomenės eskizus.
Nors sąjūdis prieš neribotą ekonominį augimą atitinka dabarties realijas ir aspiracijas, pati idėja nėra nauja. Jai artimi, pavyzdžiui, ir Apšvietos amžiaus humanistai, ir antiindustrinis XIX a. sąjūdis, paremtas kai kuriomis socialistinėmis ir krikščioniškomis idėjomis (Johnas Ruskinas, Henry Davidas Thoreau, Levas Tolstojus), ir įvairūs XX a. sąjūdžiai už žmogaus teises. Galėtume prisiminti ir rusų mokslininko Vladimiro Vernadskio (1863–1945) biosferos tyrinėjimus.
Tačiau tikruoju sąjūdžio pradininku, teoriniu jo pagrindėju La Décroissance dalyviai laiko rumunų kilmės amerikiečių mokslininką Nicolas Georgescu-Roegeną (1906–1994), kuris pagrindė naują ekonomikos viziją – bioekonomiką. Ekonomikai pritaikęs fizikinės entropijos principą, susiejęs ekonomikos ir fizikos (termodinamikos) mokslus, jis apibrėžė termodinaminės ekonomikos kryptį.
Fundamentaliame veikale „Entropijos dėsnis ir ekonomikos procesas“ (The Entropy law and the Economic Process , 1971, Harvard University Press) mokslininkas teigė, kad ekonominis procesas yra tik biologinės evoliucijos tąsa, taigi svarbiausios ekonominės proble mos turėtų būti sprendžiamos iš šio žiūros taško.
Jis pasiūlė globalią viziją, kuri ekonomiką sutaiko su ekologija, kitaip tariant, aprėpia bendrą žmonijos evoliuciją biosferoje. Straipsnyje „Ekonomika ir entropija“ (Economics and Entropy ), išspausdintame The Ecologist 1972 m. liepos mėnesio numeryje, jis teigė, kad ekonomikos mokslas yra kartu ir per daug, ir nepakankamai materialistiškas.
Nepakankamai, nes jis nesiskaito su fizine realybe, per daug, nes apriboja žmones vien ekonominėmis – gamintojo ir vartotojo – funkcijomis. Nekreipdamas dėmesio į ekologiją, ekonomikos mokslas veikia taip, lyg būtų virtualus, atsietas nuo biosferos realybės. Georgescu-Roegenas pirmasis įrodė, kad ekonomikos mažėjimas yra neišvengiamas – jį išprovokuos gamtos resursų stygius.
Vis dėlto svarbiausia, matyt, net ne apriboti vartojimą, bet pakeisti gyvenimo būdą. Ne jo formą, o turinį. 1991 m. Romoje įvyko pirmoji bioekonomikai skirta pasaulinė konferencija. Deja, tarp svarbiausių mūsų laikmečio ekonomistų vis dar mažai tokių, kurie ryžtųsi radikaliai reformuoti dabartinę ekonomikos sistemą.
Kadangi sąjūdis už ekonomikos mažinimą yra daugialypis, o politinė jo skalė svyruoja nuo kairės iki dešinės, sunku kalbėti apie vieną pagrindinę grupuotę ar vieną „idėjinį vadą“. Paminėsiu keletą autorių, plėtojančių skirtingus La Décroissance koncepcijos aspektus – tai ekonomistas Serge’as Latouche`as, politologas Paulis Aries, reklamos specialistas, tapęs pagrindiniu antireklamos šalininku, Vincent’as Cheynet, inžinierius ekologas François Schneideris (beje, keturis mėnesius dirbęs Estijoje), medikas Serge`as Mongeau, genetikas Albertas Jacquardas, agroekologas Pierre`as Rabhi, altermondialistas ir valstiečių konfederacijos, kovojančios prieš genetiškai modifikuotas kultūras, prezidentas José Bové.
Argumentus, atskleidžiančius esamos socialinės sistemos nefunkcionalumą ir naujų pasirinkimų būtinybę, surinkau iš šių autorių pasisakymų spaudoje ir internete. Jų nereikėtų traktuoti kaip La Décroissance teorinės bazės. Mano tikslas – išryškinti pagrindinius šio sąjūdžio teiginius ir suteikti tam tikrą vientisumą mintims, išsakytoms skirtingose situacijose ir skirtingais laikotarpiais.
Neišvengiamumas. Ekonomika negali nepaliaujamai augti, nes pati žemė yra baigtinė. Taigi ekonomikos mažinimas, anot Serge’o Mongeau, yra būtinas. Tačiau valdžia skatina ekonomikos plėtrą, neva tai vienintelis būdas kurti naujas darbo vietas dabartinėje krizės situacijoje.
Prancūzų žurnalas Alternatives économiques dar 2002 m. rugsėjį išspausdino Jacques’o Généreux straipsnį „Ar plėtra turi būti palaikoma?“ ( Le développement est-il soutenable ?), kuriame rašoma: „Jei šiandien nepereisime prie ekonomikos mažinimo savo noru, kartu užtikrindami humanistinių vertybių plėtrą, rizikuojame, kad rytoj turėsime imtis priverstinio mažinimo, kurį lydės siaubinga socialinė, žmogiškoji ir mūsų laisvių regresija. Kuo ilgiau lauksime, tuo baisesni bus išteklių baigties padariniai, tuo didesnė bus rizika, kad atsiras ekototalitarinis režimas arba pavojus nugrimzti į barbarybę.“
Kapitalizmas nėra vienintelė išeitis. Subyrėjus socializmo blokui, kapitalizmas pristatomas kaip vienintelis galimas kelias, o globalizacija – kaip neišvengiamybė. Nors būtent kapitalizmas įgyvendino slapčiausias ir baisiausias žmonijos iliuzijas – jėgos ir pasaulio be ribų kultą. Jis įtvirtino ir idėją, kad už viską reikia mokėti, kad negali būti visuomenės, kurioje bent kas nors būtų nemokama.
Anot rašytojo ir politologo Paulio Aries, įkūrusio politinės analizės žurnalą Le Sarkophage („kovojantį su visais sarkozizmais“), reikia ne tik subalansuoti vartojimą, bet ir sugrąžinti nemokamus dalykus: kodėl turėtų vienodai kainuoti ir geriamasis vanduo, ir vanduo, kuriuo pripildomas baseinas? Kodėl turėtume tiek pat mokėti už elektrą, apšviečiančią ir gyvenamąsias patalpas, ir tas erdves, kurių nebūtina apšviesti?
Taigi reikia atskirti gyvybiškai būtinus dalykus, kurie turėtų priartėti prie minimalaus mokesčio, ir gyvybiškai nebūtinus, už kuriuos kaina turėtų būti daug didesnė. Reikia išlaisvinti žmones iš vergiško darbo, užtikrinti jiems būtiną minimumą nuo kūdikystės iki senatvės. Jį būtų galima suteikti, jei nustatytume maksimalaus uždarbio ribą.
Prezidentas (Nicolas Sarkozy) sako, kad virš tam tikros ribos nebegalima išskaičiuoti mokesčių iš atlyginimo, o mes sakome, kad reikia atimti viską, kas yra virš tam tikros ribos. Tai reiškia, kad atėjo laikas visiškai rimtai svarstyti lygybės idėją. Būtina plėtoti visas valdžios kritikos formas, išsilaisvinti iš priklausomybės nuo ekonomikos, taigi atsisakyti kapitalizmo. Tada galėtume pradėti kurti kitokią – ekologinę – valstybę, kurioje žmonės gyventų harmoningai ir tarpusavyje, ir su gamta.
Kuo esame nelaimingesni, tuo daugiau vartojame. Vincent`as Cheynet ir Bruno Clémentinas, leidžiantys žurnalą La Décroissance , yra įkūrę vieną aktyviausių šio sąjūdžio grandžių – „Reklamos naikintojų“ (Casseurs de Pub ) asociaciją, kovojančią gana partizaniniais metodais. Jos nariai nelaužo reklamos (privati nuosavybė), o tiesiog atjungia švytinčių reklamų elektros laidus. Kodėl reklamos naikintojai?
„Nes reklama yra naikinimo mašina. Ji naikina gamtą, žmogų, visuomenę, demokratiją, spaudos laisvę, kultūrą ir kultūras, ekonomiką ir švietimą“, – sako Paulis Aries ir priduria, kad reklama yra svarbiausias mentalinės kolonizacijos įrankis: ji verčia mus būti nepatenkintais tuo, ką turime, kad norėtume to, ko neturime. Todėl jos biudžetas – 500 milijardų dolerių – yra vienas didžiausių (šalia gynybos biudžeto).
Atrodytų, reklama visiškai niekam nereikalinga, bet iš tikrųjų ji gyvybiškai būtina pačios sistemos egzistavimui, nes padeda užtikrinti pardavimo ir pirkimo sistemos nenutrūkstamumą. Tuo tikslu šalia reklamos provokuojamo nepasitenkinimo tuo, ką turime, naudojamas ir kitas mechanizmas – perkamų daiktų amžius sąmoningai trumpinamas, beveik visiškai sunaikinta galimybė juos pataisyti, ir vis labiau plėtojamas vartojimo kreditų tinklas. Reklama daro mus nelaimingus (laimingi tapsime tik įsigiję tai, kas reklamuojama), todėl savo vertės, tapatumo praradimą kompensuojame pirkdami madingus drabužius ir firminius daiktus.
Efektyvumo paradoksas. Daugelis ekonomistų mano, kad padidinus efektyvumą, sumažės sąnaudos. Tačiau yra kaip tik priešingai. Pavyzdžiui, pradėjus gaminti minimaliai teršiančius automobilius, padidėjo jų kiekis, jų pajėgumas ir nuvažiuojama distancija. Pasak ekonomisto Serge`o Latouche`o, „teršalų kiekio, kurį išmeta vienas vienetas, sumažinimą nustelbia vienetų kiekio padidinimas“. Analogiškai tikėtasi, kad informatikos išplitimas sumažins popieriaus sąnaudas. Jos, deja, padidėjo.
Detoksikacijos būtinybė. Praradę saiką, žmonės tapo priklausomi nuo vartojimo. Pasidarė vartojimo toksikomanais. Bet juk egzistuoja ne tik tie, kurie vartoja, o ir tie, kurie parduoda. Šie visomis išgalėmis bando išsaugoti savo kapitalą ir savo rinką. Taigi atėjo laikas rinktis: arba reikia susitaikyti su tuo, kad viskas atitenka turtingiems, ir nesvarbu, kas atsitiks vargšams, arba reikia keisti mąstymą, nustoti ieškoti laimės ekonomikos augime ir pradėti detoksikacijos – apsivalymo nuo vartojimo – kursą.
Suvartojamų produktų kiekis nereiškia, kad gerėja gyvenimo kokybė. Ekonomika liovėsi tarnavusi žmonėms, ji pati tapo žmonijos tikslu. Žmogus yra redukuotas į virškinimo traktą – kuo daugiau suvartoti ir kuo daugiau išmesti, kad padidintume ekonominio augimo (BVP) procentą. Žmonių laimė irgi matuojama BVP, nors didėjantis suvartojamų produktų kiekis nereiškia, kad gerėja gyvenimo kokybė. O juk galima gaminti mažiau, bet geresnės kokybės produkciją.
Pusiausvyros poreikis. Jei sumažėtų ekonomiškai galingų kraštų apetitai, atsirastų didesnė pusiausvyra su vadinamojo Trečiojo pasaulio šalimis, nes šiuo metu 20% žmonijos sunaudoja 86% visų gamtos resursų. Todėl jau dabar turime rinktis ne tarp ekonomikos augimo ir jos mažinimo, o tik tarp jos mažinimo ir recesijos. Klysta tie, kurie ekonomikos augimą siūlo kaip išeitį iš krizės, nes jis ir yra esamos situacijos priežastis.
Savanoriškas nuosaikumas. Visi dvasiniai ir filosofiniai mokymai pabrėžia, kad žmogus negali f ormuotis kaip asmenybė, jei nenusistato tam tikrų ribų. Ekonominio augimo ideologija griauna tokią nuostatą. Malonumo principas (diktuojamas reklamos, kaip pagrindinio ideologinio įrankio) – kolektyvinis ir asmeninis pamišimas – tampa viršesnis už realybės principą. Šitaip apverčiamos vertybės.
Tai, kas profaniška – pinigai, technomokslas, vartojimas – sakralizuojama, o tai, kas šventa – žmogiškosios vertybės – desakralizuojama. Vadinasi, kas neturi kainos, neturi ir vertės. „Savanoriškas nuosaikumas“ galėtų tapti ekonomikos mažinimo išraiška individualiame lygmenyje, o kolektyviniame lygmenyje jis turėtų tapti politiniu projektu, leidžiančiu praplėsti šį individualų pasirinkimą.
Gyvenimo kokybės prastėjimas. Triukšmas, aplinkos ir vandens išteklių užterštumas, genetiškai modifikuotas maistas, hormonais šeriami gyvuliai, klimato pokyčiai – visi šie gyvenimo kokybės spartaus prastėjimo faktoriai rodo dabartinės ekonominės sistemos ydingumą. Be to, pasak François Schneiderio, ten, kur įsigali bjaurumas (pavyzdžiui, didmiesčių priemiesčiuose), yra naikinama ir žmogiškoji dimensija.
Žmogiškoji dimensija turi tapti svarbesnė už ekonominę. Dirbti daugiau, kad daugiau uždirbtum (toks buvo Prancūzijos prezidento rinkiminis šūkis), Paulio Aries manymu, yra visiška nesąmonė. Reikia atsisakyti pasenusios formulės „Kuo daugiau, kuo greičiau, kuo dažniau“ ir trumpinti darbo laiką, kad visi žmonės turėtų darbo minimumą ir kad kiekvienam iš jų liktų laiko savęs tobulinimui, poilsiui ir pomėgiams. Tada iš naujo atrasime kitas gyvenimo sritis – meditaciją, poeziją, žaidimus, svajones, dalyvavimą visuomenės valdyme (politiką), kitaip tariant, turėsime laiko realizuoti save.
Mauro Bonaïuti priduria, kad norint sustabdyti ekonominį augimą, reikia plėtoti veiklą, kuri naudoja mažai medžiagų ir energijos. Tai veikla, pagrįsta žmonių tarpusavio santykiais. Reikia gaminti „tarpusavio santykių produkciją“ – įvairiapusę pagalbą aplinkiniams, kurti kultūrinius, meninius ir dvasinius ryšius. Ši idėja atsispindi ir viename iš La Décroissance šūkių: „Mažiau daiktų, daugiau tarpusavio santykių“.
Ekonomikos mažinimas negali būti globalus. Ta pati dieta netaikoma visiems, todėl ir ekonomikos mažinimas turėtų būti taikomas tik labiausiai „nutukusiems“ kraštams, o ir juose – tik tai kategorijai žmonių, kurie vartoja be saiko. Analogiškai ir besivystančiuose kraštuose ne visi gyvena skurde, ten irgi reikia ieškoti teisingesnio būdo padalyti turtą. Anot Paulio Aries, ekonomikos mažinimas turėtų būti taikomas toms visuomenėms ir toms socialinėms grupėms, kurių bulimijos priežastis – silpnesniųjų apiplėšinėjimas. Pasidalijimo, t.y. demokratijos, klausimai čia yra net svarbesni už ekonominius.
Ne akmens amžiaus filosofija. Ekonomikos plėtros apologetai dažnai sako, esą ekonomikos mažinimas atves atgal į akmens amžių. La Décroissance ideologai su tuo nesutinka. Jų teigimu, ekonomikos mažinimas – tai procesas, kuris suteiks galimybę visiems gyventi žemėje, jos nesunaikinant. Tai reiškia gyventi taip, kad nebūtų skriaudžiami silpniausieji ir ateinančios kartos.
Tai pasidalijimo klausimas, nes, jei visi gyventų taip, kaip šiuo metu gyvena vidutinis prancūzas, reikėtų ne vienos, bet trijų planetų, o jei taip, kaip vidutinis amerikietis ar australas, – net šešių. Anot Serge’o Mongeau, tie, kurie sąmoningai apsispręstų mažinti savo gyvenimo lygį ir vartojimą, leistų geriau gyventi tiems, kurie patys skurdo nepasirinko.
Galvoti apie ateinančias kartas. Didžioji žmonijos dalis šiuo metu nėra reprezentuojama valdžios struktūrose. O tie, kurie reprezentuoja, ir toliau stumia civilizaciją į akligatvį, nes gyvendami taip, kaip gyvename dabar, ir aklai paklusdami mums primetamai politikai, paliksime vaikams daug mažiau, negu patys gavome.
Asmeninė atsakomybė. Kadangi jokie įstatymai negali apibrėžti, kaip žmogui elgtis, svarbiausias dalykas yra sąmoningumo laipsnis. Idėjas gali įgyvendinti tik patys žmonės. Tik jų sąmoningumas ir aktyvus dalyvavimas keičiant pasaulį gali duoti vaisių. Individualus sąmoningumas neatsiejamas nuo kolektyvinio.
Vienas iš La Décroissance šūkių yra Mahatmos Gandžio frazė: „Gyventi paprastai paprasčiausiai tam, kad ir kiti galėtų gyventi.“ Anot Vincent’o Cheynet, ji atspindi antiautoritarinę ir taikios (antiagresinės) laikysenos filosofiją, nes ir ekologija – tai ne tik atliekų rūšiavimas, bet ir santykis su gamta. Ne dominavimas, o pagarba ir bendradarbiavimas.
Katastrofiška ateitis, apie kurią vis dar tylima. Pirmą kartą žmonijos istorijoje gamtos laikas teka greičiau už žmonijos laiką. Gamtoje vykstančius katastrofiškus pokyčius mato visi žemės gyventojai. Ekspertai neabejoja, kad žmonijai liko vos kelių dešimtmečių pereinamasis laikotarpis, – jei nieko nekeisime, ateitis bus labai liūdna.
Galimi modeliai
Reziumuojant ekonomikos „mažintojų“ argumentus, įrodančius alternatyvinio mąstymo ir gyvenimo būtinumą, kitokios visuomenės perspektyva atrodytų reali, jei būtų: nustatytas ne tik minimalus, bet ir maksimalus uždarbis, radikaliai mažinamos labiausiai gamtą teršiančios priemonės – lėtuvai, automobiliai, atsisakoma atomo ir dauginami natūralūs energijos resursai, sugrįžtama prie ekologiškai švarios žemdirbystės ir gyvulininkystės, atsisakoma stambiosios pramonės, sugrąžinama vietinė ekonomika, besiremianti nedidelėmis gamybos įmonėmis.
Vienakryptė ekonomika, besielgianti taip, lyg turėtų nebaigtinius resursus (gaminama–panaudojama–išmetama), pakeista cikline ekonomika, suvokiančia resursų baigtinumą. Taipogi atsisakyta vartojimo kaip ideologinės sistemos, naikinami megalopoliai, gyvenamosioms erdvėms suteikiamas žmogiškas mastelis. Gyvenama paprastai.
Šioms idėjoms įgyvendinti pavienių iniciatyvų nepakaks, reikės ir kolektyvinių pastangų, todėl pradėta svarstyti, kokie galimi naujos visuomenės modeliai.
Bruno Clémentino ir Vincent’o Cheynet teigimu, turėtų būti išsaugota pusiausvyra tarp kolektyvinių ir individualių interesų. Naujos visuomenės modelis galėtų būti trijų pakopų:
1. Laisvosios rinkos ekonomika, vengiant bet kokios koncentracijos, – tai būtų franšizės pabaiga. Kiekvienas amatininkas arba komersantas būtų savojo darbo įrankio savininkas ir negalėtų turėti jų daugiau. Tai būtų mažų struktūrų ekonomika, kuri, be savo humanistinio turinio, turėtų ir kitą privalumą – negamintų reklamos.
2. Visų įrengimų, kuriems reikia stambesnių investicijų, gamyba naudotųsi mišriu kapitalu – privačiu ir valstybiniu. Visa tai kontroliuotų politikai.
3. Neprivatizuotinas valstybinis sektorius būtų vanduo, energija, švietimas ir kultūra, viešasis transportas, medicina ir gyventojų saugumas.
Toks modelis panaikintų vergovę ir neokolonializmą – būtų parduodama ten, kur gaminama. Be to, sveika ekonomika nebenaudotų energijos, gaunamos iš gamtos išteklių. Ji būtų naudojama tik medicinoje arba būtiniausiais išgyvenimo atvejais. Lėktuvus ir mašinas pakeistų buriniai laivai, traukiniai, dviračiai, arkliai.
Nebebūtų „supermarketų“, pigių prekių ir išmetamų pakuočių. Būtų atsisakyta intensyvios žemdirbystės. Šaldytuvą atstotų šaltas kambarys, dulkių siurblį – šluota su skuduru. Mėsą beveik visiškai išstumtų vegetariškas maistas. Perėjus prie tokio modelio, sumažėtų vartojimas, padidėtų darbo krūvis, neturėdami galimybės samdyti juodadarbių iš Trečiojo pasaulio šalių, vakariečiai pradėtų naudoti savo raumenis.
Bruno Clémentinas ir Vincent’as Cheynet, puikiai suprasdami, kad dauguma vakariečių nenorės prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, pateikia tokius argumentus: 94% pasaulio gyventojų niekada nėra skridę lėktuvu, 80% neturi šaldytuvo, telefono ir automobilio. Todėl pataria vakariečiams nesielgti taip, kaip Marija Antuanetė Prancūzų revoliucijos išvakarėse – liaudžiai, reikalaujančiai duonos, ji pasiūlė valgyti bandeles…
Vienas pagrindinių sąjūdžio ideologų Paulis Aries teigia, kad ekonominis mažinimas gali tapti populiarus dėl keturių pagrindinių dabartinės sistemos krizių: ekologinės (klimato atšilimas), socialinės (stiprėjanti nelygybė), politinės (nukrypimai nuo demokratijos) ir asmenybės krizės (prasmės praradimas). Tačiau ir ekonomikos mažinimas nebus tinkama išeitis, jei nesuvoksime, kokiomis vertybėmis paremtą naują visuomenę norime konstruoti, kokį turinį norime jai suteikti.
Autoriaus nuomone, reikia artikuliuoti tris rezistencijos lygmenis:
1. Individualios rezistencijos išraiška būtų „savanoriškas nuosaikumas“. Tai reikštų turėti savo gyvenimo filosofiją ir gyventi taip, kad nekenktume silpnesniems.
2. Kolektyvinė alternatyva leistų kurti ir didinti kitokio gyvenimo galimybes, atsižvelgiant į visuomenės pakraščiuose ir paraštėse kylančias iniciatyvas.
3. Politinis pasirinkimas turi remtis faktu, kad žemė negali absorbuoti daugiau kaip 3 milijardų tonų ozoną ardančių dujų. 1970 m. ši riba buvo peržengta, ir šiuo metu išmetama 6,7 milijardo. Taigi, visų pirma būtina išsiveržti iš užburto vartojimo rato. Tai nebus sugrįžimas atgal į „prarastą rojų“, teks kolektyviai „pasukti kitu keliu“.
Serge`as Mongeau ragina veikti trimis kryptimis:
1. Išsilaisvinti iš sistemos. Kiekvienas pats turi nuspręsti, kaip išeiti iš užburto rato: neribotas vartojimas – būtinumas uždirbti kuo daugiau pinigų – stresas ir nuovargis – pasyvumas . Savanoriškas nuosaikumas leis rasti laiko ir veikti, ir gyventi.
2. Vienytis, kad padarytume daugiau su mažesnėmis sąnaudomis: kurti vietines bendrijas, teikti paslaugas, kurios leistų gyventi geriau, naudojant mažiau.
3. Kurti tarptautines ir nacionalines organizacijas, kurios neleistų valdžiai tęsti neoliberalaus kurso. Neturėkime iliuzijų – kapitalizmas taip lengvai nepasiduos. Jam galime priešpriešinti tik daugumos jėgą, vaizduotę ir ištvermę. Atsisakyti kapitalizmo yra sudėtinga, nes mumis manipuliuoja, kad suteiktume valdžią tiems, kurie atstovauja kapitalizmui, mus apgaudinėja, kad priverstų pirkti daiktus ir paslaugas, o iš to pelnosi mažuma.
Kaip tapti sąmoningu ekonomikos mažintoju
„Reklamos naikintojų“ asociacija išleido naujos gyvensenos patarimų rinkinį, skirtą piliečiams, kurie nepritaria neoliberalizmo ekonomikai, nori sukurti geresnį gyvenimą sau ir savo vaikams. Reikia:
1. Išsilaisvinti nuo televizijos. Vietoj jos rinktis vidinį gyvenimą, kūrybą, muziką, teatrą. Informacijos šaltiniai: radijas (be reklamos), skaitiniai (be reklamos), kinas (be reklamos), susitikimai.
2. Atsisakyti automobilio. Vengti perdėto mobilumo, gyventi šalia darbo vietos, važinėti dviračiu, viešuoju transportu, traukiniais, jodinėti, vaikščioti pėsčiomis.
3. Neskraidyti lėktuvais, labiausiai aplinką teršiančia transporto priemone. Vietoj jų rinktis traukinį ar burinį laivą.
4. Nesinaudoti mobiliaisiais telefonais, mikrobangų krosnelėmis, žoliapjovėmis ir kitais vartotojiškos visuomenės atributais.
5. Boikotuoti prekybos centrus, kurie naikina senamiesčius, bjauroja miestų pakraščius, skatina intensyvią žemdirbystę ir kaupia kapitalą vienose rankose. Mažiau vartoti, patiems auginti daržoves, pirkti turguose, kooperatyvuose, tiesiai iš gamintojų.
6. Valgyti mažiau arba visai nevalgyti mėsos, nes gyvulių auginimo sąlygos yra barbariškos. Be to, geriau valgyti grūdus, nei naudoti didžiulius žemės plotus tam, kad išmaitintume gyvulius.
7. Rinktis vietinį maistą. Pirkdami bananą, suvartojame ir benziną, kurio reikėjo jam atskraidinti. Kiekviena tauta turėtų tapti autonomiška, nes, pavyzdžiui, kai afrikietis augina kakavos pupeles, lobsta tik keletas korumpuotų valdininkų, o jis pats neužaugina to, kas išmaitintų jo šeimą ir jo tautą.
8. Tapti politiškiems. Vartotojiška visuomenė siūlo rinktis tik tarp Pepsi-Colos ir Coca-Colos. Toks totalitarizmas vadinamas vartojimo laisve. Mes siūlome kurti asociacijas ir partijas, kurios kariautų prieš firmų diktatūrą. Demokratija – tai nuolatinė kova. Ji miršta, jei piliečiai sudeda ginklus.
9. Asmeniškai tobulėti. Vartotojiškai visuomenei reikia nuolankių vartotojų. Ekonomikos mažinimo sąlyga – socialinis ir žmogiškasis klestėjimas. Norą turėti daug daiktų keiskime savo vidinio gyvenimo turtinimu. Ieškokime būdų, kaip taikiai sugyventi su gamta, kaip suvaldyti vidinę agresiją.
10. Laikytis nuoseklumo. Visų idėjų tikslas – būti įgyvendintoms. Niekas negali išvengti kompromisų, bet reikia stengtis būti nuosekliems. Jei keisimės mes, pasikeis ir pasaulis.
Kaip iš šios perspektyvos atrodo Lietuva? Nors ir negalime vadintis „nutukusia“ Vakarų valstybe, vis dėlto žaibiškai – per nepilnus du dešimtmečius – įgyvendintas liberalusis kapitalizmas išryškino tokias pačias visuomenės bėdas, kokias aprašo La Décroissance iniciatoriai. Ir Lietuvoje galėtume teisingiau paskirstyti turtą, visiems užtikrinti darbą ir poilsį, nustatyti žmogiškojo orumo nežeminantį minimalų atlyginimą ir maksimalų leistiną uždarbį.
Ir Lietuvoje, užuot svarstę, kaip pasistatyti naują atominę elektrinę, galėtume pradėti ieškoti švarios energijos resursų, statyti energijos nenaudojančius namus (nors Europoje tokie namai statomi jau gerą dešimtmetį, Lietuva toliau mūrija ne vien triukšmui pralaidžius bunkerius…). Ir mūsų miestuose galėtų sumažėti mašinų, jei turėtume nemokamą ir tobulesnį viešąjį transportą, jei nutiestume daugiau dviračių takų.
Galėtume grįžti prie ekologiškos žemdirbystės ir gyvulininkystės, atgaivinti dar neužmirštus amatus, vietinę pramonę, steigti kaimo kooperatyvus, įvairios paskirties daiktus gaminančias nedideles dirbtuves. Ir mums jau reikia saugoti dar neiškirstus miškus ir neužterštus vandens telkinius. Tačiau ir pas mus jau yra jaunų žmonių, kurie įsikuria kaime ir pradeda gyventi kitaip, nei buvo įpratę. Pavyzdžių nereikėtų toli ieškoti, pasižvalgykime tarp menininkų.
Be abejo, ne tik vakarietiškas, bet ir lietuviškas kapitalizmas lengvai nepasiduos, be to, pasigirs begalė kritinių balsų: „komunizmą jau statėme, algas lyginome“ (bet prieš šimtą metų ekologinė ir socialinė pasaulio situacija buvo visai kitokia); „aš irgi noriu bananų“ (bet galbūt pasinaudodami pigiais energijos šaltiniais galėsime patys užsiauginti mums reikiamą jų kiekį?); „rankomis tikrai neskalbsiu“ (niekas ir neverčia, tik reikia užsikelti ant stogo saulės baterijas, kol bus surasti kolektyviniai sprendimai); „negi dabar plauksiu buriniu laivu, kai galiu nuskristi per kelias valandas“ (bet jau yra sukurti saulės baterijomis ir milžiniškomis burėmis varomi laivai, o kadangi dirbtume mažiau, tai laiko turėtume daugiau – kodėl gi neplaukus?). Ir taip toliau, ir taip toliau.
O kalbant rimčiau, jeigu reikėtų pasirinkti tarp skalbimo rankomis, plaukimo laivu ir savo vaikų ateities – pavyzdžiui, grėsmės, kad visą kraštą užlies potvynis, nes galutinai ištirpus Šiaurės ašigalio ledynams pakils jūros lygis, – ką kiekvienas iš mūsų rinktųsi? Viskas įgyvendinama, jei sąmoningėsime ne po vieną, o visi kartu.
