Novosibirsko menininko Artiomo Loskutovo, suimto šių metų gegužės 15 dieną, byla tapo žinoma ne tik jo gimtajame mieste, bet ir visoje šalyje. Apie ją rašo vietinė ir nacionalinė žiniasklaida, išversti straipsniai publikuojami užsienio interneto svetainėse, nuolat atnaujinamos karščiausios žinios. Visuose pranešimuose minimos ir solidarumo akcijos, daugelis kurių jau praturtino ne tokią gausią Rusijos akcionizmo patirtį. A. Loskutovo byla iš tikrųjų tapo puikia proga atkreipti ypatingą dėmesį į jėgos struktūrų darbą, kalbant konkrečiai – į Kovos prieš ekstremizmą centrą („E“ centrą), kuris itin „susidomėjo“ Artiomo kūryba. Kita vertus, ši byla privertė susimąstyti apie pasipriešinimą nuolat didėjančiam valdžios... greičiau ne marazmui, o kafkiškam absurdui.

Reikia manyti, kad ypatingai didelį susidomėjimą šia byla sukėlė ne kaltinamojo asmenybė ar veikla. Ir net ne kvaili „E“ centro kaltinimai A. Loskutovui dėl „didelės narkotikų partijos laikymo“ ir „tarptautinės nusikalstamos grupuotės organizavimo“, kurie buvo visiškai laužti iš piršo. Ši byla patraukė dėmesį tuo, kad nevykusius kaltinimus ir aiškiai tendencingus teismo, netikėtai paskyrusio akivaizdžiai per griežtą kardomąją priemonę, sprendimus daugelis žmonių, netgi labai tolimų politikai, palaikė asmeniniu iššūkiu. Vienas pažįstamas fotografas, visai apolitiškas, prisipažino, kad išgirdęs apie šią bylą pirmą kartą taip aštriai pajautė skirtumą tarp „mes“ ir „jie“.

A. Loskutovo teismas aiškiai apibrėžė dvi skirtinga logika besivadovaujančias grupes, kurios išsidėsčiusios priešingose barikadų pusėse. Barikadų įvaizdis atsiranda savaime, nes tie iš kitos „barikadų pusės“ nusiteikę ryžtingai kovoti ir siekti pergalės – pasodinti Artiomą „mažiausiai trims metams“, o įrodžius „E“ centro versiją – ir kur kas ilgesniam laikotarpiui. (Primenu, kad šiandieninis Artiomo išleidimas į laisvę visiškai nereiškia, kad kaltinimai yra panaikinti. Po kurio laiko įvyks teismas, kurio sprendimas visiškai neprognozuojamas. Juk ant kortos pastatyta VALSTYBĖS INSTITUCIJOS – provokacijas prieš Artiomą rengusio „E“ centro – reputacija. Jei Artiomas bus uišteisintas, vadinasi, reikės sodinti tuos, kurie jam pakišo narkotikus.)

Įdomu, kad pačios įvairiausios kvalystės itin būdingos kaip tik tiems, kurie stovi „kitoje barikadų pusėje“. Mes jau pripratome prie griežtų, dažnai neteisėtų jėgos struktūrų veiksmų. Pamažu imame priprasti ir prie paradoksalių, iš šalies labai kvailai atrodančių jų sprendimų, ir prie teismų darbo specifikos, kurią nustato tos pačios jėgos struktūros. „Monstracijos“ dalyvių išvaikymas ir 500 rublių baudos už „antiglobalistinį“ lozungą „Ū-ū-ū-ū-ū!“ puikiai dera prie kyšių, kuriuos verčiami duoti emigrantai, prie visiems gerai žinomos kelių autoinspekcijos darbo specifikos, prie suimtųjų mušimo sulaikymo izoliatoriuose. Juokingi pokštai apie teisėsaugos organų darbą plinta visuomenėje kartu su bauginančiomis istorijomis ta pačia tema. Tokios istorijos jau niekam nebeatrodo nerealios. 

Tiek daug jėgos struktūrų kvailysčių ir keistenybių kelia daugybę klausimų. Pavyzdžiui, kur baigiasi taip aktyviai pastaruoju metu veikiančio „Kovos prieš ekstremizmą“ centro kompetencijos ribos? Juk „Monstracija“ nėra nei organizuotas nusikalstamumas, nei ekstremistų akcija. Kaip galime sustabdyti žmones civiliais rūbais, kurie vis dažniau suiminėja niekuo dėtus žmones? 

„Monstracija“ kadaise buvo sugalvota kaip originali kairiojo politinio meno versija. Tais laikais „monstracijai“ negaliojo jokios taisyklės ar tradicijos. Ji buvo anapus gėrio ir blogio – nei uždrausta, nei gavusi leidimą. Iš kiekvieno ji reikalavo užimti tam tikrą poziciją. Tai buvo lyg žaidimas, bet kartu ir rimtas iššūkis. Iš pirmo žvilgsnio absurdiškas ir niekaip nenusakomas reiškinys metė iššūkį visiems, o kartu ir Sistemai. Milicijos veiksmai, kaltinimai antiglobalizmu ir 500 rublių baudos atrodė tarsi keista ir todėl įdomi Sistemos reakcija.

Taigi iš pradžių aiški persvara buvo mūsų pusėje. Kas gi pasikeitė nuo tų laikų? Artiomo dėka „monstracijos“ tapo tradicinės. Žaidimas tarsi tęsėsi, tačiau jo pabaiga darėsi lengvai nuspėjama. Šiais metais tą turbūt pajuto ir Artiomas, todėl panoro pasitraukti šiek tiek į šalį. Tačiau viskas klostėsi kiek kitaip, ne pagal scenarijų: gegužės 1-osios „monstracija“ sumažėjo, kiek papilkėjo, tačiau vyko kaip įprasta, o tuo metu Artiomas ramiai šnekučiavosi apie meną su Kovos prieš ekstremizmą centro atstovais, atvykęs į „E“ centrą laisva savo valia (tai nesutrukdė „E“ centrui vėliau pateikti teismui pažymą, kurioje rašoma apie neteisėtus Artiomo veiksmus, atliktus tuo metu). Netrukus „E“ centras surengė eilinį narkotikų paieškos reidą ir „netyčia“ aptiko pas Artiomą didelę narkotikų porciją. Na, o šį „procesą“ vainikavo akivaizdžiai neadekvatus teismo nuostrendis.

 Ar šie Sistemos veiksmai yra atsakas, vertas „monstracijos“? Sistema įsijungė į žaidimą pasinaudojusi ta pačia absurdo logika, kurią kadaise suprato kaip iššūkį. Argi tai neprimena Kafkos „Proceso“? Bet jeigu taip yra iš tikrųjų, tada Artiomui kyla realus pavojus. Jį gali paleisti į laisvę, o gali ir nepaleisti, gali paleisti ir vėl pasodinti, ir taip toliau. Beje, toks pavojus gresia ne tik Artiomui, jo vietoje gali atsidurti kiekvienas iš mūsų.

Kokias išvadas galėtume padaryti? Mūsų atsakymas Sistemai ir toliau turi būti asimetriškas, tačiau dabar, kai Sistema įsisavino absurdo logiką, toks asimetriškas atsakas galėtų būti grįžimas prie paprastų ir suprantamų pilietinio aktyvizmo formų. Juk nepavyks prikišti marichuanos į visų daugiatūkstantinės demonstracijos dalyvių kišenes. Juos galima sušaudyti iš kulkosvaidžių arba sutraiškyti tankais, bet tai bus jau nebe Kafkos, o Pinocheto pasaulis, jame vyraus kita logika – žiauri ir kruvina, bet tuo pačiu metu ir aiški.

Kad ir kaip baigsis Artiomo procesas, vieną rezultatą jis jau pasiekė. Daugybė žmonių šiandien pasirengę išeiti į gatves, tačiau jie nešis ne ankstesnį lozungą „Ū-ū-ū-ū-ū!“, o kur kas proziškesnį, tačiau pavojingesnį Sistemai šūkį – „Šalin milicijos savivalę!“   

Jekaterina Drobyševa, Novosibirskas