„Ši knyga meta iššūkį pagrindinei ir labiausiai išpuoselėtai oficialiosios istorijos versijai, anot kurios, nereguliuojamo kapitalizmo triumfą pagimdė laisvė, o nežabota laisvoji rinka žengia koja kojon kartu su demokratija. Aš įrodysiu, kad šis fundamentalistinis kapitalizmo pavidalas nuolat būdavo gimdomas pasitelkiant brutaliausias prievartos, nukreiptos tiek prieš valstybines struktūras, tiek prieš nesuskaičiuojamą galybę privačių asmenų, formas.“ Taip savo knygos „Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas“ („Kitos knygos“, 2009) įvade rašo Naomi Klein (g. 1970) – jauna Kanados žurnalistė ir politikos apžvalgininkė, viena įtakingiausių šiuolaikinių kairiųjų politinių mąstytojų, keliančių esminį klausimą: ar kapitalizmas suderinamas su demokratija?
Naomi Klein gimė Kanadoje, kur šeima buvo pasitraukusi dėl tėvo, norinčio išvengti šaukimo į karą Vietname. N. Klein tėvas, gydytojas, dirbo visuomeninės sveikatos apsaugos sistemoje, o motina priklausė feminisčių filmų kūrėjų kolektyvui. Naomi nebuvo klusni mergaitė. Mokykloje ji buvo apkaltinta padegimu (sukūrė lauželį rūbinėje) ir metams atsidūrė mergaičių kolonijoje. Vėliau Kai Toronto universitete N. Klein studijavo anglų filologiją ir filosofiją, 1989 m. vienas beprotis, šūkaudamas antifeministinius šūkius, universitete nušovė 14 moterų. Šio incidento sukrėsta Klein ėmė rašyti radikalius feministinius tekstus į studentų laikraštį, bet buvo nuvilta kairiųjų menkumo. „Mūsų politika tebuvo smulkmė“, – taip ji apibūdino savo studentiškus metus.
N. Klein išgarsino 2000 m. išleista knyga „No Logo“ („Jokių prekinių ženklų“), kuri laikoma antiglobalizmo evangelija. „No Logo“ – tai žurnalistinis tyrimas, rodantis, kaip garsūs prekiniai ženklai be jokių skrupulų braunasi į mūsų kasdienį gyvenimą, kaip jie užkariauja mūsų vaizduotę ir pasąmonę, kaip globalinis kapitalas išnaudoja valstybę ir naikina gamtą. „No Logo“ buvo išleista kaip tik tuo metu, kai 1999 m. jauni demonstrantai Sietle rinkosi protestuoti prieš Pasaulio Prekybos Organizacijos susitikimą. Per vieną naktį jaunatviškai aistringa Klein tapo pasaulyje įsižiebusio antiglobalistų judėjimo analitike, o minėtoji knyga tapo kovos prieš laisvosios rinkos kapitalizmą vadovėliu.
Kitas jos bestseleris – 2007 m. vasarą šešiomis kalbomis vienu metu išėjusi „Šoko doktrina“, kuri parodo, kaip radikalūs „reformatoriai“ pasinaudoja įvairiomis krizėmis, kad primestų šoko ištiktai visuomenei ekonominį modelį, naudingą tik patiems turtingiausiems jos sluoksniams. Ši knyga metė iššūkį pagrindinei ir labiausiai išpuoselėtai oficialiosios istorijos versijai, kuri teigia, kad nereguliuojamo kapitalizmo triumfą pagimdė laisvė, o nežabota laisvoji rinka žengia koja kojon kartu su demokratija.
Neoliberalią laisvosios rinkos teoriją, kurios pagrindas yra dereguliacija, privatizacija ir minimali valstybės intervencija, 1970-aisiais sukūrė Miltonas Friedmanas. Ši ideologija įtvirtino didelių korporacijų valdžią ir perorganizavo globalinę ekonomiką tarnauti jų interesams. Tokia politika, primesta laissez-faire ekonomisto Miltono Friedmano mokinių, dirbančių tiek Amerikoje, tiek ir užsienyje, tapo milijonų žmonių klaikaus skurdo ir vargų priežastimi.
Knygoje „Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas“ pateikti faktai puikiai įrodo, kad laisvosios rinkos plėtra negali vykti be brutalių sukrėtimų. Šiuos sukrėtimus N. Klein vadina ekonominio šoko priemonėmis, o tokių priemonių visumą – šoko doktrina. Šokas, globalaus kapitalizmo pažadėtos „šviesios ateities“ vardan žaibiškai sunaikina esamą socialinę ir ekonominę infrastruktūrą, sumindo ištisų kartų, ištisų regionų žmonių gyvenimus. Panaudodamo ekonominio šoko priemones, didžiosios korporacijos pigiai superka didžiąją dalį valstybių turto ir gyvybiškai svarbios infrastruktūros, susijusios su vandens ir elektros energijos tiekimu. Net 9/11 šokas, anot autorės, buvo „lyderių panaudotas tam, kad būtų galima nutraukti diskusiją apie globalinį teisingumą“.
Ekonominio šoko terapija per pastaruosius 30 metų negalėjo būti pritaikoma be politinio šoko terapijos – brutalių represijų ir demokratinių teisių suvaržymų. Vakarų šalys kartu su Tarptautiniu Valiutos Fondu ir Pasaulio Banku išnaudoja įvairias nelaimes, – hiperinfliaciją, cunamį, karą Irake, – kad primestų kitoms šalims radikalius pokyčius: suaktyvintų privatizaciją, panaikintų valstybės reguliavimą, sumažintų socialines išlaidas.
N. Klein teigia, kad liberalaus kapitalizmo nusikaltimai gali būti prilyginami autoritarinio komunizmo (Stalino ir Mao) sukeltiems baisumams: „Akivaizdu, kad tai buvo tam tikra komunizmo teorijos doktrinieriška, autoritarinė, pliuralizmo nepaisanti interpretacija – kaip tik ji atvedė prie Stalino valymų ir Mao perauklėjimo stovyklų. Šiais baisiais eksperimentais autoritarinis komunizmas susiteršė – kaip ir turėjo būti – visiems laikams. O kaipgi dėl šiuolaikinio kryžiaus žygio už pasaulio rinkų liberalizavimą? Perversmai, karai ir skerdynės, vykdyti, kad į valdžią būtų atvesti ir joje išlaikyti prokorporaciniai režimai, niekada nebuvo laikomi kapitalizmo nusikaltimais. Vietoje to, jie būdavo aprašomi kaip pernelyg uolių diktatorių, šaltojo karo ar – kaip dabar – karo su teroru ekscesai. Kai labiausiai atsidavę korporatistinio ekonomikos modelio oponentai yra sistemingai likviduojami, kas vyko aštuntojo dešimtmečio Argentinoje ar dabar vyksta Irake, toks brutalumas imamas aiškinti kaip neišvengiamos kovos su komunizmu arba terorizmu dalis ir beveik niekada tai nebūna įvardijama kaip kova už grynojo kapitalizmo plėtrą.“
Grynojo kapitalizmo plėtra buvo brutaliai vykdoma ir Rytų Europoje. Dėl ekonominio šoko 1989-aisiais Lenkijos „Solidarumas“ buvo priverstas išduoti darbininkus, kurie siėkė tiesioginės demokratijos: TVF ir kiti skolintojai pareiškė neteiksią pagalbos ir kreditų, jei Lenkijoje nebus pritaikyta radikali laisvosios rinkos programa. Tokia reforma šluote nušlavė tiesioginės demokratijos užuomazgas ir socialinį lygiateisiškumą ne tik Lenkijoje, bet ir Rusijoje. Pastaroje šalyje 1993 metais prezidentas Borisas Jelcinas išvaikė parlamentą, įvedė prezidentinį valdymą ir kartu su laisvosios rinkos ekspertais, vadinamais Čikagos berniukais (Čiubaisu, Gaidaru ir kitais), sukūrė laisvosios rinkos ekonomiką, kuri užtikrino padorų gyvenimą tik vienam luomui – oligarchams. Beje, be tokios šoko terapijos neapsiėjo ir Lietuva. Sausio 13-osios apgulties padėtis pasiteisino – Lietuvoje ėmė sklandžiau vykti laisvosios rinkos reformos, o mūsų šalyje netruko įsitvirtinti tas pats oligarchinis ekonomikos modelis.
Taigi jei šiandien išgirsime apie neramumus kuriame nors pasaulio taške, galime būti tikri – toji šalis „nusipelnė“ gyventi pagal laisvosios rinkos dėsnius: joje jau pradėta vykdyti ekonominio šoko doktrina.
Skaitykite „Šoko doktriną“ anarchisto bibliotekoje:
Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Įvadas 1. Nuostabioji tuštuma
Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Įvadas 2. Šoko terapija grįžta namo
Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Įvadas 3. Kankinimas kaip metafora
Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Įvadas 4. Didysis melas
