Atsakas į N. Vasiliauskaitės straipsnį „Tvarka, teisingumas ir laisvė“

„Šiandien yra pirmoji mano laisvės diena. Pagaliau ištrūkau iš didžiausio pasaulyje kalėjimo – Sovietų sąjungos. Ir štai pagaliau aš laisvėje – Europos sąjungoje.” (Ištrauka iš jaunojo anarchisto dienoraščio)

Protesto kultūra – tai požiūris iš spintos

Jums turbūt pasirodys keista, kaip išėjimas iš didesnės erdvės (Sovietų sąjungos plotas 22 402 200 km²) į mažesnę (Europos sąjungos plotas – 4 324 782 km²), t.y. perėjimas į 5 kartus mažesnę erdvę, gali būti laikomas išėjimu į laisvę... Tačiau jeigu jūs to nesuprantate, tai greičiausiai jūs esate klaustrofobai, t.y. bijote mažų patalpų. Lifte nėra blogai, tamsiame sandėliukyje nėra blogai, spintoje, šalia miegamojo lovos yra labai gera. Kuo mažesnė erdvė, tuo geriau. Geriausia yra ten, kur vos vos įlendi, į mažą rudą skylutę. Štai tada ir būna laisvė – gyvenimo ekstazė. Bent jau taip teigia N. Vasiliauskaitė.

Nesupraskite manęs klaidingai, aš tikrai ne klaustrofobas, bet man, žmogui, kaip klausiančiai būtybei, įdomu, kodėl visgi turime lįsti į rudą skylutę, o ne į raudoną? (Tokius klausimus mane išmokė kelti vienas žymiausių XX a. filosofų M. Heideggeris. Jis klausė: „Kodėl yra būtis, o ne niekas?”)

Atsakymas paprastas: todėl, kad raudona yra visa, kas sena. Tai yra atgyvenusi spalva. Visas sovietmetis buvo raudonas. Dabar – viskas baigta. Daugiau jokios raudonos. Dabar – vien ruda. Tokia yra naujoji spalva, naujosios „laisvės” spalva.

Na, sutinku – raudona yra sena ir primena sovietmetį, sovietinį mąstymą, taigi į raudoną skylutę įlįsti ir ejakuliuoti iš džiaugsmo negalime, bet kodėl dabar, laisvoje visuomenėje, turėtume rinktis būtent rudą skylutę? Kodėl naujos sąjungos spalva yra ruda?

Atsakymas dar paprastesnis: todėl, kad daugiau nėra kur. Yra tik dvi sąjungos. Tik dvi skylutės – raudona (Sovietų sąjunga) arba ruda (Europos sąjunga). Jeigu nebuvai įleistas į valdžią pro raudonas paradines duris sovietmečiu, dabar ten gali patekti pro rudąsias duris. Ką sėkmingai ir daro protestuojanti kultūra.

Ir tai šiais laikais yra vadinama norma. Protestavimas prieš sistemą, prieš valdžią tampa tos pačios sistemos dalimi – nauja valdžia.

Ak, taip ir maniau, kad ruda – dabartinės valdžios spalva. Tikrai šiais laikais į valdžią kitaip ir nepateksi. Reikės susitepti. Na, žinoma, vis geriau, nei Sovietų sąjungoje, kur reikėdavo pralieti nekaltą raudoną kraują. Dabar geriau, kraujo pralieti nereikia, reikia tiesiog susirasti mažą šiltą „viečikę” ir į ją įlįsti.

Protestas kaip sistemos dalis

Turbūt nepatikėsite, bet protestas, tas mūsų jau spėtas pamėgti užsiėmimas, tas totalus totalitarinės sistemos neigimas yra ne kas kita kaip tos pačios sistemos dalis.

Sistema, tai tvarkos ir teisingumo bastionas. Mes, protestuotojai, einame prieš sistemą, prieš valdžią, prieš tvarką, mes laužome stereotipus... Kaip F. Nietsche – filosofuojame kūju. Tačiau paradoksas – kodėl mes protestuojame prieš valdžią? O gi todėl, kad jie nemėgsta kitokių, jie naikina kitokius, sodina juos į kalėjimus, persekioja, diskriminuoja, vienu žodžiu – netoleruoja. Mes, protestuotojai prieš sistemą, turime kitokį balsą, mes už kitybę. Bet ką tai reiškia „mes už kitybę ir kitybės teises”? Tai reiškia, kad mes norime, kad kitybė būtų toleruojama, t.y. kad pagaliau ji būtų laikoma norma. Štai jums ir paradokso pabaiga. Protestuojame prieš nusistovėjusias normas, tam, kad nenormą, nukrypimą nuo normos (kitybę) padarytume norma.

Į šias pinkles patenka kiekvienas jaunas anarchistas. Protestuojame aktyviai prieš valdžią, o kai protestuojame itin aktyviai, tai pagaliau mūsų balsas tampa girdimas. O kai mūsų balsą girdi ir klauso, tai reiškia, kad mes esame valdžia. Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas!

Štai taip aktyvūs protestuotojai prieš valdžią braunasi į valdžią pro užpakalines duris. Ar pastebėjote kaip „prasisuko” Leonidas Donskis? Kokia valdžia buvo bloga, Piliečių santalka stengėsi visomis išgalėmis prispausti valdžią ir pareikalauti skaidrumo, ir štai staiga Leonidas, be jokio pykčio, op, ir valdžioje. Ne bet kurioje – tiesiai į EP, tiesiai į skylutę, į mažą rudą skylutę. Lietuvoje Donskio nebus, Lietuva per daug sovietinė, klaustrofobiška. Donskiams čia ne vieta, jiems reikia kur šilčiau įsisprausti.

Paskui Donskį bėga ir visas mūsų protestuojantis jaunimas – N. Vasiliauskaitė, K. Klimka, K. Pocius ir visa naujoji kairė. Į ketvirtą valdžią – į žiniasklaidą. Ir kuo garsiau protestuojame, kuo garsiau rėkiame, tuo labiau mūsų klauso. Reiškia, patys tampame valdžia.

Anarchizmas – tai ne protestas prieš sistemą

O ką darysime kai užsiropšime į aukštesnę valdžią kaip Donskis? Ką darysime, kai mus išgirs? Kai mūsų klausys? Kokią tiesą mes piliečiams pasakysime? Įvesim savo tvarką? Bet ar savo? Nesuklysiu sakydamas, kad paėmę valdžią viską nudažysime rudai – Europos sąjungos spalvomis. Įsivesime ES vertybes – demokratiją, lygybę, pakantumą kitokiems, tolerastiją... Viskas bus toleruojama. Viskas bus norma. Bet ar nepastebite, kad tai ir bus totalitarinė visa apimanti sistema, kurią mes taip negailestingai kritikuojame.

Anarchizmas nėra protestavimas. Bent jau neturėtų būti. Anarchizmas – tai tylus savo individualios tvarkos darymas. Darai tiek, kiek tau reikia, ir tik tokią tvarką, kokios tau reikia. Jokio kalbėjimo už kitus, kitokius, jokios kovos už kitų teises, kitokių toleravimą. Tik už save ir savo tvarką, neperžengiant kitų besitvarkančiųjų tvarkos.

Būtent todėl aš, nors ir laikantis save savotišku anarchistu, esu prieš protestus.

Na, ar nematote, kad išeities protestuose nėra? Valdžia gi mums atvirai sako: „Protestas yra civilizuotos visuomenės komunikavimo forma. Jei kas nepatinka, tai eikite protestuoti. Išduosime leidimus. Jūs tik taikiai protestuokite, ir mes išeisime su jumis tartis. Tik langų nedaužykit, nelaužykite stereotipų, reikalaukit tik to, ką mes jums ir taip ketiname duoti. Pastovėkite. Paprotestuokite taikiai.” Kaip G. Kirkilas sako: „Pabadauti sveika!”

Esmė tame, kad nuo tokio taikaus protestavimo, kuris valdžiai yra priimtinas ir netgi pageidautinas (nes kol taikiai protestuojame – laikomės nustatytos tvarkos, t.y. paklūstam tvarkai), nieko nesikeičia. O jei protestuojame netaikiai, tai mus iš karto susemia, ir tada jau tylime.

Todėl protestuojame tik leidžiamomis formomis. Pavyzdžiui, dabar visi sušokam į žiniasklaidą ir garsiai rėkiam, kokia sistema bloga ir kaip mums reikia permainų. O ar žinote, kad taip mes tik paslaugą padarom tai pačiai sistemai? Jeigu sistema mums leidžia garsiai „ant jos burnoti”, tai reiškia, kad jai tai yra naudinga.

O jūs pabandykite padaryti atvirkščiai. Padarykite tai, ko valdžia neleidžia ir nė už ką nesutiktų leisti jums daryti. Ko taip bijo valdžia? Žinote? Už ką ji smarkiausiai jus nubaus? Visi taip supykdę valdžią atsisėda į kalėjimą bent trumpam. Sėdėjo ir M. Gandis, ir H. D. Thoreau, ir visi kiti, kurie iš tikrųjų pasipriešindavo valdžiai, o ne šiaip protestuodavo.

Šiuolaikinė sistema veikia ne naftos pagrindu. Šiuolaikinė sistema veikia kaip ir po senovei – žmogaus prakaito pagrindu. J. Zerzanas sako, kad civilizacija pasidėjo nuo darbo pasidalinimo. Civilizacija maitinama darbu. Ji tik dėl to ir atsirado, kad kažkas kažką paėmė į vergovę ir su tokia jėga pastatė tokius dalykus, kokių nepastatydavo nevergovinės visuomenės formos.

Tik anksčiau mes vergavome, o dabar tai darome „savo noru”. Iš tiesų čia reikia dėti kabutes, nes ne toks jau ir savas, tas „savas noras”. Čia vis tos pačios rudosios vertybės – demokratija, rinkos ekonomika, laisvė... Atrodo, esi laisvas, o pabandyk nedirbti, ir pažiūrėsim, koks tu laisvas. Kiek pratempsi? Mėnesį, du, metus...

Sistemai reikia, kad tu dirbtum, reikia, kad visi dirbtų ir mokėtų mokesčius. Būtent todėl didžiausias nusikaltimas yra mokesčių nemokėjimas. Kaip tik tai ir turime padaryti – nemokėti mokesčių, jei nenorime likti sistemos sraigteliais, maitinti tą sistemą, prieš kurią protestuojame savo darbu, savo energija... Mokesčių nemokėjimas – štai tai ir būtų tikroji anarchija. Bet tu pabandyk, kad gudras, nedirbti!

2009 06 15